Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje, BPK 441 str. tvarka, išnagrinėjęs S. Š. skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. nutarties, kuria netenkintas S. Š. skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros Pirmojo nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Aido Dzikaro 2012 07 19 nutarimo, kuriuo atsisakyta panaikinti 2012 06 06 nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apskrities VPK NTV Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriuje buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-2-098-10 pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK. 182 str. 2 d., dėl galimo Olandijos piliečio J. H. d. J. sukčiavimo. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal UAB „A." direktoriaus S. Š. pareiškimą, kuriame nurodyta, kad Olandijos pilietis J. H. d. J. 2009 metų liepos mėnesį UAB „A." pasiūlė iš jo įsigyti 6912 dėžių dviejų partijų energinio gėrimo „Red Bull" už 58060,80 eurų. Elektroniniu paštu į UAB „A." pašto dėžutę (duomenys neskelbtini) buvo gauta išankstinio mokėjimo sąskaita 58060,80 eurų sumai bendrovės P.C. vadovo J. H. d. J. vardu. 2009 07 23 banko pavedimu iš bendrovės UAB „A." sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pagal minėtą išankstinio apmokėjimo sąskaitą buvo atliktas 58060,80 eurų pavedimas į išankstinio apmokėjimo sąskaitoje nurodytą sąskaitą. J. H. d. J. pagal išankstinio mokėjimo sąskaitą įsipareigojo gavęs apmokėjimą krovinį - energetinį gėrimą „Red Bull" pristatyti į Prancūziją, (duomenys neskelbtini) mieste esantį logistikos centrą (duomenys neskelbtini) S. G., tačiau J. H. d. J. dingo, o krovinys taip ir nepristatytas dėl ko UAB „A." patyrė 58060,80 eurų žalą.

Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorė Indrė Kupcikevičiūtė 2012 06 06 nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą nustačiusi, kad Lietuvos Respublikoje nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroras 2012 07 19 nutarimu atmetė S. Š. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorės Indrės Kupcikevičiūtės 2012 06 06 nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą.

Skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 03 d. nutartį, kadangi ji yra neobjektyvi, priimta neįvertinus faktinių aplinkybių, bei baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-00098-10 esančių bei surinktų įrodymų, ir į juos visiškai neatsižvelgus, neteisingai taikant baudžiamąjį įstatymą, todėl naikintina. Teigiama, kad nutartyje yra visiškai neatsižvelgiama į aplinkybę, kad baudžiamojo įstatymo numatyti padariniai atsirado Lietuvos Respublikoje, todėl su šia veika susijusiems asmenims turėtų iškilti baudžiamoji atsakomybė būtent pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Šį teiginį motyvavo LR Baudžiamojo kodekso 4 str. 2 d., kad nusikalstamos veikos padarymo vieta yra vieta, kurioje asmuo veikė arba turėjo ir galėjo veikti, arba vieta, kurioje atsirado baudžiamojo įstatymo numatyti padariniai. UAB „A." nebeturėjo galimybės disponuoti pinigais, pervestais J. H. d. J., jau nuo to momento, kuomet buvo faktiškai padarytas bankinis pavedimas į banko sąskaitą Prancūzijoje, ir būtent pavedimo padarymo faktas yra ta priežastis, kurios pasėkoje buvo sudaryta galimybė J. H. d. J. naudoti ir disponuoti pervesta suma, o pavedimą UAB „A." padarė Lietuvos Respublikoje registruotoje kredito įstaigoje. Pareiškėjas teigė, kad minėtas asmuo įgijo pasitikėjimą siekdamas savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą ir pateikė melagingus duomenis apie sandorį su Lietuvos Respublikoje esančia UAB „M. v." bei fiktyvią sąskaitą ir tokiu būdu apgaule įgijo pagal tariamą sandorį iš Lietuvos Respublikos pervestas pinigines lėšas. Mano, kad kadangi pavedimas buvo daromas LR juridinio asmens, J. H. d. J. galimai nusikalstama veika buvo vykdoma remiantis tariamu sandoriu, kurio pradžia (pinigų pervedimas avansu už prekes iš Lietuvos Respublikos), bei pabaiga (prekių už kurias buvo sumokėta avansu, atsiėmimas J. H. d. J. t.) turėjo vykti Lietuvos Respublikoje (prekes atsiimant J. H. d. J. transportu iš UAB „M. v." ir pristatant toliau į Prancūziją, o į Prancūziją turėjo prekes pristatyti J. H. d. J.), todėl nusikalstamos veikos padariniai turėtų būti sietini su Lietuvos Respublika. Kitaip, nei minima prokuroro nutarime, bendravimas dėl sandorio su J. H. d. J. vyko UAB „A." vadovui esant Lietuvos Respublikoje. Skunde pabrėžiama, kad sandoris tarp UAB „A." ir J. H. d. J. turėjo būti užbaigtas Lietuvos Respublikoje, kadangi nuo prekių atsiėmimo momento visa prekių atsitiktinio praradimo ir žuvimo rizika tenka pirkėjui. Skundą pareiškėjas taip pat argumentavo ir tuo, kad 2012 06 06 nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą yra konstatuojama, kad į Lietuvos Respublikos pateiktą teisinęs pagalbos prašymą Prancūzijos kompetentingos institucijos nepateikė jokių atsakymų ir jo nevykdė, Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2012 07 19 nutarime taip pat yra konstatuojama, kad nebuvo gauti išsamūs atsakymai į teisinės pagalbos prašyme pateiktus klausimus. Faktinė patirtis bendradarbiaujant su teisėsaugos institucijomis Prancūzijoje tik patvirtina UAB „A." nuogąstavimus, kad baudžiamosios bylos Nr. 10-2- 00098-10 perdavimas Prancūzijai atima iš UAB „A." galimybę tikėtis, kad baudžiamoji byla bus išnagrinėta, UAB „A." daugiau veiklos nebevykdo ir faktiškai neturi jokių finansinių pajamų, kurios leistų samdyti advokatus Prancūzijoje.

