- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-11-14
- Bylos Nr.
- I-3062-342/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-01790-2016-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Aušrelė Mažrimienė
- Pareiškėjas
- A. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
2016 m. lapkričio 10 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 4 - 5) teismo prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, (toliau – ir atsakovė) 1600,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde nurodo, jog įvairiais laikotarpiais buvo laikomas Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Tauragės AVPK) areštinėje netinkamomis sąlygomis. Teigia, kad areštinės kameros neatitiko minimalaus ploto reikalavimų, buvo drėgna, netinkama ventiliacija, nesudarytos galimybės nusiprausti, trūko šviesos, netinkamai įrengtas tualetas, nebuvo gyvenamųjų patalpų nerūkantiems arba norintiems mesti rūkyti asmenims. Pažymi, jog kamerose nebuvo lango, iš sugedusio tualeto bėgdavo vanduo, sanitariniame mazge kriauklė buvo surūdijusi, pasivaikščiojimai trukdavo tik 1 valandą per parą, kameroje Nr. 3 dalis sienų, lubų, grindų yra avarinės būklės. Dėl tokių gyvenimo sąlygų patyrė didelius dvasinius skausmus, depresiją.
Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotas tinkamai.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu (b. l. 10 - 15) prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškina, kad Tauragės AVPK areštinėje pareiškėjas A. L. buvo laikomas kamerose Nr. 8, Nr. 3, Nr. 4. Argumentuoja, jog nėra teisinio pagrindo konstatuoti neteisėtus veiksmus, nes pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai” (toliau – ir HN 134:2015) reikalavimus. Remiasi 2016-02-22, 2016-04-31, 2016-04-15 patikrinimų duomenimis, kurių metu rasti neesminiai trūkumai nedelsiant pašalinti. Pažymi, kad laikotarpiu nuo 2016-03-12 iki 2016-07-19 pareiškėjas neteikė jokių skundų apie kamerose rūkančius asmenis. Argumentuoja jog pareiškėjas dėsto abstrakčius teiginius, neindividualizuoja patirtos neturtinės žalos, todėl jo skundas nepagrįstas.
Atsakovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 77 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 5 dalimi, byla nagrinėjama proceso šalims nedalyvaujant rašytinio proceso tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis patyrė Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje.
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija” reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas” reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą. Pažymėtina, jog pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2013-11-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (žr., pvz., LVAT 2013-04-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013-12-16 administracinėje byloje A662-2009/2013; 2013-11-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš netinkamų jo laikymo kamerose sąlygų, kai areštinės kamerose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios” Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras, suderinęs su teisingumo ministru. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Nustatant vienam sulaikytajam asmeniui laikomam areštinės kameroje tenkančio minimalus ploto normatyvą būtina vadovautis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. Nr. 5-V-356 įsakymu patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktu, kuriame nustatyta, kad asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto į bendrą gyvenamąjį plotą. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje (žr., pvz., LVAT 2015-04-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015, 2015-07-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015, 2015-09-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2711-520/2015).
Pažymėtina, jog pareiškėjas neginčija atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus. Teismas neturi pagrindo šiais duomenimis abejoti. Iš atsakovės atstovo atsiliepimo į skundą nustatyta, jog pareiškėjas Tauragės AVPK buvo laikomas kameroje Nr. 8, kurios plotas 14,73 kv. m. (nuo 2016-03-02 iki 2016-03-16 su dviem asmenimis, nuo 2016-03-16 iki 2016-03-18 su trimis asmenimis, nuo 2016-03-18 iki 2016-03-22 su dviem asmenimis); kameroje Nr. 3, kurios plotas 12,68 kv. m. (nuo 2016-03-29 iki 2016-04-12 su vienu asmeniu, nuo 2016-05-10 iki 2016-05-12 su vienu asmeniu, nuo 2016-06-30 iki 2016-04-12 su vienu asmeniu); kameroje Nr. 4, kurios plotas 12,60 kv. m. (nuo 2016-07-14 iki 2016-07-19 vienas). Teisė į minimalų plotą buvo pažeista laikotarpiais nuo 2016-03-02 iki 2016-03-16 (14 parų) (asmeniui tenkantis plotas buvo 4,91 kv. m., kameros Nr. 8, dydis – 14,73 kv. m., asmenų skaičius – 3); nuo 2016-03-16 iki 2016-03-18 (2 paras) (asmeniui tenkantis plotas buvo 3,6825 kv. m. kameros Nr. 8 dydis – 14,73 kv. m., asmenų skaičius – 4); nuo 2016-03-18 iki 2016-03-22 (4 paros) (asmeniui tenkantis plotas buvo 4,91 kv. m. kameros Nr. 8 dydis – 14,73 kv. m., asmenų skaičius – 3). Apibendrinus darytina išvada, kad 2016 metais 20 parų pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į minimalų plotą. Teismas nevertina ploto ryte ir vakare atskirai, o vertina, kad jeigu tą dieną reikiamas plotas buvo bent kurią paros dalį nesuteiktas, reiškia pažeista pareiškėjo teisė į teisės akte nustatytą ploto normą, o tuo pačiu į tinkamas laikymo sąlygas. Taip pat teismas atmeta atsakovės atstovo argumentus, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus, todėl daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Kitais pareiškėjo buvimo Tauragės AVPK areštinėje laikotarpiais pareiškėjui teko nuo 6,34 iki 12,60 kv. m. ploto, taigi teisės aktų reikalavimai šiuo aspektu nebuvo pažeisti. Aukščiau nurodytų argumentų pagrindu teismas sprendžia, jog tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista.
