- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-08-12
- Bylos Nr.
- I1-4072-815/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02131-2020-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Ernestas Spruogis (pirm.)
- Pareiškėjas
- S. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų ( buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius - kalėjimas)
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. G. (buvusio V.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I
1. Pareiškėjas S. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K)), neturtinės žalos atlyginimą – 21 000 Eur už kalinimą Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis, pažeidžiant jo teises (b. l. 1–3).
Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. rugsėjo 26 d. nutarimo Nr. 980 „Dėl sutikimo reorganizuoti Kybartų pataisos namų ir Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą“ nuostatas Lukiškių TI-K reorganizuotas jungimo būdu nuo 2019 m. balandžio 1 d., jį prijungiant prie Vilniaus pataisos namų. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje atsakovu laikytina Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų.
Šalies argumentai
2. Pareiškėjas nurodo, kad laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 31 d. iki 2019 m. gegužės 28 d. jis buvo baudžiamas diskriminuojant ir kankinant, laikymo sąlygos neatitiko sanitarinių higienos normų reikalavimų, skundą grindžia iš esmės tokiais argumentais.
2.1. Pareiškėjo manymu, jis buvo laikomas per mažo ploto kamerose, kamerų plotą mažino jose buvę baldai ir sanitarinis mazgas.
2.2. Sanitariniai mazgai nebuvo atitverti nuo likusio kameros ploto, pareiškėją, besinaudojantį sanitariniu mazgu, galėjo matyti kiti kameroje laikomi asmenys ir prižiūrėtojai per stebėjimo langelį.
2.3. Pareiškėjas tikina, jog kamerose buvo netinkama apšvieta.
2.4. Skunde nurodoma, jog pareiškėjo gyvybei kilo grėsmė, kadangi kamerose nebuvo dūmų detektorių.
3. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė neigiamas emocijas, stresą, todėl jam atlygintina neturtinė žala.
II
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 12–21) nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, prašo skundą atmesti, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais.
1. Dėl minimalaus ploto
Atsakovės atstovas pateikia duomenis apie Lukiškių TI-K kameras, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas ir nurodo, jog visiems įstaigoje laikytiems asmenims buvo užtikrinamas minimalus gyvenamasis plotas kamerose.
2. Dėl sanitarinio mazgo, privatumo, pareigūnų elgesio
Įstaigos priežiūros postų Nr. 7, 23, 25 ir 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos užuolaidos. Įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendraudavo laikantis teisės aktų reikalavimų, stengėsi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.
3. Dėl apšvietimo
Kamerų apšvietimas atitiko teisės aktų reikalavimus, kamerų apšvietimui naudojamos lemputės buvo tinkamas ir buvo nekenksmingos sveikatai. Teisės aktai nenumatė atskirų naktinio apšvietimo jungiklių kamerose įrengimo.
4. Dėl dūmų detektorių
Lukiškių TI-K buvo įrengtas vidaus gaisrinis vandentiekis, iškabinti žmonių evakavimo planai, kiekvieno įstaigos pastato kiekviename aukšte buvo pirminės gesinimo priemonės (gesintuvai). Gesintuvai taip pat buvo kiekviename gyvenamajame korpuse korpuso vyresniųjų kabinėtuose. Gesintuvų gesinimo medžiagos kiekis ir kokybė buvo tikrinami teisės aktų nustatyta tvarka. Įstaigoje buvo taip pat įrengtas vidaus gaisrinis vandentiekis. Gaisriniai čiaupai įrengti visose gyvenamosiose korpusuose kiekviename aukšte, vidaus gaisrinio vandentiekio gaisriniai buvo su žarnomis ir švirkštais ir laikomi spintelėse. Vidaus gaisrinis vandentiekis buvo tikrinamas teisės aktų nustatyta tvarka. Teisės aktai nenumatė autonominių dūmų signalizatorių įrengimo laisvės atėmimo vietose. Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnai visada užtikrindavo asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietoje, nuolatinę elgesio kontrolę.
5. Dėl neturtinės žalos
Viešajai atsakomybei kilti būtinos 3 sąlygos: neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšis tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Tam tikras suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai negu laisvėje esantiems asmenims; be to, tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi, atliekant laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę. Asmens kaip įkalintojo statusas yra svarbi aplinkybė, daranti svarią įtaką, vertinant patiriamų apribojimų proporcingumą. Pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai pareiškėjui padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjo nurodytas žalos dydis negrindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, bet nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.
Pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, o būtina konkrečiai apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką asmeniui Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme; vien pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais.