Skundas atmestinas.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti nėra įstatyminio pagrindo.

Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Lietuvos Respublikos BPK 218 str. nustatyta, kad prokuroras, įsitikinęs, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, praneša, kad ikiteisminis tyrimas pabaigtas ir atlikus minėtame straipsnyje numatytus veiksmus, surašo kaltinamąjį aktą. Tokių duomenų nesurinkus ar pripažinus, kad jų nepakanka, priimamas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą (Lietuvos Respublikos BPK 212 str. 1 p., 2 p.).

Pažymėtina, kad įvertinus bylos medžiagą, pritartina I apylinkės teismo teisėjo išvadai, kad iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti minėtoje byloje buvo atlikti visi būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai, tai matyti ir iš to, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal UAB “A.” direktoriaus S. Š. pareiškimą dėl BK 182 str. 2d. galimai padarytos veikos, kuris vėliau ikiteisminio tyrimo metu taip pat buvo ir apklaustas, siekiant nustatyti J. H. d. J. tapatybę, buvo kreiptasi į Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybą ir gautas atsakymas, kad Interpolo nacionalinis biuras informavo, kad Olandijos pilietis J. H. d. J., galimai veiką padaręs asmuo, gimęs 1980 08 10, tikrai egzistuoja ir naudojasi pasu Nr. (duomenys neskelbtini). Papildomai Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdyba informavo, kad Olandijos pilietis J. H. d. J. neturi gyvenamosios vietos Nyderlanduose, pagal gyventojų registro duomenis, šis pilietis 2009 06 22 emigravo iš Nyderlandų nežinoma kryptimi, 2011 12 20 raštu Nr. 10-4-S-13502 buvo kreiptasi į UAB „M. v." ir gautas atsakymas, kad į UAB „M. v." su komerciniais pasiūlymais nesikreipė nei pilietis J. H. d. J. (šį faktą nurodo ir apeliantas savo skunde). Taip pat buvo kreiptasi su teisinės pagalbos prašymu į Prancūzijos teisėsaugos institucijas. Iš teisinės pagalbos prašymo vykdymo metu surinktos medžiagos nustatyta, kad Prancūzijos banko CM-CIC Banąues sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), į kurią UAB „A." pervedė 58 060,80 eurų, yra asmeninė A. ir J. d. J. sąskaita. Iš gautos šios banko sąskaitos išrašo matyti, kad 2009 07 23 į sąskaitą iš UAB „A." buvo gauta 58 060,80 eurų. Laikotarpiu nuo 2009 07 23 iki 2009 09 25 Prancūzijos miestuose Nicoje, Karkasonėje, Montpeljė ir kituose, per eilę kartų įvairiomis sumomis buvo atsiskaitoma mokėjimo kortele, iš banko sąskaitos išimami grynieji pinigai, 2009 08 13 pagal banko čekį 34000 eurų išimti J. d. J.. Nustatyta, kad J. d. J. yra J. d. J. tėvas, gyvenantis tuo pačiu adresu (duomenys neskelbtini), Prancūzijoje. Įvertinus ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis galima įtarti, kad Olandijos pilietis J. H. d. J. iš UAB „A." susitarimo dėl prekių pristatymo pagrindu išankstiniu apmokėjimu gavęs pinigus neteisėtai veikė ne Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Pagal BK 182 str. 2 d. atsako tas, kad apgaule, savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaujant organizuotoje grupėje. Apgaulė, kaip šios nusikalstamos veikos padarymo būdas, yra įtraukta į sukčiavimo sudėtį, todėl kvalifikuojant asmens veiką pagal BK 182 straipsnį turi būti nustatoma visais atvejais. Teismų praktikoje išskiriami šie apgaulės kriterijai: 1) objektyvios tiesos iškraipymas; 2) tikslas - suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia - kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (kasacinė byla Nr. 2K-335/2010), t.y. kaltininkas turi suvokti, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatydamas, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norėdamas tokiu būdu įgyti svetimą turtą (kasacinė nutartis Nr. 2K-346/2012). Apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t.y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui.