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina ir iš neteisėtų atsakovės veiksmų, neužtikrinus higienos normų reikalavimų, t. y. netinkamos ventiliacijos, apšvietimo, drėgmės, blogo kvapo, netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, sugedusio tualeto, dalies sienų, lubų, grindų avarinės ir antisanitarinės būklės.
Areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-06-18 įsakymu Nr. 182, 274 punkte įtvirtinta, kad nuteistiesiems areštu skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. Turi būti skiriamas reikiamas dėmesys klimato sąlygoms, kubinei oro talpai, reikiamam vietos plotui, apšvietimui, šildymui ir vėdinimui. Nuteistųjų nuolat naudojamos areštinės patalpos turi būti gerai sutvarkytos ir švarios.
Lietuvos higienos norma HN 134:2015 nustato policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą. Higienos normose pateikiamos bendrosios nuostatos, numatančios, kad policijos areštinėje laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punktas nurodo, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus tas patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; 15 punktas nurodo, jog natūralus apšvietimas neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val., o 14 punktas nurodo, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, 16 punktas numato gyvenamųjų patalpų, prausyklų, dušų, persirengimo kambarių oro temperatūros, santykinės drėgmės ribas, oro judėjimo greičius atskirais metų laikais.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas jokių skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų bei kitų skunde dėl žalos atlyginimo nurodytų pažeidimų nėra teikęs, todėl teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentų pagrįstumą bei atsakovo atsikirtimus į pareikštą skundą, vadovaujasi byloje atsakovės atstovo pateiktais rašytiniais įrodymais: Tauragės visuomenės sveikatos centro 2016-02-22 patikrinimo aktu Nr. AK14 (b. l. 18 - 20), Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Klaipėdos skyriaus 2016-02-18 Šiluminės aplinkos tyrimo protokolu Nr. F-KL-M-26 (b. l. 21 – 22), Tauragės visuomenės sveikatos centro 2016-03-31 patikrinimo aktu Nr. AK-42 (b. l. 23 – 25) ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Tauragės departamento 2016-04-15 patikrinimo aktu Nr. PA.7-4(24.14.3.7.12) (b. l. 26 - 27), kuriuose užfiksuoti faktai, tiriant areštinėse laikomų asmenų skundų aplinkybes 2016 metų laikotarpiu. 2016-02-22 Patikrinimo akte, patikrinus 2 kamerą nustatyta, jog kameroje esantys langai nepritaikyti patalpų vėdinimui; 2016-02-18 Šiluminės aplinkos tyrimo protokolu, patikrinus 2 kamerą, nustatyta, jog oro temperatūra kameroje yra 20,03 - 21,00 laipsniai (+- 0,2 laipsniai), o santykinė oro drėgmė 49,1 – 51,9 proc. (+- 1,3 – 1,6 proc.); 2016-03-31 Patikrinimo akte, patikrinus Tauragės AVPK areštinės medicinos kabinetą, nustatyti HN 47-1:2012 9, 116, 121, 122, 124 punktų ir HN 66:2013 9 punkto neatitiktys, 2016-04-15 Patikrinimo aktu, atlikus grįžtamąją kontrolę, nustatyta, jog po rekonstrukcijos kamerų Nr. 2, 4, 8 langai bus pritaikyti vėdinimui, o kitos HN 134:2015 neatitiktys pašalintos. Taigi, iš minėtų patikrinimo aktų matyti, kad pareiškėjo laikymo Tauragės AVPK areštinės kamerose laikotarpiu atliktų patikrinimų metu esminių Lietuvos higienos normos HN 134:2015 pažeidimų, kurie galėtų turėti itin neigiamą poveikį asmeniui, nenustatyta. Kamerų, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas, temperatūros, drėgnumo ir kiti parametrai iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, o nustatyti neatitikimai šalinami. Reikia pažymėti, jog Higienos normos HN 134:2015 paprastojo remonto, remonto darbų dažnumo nereglamentuoja.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas areštinės kamerose buvo laikomas 2016 metais, t. y. laikotarpiu, apimančiu patikrinimo laikotarpį, spręstina, jog pateikti rašytiniai įrodymai paneigia pareiškėjo teiginius dėl antisanitarinių gyvenimo sąlygų Tauragės AVPK areštinėje. Pareiškėjas šias aplinkybes paneigiančių įrodymų nepateikė.
Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat sieja su aplinkybėmis, kad jam nebuvo tinkamai užtikrinta teisė pasivaikščioti gryname ore.
Suimtųjų (nuteistųjų) pasivaikščiojimo gryname ore tvarką nustato Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis, įtvirtinantis nuostatą, jog suimtųjų teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pagal Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus areštinėje laikomų asmenų pasivaikščiojimo grafiką (b. l. 28) pareiškėjas šią teisę turėjo. Pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per parą, todėl neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore vieną valandą per parą, nenustatyta. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl pasivaikščiojimo laiko pailginimo, todėl suteikti jam ilgesnį pasivaikščiojimą atsakovės atstovas neturėjo jokio teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, jog atsakovės atstovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti vieną valandą per parą, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.
Pareiškėjas teigia, jog Tauragės AVPK areštinėje nebuvo gyvenamųjų patalpų nerūkantiems ar norintiems mesti rūkyti.
Nerūkančio asmens kalinimas kartu su rūkančiais kaliniais EŽTT pripažįstamas EŽTK 3 straipsnio pažeidimu. Pavyzdžiui, 2011-01-25 sprendime byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05) EŽTT konstatavo, kad valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui.
Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama visose švietimo, socialinių paslaugų įstaigose, kuriose teikiamos socialinės priežiūros ir (ar) socialinės globos paslaugos vaikams, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose. Tos pačios dalies 3 punkte įtvirtintas aiškus draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 4 dalyje nustatyta pareiga juridinio asmens valdymo institucijoms užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 7 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Tauragės AVPK administracija turi pareigą užtikrinti, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšmingu tampa pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu, užtikrinant sveikatai nekenksmingas sąlygas, imtis atitinkamų veiksmų (žr., pvz., LVAT 2013-09-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1237/2013, 2013-07-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1396/2013).
Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta įrodymų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į Tauragės AVPK areštinės administraciją su prašymu patalpinti jį su nerūkančiais asmenimis, tai pat nėra pateikta ir skundų, kuriuose būtų išsakytas nepasitenkinimas dėl rūkančių asmenų, bei kitokių pareiškėjo nurodymų, jog jis yra nerūkantis, prašymų užtikrinti jo teisę būti areštinės gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma. Pareiškėjas tik apibendrintai nurodo, kad gyvenamosiose patalpose buvo rūkoma, bet aiškiai nenurodo, kokių veiksmų ėmėsi, kad išvengtų rūkančių asmenų. Be to, ir atstovės atstovas atsiliepime nurodo, jog pareiškėjas administracijai nėra pateikęs jokių skundų, prašymų, pareiškimų dėl laikymo su rūkančiais/nerūkančiais asmenimis. Teismui nėra pagrindo šiais atsakovės atstovo teiginiais abejoti.
Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas) (žr., pvz., LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Tik įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Minėtų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Kitų suėmimo vykdymo sąlygų pažeidimų byloje nenustatyta. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų areštinėje laikomų asmenų. Todėl pareiškėjo sulaikymo sąlygas šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo pripažinti „žeminančiomis” Konvencijos 3 straipsnio prasme. Be to, iš minėtų rašytinių įrodymų turinio matyti, kad patikrinimai dėl sąlygų tam tikrose kamerose buvo atliekami pagal gautus skundus. Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad skundų dėl kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, nebuvo, taigi pareiškėjas dėl galimai netinkamų laikymo sąlygų nesiskundė ir laikymo sąlygų pagerinti neprašė. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad dėl prastų gyvenimo sąlygų pareiškėjas patyrė sveikatos sutrikimų ar kreipėsi į administraciją su tokio pobūdžio nusiskundimais, kas leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo dvasinės bei fizinės būklės jo nurodyti pažeidimai stipriai nepaveikė.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų Tauragės AVPK areštinėje, yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo bei jo atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste, formuoja LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 straipsnio 1 dalis, 21 straipsnis; iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusio ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnis) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius A. L. kalinimo sąlygas, apibendrinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovė, atstovaujama Tauragės AVPK, pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, t.y. teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m. kameros ploto. Tai reiškia, jog aptariamu atveju ši viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti. LVAT praktikoje suformuota taisyklė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis patiria neturtinę žalą (žr., pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A444-343/2013 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02), todėl konstatavus atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus yra pagrindas vertinti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.
Pareiškėjas prašo priteisti 1600,00 Eur neturtinės žalos, teigdamas, jog dėl aukščiau nurodytų, pareiškėjo teigimu, netinkamų laikymo areštinės kamerose sąlygų, jis patyrė didelius dvasinius skausmus, depresiją.
