- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-02-08
- Bylos Nr.
- I-863-644/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01721-2017-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- L. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas L. B. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 6000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 4-6).
Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, jog laikotarpiu nuo 2013-04-25 iki 2016-11-29 jis buvo laikomas Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos gyvenamosiose patalpose netinkamomis, kankinančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad gyveno perpildytose gyvenamosiose patalpose, kuriose buvo laikoma iki 20 asmenų, dėl ko pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali teisės aktais reglamentuota gyvenamojo ploto norma, pareiškėjas neturėjo galimybės judėti. Be to, šį plotą dar labiau mažino gyvenamosios patalpos baldų užimamas plotas. Teigė, kad toks elgesys su pareiškėju turėtų būti vertinamas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė miego sutrikimus, tapo uždaras, nebendraujantis.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas atsiliepimu (b. l. 9-16) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėjas į pataisos namus atvyko 2013-04-25 ir buvo apgyvendintas antrame sektoriuje. Duomenų apie tai, kiek konkrečiai asmenų buvo tuo metu gyvenamosiose patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, pateikti nėra galimybės, nes tokie duomenys nėra kaupiami. Tačiau ne visada visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Darė išvadą, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista. Pažymėjo, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Nuteistieji, pagal pataisos namų direktoriaus nustatytą dienotvarkę, gali nustatytu laiku vaikščioti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose, salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), bendruose masiniuose renginiuose. Akcentavo, kad teisės aktai nenumato, jog skaičiuojant asmeniui tenkantį gyvenamosios patalpos plotą, turėtų būti išskaičiuojamas joje esančių baldų užimamas plotas. Teigė, kad pareiškėjas skundais dėl netinkamų gyvenimo sąlygų į pataisos namų Ūkio ir komunalinių paslaugų skyrių nesikreipė. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą, ir neįrodė, jog pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalą, todėl jo skundas yra visiškai nepagrįstas. Prašė pareiškėjo skundo reikalavimui taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje (toliau - ir Pravieniškių PN-AK) netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2013-04-25 iki 2016-11-29.
Atsakovo atstovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.
Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (žr., LVAT 2012-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Pravieniškių PN-AK pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenimo sąlygų į įstaigos administraciją, tačiau į teismą kreipėsi 2017-08-11 (b. l. 7), todėl daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas praleido senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009-09-24 nutartis Nr. A822-1037/2009).
Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl pažeistų teisių jis patyrė išgyvenimus, tapo uždaras, jam kilo nemiga. Tačiau, teismas pažymi, kad jei pareiškėjas jautė išgyvenimus ir nepatogumus, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriuo buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas tenkintinas, skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2013-04-25 iki 2014-08-10 taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas už minėtą laikotarpį atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintinos.
Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2014-08-11 iki 2016-11-29.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus ABTĮ 24 str. 2 d. 6 p., 25 str., 56 str. 4 d., 68 str.).
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, jog buvo laikomas perpildytose gyvenamosiose patalpose, kuriose jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Remiantis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2014-08-11 iki 2016-11-29, buvo paskirtas į šias Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo gyvenamąsias patalpas: nuo 2014-08-11 iki 2014-10-06 - į 21 būrio 3 brigadą, nuo 2014-10-07 iki 2015-02-25 – į 3 būrio 3 brigadą, nuo 2015-02-26 iki 2016-02-23 - į 21 būrio 3 brigadą, nuo 2016-02-24 iki 2016-04-11 – į 3 būrio 3 brigadą, nuo 2016-04-12 iki 2016-05-09 – 21 būrio 1 brigadą, nuo 2016-05-10 iki 2016-11-29 – į 21 būrio 3 brigadą (b. l. 17-18, 19, 21). Minėtais duomenimis nustatyta, kad 21 būrio 3 brigados plotas 51,76 kv. m., ginčo laikotarpiu patalpoje buvo įrengta 14 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui teko 3,69 kv. m. (51,76/14) ploto; 3 būrio 3 brigados plotas 51,41 kv. m., joje buvo įrengta 16 miegamųjų vietų, t. y., vienam asmeniui teko 3,21 kv. m. (51,41/16) ploto; 21 būrio 1 brigados plotas 51,58 kv. m., joje buvo įrengta 16 miegamųjų vietų, t. y., vienam asmeniui teko 3,22 kv. m. (51,58/16) ploto.