Yra surinkta pakankamai duomenų, kad prisidengiant tariamu sandoriu buvo panaudota apgaulė norint užvaldyti svetimą, UAB „A." didelės vertės turtą, t.y. pinigus - 58060,80 eurų. Tokiu būdu sukčiaujant buvo panaudota apgaulė tam, kad suklaidinti turto savininką ar valdytoją, o pastarasis dėl suklydimo apgaulės įtakoje savanoriškai pats perleido didelės vertės turtą - pinigines lėšas kaltininkui, manydamas, kad šis turi teisę jį gauti. Kaip nustatyta ikiteisminio tyrimo metu, galimai nusikalstamą veiką padariusio asmens veika pradėta ir baigta ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, kadangi piniginės lėšos į kurias buvo nukreipta apgaulė, buvo užvaldytos ne Lietuvoje o Prancūzijoje, juos pervedus jas šios šalies galimo kaltininko nurodytą asmeninę sąskaitą ir būtent Prancūzijoje šie pinigai buvo išgryninti įvairių asmenų, todėl nusikalstamos veikos padariniai konkrečiu atveju sietini su pasekmėmis, t.y. kai UAB „A." pinigai - 58060,80 eurų, pervesti apgaulės įtakoje už tariamą sandorį į Prancūzijos banko CM-CIC Banąues sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), buvo galimo kaltininko - J. H. d. J. įgyti ir kai jis realiai galėjo ir pasinaudojo galimybe šiais pinigais disponuoti ir juos naudoti savo nuožiūra. Todėl sukčiavimo nusikaltimas laikomas baigtu, kai nukentėjęs asmuo, suklaidintas kaltininko panaudotos apgaulės, netenka turto ar teisės į turtą, negaudamas už jį tolygaus ekvivalento, o kaltininkas jį neteisėtai užvaldo, paverčia savo ar kitų trečiųjų asmenų nuosavybe. Todėl nusikalstamos veikos padariniai konkrečiu atveju sietini su pasekmėmis, t.y. kai UAB „A." pinigai - 58060,80 eurų, pervesti apgaulės įtakoje už tariamą sandorį į Prancūzijos banko CM-CIC Banąues sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), buvo galimo kaltininko - J. H. d. J. įgyti ir jis realiai galėjo ir pasinaudojo galimybe šiais pinigais disponuoti ir juos naudoti savo nuožiūra. Taigi galimai padaryta nusikalstama veika buvo baigta Prancūzijoje.

