- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-03-25
- Bylos Nr.
- N-575-43-13
- Teisminio proceso Nr.
- 4-45-3-00132-2013-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Stasys Gagys, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Kategorijos
- 3.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 21 d. sprendimo N. P. administracinėje byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
2012 m. spalio 27 d. (duomenys neskelbtini) pilietis N. P. (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis), neturėdamas asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų suteikiančių teisę pereiti valstybės sieną, perėjo Lietuvos Respublikos sieną iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką, tuomet taksi automobiliu vyko į Lenkijos Respubliką ir buvo sulaikytas pareigūnų (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 1-2, 3-4, 5).
Žemesnės instancijos teismas
2012 m. spalio 29 d. Lazdijų rajono apylinkės teismo nutartimi (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 3-4) užsieniečiui 1 mėnesiui paskirta kardomoji priemonė suėmimas.
2012 m. gruodžio 3 d. Lazdijų rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 6-7) pareiškėjas pripažintas kaltu padarius nusikaltimą numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 291 straipsnio 1 dalyje, jam paskirta 45 parų arešto bausmė, kuri, atsižvelgiant į tai, kad užsienietis nuo 2012 m. spalio 27 d. buvo sulaikytas ir suimtas, baigėsi 2012 m. gruodžio 11 d. Sulaikymo metu pareiškėjas pateikė prieglobsčio Lietuvos Respublikoje prašymą (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 27).
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimu (b. l. 5-6), vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu, tenkino Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos teikimą dėl pareiškėjo sulaikymo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre (toliau – Užsieniečių registracijos centras) ir sulaikė jį iki bus nustatyta jo teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje arba sutvarkyti jo grįžimo dokumentai ir jis bus įstatymo numatyta tvarka išsiųstas iš Lietuvos Respublikos bei nustatė nuo 2012 m. gruodžio 11 d. skaičiuojamą 6 mėnesių sulaikymo terminą.
2012 m. gruodžio 17 d. Užsieniečių registracijos centras kreipėsi į Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) Užsieniečių reikalų skyrių su prašymu pradėti neteisėtai Lietuvos Respublikoje esančio pareiškėjo atsiėmimo procedūrą, kaip tai numato 2010 m. lapkričio 22 d. sudarytas Europos Sąjungos ir (duomenys neskelbtini) susitarimas dėl neteisėtai gyvenančių asmenų readmisijos (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 20).
2012 m. gruodžio 21 d. Užsieniečių registracijos centre, iš Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriaus, buvo gautas atsakymas į readmisijos paraišką, kuriame nurodyta, kad užsieniečiui bus išduotas grįžimo į (duomenys neskelbtini) Respubliką pažymėjimas (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 25-26).
2013 m. sausio 18 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą dėl laikino teritorinio prieglobsčio ir prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo pareiškėjui ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 29-30). Užsienietis su šiuo Migracijos departamento sprendimu nesutiko ir apskundė jį Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris pareiškėjo skundą priėmė nagrinėti (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 33, 36).
2013 m. vasario 11 d. Švenčionių rajono apylinkės teisme buvo gautas pareiškėjo prašymas pakartotinai svarstyti dėl jo sulaikymo (b. l. 1-4), kuriuo prašoma panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimą. Prašyme pareiškėjas nurodė, kad remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies išaiškinimu, Įstatymo 113 straipsnio nuostatos, kurių pagrindu užsienietis yra sulaikytas, negali būti aiškinamos ir taikomos plečiamai. Pažymėjo, kad Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punktas eksplicitiškai numato, kad jis nėra taikomas, kai užsienietis yra pateikęs prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje ir, remdamasis Įstatymo 2 straipsnio 20 dalimi, atitinkančia 2003 m. vasario 18 d. Europos Tarybos reglamento, nustatančio valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus Nr. 343/2003 (toliau – Reglamentas 343/2003) 2 straipsnio d punktą, nurodė, kad Įstatymo 2 straipsnio 20 dalies prasme galutinis sprendimas dėl pareiškėjo prieglobsčio prašymo nėra priimtas (Migracijos departamento sprendimas yra apskųstas), todėl pareiškėjas nėra praradęs prieglobsčio prašytojo teisinio statuso. Atsižvelgiant į tai, darė išvadą, kad Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas užsieniečio sulaikymo pagrindas, kuriuo rėmėsi Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas, yra išnykęs ir tolimesnis pareiškėjo laisvės apribojimas yra negalimas. Nurodė, kad Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies nuostata buvo priimta perkeliant 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB “Dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse“ (toliau – Direktyva 2008/115/EB) nuostatas, todėl ji turi būti aiškinama nepažeidžiant šių nuostatų. Pažymėjo, kad iš Direktyvos 2008/115/EB 2 straipsnio 1 dalies, bei šios direktyvos preambulės 9 punkto, Įstatymo 2 straipsnio 20 dalies, analogiškos 2005 m. gruodžio 1 d. Europos Tarybos direktyvos, nustatančios būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse Nr. 2005/85/EB (toliau – ir Direktyva 2005/85/EB) 2 straipsnio d punktui, matyti, kad užsienietis prieglobsčio prašytojo teisinį statusą įgyja nuo prašymo pateikimo momento ir netenka, kai yra priimamas galutinis sprendimas dėl prašymo suteikti prieglobstį ir minėtu laikotarpiu yra laikomas teisėtai esančiu valstybėje narėje. Nurodė, jog 2013 m. sausio 18 d. Migracijos departamento sprendimas yra neįsigaliojęs, nes yra apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris iki šiol neišnagrinėjo pareiškėjo skundo, todėl Direktyvos 2008/115/EB ir Įstatymo nuostatos dėl trečiųjų šalių piliečių sulaikymo išsiuntimo tikslu N. P. negali būti taikomos, ką patvirtina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, pagal kurią sulaikymui išsiuntimo tikslu ir prieglobsčio prašytojo sulaikymui taikomas skirtingas teisinis rėžimas. Pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, kad tolimesnis pareiškėjo sulaikymas dėl jo išsiuntimo iš šalies yra nepateisinamas bei į tai, kad iki šiol nėra apibrėžta jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos data, taigi, užsieniečio sulaikymo trukmė gali tęstis dar neapibrėžtą laiką, tokia teisinė padėtis, kai nėra vykdomas Migracijos departamento sprendimas išsiųsti asmenį iš Lietuvos Respublikos negali tęstis neribotą laiką ir kelti neigiamas pasekmes, varžant laisvę pačiam užsieniečiui. Teigė, kad tolesnis pareiškėjo sulaikymas yra laikytinas neteisėtu, atsižvelgiant į tai, kad jis nėra galimas nei Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, nei Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies pagrindu.
Žemesnės instancijos teismas
Švenčionių rajono apylinkės teismas 2013 m. vasario 21 d. sprendimu (b. l. 20-21) tenkino pareiškėjo prašymą ir panaikino Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimą dėl užsieniečio sulaikymo. Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimu pareiškėjas buvo sulaikytas atsižvelgiant į tai, kad jis negalėjo įrodyti savo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje Teismas rėmėsi Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu, vertino faktines bylos aplinkybes ir nurodė, kad kol nėra įsiteisėjęs sprendimas dėl prieglobsčio nesuteikimo, pareiškėjas yra prieglobsčio prašytojas ir apskųstasis Migracijos departamento sprendimas negali būti vykdomas, pareiškėjas negali būti sulaikytas Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu užsieniečio sulaikymo pagrindu.
2013 m. kovo 1 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą apgyvendinti pareiškėją Užsieniečių registracijos centre (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 39)
2013 m. kovo 14 d. užsienietis išvyko iš Užsieniečių registracijos centro ir nustatytu laiku (2013 m. kovo 15 d. 10 val. 55min.) negrįžo (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 40).
II.
Užsieniečių registracijos centras apeliaciniu skundu (b. l. 26-29), vadovaudamasis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalimi, prašo panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 21 d. sprendimą.
