- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-30
- Bylos Nr.
- N-575-2839-11
- Teisminio proceso Nr.
- 4-65-3-00267-2010-6
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Antanas Ablingis (pirm.), Romanas Klišauskas, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Kategorijos
- 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo E. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 12 d. nutarties E. S. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 12 d. nutartimi E. S. apeliacinio skundo nepatenkino ir Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) Kelių policijos skyriaus specialisto 2010 m. liepos 27 d. nutarimą (toliau – ir Institucijos Nutarimas), kuriuo jam už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymą paskirta administracinė nuobauda – 200 (dviejų šimtų) litų bauda, paliko nepakeistą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad administracinė nuobauda E. S. buvo paskirta už tai, kad jis 2010 m. liepos 10 d., apie 16 val. 5 min., Aušros gatvėje, Utenos mieste, vairuodamas motociklą „Honda (duomenys neskelbtini)“ prieš pradėdamas lenkti, neįsitikino saugumu, neapvažiavo priekyje važiuojančio ir sukančio į kairę automobilio iš dešinės ir su juo susidūrė, o po smūgio dar atsitrenkė į kairėje stovintį automobilį, taip eismo įvykio metu apgadindamas tris transporto priemones bei tokiais savo veiksmais pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 142 punkto reikalavimus. Nurodė, jog nors E. S. savo kaltės nepripažino, teigdamas, jog eismo įvykis kilo dėl kitos vairuotojos – L. V. veiksmų, bylos duomenimis nebuvo paneigti jos paaiškinimai, jog ketindama ne sankryžoje atlikti kairiojo posūkio manevrą, ji iš anksto parodė kairiojo posūkio signalą, persirikiavo prie pat priešpriešines eismo juostas skiriančios brūkšninės ašinės linijos, praleido priešpriešine eismo juosta važiavusią transporto priemonę ir tada suko į kairę. Pridūrė, jog šiuos L. V. paaiškinimus patvirtina eismo įvykio nuotraukose užfiksuota jos valdyto automobilio padėtis iš karto po susidūrimo su E. S. motociklu. Pažymėjo, jog iš šių nuotraukų akivaizdžiai matosi, kad L. V. vairuotas automobilis abiem priekiniais ratais ir kairės pusės galiniu ratu yra visiškai įvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą ir tik dešinės pusės galinis ratas yra likęs savo eismo juostoje, tačiau prie pat priešpriešinio eismo juostas skiriančios brūkšninės linijos, be to, tai, kad ši transporto priemonė buvo pradėjusi daryti kairiojo posūkio manevrą patvirtino ir eismo įvykio aplinkybes tyręs Institucijos pareigūnas M. M.. Nurodė, jog nors eismo įvykio vietos schemos duomenimis L. V. automobilio padėtis po susidūrimo skiriasi nuo užfiksuotos nuotraukose, teismas vadovaujasi byloje esančiomis nuotraukomis, atsižvelgęs į tai, kad jose tiek pačios transporto priemonės išdėstymas, tiek ir jų išdėstymas kelio elementų bei viena kitos atžvilgiu yra užfiksuoti objektyviai, ir įvertinęs proceso dalyvių paaiškinimus, jog po eismo įvykio transporto priemonių padėtys nebuvo keičiamos. Padarė išvadą, kad E. S., laikydamasis KET 142 punkto reikalavimų, turėjo visas galimybes be jokių kliūčių L. V. vairuotą automobilį apvažiuoti iš dešinės, o jo paaiškinimai, kad motociklui susilyginus su minėtu automobiliu, pastarasis į kairę pasuko staiga, laikytini nepagrįstais, juo labiau, kad jis teismo posėdžio metu pats nurodė, kad L. V. važiavo labai nedideliu greičiu. Pažymėjo, jog bylos duomenys leidžia teigti, kad L. V. vairuotas automobilis buvo iš anksto pasitraukęs prie priešpriešines eismo juostas skiriančios brūkšninės linijos, tad atsižvelgus į tai bei į E. S. paaiškinimus, kad jis paskui šį automobilį važiavo 50-60 km/h greičiu, o lenkimo manevrą pradėjo likus 2-3 metrams, darytina išvada, kad nagrinėjamoje situacijoje E. S. elgėsi neatsargiai ir neatidžiai bei neprognozavo kito eismo dalyvio elgesio ir todėl pažeidė KET 142 punkto reikalavimus. Teismas taip pat nepagrįstais pripažino tuos E. S. paaiškinimus, kad nebuvo atsižvelgta į tą aplinkybę, jog jis buvo įvardytas nukentėjusiuoju, nes tai buvo padaryta tik transporto priemonės techninės apžiūros akte, kuriame kaltės klausimas nėra sprendžiamas. Konstatavo, kad jam paskirtoji administracinė nuobauda iš esmės atitinka ATPK 20 ir 30² straipsnių nuostatas.
