Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eigirdo Činkos, Ritos Dambrauskaitės ir Dalios Pranckienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų D. Š., A. Š., E. M. ir N. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. kovo 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų D. Š., A. Š., E. M. ir N. M. ieškinį dėl privalomųjų nurodymų panaikinimo, pareikštą atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, trečiajam asmeniui Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijai.

1. Ieškovai D. Š., A. Š., E. M. ir N. M. (toliau – kartu ir ieškovai, ir apeliantai) Vilniaus regiono apylinkės teismui Švenčionių rūmams pateiktu ieškiniu prašė panaikinti atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovė, ir Inspekcija) 2019 m. vasario 28 d. Privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus Nr. (23.29)-PN-131 (toliau – ir privalomasis nurodymas Nr. (23.29)-PN-131, ir privalomasis nurodymas) ir 2019 m. vasario 28 d. Privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus Nr. (23.29)-PN-132 (toliau – ir privalomasis nurodymas Nr. (23.29)-PN-132); ir privalomasis nurodymas) bei priteisti jiems iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovai paaiškino, kad jiems nuosavybės teise pagal 2017 m. rugpjūčio 31 d. pirkimo - pardavimo sutartį priklauso žemės sklypas (duomenys neskelbtini) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame esantys statiniai– dvi pavėsinės. Šios pavėsinės buvo pastatytos 2015 m., jas pastatė ankstesnis savininkas H. B., nepažeisdamas Labanoro regioninio parko tvarkymo plano ir neviršydamas tokiems statiniams galimo ploto – kiekvienos jų plotas yra 25 kv. m. Statiniai buvo statomi, žodžiu suderinus tokių statinių buvimo galimybę su Labanoro regioninio parko direkcija bei su Miškotvarkos tarnyba.

3. Ieškovų paaiškinimais, 2015 m. galiojo statybos reglamentas STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“, kurio 8.17.11. punkte numatyta, jog pavėsinė (altana)– nedidelis lengvų konstrukcijų dekoratyvinis pastatas ar inžinerinis statinys (priklausomai nuo konstrukcijos) su ištisomis ar ažūrinėmis sienomis per visą ar dalį jų aukščio. Ieškovų nuomone, tuo metu pavėsinės, kaip statiniai, galėjo būti uždaros, tokios jos ir buvo pastatytos. 2017 m. buvo suderintas ir įregistruotas miškotvarkos projektas, kuriuo buvo gautas rašytinis pritarimas stovintiems statiniams – pavėsinėms. Pavėsinių sąvoka buvo naudota miškotvarkos projekte, pritaikant jį prie faktinės situacijos, tai yra 2015 m. pastatytoms pavėsinėms. Miškotvarkos projektas buvo suderintas su Labanoro regioninio parko direkcija ir nustatyta tvarka įregistruotas. Ieškovai įsigijo sklypą su jame stovinčiomis pavėsinėmis jau po to, kai buvo suderintas miškotvarkos projektas. Atsakovė 2019 m. vasario 28 d. ieškovams surašė privalomąjį nurodymą Nr. (23.29)-PN-131 ir privalomąjį nurodymą Nr. (23.29)-PN-132, kuriais ieškovams nurodyta išardyti savavališkai perstatytų pavėsinių dalis, tačiau nenurodoma, kurias dalis ir kaip šie statiniai turi būti perstatyti, todėl privalomieji nurodymai yra neaiškūs. Ieškovai su privalomaisiais nurodymais nesutiko ir prašė juos panaikinti.

4. Atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko. Inspekcija nurodė, kad ieškovai galėjo kreiptis į atsakovę ir jiems būtų buvę paaiškinta, kaip turi būti vykdomi privalomieji nurodymai. Teigė, jog ieškovų pastatytos pavėsinės negalėjo būti pastatytos jų žemės sklype, kadangi jos neatitinka inžinierinių statinių sąvokos, o yra pastatai, kadangi įrengtos uždaros patalpos, yra kondicionavimo sistema, kiti asmenys ten laisvai patekti negali, pastatai naudojami tik jų savininkų poreikiams tenkinti. Miško ūkio paskirties žemėje tokių statinių statyba negalima. Be to, ta vieta yra hidrografiniame draustinyje ir parko teritorijoje. Nurodė, kad vandens telkinių zonose draudžiama statyti pastatus arčiau kaip 50 metrų nuo pakrantės apsaugos juostos, o faktinių aplinkybių konstatavimo akte nustatyta, kad ieškovų statiniai stovi 25 - 26 metrų atstumu. Miškotvarkos projektas buvo suderintas 2017 m. gegužės mėn., o statiniai pastatyti dar 2015 m., tuo tarpu 2009 - 2013 m. laikotarpiu tokiose vietose bet kokia statyba buvo draudžiama, o vėliau nuo 2013 m. liepos - leidžiama tik buvusių sodybų vietose. Atsakovė prašė ieškinį atmesti.