Teismo vertinimu, nurodytas kalinimo perpildytoje gyvenamojoje patalpoje laikotarpis bei pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto norma sukėlė pareiškėjui diskomfortą, be to, toks perpildymas iš dalies trukdė naudotis privatumu kasdieniniame gyvenime. Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę – 20 parų, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį ir į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Teismas, įvertinęs pareiškėjo kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis Tauragės AVPK areštinėje trukmę (20 parų), pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, konstatuoja, jog pareiškėjui nagrinėjamu atveju priteistina neturtinė žala pinigais.
Tiek EŽTT, tiek nacionaliniai teismai laikosi pozicijos, jog pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją, pareiškimo Nr. 64886/01; LVAT 2016-05-26 nutartį administracinėje byloje A-1193-662/2016). Taigi, EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, o pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams (žr., pvz., 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakova prieš Slovakiją; pareiškimo Nr. 67299/01). Nagrinėjamu atveju pastebėtina, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Administracinių teismų praktikoje (žr., pvz., administracinės bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009 ir kt.) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Taip pat neturtinės žalos dydį gali lemti ir specifiniai kriterijai, nustatyti konkrečioje byloje.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią įvertinti ir materialiai kompensuoti yra ypatingai sunku, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną galima tik iš naujo sukurti. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu. Materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta, turinio, todėl pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).
Naujausioje LVAT praktikoje už kiekvieną kalinimo dieną, kurią buvo pažeista minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma, asmeniui priteisiama nuo 6,00 iki 9,00 Eur (žr., pvz., 2015-12-10 nutartis administracinėse bylose Nr. A-2199-662/2015 ir A-2183-662/2015; 2015-12-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015; 2015-12-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015; 2016-02-17 nutartį administracinėje byloje A-2314-822/2016). Tokiu atveju, remiantis Lietuvos teismų formuojama praktika, pareiškėjo patirta neturtinė žala galėtų būti įvertintina 120,00 Eur (20 x 6) (CK 6.250 straipsnis).
Be to, pažymėtina, jog LVAT praktikoje konstatuota, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu, t. y. pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr., pvz., LVAT 2008-10-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais svarbu atsižvelgti į šios žalos ypatumus. Kadangi neturtinė žala patiriama individualiai, todėl sprendžiant dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, reikia aiškintis ir vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgti į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, vertybės, į kurias buvo kėsintasi, ir jų pažeidimo būdas, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, vienam asmeniui turinčios tekti minimalios ploto normos pažeidimo apimtis, pažeidimo tąsa, neigiamo poveikio pareiškėjo sveikatai mastas ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus, bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008). Tokiu atveju teismas, atsižvelgdamas į įstatymuose (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, CK 6.250 straipsnį) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, taip pat byloje nustatytą pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, konstatuoja, jog pareiškėjo prašoma priteisti suma (1 600 Eur) yra neproporcinga (pernelyg didelė) kompensuoti tuos nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, kuriuos pareiškėjas patyrė. Teismas atkreipia dėmesį į bylai reikšmingas aplinkybes, o būtent į tai, kad pareiškėjo laikymas Tauragės AVPK areštinėje nebuvo vientisas, o susidėjo iš 5 atskirų epizodų, išsidėsčiusių per vienerių metų laikotarpį; į tai, jog kitais nei pažeidimo laikotarpiais, pareiškėjui teko nuo 6,34 iki 12,60 kv. m. kameros ploto; taip pat į tai, jog pareiškėjas skunde nenurodė jokių individualių aplinkybių, kaip neturtinė žala pasireiškė būtent jam, tik atkartojo šabloniškas frazes dėl neturtinės žalos elementų ir jos patyrimo, taip pat nepateikė duomenų, kad pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes; bei į tai, jog iš bylos duomenų nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo atsakovės atstovo elgesio pareiškėjo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Nurodytos aplinkybės mažina pažeidimo intensyvumą ir neigiamą poveikį pareiškėjui, o tuo pačiu turi įtakos kompensacijos, kuri priteistina kaip neturtinės žalos atlyginimas, dydžiui. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti 1 600 Eur suma nėra pagrindo, nes tokia suma yra akivaizdžiai neadekvati pareiškėjo patirtiems neturtiniams praradimams. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teismas, atsižvelgęs į teisės aktų nuostatas, teismų praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo, dėl kurio pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, mastą, trukmę ir aplinkybę, kad pažeidimo intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, atsižvelgęs į tai, jog byloje nėra duomenų, jog dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjo fizinė ar psichinė sveikata pablogėjo, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, jog skundas tenkintinas iš dalies, ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės AVPK, pareiškėjui priteistina 120,00 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
pareiškėjo A. L. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. L. (gim. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 120,00 Eur (vieną šimtą dvidešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą.
Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimą per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.