Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

dalyvaujant nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. B. atstovui advokatui Arvydui Peneliui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nuosprendžio, kuriuo A. U. išteisinta nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., požymių.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 3 d. 2 p., privataus kaltintojo A. B. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 106 str., privataus kaltintojo A. B. prašymas priteisti išlaidas, turėtas advokato pagalbai apmokėti, atmestas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 103 str. 6 p., 105 str. 6 p., iš privataus kaltintojo A. B. A. U. priteista 1000 Lt proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

Šiaulių miesto apylinkės teismas kaltinamosios atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį, padaręs išvadą, kad A. U. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., požymių.

Skundu apeliantas atkreipia dėmesį, kad A. U. kaltinimą privataus kaltinimo byloje, kurioje buvo nukentėjusioji, atsiėmė ne dėl to, kad jie susitaikė, o dėl kitų priežasčių, kas, apelianto manymu, aiškiai įrodo, jog kaltinamoji A. U. paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie jį, tačiau teismas to nevertino.

Atsikirtimu į apeliacinį skundą išteisintoji A. U. prašo privataus kaltintojo A. B. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nuosprendį, priteisti iš privataus kaltintojo išlaidas, jos turėtas teisinei pagalbai apmokėti.

Atsikirtime išteisintoji nurodo, kad A. B. jos atžvilgiu vartojo fizinį smurtą, dėl ko ji buvo sužalota, apie tai papasakojo byloje apklaustiems liudytojams, mėgino šį įvykį su A. B. išspręsti be teisėsaugos institucijų pagalbos, tačiau pastarajam nesutikus, kreipėsi į Šiaulių apskrities VPK, o vėliau įstatymų nustatyta privataus kaltinimo tvarka į Šiaulių miesto apylinkės teismą, o dar vėliau, pasinaudodama savo teise, kaltinimo atsisakė. Tokius veiksmus, išteisintosios teigimu, ji atliko tik gindama savo pažeistas teises ir laisves, kas nieko bendra neturi su BK 154 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymu.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. B. atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintoji A. U. ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino A. U. pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. jai nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. atsako tas asmuo, kuris paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. atsiranda, jei tikrovės neatitinkančią ir kito žmogaus garbę ir orumą žeminančią ar niekinančią informaciją skleidžiantis asmuo (kaltininkas) veikia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to nori, t. y. supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo.

Jau buvo minėta, kad apeliantas, pateikdamas skundą privataus kaltinimo tvarka apylinkės teismui (b. l. 1), A. U. kaltino tuo, kad ji 2010-01-12 Šiaulių miesto apylinkės teismui privataus kaltinimo tvarka pateikdama skundą apkaltino jį (A. B.) 2009-10-31 apie 1 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, fizinio smurto naudojimu ir sužalojimu (dviejų priekinių dantų išmušimu ir vieno danties nuskėlimu) ir taip paskleidė apie jį melagingą informaciją, kuri pažemino jo garbę ir orumą.

Skunde A. B. akcentuoja, kad apylinkės teismas, nenurodydamas jokių įrodymų, konstatavo jo kaltę sumušus išteisintąją ir ją sužalojus. Dėl tokių argumentų kolegija pažymi, kad priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas sprendė ne apelianto kaltės, o A. U. baudžiamosios atsakomybės klausimą dėl jai pareikšto privataus kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., ir tai aiškiai rodo minėto nuosprendžio rezoliucinė dalis, kurioje pirmosios instancijos teismas išdėstė savo sprendimą išteisindamas A. U.. Taigi jokių apelianto kaltės įrodymų teismas nurodyti neprivalėjo ir šioje dalyje Baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė. Tačiau kolegija pažymi, kad apylinkės teismo skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje vartojamos formuluotės – ,,...nepaneigia A. B. kaltės“, ,,...nepaneigia A. B. kaltės dėl A. U. sužalojimo“, iš tikrųjų yra ydingos pagal Baudžiamojo proceso įstatymo prasmę ir suklaidinusios apeliantą, nes apie tai jis mini savo skunde. Kita vertus, savaime minėti posakiai nekeičia skundžiamo nuosprendžio esmės ir negali būti pagrindu naikinti nuosprendį, kadangi byloje surinkti ir ištirti įrodymai objektyviai nepatvirtina, kad A. U. atliko jai inkriminuojamus veiksmus, sudarančius Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. sudėtį, ir kad tie veiksmai buvo nukreipti į A. B. apšmeižimą.

