Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainos Kukalienės, Jolantos Medvedevienės ir Astos Urbonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal R. Š. (R. Š.), atstovaujamo advokatės L. A., skundą atsakovui Lietuvos kalėjimų tarnybai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas neigia, jog jis laikosi nuteistųjų subkultūros, nes neegzistuoja jokie požymiai, kurie leistų daryti tokią išvadą. Teigia, jog jis turi teigiamą požiūrį į darbą, neturi neįvykdytų finansinių įsipareigojimų, su Vilniaus kalėjimo administracijos darbuotojais visuomet bendrauja mandagiai, pagarbiai, nepasižymi jokiomis kriminalinę elgseną palaikančiomis veiklomis, niekam nedaro neigiamos įtakos, nepiktnaudžiauja nei alkoholiu, nei kitomis draudžiamomis medžiagomis. Mano, kad net laikantis nuteistųjų subkultūros ši aplinkybė, pagal galiojančius teisės aktus, nepatenka į nepriekaištingo elgesio sąvoką ir nelemia išvados, kad jo elgesys nėra nepriekaištingas.

Nei Sprendime, nei Rašte nenurodyta jokių aplinkybių, kurios pagrįstų, kad jis nesielgia nepriekaištingai, nėra duomenų, kad jis ne mažiau kaip du mėnesius yra padaręs teisės aktų pažeidimų ar administracinių nusižengimų, kad elgėsi nesąžiningai, nemandagiai ir nepagarbiai.

Darė išvadą, kad nepriekaištingo elgesio konstatavimui būtina, kad egzistuotų visos be išimties Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus 2024 m. birželio 05 d. įsakymu Nr. V-446 patvirtinto Lietuvos kalėjimų tarnybos Kalėjimų resocializacijos skyrių veiklos tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 4.5 punkte nurodytos aplinkybės, o nesant duomenų, kurie paneigtų Aprašo 10 priedo 1 – 4 punktuose nurodytus kriterijus, yra pagrindas konstatuoti pareiškėjo pažangą mažinant nusikalstamo elgesio riziką. Jo nuomone, jis atitinka visus BVK 36 straipsnio 1 dalyje numatytus kriterijus.

Sprendimas ir Raštas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų, atsakingo valdymo (gero administravimo) principo, nes juos priimant nebuvo laikomasi pagrindinių procedūrų ir reikalavimų, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą. Sprendime ir Rašte neteisingai įvertinti nepriekaištingo elgesio kriterijai ir dėl to neteisingai nustatyta, kad pareiškėjas nedaro pažangos mažinant nusikalstamo elgesio riziką. Prašė Sprendimą ir Raštą panaikinti.

Atsakovo nuomone Sprendimas ir Raštas yra išsamūs, motyvuoti, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), priimti vadovaujantis galiojančių teisės aktų nuostatomis, juose aiškiai ir konkrečiai nurodomi vertinti dokumentai, kompleksiškai vertintinas pareiškėjo elgesys visu bausmės atlikimo metu. Prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl Lietuvos kalėjimų tarnybos Vilniaus kalėjimo (Vilniaus kalėjimas) 2024 m. spalio 7 d. sprendimo Nr. SN-25-1221 „Dėl informacijos pateikimo (neperkėlimo į lengvąją grupę)“ (Sprendimas), kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą dėl perkėlimo iš paprastosios nuteistųjų grupės į lengvąją nuteistųjų grupę, ir Lietuvos kalėjimų tarnybos 2024 m. gruodžio 3 d. rašto Nr. 2S-6882 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ (Raštas), kuriuo atmestas pareiškėjo skundas dėl Sprendimo panaikinimo.