Kaip jau minėta, J. H. d. J. yra Olandijos pilietis, jam nėra pagrindo taikyti LR BK 6 ir 7 str. Nagrinėjamu atveju nėra BK 6 straipsnyje nustatytų sąlygų, kurioms esant atsiranda užsieniečių, neturinčių nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, baudžiamoji atsakomybė bei Lietuvos Respublikos BK 7 straipsnyje nustatytų universalios jurisdikcijos principo sąlygų, kurioms esant baudžiamoji atsakomybė atsiranda nepaisant asmens pilietybės ir gyvenamosios vietos bei nusikaltimo padarymo vietos, šiuo atveju taip pat nėra, kadangi Lietuvos Respublikos BK 182 str. numatytas nusikaltimas nepatenka į nurodytų baudžiamojo kodekso straipsnių taikymo sritį.

Skundo argumentas, kad dėl sandorio buvo tartasi Lietuvoje, prieštarauja byloje surinktiems duomenims, kadangi S. Š. tiek savo pareiškime prokurorui, pagal kurį buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tiek pareiškimo patikslinime, tiek liudytojo apklausos metu nurodė, kad dėl sandorio su J. H. d. J. jis bendravo telefonu ir elektroniniu paštu, 2008 10 30 susitikimo Kanuose, Prancūzijoje, metu buvo susitarta dėl partijos energetinio gėrimo „Red Bull" pirkimo bei tolesnio bendradarbiavimo, komercinius pasiūlymus J. H. d. J. siųsdavo ant Prancūzijos firmos „S. T." blanko, pagal susitarimą prekės turėjo būti pristatytos Prancūzijos Respublikos bendrovei priklausančiame logistikos centre, esančiame Tulūzos mieste, Prancūzijoje.

Skundo argumentas, baudžiamosios bylos perdavimas Prancūzijai tik apsunkins tyrimą, arba padarys išvis neįmanomu, kadangi, kaip matyti iš baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-00098-10 surinktų įrodymų, visos galimos nusikalstamos veikos aplinkybės yra susijusios būtent su Lietuvos Respublika, Lietuvoj Respublikoje esančiais juridiniais asmenimis, baudžiamojo įstatymo numatyti padariniai kilo Lietuvos Respublikos juridiniam asmeniui, nėra pagrįstas. Kaip jau minėta, veika Lietuvos Respublikoje nebuvo padaryta. Nusikalstamos veikos padarymo vieta yra vieta, kurioje asmuo veikė, arba galėjo ir turėjo veikti, arba vieta, kurioje atsirado baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai (BPK 4 str. 2 d.). Sukčiavimas įgyjant svetimą turtą laikomas baigtu, kai turto savininkas ar valdytojas, arba asmuo, kurio žinioje yra turtas, perleidžia jį kaltininkui, o šis turi realią galimybę juo naudotis ir disponuoti. Todėl nėra pagrindo nesutikti su teismo padaryta išvada, kad konkrečiu atveju galima nusikalstama veika padaryta ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, ne Lietuvos Respublikos piliečių ir ne Lietuvos valstybei (BPK 4 str., 5 str., 6 str.), todėl galimai su šia veika susijusiems asmenims baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį įstatymą nekyla. Ikiteisminis tyrimas nutrauktas ne dėl to, kad nusikalstama veika nebuvo padaryta apskritai, o BPK 3 str. 1 d. 1 p. pagrindu, kad nepadaryta nusikalstama veika Lietuvos Respublikoje ar prieš Lietuvos valstybę. Sprendimas kreiptis į Prancūzijos teisėsaugos institucijas su išskirta medžiaga (nutraukto ikiteisminio tyrimo duomenų kopijomis, išverstomis į prancūzų kalbą) prašant atlikti tyrimą Prancūzijoje yra pagrįstas. Šis sprendimas kartu atitinka ir proceso greitumo, išsamumo, ekonomiškumo principus bei 2000 05 29 Konvencijos dėl Europos Sąjungos valstybių narių savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose 7 straipsnį.

Atsižvelgiant į išdėstytą, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. nutarties naikinti skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, ji yra teisėta ir pagrįsta.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti UAB „A.“ direktoriaus S. Š. skundą ir palikti galioti Vilniaus miesto I apylinkės teismo 2012m. rugsėjo 3d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.