II.
E. S., nesutikdamas su Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 12 d. nutartimi, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 109 – 111), kuriuo prašo skundžiamą teismo nutartį panaikinti bei iš L. V. priteisti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodo, jog byloje, išskyrus pačios L. V. paaiškinimą, nėra jokių duomenų dėl to, ar ji nagrinėjamoje situacijoje rodė posūkio signalą, todėl nagrinėjamu atveju teismas visas abejones turėjo vertinti jo naudai. Pažymi, jog byloje buvo remiamasi netinkamai įformintais įrodymais – nuotraukomis. Teigia, jog Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 179 straipsnis, kuris nagrinėjamu atveju taikytinas pagal analogiją, nurodo, be kita ko, jog nuotraukos turi būti patvirtintos pareigūno parašu, be to, turi būti pateiktas aplinkybių, dėl kurių fotografuota, aprašymas. Pažymi, jog pirmosios instancijos teisme, vertinant nuotraukas, tokių reikalavimų nesilaikyta, todėl šios nuotraukos negali būti pripažįstamos tinkamais įrodymais. Taip pat nurodo, jog teismas pripažino, kad nuotraukose užfiksuoti duomenys skiriasi nuo užfiksuotųjų eismo įvykio schemoje, kuri pasirašyta visų dalyvių, tačiau ja nesirėmė, pirmenybę suteikdamas nuotraukomis, kurios buvo daromos jam nedalyvaujant, nežinia kiek laiko praėjus po įvykio. Priduria, jog teismas savo nutarime akcentavo, kad Institucijos pareigūnas M. M. patvirtino, jog iš L. V. vairuoto automobilio padėties kelyje buvo matyti, kad šis automobilis jau buvo pradėjęs daryti kairiojo posūkio manevrą, tačiau neatsižvelgė į tai, jog šis pareigūnas taip pat patvirtinto, kad jam parodžius kairiojo posūkio signalą, išvažiavus į priešpriešinio eismo juostą ir susilyginus su L. V. vairuotu automobiliu, ši vairuotoja pradėjo daryti kairės pusės posūkio manevrą, dėl ko ir įvyko susidūrimas. Mano, jog L. V. automobilį staigiai suko į kairę, jo motociklui su juo jau susigretinus, nepastebėjusi, kad yra lenkiama, ką įrodo susidūrimo metu jos automobiliui padaryti apgadinimai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Apeliacinis skundas atmestinas.
E. S. administracinė nuobauda paskirta už ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymą.
ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad KET pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), užtraukia baudą vairuotojams nuo 100 iki 200 litų arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo 3 iki 6 mėnesių <…>.
Kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo motyvų, E. S. ginčija savo kaltę sukėlus eismo įvykį, teigdamas, jog jis kilo dėl kitos eismo įvykyje dalyvavusios vairuotojos – L. V. kaltės, iš kurios jis apeliaciniu skundu taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalies dispoziciją asmuo gali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn tik nustačius, jog jis pažeidė KET ir šis taisyklių pažeidimas nulėmė kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), t. y. turi būti nustatytas KET pažeidimas bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp KET pažeidimo ir ATPK 127 straipsnio 2 dalies dispozicijoje nurodytų pasekmių.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje situacijoje būtent E. S. neleistini veiksmai, t. y. jo KET pažeidimas sąlygojo eismo įvykio kilimą. Teisėjų kolegija pažymi, jog tai buvo visiškai įrodyta byloje surinktais įrodymais – nukentėjusiosios L. V. paaiškinimu ir liudytojų parodymais, eismo įvykio vietos schema ir nuotraukomis. Atkreiptinas dėmesys, jog L. V. bylos nagrinėjimo metu teikti paaiškinimai buvo nuoseklūs ir logiški, atitiko rašytiniais įrodymais užfiksuotas faktines aplinkybes, todėl teismas pagrįstai jais vadovavosi, o administracinėn atsakomybėn traukiamo E. S. keliamą versiją įvertino kritiškai. Pridurtina, jog L. V. versija, kad motociklas į jos vairuojamą automobilį trenkėsi jai jau pradėjus kairiojo posūkio manevrą, t. y. susukus vairą į kairę ir pradėjus judėti, buvo patvirtinta byloje esančiomis nuotraukomis, iš kurių matyti, kad šis jos vairuotas automobilis abiem priekiniais ratais ir kairės pusės galiniu ratu yra visiškai įvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą ir tik dešinės pusės galinis ratas yra likęs savo eismo juostoje, tačiau prie pat priešpriešinio eismo juostas skiriančios brūkšninės linijos bei policijos pareigūno M. M. parodymais, duotais teismo posėdžio metu, kuriais jis patvirtino, kad L. V. vairuotas automobilis priekine dalimi jau buvo įvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą, t. y. jis jau buvo pradėjęs daryti manevrą. Pastebėtina, jog šis liudytojas, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia E. S., pats sau neprieštaravo, neva patvirtindamas, kad eismo įvykis įvyko E. S. parodžius kairiojo posūkio signalą, išvažiavus į priešpriešinio eismo juostą ir susilyginus su L. V. vairuotu automobiliu, o ši vairuotoja pradėjo daryti kairės pusės posūkio manevrą, dėl ko ir įvyko susidūrimas, nes iš teismo posėdžio protokolo matyti, jog sakydamas šiuos teiginius, pareigūnas tik atkartojo jam pateiktą E. S. versiją (b. l. 45).
Teisėjų kolegija pažymi, kad nors byloje esančios nuotraukos, iš kurių matyti automobilio bei motociklo padėtis po eismo įvykio, ir nebuvo patvirtintos pareigūno parašu bei byloje nėra pateikto aplinkybių, dėl kurių fotografuota, aprašymo, teisėjų kolegijai dėl šių nuotraukų objektyvumo abejonių nekyla. Atkreiptinas dėmesys, jog jų kaip įrodymų tinkamumą E. S. pradėjo ginčyti tik apeliaciniame skunde, nors pirmosios instancijos teismo posėdžio metu jokių pastabų dėl to nereiškė bei pats patvirtino, jog transporto priemonių padėtys kelyje po automobilių kontakto nebuvo keičiamos (b. l. 97), todėl teisėjų kolegija E. S. argumentus, kuriais jis ginčija tinkamą nuotraukų įforminimą pagal BPK, kuris nagrinėjamu atveju taikytinas pagal analogiją, laiko jo gynybinės taktikos dalimi.
E. S. apeliaciniame skunde taip pat prašo atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau toks jo prašymas netenkintinas, kadangi ATPK 279 straipsnis numato, jog turėtos išlaidos kompensuojamos nukentėjusiesiems, liudytojams, ekspertams ir vertėjams, o administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens patirtų bylinėjimosi išlaidų kompensavimas nenumatytas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį byloje Nr. N662-1903/2009).
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad E. S. kaltė dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymo įrodyta neabejotinai. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė įstatymo nuostatas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutartį ar Institucijos Nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
E. S. apeliacinio skundo netenkinti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.