5. Trečiasis asmuo Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija (toliau – ir trečiasis asmuo, ir Direkcija) laikėsi pozicijos, jog ieškovų statiniai atitinka ne pavėsinės, bet pastato sąvoką. Pažymėjo, kad statiniai yra per arti vandens, nors turi būti už 50 metrų nuo vandens apsaugos juostos. Miškotvarkos projekte nenurodoma, kaip turi atrodyti panašūs statiniai - pavėsinės, jie nėra vizualizuoti. Paaiškino, jog jeigu Direkcijai būtų buvusios pateiktos tokios nuotraukos, kurios yra atsakovės Faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte, tai toks miškotvarkos projektas nebūtų buvęs derinamas.

7. Vilniaus apygardos teismas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą dėl 2020 m. kovo 10 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimo, 2020 m. spalio 8 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, kuriuo visiškai patenkino ieškovų ieškinį - panaikino Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2019 m. vasario 28 d. privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus Nr. (23.29)-PN-132 ir 2019 m. vasario 28 d. privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus Nr. (23.29)-PN-131.

8. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 8 d. sprendimo peržiūrėjimo kasacine tvarka, 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 8 d. sprendimą bei civilinę bylą perdavė apeliacinės instancijos teismui - Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

9. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išanalizavęs pavėsinių statybos (2015 m.) ir miškotvarkos projekto patvirtinimo (2017 m.) metu galiojusios redakcijos aktualių teisės aktų turinį, 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartyje pateikė jų aiškinimo ir taikymo taisykles bei konstatavo, jog ginčo pavėsinės negalėjo būti pastatytos ieškovų žemės sklype nei iki, nei po 2017 m. sausio 1 d., todėl atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija turėjo teisinį pagrindą ginčijamais privalomaisiais nurodymais įpareigoti apeliantus pašalinti pažeidimus. Kasacinis teismas sprendė, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino teisės normas, todėl nepagrįstai konstatavo, kad ginčo pavėsinės atitinka teisės aktų reikalavimus. Kasacinis teismas padarė išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas, kuriuo buvo patenkintas ieškovų ieškinys, yra nepagrįstas ir neteisėtas.

10. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nustatė, kad apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas ieškinį kitu pagrindu, nepasisakė dėl ieškovų argumento, kuriuo jie taip pat grindė savo ieškinį, tai yra dėl atsakovės ieškovams surašytų privalomųjų nurodymų aiškumo. Dėl to bylos dalis dėl reikalavimo panaikinti privalomus nurodymus, grindžiamo šiuo pagrindu, liko neperžiūrėta apeliacine tvarka ir tuo buvo pažeista ieškovų teisė į tinkamą teismo procesą, t. y. teisė reikalauti, kad aukštesnės instancijos teismas peržiūrėtų pirmosios instancijos teismo priimtą procesinį sprendimą. Kadangi kasacija negalima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine tvarka (CPK 341 straipsnis), taip pat kasacija negalima ir dėl sprendimo ar nutarties dalies, neperžiūrėtos apeliacine tvarka, kasacinis teismas konstatavo, jog dėl bylos neišnagrinėjimo apeliacine tvarka vienu iš ieškovų ieškinyje nurodytų pagrindų Lietuvos Aukščiausiasis Teismas neturėjo teisinio pagrindo spręsti dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo nurodytoje dalyje, todėl bylą perdavė nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

11. Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko 2021 m. lapkričio 4 d. nutartimi civilinė byla pagal ieškovų apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. kovo 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų D. Š., A. Š., E. M. ir N. M. ieškinį dėl privalomųjų nurodymų panaikinimo, pareikštą atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, trečiajam asmeniui Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijai priskirta Vilniaus apygardos teismo vardu nagrinėti Panevėžio apygardos teismui bei remiantis šia nutartimi perduota Panevėžio apygardos teismui.

14.Teismas nurodė, kad atsakovės atstovas pripažino, jog ginčijamuose privalomuosiuose nurodymuose nėra nurodyta, ką konkrečiai ieškovai turi padaryti, tačiau privalomieji nurodymai atitinka Inspekcijos viršininko 2016 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1V-156 nustatytus formai ir turiniui keliamus reikalavimus. Teismas sprendė, jog dėl papildomų privalomojo nurodymo vykdymo motyvų ir argumentų išsiaiškinimo ieškovai galėjo kreiptis tiesiogiai į Inspekciją. Teismas nustatė, jog iš bylos aplinkybių matyti, kad ieškovai buvo nuvykę į Inspekciją ir jiems buvo paaiškinta, kad jų įsigyti statiniai neatitinka įstatyme įtvirtintos pavėsinės sąvokos ir tokie statiniai toje vietoje negali būti statomi, o pastatyti turi būti nugriaunami arba paliekami pašalinus statybos trūkumus.

15. Iš ginčo pavėsinių statytojo liudytojo H. B. parodymų teismo posėdyje teismas nustatė, kad nors pastarasis su Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direktoriumi bandė išsiaiškinti, ar pavėsinėse stiklinės pertvaros yra galimos, tačiau, taip ir neišsiaiškinęs, po kelių mėnesių jas vis dėlto įrengė ir statiniai tapo uždari – su patalpomis.

16. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtintu statybos techniniu reglamentu STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. spalio 11 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.), kurio 8.17.11 punkte nurodyta, kad pavėsinė (altana) – nedidelis lengvų konstrukcijų dekoratyvinis pastatas ar inžinerinis statinys (priklausomai nuo konstrukcijos) su ištisomis ar ažūrinėmis sienomis per visą ar dalį jų aukščio. Taip pat teismas pažymėjo, kad šis teisinis reglamentavimas neteko galios nuo 2017 m. sausio 1 d.

17. Teismas nurodė, kad statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 6 punkte išskiriamos dvi pagrindinės statinių rūšys: pastatai (gyvenamieji ir negyvenamieji) ir inžineriniai statiniai (susisiekimo, komunikacijos; inžineriniai tinklai, hidrotechnikos statiniai, kiti inžineriniai statiniai). Šio reglamento 13 punkte pavėsinės priskiriamos prie inžinerinių statinių, neturinčių aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo, tarnaujančių pagrindiniam daiktui. Analogiškai nustatyta nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojančio Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 12 punkte.

18. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog, atsižvelgiant į pavėsinių pastatymo metu galiojusį ir dabar tebegaliojantį teisinį reglamentavimą, pavėsinės yra kiti inžineriniai statiniai. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (redakcija, galiojusi pavėsinių statybos metu) 2 straipsnio 9 dalyje nurodyta, jog „inžineriniai statiniai – susisiekimo, komunikacijos, inžineriniai tinklai, kanalai, taip pat visi kiti statiniai, kurie nėra pastatai“. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 7 dalies nuostatas, „pastatas – apdengtas stogu statinys, kurio didžiausią dalį sudaro patalpos“. Teismas nusprendė, kad ginčo statiniai – „pavėsinės“ – neatitinka inžinerinių statinių sąvokos, nes jų didžiausią dalį sudaro patalpos (t. y. sienomis ir kitomis atitvaromis apribota statinio erdvė (Statybos įstatymo 2 straipsnio 41 dalis).

19. Teismas nurodė, jog statybos miško žemėje reikalavimus nustato ne tik Statybos įstatymas, bet ir Lietuvos Respublikos miškų bei Lietuvos Respublikos žemės įstatymai. Vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, kurioje yra laikomasi nuoseklios praktikos, jog, remiantis Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi bei Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktu, miškų ūkio paskirties žemėje yra leidžiama tik specializuotų statinių statyba: medienos sandėlių bei kitų, susijusių su mišku įrenginių, poilsio aikštelių, žvėrių pašarų aikštelių statyba, o toks miško savininkų nuosavybės teisės suvaržymas laikytinas proporcingu siekiamam tikslui (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Teismas sprendė, kad miško žemėje nustatomi ribojimai statybai negali būti paneigiami net ir tais atvejais, jeigu kiti teisės aktai, papildomai reglamentuojantys tam tikrą miško žemės dalį, nustatytų tam tikrų statinių ar įrenginių statybą tam tikroje specifinėje teritorijoje.

20. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad, atsižvelgiant į teisės aktų nuostatas ir byloje nustatytas aplinkybes, ginčo statinių statyba ieškovų įsigytame miškų ūkio paskirties žemės sklype nėra galima, todėl atsakovė pagrįstai surašė ginčijamus privalomuosius nurodymus pašalinti pažeidimus.

27. Atsakovės nuomone, apeliantų nurodytu Miškotvarkos projektu 2017 - 2026 metams, siekiant pagerinti miško estetines ir poilsiavimo sąlygas, tuometiniam miško savininkui buvo leista suprojektuoti ir įrengti minimalią rekreacinę infrastruktūrą, t. y. tam tikrus rekreacinės paskirties statinius, taip pat ir tris pavėsines. Viena pavėsinė ne didesnė kaip 25 m². Minėtame Miškotvarkos projekte nenurodyta, kokias konkrečiai pavėsines galima statyti, todėl turi būti vadovaujamasi aktualiais teisės aktais. Miškotvarkos projekte nebuvo numatyta galimybė apeliantų miškų ūkio paskirties žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) statyti pastatus. Miškotvarkos projektas įregistruotas 2017 m. birželio 8 d., o pavėsinių statyba baigta 2015 metais, vadinasi ji buvo ir yra neteisėta, nes statytojas tuo metu neturėjo dokumento, kurio pagrindu buvo galima įrengti rekreacinius statinius. Apeliantų sklype pastatyti ne minimalios rekreacinės infrastruktūros statiniai, o pastatai, kurių statyba miškų ūkio paskirties žemės sklype draudžiama.