Privatus kaltintojas A. B. kaltino A. U. paskleidus tikrovės neatitinkančias žinias apie jį oficialiame dokumente – skunde teismui, kurio turinį, A. B. teigimu, dėl pradėto proceso sužinojo daugelis skunde neįvardintų žmonių, kas pažemino jo garbę ir orumą. Apeliantas A. B. reiškiamus kaltinimus, kad išteisintoji privataus kaltinimo tvarka teismui pateiktame skunde, kuriuo kaltino apeliantą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymu, sąmoningai įrašė tikrovės neatitinkančią bei A. B. žeminančią informaciją ir ją paskleidė, iš esmės grindė įvykusiu privataus kaltinimo bylos Nr. PK-138-441/2010 teisminio nagrinėjimo procesu. Iš aptariamų skundo argumentų galima suprasti, kad trečiaisiais asmenimis, kuriems, pasak A. B., buvo paskleista jo garbę ir orumą žeminanti tikrovės neatitinkanti informacija, apeliantas laiko teismo teisėją, posėdžių sekretorę, savo pasikviestą gynėją ir pačią A. U., nes šie asmenys dalyvavo teismo posėdžiuose (privataus kaltinimo byla Nr. PK-138-441/2010). Šiuo atveju kolegija pažymi, kad paskleidimu pripažįstamas tikrovės neatitinkančios informacijos apie kitą žmogų perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui privataus pokalbio metu, viešame pasisakyme, laiške ar pan. Kolegija atkreipia dėmesį, kad aplinkybes, kurias A. B. įvardija kaip šmeižiančias jo asmenį, A. U., kaip nukentėjusioji, išdėstė teismui pateiktame privačiame kaltinime – skunde, naudodamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų Įstatymų garantuojamomis savo teisėmis. Teisėjo, posėdžių sekretorės, advokato ir kt. asmenų, tiesioginių pareigų, susijusių su teisminio nagrinėjimo procedūromis, vykdymas, aiškinantis galimai padarytą nusikalstamą veiką, įvykio aplinkybių fiksavimas atitinkamuose procesiniuose dokumentuose, nelaikytinas tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimu pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. Kai šmeižiama turint tikslą, kad būtų pradėtas baudžiamasis persekiojimas asmeniui, veika gali būti kvalifikuojama kaip melagingas įskundimas ar pranešimas apie nebūtą nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str., 236 str.

Kolegija pažymi, kad tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios. Žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis – reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima patikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Melagingos žinios yra tos, kurios neatitinka tikrovės, yra prasimanytos, t. y. skleidimas to, kas teigiama esant buvę, bet nėra ir nebuvo, arba faktai iškreipiami.