Taigi, šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
III
Šioje administracinėje byloje, inter alia (lot. be kita ko), nustatyta (b. l. 13–14):
1. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo apgyvendintas šiose kamerose:
– 2017 m. gruodžio 22 d. pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 334 (plotas – 7,53 kv. m), kurioje iki 2017 m. gruodžio 26 d. laikomas su dar vienu asmeniu;
– 2017 m. gruodžio 27 d. išvyko į Kybartų pataisos namus (toliau – ir Kybartų PN);
– 2018 m. rugsėjo 5 d. atvyko iš Kybartų PN į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 108 (plotas – 7,38 kv. m), kurioje tą dieną buvo laikomas su dar vienu asmeniu;
– 2018 m. rugsėjo 6 d. perkeltas į kamerą Nr. 279 (plotas – 7,77 kv. m), kurioje buvo laikomas iki 2018 m. rugsėjo 9 d. vienas, arba su dar vienu asmeniu;
– 2018 m. rugsėjo 10 d. pareiškėjas išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių (toliau – ir Šiaulių TI);
– 2018 m. spalio 24 d. atvyko iš Kybartų PN į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 115 (plotas – 7,45 kv. m), kurioje tą dieną buvo laikomas vienas;
– 2018 m. spalio 25 d. išvyko į Šiaulių TI;
– 2018 m. spalio 30 d. atvyko iš Šiaulių TI į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 111 (plotas – 7,45 kv. m), kurioje tą dieną buvo laikomas vienas;
– 2018 m. spalio 31 d. išvyko į Kybartų PN;
– 2018 m. gruodžio 11 d. atvyko iš Šiaulių TI į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 110 (plotas – 7,48 kv. m), kurioje tą dieną buvo laikomas su dar vienu asmeniu;
– 2018 m. gruodžio 12 d. išvyko į Kybartų PN;
– 2019 m. vasario 8 d. atvyko iš Kybartų PN į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 217 (plotas – 6,90 kv. m), kurioje iki 2019 m. vasario 10 d. buvo laikomas vienas;
– 2019 m. vasario 11 d. perkeltas į kamerą Nr. 309 (plotas – 7,72 kv. m), kurioje tą dieną buvo laikomas vienas;
– 2019 m. vasario 12 d. perkeltas į kamerą Nr. 270 (plotas – 7,79 kv. m), kurioje tą dieną buvo laikomas vienas;
– 2019 m. vasario 13 d. išvyko į Kybartų PN;
– 2019 m. vasario 27 d. atvyko iš Kybartų PN į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 118 (plotas – 7,38 kv. m), kurioje tą dieną buvo laikomas vienas;
– 2019 m. vasario 28 d. perkeltas į kamerą Nr. 1 (plotas – 7,38 kv. m), kurioje iki 2019 m. kovo 5 d. buvo laikomas, arba su dar vienu asmeniu;
– 2019 m. kovo 6 d. išvyko į Kybartų PN;
– 2019 m. balandžio 17 d. atvyko iš Marijampolės pataisos namų į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 112A (plotas – 6,34 kv. m), kurioje tą dieną buvo laikomas vienas;
– 2019 m. balandžio 18 d. perkeltas į kamerą Nr. 13 (plotas – 6,43 kv. m). Minėtoje kameroje iki 2019 m. balandžio 22 d. pareiškėjas buvo laikomas vienas;
– 2019 m. balandžio 23 d. išvyko į Kauno tardymo izoliatorių;
– 2019 m. gegužės 22 d. atvyko iš Marijampolės pataisos namų į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 104 (plotas – 7,38 kv. m), kurioje tą dieną buvo laikomas vienas;
– 2019 m. gegužės 23 d. perkeltas į kamerą Nr. 6 (plotas – 7,38 kv. m), kurioje iki 2019 m. gegužės 26 d. buvo laikomas vienas, arba su dar vienu asmeniu;
– 2019 m. gegužės 27 d. išvyko į Marijampolės pataisos namus.
IV
1. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pasak pareiškėjo, žala kilo dėl netinkamų gyvenimo sąlygų Lukiškių TI-K.
2. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nurodyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
3. Vienas iš pareiškėjo nusiskundimų – ploto trūkumas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.
Kaip matyti iš teismui pateiktų duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu (plotą ir kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių) (žr. šio teismo sprendimo III dalies 1 punktą) pareiškėjui kamerose tekdavo daugiau nei 3,6 kv. m ploto, kamerų ploto norma nebuvo pažeista, todėl pareiškėjo nusiskundimai perpildytomis kameromis atmestini kaip nepagrįsti. Žymėtina, jog pareiškėjui teko nuo 3,69 kv. m (pvz., 2017 m. gruodžio 22 d., kameroje Nr. 334) iki 7,79 kv. m (2019 m. vasario 12 d., kameroje Nr. 270). Atitinkamai teigtina, jog Lukiškių TI-K administracija ginčui aktualiu laikotarpiu užtikrino pareiškėjui teisės aktų nustatytą minimalų gyvenamųjų patalpų plotą ir jo atžvilgiu nebuvo pažeistos nacionalinių teisės aktų nuostatos.
Papildomai atkreiptinas dėmesys, jog nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos užimamas plotas. Pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Patikrinus pareiškėjo kamerų plotą skaičiavimo metodika, kai iš bendro gyvenamojo ploto atimamas sanitarinio mazgo užimamas plotas matyti, jog ir šiuo atveju atsakovės atstovas užtikrino minimalų gyvenamąjį plotą pareiškėjui.