Pareiškėjas teismo posėdžio metu su atsakovo atstovo atsiliepimu nesutiko. Pažymėjo, kad perpildytoje 3 būrio 3 brigadoje iki patalpų renovacijos buvo įrengta iki 20 miegamųjų vietų. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentus dėl 3 būrio 3 brigados perpildymo paneigia Pravieniškių PN-AK 2018-01-11 pažyma Nr. S-875 (b. l. 115), iš kurios matyti, kad ginčo laikotarpiu 3 būrio 3 brigadoje buvo laikoma nuo 10 iki 16 nuteistųjų, o patalpų renovacija nebuvo vykdoma. Teismas pažymi, kad bylos duomenys nepatvirtina pareiškėjo argumentų, jog 3 būrio 3 brigadoje ginčo laikotarpiu buvo įrengta iki 20 miegamųjų vietų. Akcentuotina, kad jokių įrodymų savo argumentams pagrįsti, dėl bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų perpildymo, pareiškėjas į bylą nepateikė. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, todėl jais remiasi. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas konstatuoja, kad Taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktuliu laikotarpiu buvo paskirtas į šias Pravieniškių PN-AK uždarosios zonos gyvenamąsias patalpas: nuo 2014-11-28 iki 2014-12-08 – į kamerą Nr. 5, nuo 2014-12-17 iki 2015-01-01 – į kamerą Nr. 12, nuo 2015-03-27 iki 2015-04-03 – į kamerą Nr. 5, nuo 2015-06-15 iki 2015-08-15 – į kamerą Nr. 8, nuo 2015-11-10 iki 2015-11-13 – į kamerą Nr. 25, nuo 2015-11-13 iki 2015-12-16 – į kamerą Nr. 24, nuo 2015-12-16 iki 2015-12-23 – į kamerą Nr. 4, nuo 2015-12-23 iki 2016-04-23 – į kamerą Nr. 24 (b. l. 20).
Remiantis į bylą pateiktais duomenimis apie kamerų tipo patalpų plotą ir miegamųjų vietų skaičių, kuriuos atsakovo atstovas patikslino, nustatyta, kad kameros Nr. 5 plotas 13,57 kv. m., ginčo laikotarpiu buvo įrengtos 4 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui teko 3,39 kv. m. (13,57/4) ploto; kameros Nr. 12 plotas 6,15 kv. m., ginčo laikotarpiu buvo įrengtos 2 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui teko 3,07 kv. m. (6,15/2) ploto; kameros Nr. 8 plotas 14,12 kv. m., ginčo laikotarpiu buvo įrengtos 4 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui teko 3,53 kv. m. (14,12/4) ploto; kameros Nr. 25 plotas 31,74 kv. m., ginčo laikotarpiu buvo įrengtos 8 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui teko 3,96 kv. m. (31,74/8) ploto; kameros Nr. 24 plotas 13,12 kv. m., įrengtos 2 vietos, t. y., vienam asmeniui teko 6,56 kv. m. (13,12/2) ploto; kameros Nr. 4 plotas 13,88 kv. m., įrengtos 4 vietos, t. y., vienam asmeniui teko 3,47 kv. m. (13,88/4) ploto (21, 100, 104).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta teismas konstatuoja, kad Taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto norma kamerų tipo patalpose pareiškėjo atžvilgiu pažeista šiais laikotarpiais: nuo 2014-11-28 iki 2014-12-08 ir nuo 2015-03-27 iki 2015-04-03 (17 parų) kameroje Nr. 5, pareiškėjui trūko 0,21 kv. m. ploto, nuo 2014-12-17 iki 2015-01-01 (15 parų) kameroje Nr. 12, pareiškėjui trūko 0,52 kv. m. ploto, nuo 2015-06-15 iki 2015-08-15 (61 para) kameroje Nr. 8, pareiškėjui trūko 0,07 kv. m. ploto, nuo 2015-12-16 iki 2015-12-23 (7 paros) kameroje Nr. 4, pareiškėjui trūko 0,13 kv. m. ploto. Daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu iš viso 100 parų, pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpose pažeidžiant Taisyklių 11¹.2. punkte nustatytą minimalią 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto normą. Minėtais laikotarpiais pareiškėjui trūko nuo 0,07 iki 0,53 kv. m. ploto.
Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tačiau pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo aplinkybės dėl baldų užimamo ploto yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, todėl vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., LVAT 2013-05-16 sprendimas byloje Nr. A822-1053/2013). Pripažinus, kad kamerų tipo patalpų ploto reikalavimai buvo pažeisti, minėtos aplinkybės vertintinos Taisyklių 11¹.2. punkto reikalavimų pažeidimo kontekste.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu iš viso 100 parų kamerų tipo patalpose neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatuotina, kad Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė išgyvenimus, nemigą, tapo uždaras, nebendraujantis. Tačiau, teismo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.
Teismas įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju galėtų būti vertinamas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į byloje konstatuoto pažeidimo trukmę ir mastą (100 parų kamerų tipo patalpose trūko nuo 0,07 iki 0,53 kv. m. ploto), įvertinus tai, kad kamerų tipo patalpų plotą dar labiau mažino baldų užimamas plotas, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste įvertinus pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, nenustačius, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pavyzdžiui, išgyvenimai, sukrėtimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), ar, kad atsakovo atstovas sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgus į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 790 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu
nusprendžia:
Pareiškėjo L. B. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui L. B. (gim. (duomenys neskelbtini)) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 790 Eur (septynis šimtus devyniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.