Savo skunde A. B. neigia kada nors mušęs ir sužalojęs A. U., o pastaroji savo 2010-01-12 skunde dėl A. B. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir teisiamajame posėdyje tvirtino priešingai ir nurodė, kad 2009-10-31 bute ją sumušė ir sužalojo ne kas kitas, o A. B. (b. l. 56). Šiuo atveju kolegija atkreipia dėmesį, kad privataus kaltinimo byloje, pradėtoje pagal A. U. skundą, taikinamojo posėdžio metu pats apeliantas pripažino – ,,...aš tik gyniau draugę. Pripažįstu, kad nukentėjusiajai sudaviau smūgius, bet nežinau ar jai išdaužiau dantis, nes pats asmeniškai nemačiau, nors gal ir galėjo taip būti“ (byla Nr. PK-138-441/2010, b. l. 19). Toje pačioje byloje esanti specialisto išvada patvirtina, kad A. U. galimai 2009-10-31 apie 1 val. – 2 val. buvo sužalota – išmušti 1, 2 viršutinio žandikaulio kairės pusės dantys ir nuskeltas dešinės pusės 1 dantis (b. l. 2-3). Iš esmės A. B. savo skundu ir neginčija, kad A. U. buvo padaryti nustatyti sužalojimai. Nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų, tarp jų L. T. ir A. P., į kurių parodymus apeliuoja privatus kaltintojas A. B., teigė nematę konflikto tarp A. U. ir A. B., taip pat nematę, ar kas kitas būtų mušęs išteisintąją. Tačiau liudytoja L. T. pripažino, kad įvykio dieną A. U. matė ir ji neatrodė sumušta, o kitos dienos ryte jos nematė, nes pastaroji išvyko į Biržus. Parvykusią iš Šiaulių sumuštą A. U. matė liudytojos M. M., A. D., L. A., D. U. ir R. K.. Taigi yra pagrindo manyti, kad A. U. buvo sužalota būtent 2009-10-31 bute, kur be kitų asmenų buvo ir apeliantas. Tai, kad privataus kaltinimo byla dėl A. U. padarytų sužalojimų nebuvo išnagrinėta, nes pastaroji kaltinimo atsisakė, nepaneigia to, kad išteisintoji 2009-10-31 bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, buvo sumušta, ir to, kad A. U. galimai sužalojo A. B..

Aptartos aplinkybės neduoda pagrindo daryti išvadą, kad kreipdamasi teisminės gynybos Lietuvos Respublikos BPK nustatyta tvarka išteisintoji A. U. piktnaudžiavo teise, sąmoningai nepaisė atidumo ir rūpestingumo imperatyvų ir tokiu būdu atliko neteisėtus veiksmus.

Apelianto skunde keliama versija apie A. U. motyvą apšmeižti A. B. dėl jos sugadinto kompiuterio jau savaime yra nelogiška. Byloje nėra jokių duomenų, siejančių A. U. sužalojimą įvykio dieną ir jos kompiuterio sugadinimą, tuo labiau, kad ne A. B., o liudytojas A. P. prisipažino vakarėlio metu užlipęs ant kompiuterio, tačiau dėl to išteisintoji pretenzijų nereiškė (b. l. 62).

Privatus kaltintojas nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus ištyrė pažeisdamas baudžiamojo proceso normas. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d., teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Kolegija, įvertinusi surinktą bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.

Taigi, nenustačius nagrinėjamoje byloje nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., sudėties požymių, konstatuojama, kad byloje kaltinta A. U. nepadarė šios nusikalstamos veikos, ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai jos atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Todėl keisti ar naikinti nuosprendį, kaip prašo apeliantas, nėra teisinio pagrindo.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka išteisintoji A. U. prašė priteisti jos turėtas proceso išlaidas. Kaip matyti iš 2011-01-27 Pinigų priėmimo kvito serija (duomenys neskelbtini) ir 2011-03-02 Pinigų priėmimo kvito serija (duomenys neskelbtini), už dokumento surašymą bei kitas teisines paslaugas išteisintoji A. U. advokatams sumokėjo 800 Lt.

Remiantis Lietuvos Respublikos BPK 105 str. 6 d., teismui suteikta teisė bylose, pradėtose tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, kai kaltinamasis išteisinamas, nuspręsti, kad proceso išlaidas apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas.

Kolegijos manymu, honoraro suma (800 Lt) advokatams už atsikirtimo į apeliacinį skundą surašymą, patarimus ir kitas teisines paslaugas bei išteisintosios gynybą apeliacinės instancijos teisme privataus kaltinimo byloje, kurioje apeliantas buvo apkaltinęs A. U. nusikaltimo padarymu, atsižvelgiant į bylos faktinį ir teisinį sudėtingumą, yra pagrįsta, atitinkanti protingumo bei teisingumo kriterijų. Todėl minėtas išlaidas kolegija pripažįsta proceso išlaidomis (BPK 103 str. 1 d. 6 p.) ir išieško iš nukentėjusiojo A. B..

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Iš A. B. priteisti A. U. 800 Lt proceso išlaidų už advokatų suteiktą teisinę pagalbą.

Nutartis neskundžiama.