Nesutikdamas su skundžiamais Sprendimu ir Raštu, pareiškėjas neigia atsakovo išvadą, kad jis laikosi nuteistųjų subkultūros, teigia, kad ši aplinkybė nepatenka į nepriekaištingo elgesio sąvoką ir nelemia išvados, kad jo elgesys nėra nepriekaištingas, todėl yra pagrindas konstatuoti jo pažangą mažinant nusikalstamo elgesio riziką, akcentuoja, kad turi teigiamą požiūrį į darbą, neturi neįvykdytų finansinių įsipareigojimų, su Vilniaus kalėjimo administracijos darbuotojais visuomet bendrauja mandagiai, pagarbiai, nepasižymi jokiomis kriminalinę elgseną palaikančiomis nuostatomis, niekam nedaro neigiamos įtakos, nepiktnaudžiauja nei alkoholiu, nei kitomis draudžiamomis medžiagomis. Taip pat, jo nuomone ginčijami Sprendimas ir Raštas neatitinka VAĮ nuostatų.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas pateikė Vilniaus kalėjimui 2024 m. liepos 29 d. prašymą dėl perkėlimo į lengvąją grupę, nes įvykdė jam paskirtus nurodymus.

Prašymo nagrinėjimo metu buvo gautos dvi Vilniaus kalėjimo Resocializacijos skyriaus vyresniosios specialistės pažymos: 2024 m. rugpjūčio 8 d. pažyma Nr. RV-25-2035 (toliau – ir Pažyma 2035) ir vėlesnė 2024 m. rugsėjo 27 d. pažyma Nr. RV-25-2424 (toliau – ir Pažyma 2424). Pažymoje 2035 pateikta išvada, kad R. Š. daro pažangą mažindamas savo nusikalstamo elgesio riziką, tačiau vėlesnėje patikslinamojoje Pažymoje 2424 pateikta papildoma informacija, kad 2024 m. rugsėjo 26 d. KŽV duomenimis R. Š. yra artimos kriminalinio elgesio ir subkultūros nuostatos, kad jis laikosi nuteistųjų subkultūros, kad pagal KŽV turimą įslaptintą informaciją jo elgesys negali būti vertinamas kaip nepriekaištingas. Atsakovas Sprendime pareiškėjui nurodė teisinį reglamentavimą, pagal kurį nuteistasis perkeliamas iš paprastosios grupės į lengvąją grupę tik tuomet, kai atitinka visas BVK 36 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas, taip pat nurodė, kad pareiškėjas negali būti perkeltas į lengvąją grupę, nes neatitinka BVK 36 straipsnio 1 dalies 6 punkto reikalavimų.

Taigi, Sprendimas priimtas vadovaujantis BVK 36 straipsnio 1 dalies 6 punktu, atsižvelgiant į Pažymos 2424 motyvus ir padarius išvadą, kad pareiškėjas neatitinka sąlygos dėl žemos arba vidutinės nusikalstamo elgesio rizikos ir nenustačius pažangos šią riziką mažinant.

Pareiškėjas minėtą Sprendimą apskundė Lietuvos kalėjimų tarnybai, tačiau ši įstaiga Rašte konstatavo, kad Sprendimas teisėtas ir pagrįstas. Lietuvos kalėjimų tarnyba Rašte patvirtino, kad pareiškėjas neatitinka BVK 36 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytos sąlygos, papildomai paaiškino Lietuvos kalėjimų tarnybos kalėjimų Resocializacijos skyrių veiklos tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus 2024 m. birželio 5 d. įsakymu Nr. V-446 (Aprašas), 48 punkte reglamentuotus nuteistojo perkėlimą (grąžinimą) iš vienos grupės į kitą inicijuojančio kontaktinio pareigūno veiksmus, kad Sprendimas priimtas gavus KŽV įslaptintus duomenis apie R. Š. artimą kriminalinį elgesį, subkultūros laikymąsi, todėl jis neatitinka nepriekaištingo elgesio, taip pat paaiškino Aprašo 4.5 punkte pateiktą suimtojo/nuteistojo nepriekaištingo elgesio sąvoką.

Nuteistųjų perkėlimo iš vienos grupės į kitą pagrindus reglamentuoja BVK 36 straipsnio 1 dalis. Nuteistieji iš paprastosios grupės į lengvąją grupę perkeliami, kai atitinka visas šias sąlygas: 1) yra atlikę ne mažiau kaip tris mėnesius paskirtos bausmės paprastojoje grupėje, o kai paskirta bausmė yra trumpesnė negu vieni metai, - ne mažiau kaip vieną ketvirtadalį paskirtos bausmės; 2) užsiima jiems pasiūlyta darbine veikla BVK 61 straipsnyje nurodytą laiką ne mažiau kaip tris paskutinius bausmės atlikimo mėnesius, o kai paskirta bausmė yra trumpesnė negu vieni metai, - ne mažiau kaip vieną ketvirtadalį paskirtos bausmės laiko; 3) vykdo individualiame resocializacijos plane nurodytas priemones; 4) neturi drausminių nuobaudų; 5) neturi neįvykdytų administracinių nuobaudų ar administracinio poveikio priemonių už bausmės atlikimo metu padarytus pažeidimus; 6) jų nusikalstamo elgesio rizika yra žema arba vidutinė ir nustatyta pažanga šią riziką mažinant.