4. Pareiškėjas teigia, jog jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pagal EŽTT praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Šiuo atveju teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista laikotarpiais nuo 2017 m. gruodžio 22 d. iki 2017 m. gruodžio 26 d., 2018 m. rugsėjo 5 d., nuo 2018 m. rugsėjo 8 d. iki rugsėjo 9 d., 2018 m. gruodžio 11 d., 2019 m. kovo 5 d. ir 2019 m. gegužės 26 d., kai jis kameroje buvo laikomas ne vienas.
Atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nebuvo visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas 11 parų. Tačiau teismas kritiškai vertintina pareiškėjo teiginius, jog į jo kamerą nuolat užeidavo prižiūrėtojai, neretai jį užklupdavo besinaudojantį tualetu. Atkreiptinas dėmesys, jog byloje nenustatyta, jog pareiškėjas būtų teikęs skundus įstaigos administracijai dėl jo nurodomų neigiamų išgyvenimų. Skunde taip pat nekonkretizavo, kada buvo užkluptas. Be to, aplinkybė, jog pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba (ir (ar) kreiptis su skundais į įstaigos administraciją) tuo metu, kai jis buvo laikomas Lukiškių TI-K, leidžia teismui daryti išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo nebuvo itin intensyvūs. Teismas atsižvelgs į visas nurodytas aplinkybes nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį.
5. Pareiškėjas nurodė, jog įstaigoje buvo netinkama apšvieta. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 14 punkte nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Atsakovės atstovas nurodė, jog dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas įstaigos kamerose atitiko dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Tai viena iš priemonių, kuri buvo skirta pataisos įstaigoje laikomų asmenų saugumo, savižudybių ir savižudybės prevencijai bei nuolatinei elgesio kontrolei užtikrinti. Išjungus naktinį apšvietimą, pareigūnai negalėtų stebėti kameroje esančių asmenų ir užkardyti galimus drausmės pažeidimus bei savęs žalojimo atvejus. Be to, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa buvo ne mažesnė kaip 200 Lx. Teismas papildomai atkreipia dėmesį, jog atsakovės atstovas į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir VSC) Vilniaus departamento patikrinimo aktus. Iš VSC 2018 m. sausio 23 d. patikrinimo akto (b. l. 53–55) matyti, jog patikrinimas buvo atliekamas, be kita ko, kameroje Nr. 115 (t. y. kameroje, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2018 m. spalio 24 d.) Patikrinimo metu buvo išmatuota dirbtinė apšvieta. VSC pažeidimų kameroje nenustatė, ji atitiko teisės aktų reikalavimus. VSC 2019 m. birželio 14 d. patikrinimo akte (b. l. 65–67) nurodyta, jog dirbtinė apšvieta buvo tikrinta ir kameroje Nr. 112A (kameroje pareiškėjas buvo 2019 m. balandžio 17 d.). Pažeidimų nenustatyta. Kamera Nr. 217 (kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2019 m. vasario 8 d. iki vasario 10 d.) buvo tikrinta 2019 m. birželio 18 d. (VSC 2019 m. birželio 28 d. patikrinimo aktas (b. l. 23–25)). Kamera ir sąlygos joje atitiko teisės aktų reikalavimus. Iš nurodytų duomenų matyti, jog Lukiškių TI-K kameros buvo nuolat tikrintos, pažeidimai nustatomi, fiksuojami ir šalinami. Papildomai atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas dėl, jo manymu, netinkamos apšvietos kamerose į įstaigos administraciją nesikreipė. Įvertinus tai, kas išdėstyta, šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
6. Pareiškėjas skunde nurodo, jog įstaigoje nebuvo dūmų detektoriaus. Atsakovės atstovas nurodė, kad kiekvieno pastato kiekviename aukšte yra pirminės gaisro gesinimo priemonės – gesintuvai. Gesintuvų gesinimo medžiagos, kiekis ir kokybė tikrinami teisės aktų nustatyta tvarka, be to, yra įrengtas vidaus gaisrinis vandentiekis. Gaisriniai čiaupai įrengti visuose gyvenamuosiuose korpusuose kiekviename aukšte. Paaiškino, jog kiekviename gyvenamajame korpuse yra du evakuaciniai išėjimai tiesiai į lauką, kurie visada parengti žmonėms evakuoti. Koridoriuose ir virš evakuacijos keliuose esančių durų yra evakuacijos kryptį nurodantys ženklai. Žmonių evakavimo planai statiniuose įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Teismas taip pat pažymi, jog nei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nei Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 nenumatė pareigos įrengti dūmų signalizacijos. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas savo reikalavimą grindžia tik hipotetinio pobūdžio pavojumi, tačiau konkrečių atvejų, kai jam kilo realus pavojus, nenurodo. Pareiškėjo skundo argumentai dėl dūmų detektoriaus neįrengimo yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.
7. Pagal CK 6.250 straipsnį nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 str.), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką.
8. Nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors pripažintina, kad neužtikrintas privatumas tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau, teismo vertinimu, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 str. taikymo bei į anksčiau konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimą, pažeidimo mastą bei intensyvumą, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 30 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo S. G. (buvusio V.) skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui S. G., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 30 Eur (trisdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Likusią pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.