Nurodo, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas Užsieniečių registracijos centro teikimą sulaikyti užsienietį tenkino, nes buvo nustatyta, kad į Lietuvos Respubliką jis atvyko neteisėtai, per Lietuvos Respubliką keliavo tik tranzito tikslu, jo tikslas buvo patekti į Lenkijos Respubliką, užsienietis nurodė, kad iš kilmės šalies jis išvyko siekdamas nuvykti į Europą, kurioje galėtų užsidirbti, nes jo kilmės šalyje nėra darbo, blogos gyvenimo sąlygos. Pažymi, kad užsieniečiui pateikus prieglobsčio prašymą atliktos pirminės apklausos metu, pareiškėjas nurodė jau kitas išvykimo iš kilmės šalies priežastis – galimą persekiojimą dėl priklausymo „Nacionalinei partijai“, tačiau jokių jo atžvilgiu kilmės šalyje vykdytų persekiojimo atvejų nenurodė. Nurodo, kad Migracijos departamentas pareiškėjo prieglobsčio prašymą pripažino akivaizdžiai nepagrįstu, nes kilo pagrįstų abejonių, kad užsieniečio išvykimo iš kilmės šalies tikslas buvo gauti prieglobstį, t. y. kad užsienietis iš savo kilmės šalies išvyko siekdamas tarptautinės apsaugos nuo kilmės šalyje gresiančio persekiojimo, smurto arba žmogaus teisių pažeidimų, nustatyta, kad pareiškėjo apie įvykius, tariamai sąlygojusius jo išvykimą iš kilmės valstybės, pateikta informacija neatitinka persekiojimo ir smurto apibrėžimų. Teigia, jog atsižvelgus į užsieniečio nurodytas išvykimo iš kilmės valstybės aplinkybes bei surinktą informaciją apie jo kilmės valstybę, manytina, kad pareiškėjas piktnaudžiauja prieglobsčio suteikimo procedūra siekdamas vienintelio tikslo – įteisinti savo buvimą Europos Sąjungos teritorijoje ir pasinaudoti prieglobsčio prašytojams suteikiamomis garantijomis. Pažymi, kad užsieniečio nurodyti prieglobsčio suteikimo motyvai akivaizdžiai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio ir 87 straipsnio reikalavimų. Remiasi Įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi bei 77 straipsnio 2 dalimi ir pabrėžia, kad akivaizdžiai nepagrįstą prieglobsčio prašymą pateikusiam asmeniui nesuteikiamas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, atsisakoma suteikti laikiną teritorinį prieglobstį, toks asmuo grąžinamas į užsienio valstybę arba išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos. Taip pat nurodo, kad vien formalus prieglobsčio prašymo pateikimas, neturint realių teisių jam pateikti, yra akivaizdus piktnaudžiavimas įstatymų suteikiamomis galimybėmis ir pabrėžia, kad asmuo, neatitinkantis teisinio reguliavimo numatytų reikalavimų, keliamų tam tikrų teisinių santykių subjektams, negali būti laikomas tų santykių subjektu ir, vien apskundus individualaus taikymo teisės aktą, kuriuo atsisakoma jį pripažinti tokių santykių subjektu, asmuo negali įgyti subjekto teisių bei nurodo, kad akivaizdžiai nepagrįsto prašymo suteikti prieglobstį institutas Įstatyme ir yra numatytas siekiant užkirsti kelią tokiems piktnaudžiavimams. Pažymi, kad iš bylos medžiagos yra akivaizdu, kad pareiškėjas nesiekia gauti prieglobstį būtent Lietuvos Respublikoje, o nelegaliais būdais bando įteisinti savo buvimą Europos Sąjungos teritorijoje – jis per Lietuvos Respubliką vyko tranzitu į Lenkijos Respubliką, ketindamas ten susirasti gerai apmokamą darbą bei kad pareiškėjas piktybiškai naudojasi Lietuvos Respublikos įstatymų jam suteiktomis teisėmis, jo pateiktas prieglobsčio prašymas bei Migracijos departamento sprendimo apskundimas – tik priemonė vilkinti sprendimo įvykdymą bei gauti laisvo judėjimo teisę.
Remiasi Įstatymo 79 straipsnio 2 dalimi ir 2007 m. spalio 4 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-340 patvirtinto „Laikinojo užsieniečių apgyvendinimo Užsieniečių registracijos centre sąlygų ir tvarkos aprašo“ 2 punktu ir nurodo, kad užsieniečio apgyvendinimas Užsieniečių registracijos centre galimas arba Migracijos departamento sprendimu, kai užsienietis teisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ir jam buvo suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis sprendimu, arba teismo sprendimu, kai sulaikytas užsienietis, pateikia prieglobsčio prašymą. Pažymi, kad yra akivaizdu, jog net užsieniečiui, kuris būdamas sulaikytas pasiprašė prieglobsčio ir kuriam buvo suteiktas laikinasis teritorinis prieglobstis, apgyvendinimas Užsieniečių registracijos centre gali būti skiriamas tik teismo, kaip alternatyvi sulaikymui priemonė, vadovaujantis Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 5 punktu ir 5 dalimi. Todėl užsieniečio, neteisėtai atvykusio į šalį, kuriam nėra suteiktas laikinas teritorinis prieglobsti buvimas šalyje negali būti laikomas teisėtu, nes valstybė neprisiima jokių įsipareigojimų nei tokio užsieniečio atžvilgiu, nei už tokio užsieniečio veiksmų sukeltas pasekmes, kaip ir nenumato pareigų tokiam užsieniečiui. Remiasi Įstatymo 71 straipsniu bei nurodo, kad 2004 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-361 patvirtintas „Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašas“ nenumato jokios galimybės suteikti laikinąjį teritorinį prieglobstį asmeniui, dėl kurio priimtas sprendimas nesuteikti laikinojo teritorinio prieglobsčio, sprendimo apskundimo metu.