Taigi, galimybę perkelti nuteistąjį iš paprastosios grupės į lengvąją įstatymų leidėjas sieja su visų išvardintų privalomų sąlygų visuma ir nesant bent vienos iš šių sąlygų, nuteistojo perkėlimas į lengvąją grupę yra negalimas.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas atitinka BVK 36 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4, 5 punktų reikalavimus. Sprendimas ir Raštas dėl pareiškėjo neperkėlimo į lengvąją grupę motyvuojami pareiškėjo neatitikimu BVK 36 straipsnio 1 dalies 6 punktui, kuriame numatyta, kad nuteistojo perkėlimui į lengvąją grupę jo nusikalstamo elgesio rizika turi būti žema arba vidutinė ir nustatyta pažanga šią riziką mažinant. Šioje teisės normoje iš esmės įtvirtintos dvi sąlygos: 1) nuteistojo nusikalstamo elgesio rizika žema arba vidutinė ir 2) nustatyta pažanga mažinant nusikalstamo elgesio riziką. Nuteistasis, siekiantis būti perkeltas į lengvąją grupę, turi atitikti abi šias sąlygas vienu metu.

Pažanga mažinant nusikalstamo elgesio riziką nustatoma, kai pareiškėjas atitinka Aprašo 10 priede nurodytus 1-5 kriterijus, tarp jų, kai nuteistasis elgiasi nepriekaištingai. Nepriekaištingas suimtojo/nuteistojo elgesys yra tada, kai jis ne mažiau kaip du mėnesius nėra padaręs bausmių vykdymo ar suėmimo vykdymo teisės pažeidimų ar administracinių nusižengimų, elgiasi sąžiningai, mandagiai ir pagarbiai (Aprašo 4.5 p.). Taigi, pagal nurodytą Aprašo 4.5 punktą, tam, kad nuteistasis būtų laikomas nepriekaištingo elgesio, jam būtina ne tik nedaryti teisės pažeidimų ar administracinių nusižengimų, tačiau būtina elgtis sąžiningai, mandagiai ir pagarbiai.

Pareiškėjas nesutinka su Sprendimu ir Raštu, nurodydamas, kad net nustačius, jog jis laikosi nuteistųjų subkultūros, pagal galiojančius teisės aktus, ši aplinkybė nepatenka į nepriekaištingo elgesio sąvoką ir nelemia išvados, kad jo elgesys nėra nepriekaištingas.

Iš Sprendimo ir Rašto turinio matyti, kad pareiškėjo prašymas neperkelti į lengvąją grupę buvo netenkintas, nes iš KŽV buvo gauti duomenys, jog R. Š. yra artimos kriminalinio elgesio ir subkultūros nuostatos, laikosi nuteistųjų subkultūros, kad pagal KŽV turimą įslaptintą informaciją jo elgesys negali būti vertinamas kaip nepriekaištingas. Tokios aplinkybės nurodytos Pažymoje 2424, kurios pagrindu priimtas Sprendimas.

Pagal nurodytą teisinį reglamentavimą akivaizdu, kad nuteistųjų subkultūros laikymasis, kriminalinio elgesio pasireiškimai, pritarimas kriminaliniam ir subkultūros elgesiui negali būti laikomas nuteistojo nepriekaištingu elgesiu, todėl atsakovas, remiantis iš KŽV gautais duomenimis, priėmė teisėtą ir faktinėmis aplinkybėmis pagrįstą Sprendimą neperkelti pareiškėjo į lengvąją grupę.