29. Trečiasis asmuo atsiliepime nurodo, kad Direkcija, išduodama išvadas dėl privačių miškų vidinės miškotvarkos projekto, tikrina taksacinius rodiklius, suprojektuotų ūkinių priemonių atitiktį ūkinių priemonių projektavimą ir vykdymą reglamentuojantiems teisės aktams, aplinkosauginiams reikalavimams, ūkinės veiklos apribojimams saugomose teritorijose, „Natūra 2000“ teritorijose, t. y. pagal kompetenciją tikrina tik projektuojamų ūkinių priemonių (taip pat ir statinių statybos) galimumą privačioje miško valdoje, esančioje regioninio parko teritorijoje, pagal veiklą saugomoje teritorijoje reglamentuojančius teisės aktus. 2017 m. buvo parengtas ir patvirtintas (registruotas 2017m. birželio 8 d.), šiuo metu galiojantis žemės sklypo Miškotvarkos projektas 2017-2026 metams, kuriame, rekreacinei miško infrastruktūrai gerinti yra numatyta įrengti 3 pavėsines (viena pavėsinė ne didesnė kaip 25 m²). Kadangi pagal Labanoro regioninio parko ribų ir funkcinio zonavimo, Labanoro regioninio parko tvarkymo planus bei Labanoro regioninio parko apsaugos reglamentą, žemės sklype (kad. Nr. 8627/0001:35) yra numatoma galimybė įrengti tam tikrus nesudėtingus statinius, taip pat ir pavėsines, Direkcija, pagal kompetenciją patikrinusi patikslintą individualų miškotvarkos projektą, per taisyklėse nustatytą terminą, 2017 m. gegužės 24 d. raštu Nr. 2-437 „Dėl išvados individualiam miškotvarkos projektui“, miško valdos (kad. Nr. 8627/0001:35) patikslinto individualaus miškotvarkos projekto sprendiniams pritarė. Nors apeliantai ir teigia, kad tokiu pritarimu ir patvirtintu patikslintu individualiu miškotvarkos projektu miško valdoje esantys tokie pastatai buvo įteisinti, tačiau statybas Lietuvoje reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra nustatyta, kad vidinės miškotvarkos projektai yra laikomi neteisėtą (teisės aktų reikalavimus pažeidžiančią) pastatų statybą įteisinančiu dokumentu ar tokių pastatų projektu, juo labiau, kai tokio pobūdžio (kaip šios bylos atveju) pastatų statyba miško valdoje, esančioje regioniniame parke, draudžiama pagal Miškų įstatymo, Žemės įstatymo, Saugomų teritorijų įstatymo nuostatas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

31. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

32. Byloje nustatyta, kad žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), pagrindinė naudojimo paskirtis – miškų ūkio, sklypo plotas – 2 ha, iš kurio miško žemės plotas – 1,87 ha, kitos žemės plotas – 0,13 ha, nustatytos žemės sklypo specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos: paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos, hidrografiniai draustiniai, nacionaliniai ir regioniniai parkai, miško naudojimo apribojimai bei elektros linijų apsaugos zonos (toliau – ir Žemės sklypas), kurio po ½ dalį nuosavybės teise įsigijo apeliantai D. Š. ir A. Š. bei E. M. ir N. M. pagal 2017 m. rugpjūčio 31 d. pirkimo - pardavimo sutartį Nr. DM-3574, ankstesnis sklypo savininkas H. B. 2015 metais pastatė dvi pavėsines. 2017 m. birželio 8 d. H. B. buvo išduotas su kompetetingomis institucijomis suderintas Miškotvarkos projektas 2017 - 2026 m. Nr.57934, kuriame (Preliminariajame rekreacinių objektų išdėstymo plane), be kita ko, buvo numatyta pavėsinių statyba. Žemės sklypas yra saugoma teritorija – jis yra Labanoro regioninio parko hidrografinio draustinio teritorijoje. Pagal Labanoro regioninio parko tvarkymo planą, žemės sklypas patenka į subnatūralios (neurbanizuojamos) rekreacinės aplinkos (NRn) kraštovaizdžio tvarkymo zoną, ekstensyvaus pritaikymo (neurbanizuojamų) stovyklaviečių pozonę (NRn2).

33. Bylos duomenys (2018 m. rugpjūčio 30 d. Faktinių aplinkybių patikrinimo vietoje aktas) patvirtina, kad Žemės sklype esančios 2 pavėsinės yra stogais apdengti uždari statiniai (kiekvieno statinio ilgis apie 5 metrus, plotis apie 5 metrus, aukštis apie 4.5 metro, užstatymo plotas – apie 25 kvadratinius metrus), įstiklintais rėmais ir medinių rastų sienomis, kurie per visą statinių aukštį iki jų stogų atriboja vidinę statinių erdvę nuo išorės ir sudaro patalpas.

34. Inspekcija 2019 m. vasario 28 d. apeliantui E. M. surašė Privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus Nr. (23.29)-PN-131 ir apeliantui D. Š. surašė Privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus Nr. (23.29)-PN-132, kuriuose nurodė išardyti savavališkai miškų ūkio paskirties žemėje ( kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), perstatytų dviejų identiškų I grupės nesudėtingų statinių dalis ir sutvarkyti statybvietę.

35. Prieš tai jau buvo nurodyta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 8 d. sprendimo, kuriuo buvo patenkintas apeliantų ieškinys, 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartyje išanalizavo pavėsinių statybos (2015 m.) ir Miškotvarkos projekto patvirtinimo (2017 m.) metu galiojusios redakcijos aktualių teisės aktų turinį bei pateikė jų aiškinimo ir taikymo taisykles. Kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą (CPK 362 straipsnio 2 dalis).

36. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsniu; ginčo pavėsinių statybos metu (2015 m.) ir Miškotvarkos projekto rengimo metu (2017 m.) galiojusios redakcijos Statybos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punktu; Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 4 punktu, 3 dalies 6 punktu; Labanoro regioninio parko nuostatų (toliau – ir Nuostatai), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490, 1,2, 6.6-6.7,8,23 punktais; Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. D1-219 patvirtinto Labanoro regioninio parko tvarkymo plano 21 punktu, kuriame, siekiant reguliuoti rekreacinių išteklių naudojimą ir rekreacinės infrastruktūros išdėstymą, subnatūralios (neurbanizuojamos) rekreacinės aplinkos (NRn) tvarkymo zonoje, be kita ko, išskiriama ekstensyvaus pritaikymo (neurbanizuojamų) stovyklaviečių pozonė (NRn2) (21.2 punktas), į kurią, kaip nustatyta byloje, patenka Žemės sklypas, ir kuri yra poilsiui su nakvyne palapinėse skirta teritorija, o joje gali būti statomi mažieji kraštovaizdžio architektūros statiniai – nesudėtingi statiniai, nesudėtingi rekreaciniai statiniai, įrengiamos vietos palapinėms statyti, laužavietės, automobilių stovėjimo aikštelės; Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 419 patvirtinto Labanoro regioninio parko apsaugos reglamentu (toliau – ir Reglamentas), kurio 34 punkte nurodyta, kad neurbanizuojamose rekreacinės aplinkos kraštovaizdžio tvarkymo zonose įrengiamos trumpalaikio poilsio vietos – poilsiavietės, atokvėpio vietos, pliažai su mažaisiais kraštovaizdžio architektūros statiniais, o Reglamente vartojamos sąvokos išdėstytos jo 6 punkte, pagal kurį mažieji kraštovaizdžio architektūros statiniai – nesudėtingi statiniai: informacijai skirti statiniai (skydai, stendai, informaciniai ženklai ir riboženkliai), atraminės sienutės, tvorelės, platformos, pakilumos, skirtos teritorijos apžvalgai, laiptai, lieptai, tilteliai, sūpynės, laipynės, dekoratyvinės skulptūros, šviestuvai, stacionarūs baldai – suolai, stalai, šiukšliadėžės, dviračių stovai, pavėsinės, stoginės, kiti teritorijos vieningo stiliaus tvarkymo ir puošybos statiniai; Miškų įstatymo 10 straipsnio 1,3 dalimis; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 799 patvirtintų Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų 8 punktu, bei sistemiškai aiškindamas išvardintas teisės normas, sprendė, kad nurodytų normų visumos analizė suponuoja išvadą, jog asmuo statyti statinius valstybinių parkų teritorijoje gali tik atsižvelgdamas į reikalavimus, išdėstytus teisės aktuose ir teritorijų planavimo dokumentuose, reglamentuojančiuose veiklą tiek valstybiniuose parkuose bendrai, tiek konkrečiame valstybiniame parke. Be to, kasacinis teismas nurodė, kad siekiant Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose nustatytų vertingų vietovių apsaugos tikslų, statiniai valstybiniuose parkuose gali būti statomi tik nustatytose vietose (valstybinių parkų planavimo schemose (ribų ir tvarkymo planuose) ir (ar) bendruosiuose planuose nustatytose vietose) ir tik nustatyto pobūdžio.

37. Sistemiškai aiškindamas aktualias sprendžiant dėl ginčo pavėsinių statybos teisėtumo teisės normas, (žr. šios nutarties 36 punktą), Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, jog apeliantų Žemės sklype, esančiame Labanoro regioninio parko subnatūralios (neurbanizuojamos) rekreacinės aplinkos (NRn) kraštovaizdžio tvarkymo zonoje, ekstensyvaus pritaikymo (neurbanizuojamų) stovyklaviečių pozonėje (NRn2), gali būti statomi tik mažieji kraštovaizdžio architektūros statiniai – nesudėtingi statiniai, nesudėtingi rekreaciniai statiniai, įrengiamos vietos palapinėms statyti, laužavietės, automobilių stovėjimo aikštelės (Labanoro regioninio parko tvarkymo plano pagrindiniai aiškinamojo rašto teiginiai, 21.2 punktas). Kasacinis teismas, remdamasis Labanoro regioninio parko apsaugos reglamento 6 punkte pateiktu mažųjų kraštovaizdžio architektūros statinių sąrašu, priėjo išvados, jog jame yra išvardinti inžinierinių statinių sąvoką atitinkantys statiniai, tarp kurių yra nurodyta ir pavėsinė.

38. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas dėl pavėsinės kaip pastato ir inžinerinio statinio atribojimo ir ginčo pastatų statybos valstybiniame parke teisėtumo, išaiškino, kad, pagal statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį (redakcija galiojusi nuo 2014 m. spalio 11 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.) 8.17.11 punkte išdėstytos teisės normos turinį, jos galiojimo laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 11 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., buvo galimos dviejų tipų pavėsinės: pavėsinė-pastatas ir pavėsinė-inžinerinis statinys. Pavėsinės priskyrimas vienam iš nurodytų tipų priklausė nuo jos konstrukcijos – jei pavėsinė buvo su ištisomis sienomis per visą pavėsinės aukštį, ji atitiko pastato apibrėžimą, o jei sienos nebuvo ištisos (dengė tik dalį statinio aukščio), ji atitiko inžinerinio statinio sąvoką. Tokį aiškinimą patvirtino statinių sąvokas apibrėžiančių teisės normų analizė. Pagal Statybos įstatymo (redakcija, galiojusi laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.) 2 straipsnio 7 dalį, pastatas – apdengtas stogu statinys, kurio didžiausią dalį sudaro patalpos. To paties straipsnio 96 dalyje nustatyta, kad patalpa – sienomis ir kitomis atitvaromis apribota nustatytos paskirties statinio erdvė. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 9 dalį, inžineriniai statiniai – susisiekimo komunikacijos, inžineriniai tinklai, kanalai, taip pat visi kiti statiniai, kurie nėra pastatai.

39. Kasacinis teismas konstatavo, kad, atsižvelgiant į nurodytas teisės normas ir byloje nustatytas aplinkybes, patvirtinančias, jog ginčo pavėsinės yra stogais apdengti uždari statiniai, įstiklintais rėmais ir medinių rąstų sienomis, kurie per visą statinių aukštį iki jų stogų atriboja vidinę ginčo statinių erdvę nuo išorės ir sudaro patalpas, yra pagrindas šiuos ginčo statinius kvalifikuoti kaip pastatus, o ne kaip inžinerinius statinius. Todėl ginčo pavėsinės, atitinkančios pastatų požymius, negali būti laikomos inžineriniais statiniais, o jų, tai yra pavėsinių kaip pastatų statyba ieškovams priklausančiame Žemės sklype negali būti laikoma teisėta, nes tą paneigia sisteminis regioninio parko veiklą reglamentuojančių teisės normų aiškinimas. Pagal ieškovų E. M. ir D. Š. paaiškinimus pirmosios instancijos teismo posėdyje, ginčo pavėsinės ieškovų naudojamos nakvynei, jos prieš ieškovams išvykstant uždaromos ir užrakinamos, jose laikomi žvejybos įrankiai, guminės valtys. Remiantis aptartu, kasacinis teismas sprendė, jog ginčo pavėsinės pagal faktinį jų naudojimą, taip pat atsižvelgiant į byloje nustatytus jų konstrukcijos požymius, atitinka poilsio paskirties pastatų sąvoką, nurodytą statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 7.13 punkte: poilsio paskirties pastatai – pastatai, skirti poilsiui (poilsio namai, turizmo centrai, kempingų pastatai, kaimo turizmo pastatai, vasarnamiai, medžioklės nameliai ir kiti poilsio pastatai). Tokie pastatai gali būti statomi urbanizuojamos rekreacinės aplinkos (NRu) kraštovaizdžio tvarkymo zonoje kempingų pozonėje (NRu2) (Labanoro regioninio parko tvarkymo plano pagrindinių aiškinamojo rašto teiginių 21.4 punktas). Ekstensyvaus pritaikymo (neurbanizuojamų) stovyklaviečių pozonė (NRn2), kuriai priskiriamas ieškovų Žemės sklypas, skirta poilsiui su nakvyne palapinėse, o ne kilnojamuosiuose ar stacionariuose pastatuose, nepriklausomai nuo to, kaip jie būtų įvardijami (nameliai, pavėsinės, kt.) (Labanoro regioninio parko tvarkymo plano pagrindinių aiškinamojo rašto teiginių 21.2 punktas).

40. Kasacinis teismas išaiškino, jog dėl to, kad Žemės sklypas yra Labanoro regioninio parko eskstensyvaus pritaikymo (neurbanizuojamų) stovyklaviečių pozonėje (NRn2), jo naudojimas pavėsinių kaip pastatų Žemės sklype buvimui prieštarauja teisės aktuose nustatytiems regioninio parko tikslams ir juos įtvirtinančioms teisės aktų normoms, faktiškai tokiu naudojimu neteisėtai pakeičiant teisės aktais nustatytą saugomos teritorijos pozonę iš neurbanizuojamos į urbanizuojamą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėjo išvados, kad pavėsinėmis įvardijamų pastatų, o ne aktualiuose teisės aktuose leidžiamų inžinerinių statinių buvimas ieškovų Žemės sklype, esančiame Labanoro regioninio parko subnatūralios (neurbanizuojamos) rekreacinės aplinkos (NRn) kraštovaizdžio tvarkymo zonoje, ekstensyvaus pritaikymo (neurbanizuojamų) stovyklaviečių pozonėje (NRn2), prieštarauja išvardytų teisės aktų nuostatoms (žr. šios nutarties 36-39 punktus).

41. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir išdėstytą teisinį reglamentavimą, į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartyje suformuluotus aktualių teisės normų išaiškinimus, daroma išvada, kad ginčo pavėsinės, atitinka teisės aktais apibrėžtą pastatų sąvoką, todėl negali būti laikomos inžinieriniais statiniais ir jų statyba bei buvimas Žemės sklype nei iki, nei po 2017 m. sausio 1 d. negali būti laikomas teisėtu. Todėl atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija turėjo teisinį pagrindą ginčijamais privalomaisiais nurodymais įpareigoti apeliantus pašalinti pažeidimus (Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir TPSVPĮ) 11 straipsnio 6 dalis). Taip pat atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad pavėsinės yra įteisintos 2017 m. parengtu ir patvirtintu (registracijos data 2017 m. birželio 8 d.) Miškotvarkos projektu 2017 - 2026 metams, nes teisės aktai nenumato galimybės neteisėtą pastatų statybą įteisinti miškotvarkos projektu, o nagrinėjamu atveju tokių pastatų įteisinimas iš viso nėra galimas, nes pastatų statyba Žemės sklype šioje nutartyje aptartais teisės aktais yra draudžiama.

42. Kitas pagrindas, kuriuo remdamiesi ieškovai prašė panaikinti privalomuosius nurodymus, jų nuomone, yra privalomųjų nurodymų neaiškumas, nes juose nenurodyta, kurias konkrečias pavėsinių dalis nurodoma išardyti.

43. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad privalomieji nurodymai atitinka Inspekcijos viršininko 2016 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1V-156 nustatytus formai ir turiniui keliamus reikalavimus, o dėl papildomų privalomojo nurodymo vykdymo išsiaiškinimo ieškovai galėjo kreiptis tiesiogiai į Inspekciją bei nustatė, jog ieškovai buvo nuvykę į Inspekciją ir jiems buvo paaiškinta, kad jų įsigyti statiniai neatitinka įstatyme įtvirtintos pavėsinės sąvokos ir tokie statiniai toje vietoje negali būti statomi, o pastatyti turi būti nugriaunami arba paliekami pašalinus statybos trūkumus. Apeliantai su tokias pirmosios instancijos teismo argumentais nesutinka ir apeliaciniame skunde teigia, kad įpareigojant pašalinti statinio dalis, turi būti konkrečiai nurodoma, kurias dalis pašalinti, be to, pirmosios instancijos teismui aiškiai nepasisakius, kokio tipo statiniais laikomos pavėsinės, apeliantams nėra aišku, kokie pavėsinių elementai yra neleistini, tik spėjama, kad ieškovai įpareigotini pašalinti įstiklinimą. Be to, apeliantai mano, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės įpareigojo juos kreiptis dėl privalomųjų nurodymų išaiškinimo į Inspekciją, o Inspekcijai sukūrė pareigą žodžiu aiškinti privalomuosius nurodymus, mano, kad tokiu būdu pažeidžiamas administracinės teisės principas, kad pareigūnai gali elgtis tik taip kaip, įtvirtinta teisės aktuose.

44. Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros ir statybos valstybinės priežiūros tvarką, priežiūrą atliekančias institucijas, jų kompetenciją, pareigas ir teises nustato Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas (toliau – ir TPSVPĮ), šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Pagal TPSVPĮ 11 straipsnio 6 dalį, jeigu statybos patikrinimo metu nustatoma teisės aktų ar statinio projekto sprendinių (išskyrus šio straipsnio 11 dalyje nurodytus atvejus) pažeidimų, Inspekcijos pareigūnas surašo privalomąjį nurodymą statytojui, o jeigu jo nėra, – vienam iš šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų, tai yra statinio ar jo dalies savininkui, valdytojui ar naudotojui, žemės sklypo ar jo dalies savininkui, valdytojui ar naudotojui (TPSVPĮ 14 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai) per privalomajame nurodyme nustatytą, bet ne ilgesnį negu 6 mėnesių terminą šiuos pažeidimus pašalinti: pagal privalomąjį nurodymą pakeisti statinio projektą ar pašalinti kitus trūkumus, susijusius su projektine dokumentacija, atlikti reikalingus statybos darbus, kad statinys (jo dalis) atitiktų statinio projekto sprendinius ir (ar) teisės aktų reikalavimus, ar nugriauti statinį ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę, pašalinti kitus pažeidimus.

45. TPSVPĮ 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta privalomojo nurodymo sąvoka – tai atskiru teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą ar statybos valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos nustatytos formos administraciniu aktu teikiamas arba TPSVPĮ nustatytais atvejais kitame administraciniame akte įrašytas teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą ar statybos valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos ar pareigūno įpareigojimas viešojo administravimo subjektui, kitam juridiniam asmeniui ar jo padaliniui, kitai juridinio asmens statuso neturinčiai organizacijai ar jos padaliniui, fiziniam asmeniui per nustatytą terminą pateikti dokumentus, informaciją, pašalinti teritorijų planavimą ar statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, panaikinti ar pakeisti neteisėtai priimtą administracinį sprendimą, atlikti kitus šiame įstatyme nurodytus veiksmus. Privalomojo nurodymo formą ir įteikimo tvarką nustato teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą ir statybos valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos.