Nurodo, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsniu, turėjo atsižvelgti į visas bylos aplinkybes bei iš esmės spręsti užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtumo klausimą, tačiau teismas, nuspręsdamas nesulaikyti užsieniečio, visiškai neatsižvelgė į išdėstytas aplinkybes bei tai, jog užsienietis apgaule siekia gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Lietuvos Respublikos teisėje su užsieniečių teisine padėtimi bei prieglobsčio suteikimu jiems susijusius klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Šioje byloje aktualus šio Įstatymo 113 straipsnio, numatančio užsieniečių sulaikymo pagrindus, taikymas yra išaiškintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. N575-1297/2012 ir kituose teismo sprendimuose.
Šioje byloje, svarbu išsiaiškinti, ar N. P. gali būti taikomi Įstatymo 113 straipsnyje numatyti užsieniečio sulaikymo pagrindai.
Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog kai sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ar vykdyti (jeigu užsienietis trukdo priimti ar vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas išsiuntimo ir pan.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, minėtoje byloje Nr. N575-1297/2012 ir susijusiose bylose, yra išaiškinęs, jog Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis neprieštarauja 2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyvos 2003/9/EB, nustatančios minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo ir Direktyvos 2005/85/EB nuostatoms, todėl gali būti taikoma ir prieglobsčio prašytojų atžvilgiu. Taip pat minėtoje praktikoje yra nustatyta, jog užsieniečio, kuris trukdo priimti ar vykdyti sprendimą dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos, sulaikymas yra reikalingas siekiant įgyvendinti draudimą piktnaudžiauti prieglobsčio sistema valstybėse narėse bei tam, jog būtų galima įgyvendinti Dublino sistemą, kurios pagrindinis tikslas – užkirsti kelią situacijai, kai asmuo paduoda prašymus suteikti prieglobstį daugiau nei vienoje valstybėje narėje, taip pat – sumažinti iš vienos valstybės narės į kitą siuntinėjamų prieglobsčio prašytojų skaičių. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, nustatė, jog atsižvelgus į faktines bylos aplinkybes – tai, kad Migracijos departamentas nustatė, jog pareiškėjo prieglobsčio prašymas yra akivaizdžiai nepagrįstas (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 29-30), pareiškėjo užsieniečio apklausos lape išreikštą atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą – tranzitas, tai, kad pareiškėjas iš kilmės valstybės išvyko ieškodamas darbo (t. y. dėl asmeninių, ekonominių priežasčių), važiavo dirbti į Europą (tačiau ne į Lietuvą) (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 8) bei tai, kad užsienietis nebūdamas sulaikytas pasišalino iš Užsieniečių registracijos centro (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 40) yra akivaizdu, kad pareiškėjas piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra. Remiantis tuo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad N. P. sulaikymas Užsieniečių registracijos centre yra būtinas tam, kad pareiškėjas nebandytų išvykti iš Lietuvos Respublikos ir tokiu būdu neužkirstų kelio galutinio sprendimo dėl jo prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje bei sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo arba neišsiuntimo iš Lietuvos Respublikos priėmimui bei nepažeistų nei Lietuvos Respublikos, nei kitų valstybių migracijos įstatymų. Atsižvelgiant į tai, užsieniečio sulaikymas Užsieniečių registracijos centre yra pagrįstas ir neturėjo būti panaikintas.
Teisėjų kolegija sutinka su Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 21 d. sprendime nurodytu teiginiu, jog pareiškėjui apskundus Migracijos departamento sprendimą, tol kol nėra priimtas galutinis sprendimas dėl užsieniečio pareikšto prieglobsčio prašymo, užsienietis negali būti sulaikytas Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog administraciniame procese teismas yra aktyvus, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo aiškintis bet kurio iš Įstatymo 113 straipsnyje numatytų užsieniečio sulaikymo pagrindų buvimą arba nebuvimą nagrinėjamu atveju, o ne vien tik spręsti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendime nurodytų užsieniečio sulaikymo pagrindų buvimo arba nebuvimo klausimą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir Įstatymo nuostatas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris yra naikintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro apeliacinį skundą tenkinti.
Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: N. P. prašymo netenkinti. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Sprendimas neskundžiamas.