Akcentuotina ir tai, kad Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2025 m. vasario 1 d.; toliau – ir KŽĮ) 19 straipsnio 7 dalyje reglamentuojama, jog detalūs duomenys apie kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdus ir priemones, kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdų taikymo taktiką, taip pat kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių tapatybę bei detalią informaciją apie šių dalyvių kiekybinę ir personalinę sudėtį, neteikiami. Asmeniui, kurio atžvilgiu buvo taikyta kriminalinė žvalgyba, tačiau gauta informacija nepasitvirtino ir ikiteisminis tyrimas nepradėtas, bet atsirado teisinės neigiamos pasekmės, pareikalavus, turi būti pateikti kriminalinės žvalgybos metu apie jį surinkti duomenys, išskyrus KŽĮ 19 straipsnio 7 dalyje nustatytus duomenis. Valstybės institucijoms ir asmenims, nevykdantiems kriminalinės žvalgybos, Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatyta tvarka gali būti teikiama tik apibendrinta informacija, parengta kriminalinės žvalgybos informacijos pagrindu (KŽĮ 19 str. 5 d.).

Sprendime nurodoma, kad jis priimtas Vilniaus kalėjimo viršininkui su KŽV informacijos turiniu susipažinus. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pats pareiškėjas siekė gauti KŽV turimą ir galimą pateikti informaciją ir tokia informacija jam nebuvo pateikta, todėl teismas plačiau dėl tokios aplinkybės nepasisako.

Įvertinęs bylos duomenis, nurodytą teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vienareikšmei ir kategoriškai išvadai, jog pareiškėjo pažanga mažinant nusikalstamo elgesio riziką yra pakankama. Pareiškėjo argumentai, kad jis turi teigiamą požiūrį į darbą, neturi neįvykdytų finansinių įsipareigojimų, su Vilniaus kalėjimo administracijos darbuotojais visuomet bendrauja mandagiai, pagarbiai, nepasižymi jokiomis kriminalinę elgseną palaikančiomis nuostatomis, niekam nedaro neigiamos įtakos, nepiktnaudžiauja nei alkoholiu, nei kitomis draudžiamomis medžiagomis negali lemti ginčijamų Sprendimo ir Rašto neteisėtumo, nes pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, vien nustačius aplinkybę, kad pareiškėjo elgesys nėra nepriekaištingas, perkėlimas į lengvąją grupę yra negalimas.

Pareiškėjas nurodo, kad tiek Sprendimas tiek Raštas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punkte nustatytų reikalavimų, kad atsakovas nesilaikė pagrindinių procedūrų ir reikalavimų, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir Sprendimo bei Rašto pagrįstumą, kiekvienas asmuo turi teisę į gerą administravimą, taip pat kiekvienas asmuo turi teisę būti išklausytas.

VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nurodoma, kad administraciniame sprendime turi būti nurodomas tokio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai.

Įvertinus ginčijamų Sprendimo ir Rašto turinį, konstatuotina, kad jie atitinka teisės aktų reikalavimus. Nenustatyta, kad jais būtų pažeistas VAĮ ar kitas teisės aktas, ar viršyta atsakovo kompetencija. Jie yra pakankamai motyvuoti, pagrįsti faktinėmis ginčo aplinkybėmis, teisės aktų normomis. Tiek Sprendime, tiek Rašte yra aiškiai ir suprantamai nurodyta, kodėl jis neperkeliamas į lengvąją grupę, jie priimti laikantis teisės aktuose nustatytos tvarkos. Lietuvos kalėjimų tarnyba, kaip ginčą ikiteismine tvarka išnagrinėjusi institucija, pagrįstai Sprendimą pripažino teisėtu ir šią išvadą pagrindė nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei konkrečiomis teisės aktų nuostatomis. Pareiškėjo neperkėlimas į lengvąją grupę yra jo paties neigiamo elgesio pasekme.

Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė Sprendimą ir Raštą ginčyti teisme ir tuo pačiu būti išklausytam. Aplinkybė, kad Sprendimas ir Raštas pareiškėjo netenkina, nėra pagrindas juos panaikinti.

Įvertinus byloje nustatytų aplinkybių ir bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustačius atsakovo Sprendimo ir Rašto neteisėtumo pagrindų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.; 91 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo R. Š. (R. Š.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.