46. Įgyvendinant išdėstytas TPSVPĮ 2 straipsnio 2 dalies nuostatas, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2016 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1V-156 „Dėl privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus rekvizitų patvirtinimo“ buvo nustatyta privalomojo nurodymo forma. Surašant tokios formos privalomąjį nurodymą turi būti nurodoma jo surašymo data, duomenys apie asmenį, kuriam įteikiamas privalomasis nurodymas, nurodymo turinys ir įvykdymo terminas. Būtent šios formos privalomieji nurodymai ir buvo surašyti ieškovams E. M. ir D. Š., nurodant visus reikalaujamus duomenis, t. y. VTPSI viršininko 2016 m. gruodžio 13 d. įsakyme Nr. 1V-156 nenustatyta nurodyti daugiau duomenų, nei nurodė atsakovė.

47. Vadovaujantis šios nutarties 36-40 ir 44-46 punktuose išvardintų teisės aktų nuostatomis ir jų aiškinimu, ieškovų Žemės sklype, priskiriamame Labanoro regioninio parko ekstensyvaus pritaikymo (neurbanizuojamų) stovyklaviečių pozonėje (NRu2), gali būti tik mažieji kraštovaizdžio architektūros statiniai, tarp jų ir pavėsinės, tačiau tik atitinkančios inžinierinių statinių sąvoką, tai yra tik tokios pavėsinės, kurios nėra pastatai. Todėl Inspekcijai nustačius, kad ieškovams nuosavybės teise priklausančiame Žemės sklype esančios jų naudojamos pavėsinės yra pastatai, o ne inžinieriniai statiniai, ir siekiant, jog pavėsinės būtų pertvarkytos taip, jog atitiktų Labanoro regioninio parko ekstensyvaus pritaikymo (neurbanizuojamų) stovyklaviečių pozonėje (NRu2) leidžiamus inžinierinius statinius (tai yra statinius, kurie nėra pastatai), Inspekcijos surašytais privalomaisiais nurodymais buvo pareikalauta pašalinti tokio pobūdžio pažeidimus, nurodant išardyti statinių dalis ir sutvarkyti statybvietę. Taigi, privalomieji nurodymai surašyti iš esmės nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, nustatytų jų turiniui ir formai.

48. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų argumentais, kad pirmosios instancijos teismas įpareigojo juos kreiptis į Inspekciją dėl privalomųjų nurodymų išaiškinimo, nors tokiais išaiškinimais, apeliantų tvirtinimu, negali būti vadovaujamasi bei, kad Inspekcija, teikdama informaciją dėl privalomųjų nurodymų vykdymo, pažeidžia administracinės teisės principus, nes gali veikti tik taip, kaip nustatyta teisės aktuose. Visų pirma, pirmosios instancijos teismas įpareigojimo ieškovams kreiptis į Inspekciją dėl privalomųjų nurodymų išaiškinimo skundžiamu sprendimu nenustatė. Kita vertus, Inspekcija teisės aktais yra įgalinta savo kompetencijos ribose pagal asmenų prašymus teikti informaciją, konsultacijas (TPSVPĮ 8 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 10, 12 punktai (privalomųjų nurodymų priėmimo metu galiojusi redakcija, o nuo 2020 m. lapkričio 1 d. – 8 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 10, 13 punktai), 25 straipsnio 1 dalis, Viešojo administravimo įstatymas, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2014 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. IV-5 patvirtintos Asmenų prašymų, skundų, pranešimų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos taisyklės). Be to, po privalomųjų nurodymų priėmimo Inspekcijos veiksmai reglamentuojami Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2016 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr.IV-175 patvirtintame Privalomųjų nurodymų ir teismo sprendimų priverstinio vykdymo organizavimo tvarkos apraše, kurio tikslas yra užtikrinti tinkamą privalomųjų nurodymų ir teismo sprendimų priverstinio vykdymo procedūrų organizavimą (Aprašo 2 punktas), bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatytomis taisyklėmis dėl priverstinio teismo sprendimo vykdymo. Sistemiškai aiškinant šiame nutarties punkte išvardintus teisės aktus, daroma išvada, kad Inspekcija teisės aktais yra įgalinta teikti informaciją, konsultacijas (raštu taip pat) ir dėl jos priimtų privalomųjų nurodymų vykdymo. Todėl ieškovų nurodyti argumentai dėl privalomųjų nurodymų neaiškumo, esant šioje konkrečioje byloje nustatytoms aplinkybėms ir teisinio reglamentavimo išaiškinimams, nesudaro pakankamo pagrindo iš esmės teisėtų ginčijamų privalomųjų nurodymų panaikinimui.

49. Apibendrinant teisėjų kolegija daro išvadą, kad esant šioje konkrečioje byloje nustatytoms aplinkybėms bei atsižvelgiant į nagrinėjamam ginčui aktualių teisės aktų nuostatų aiškinimą, ieškovų apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų pagrindu naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškovų ieškinys buvo atmestas, pagrindo nėra. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2020 m. kovo 10 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalis 1 punktas).

50. Byloje nėra pateikti prašymai atlyginti atsakovės, trečiųjų asmenų patirtas bylinėjimosi išlaidas po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, todėl nesprendžiama dėl jų atlyginimo. Atmetus apeliacinį skundą, apeliantų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalis 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2020 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.