Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės J. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. sausio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. R. ieškinį atsakovams M. P. ir Z. K. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, tretysis asmuo - Vilniaus miesto 1-o notarų biuro notarė Vaiva Staskonytė Malcienė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovė ir jos atstovė apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, atsakovas ir atsakovų atstovai - prašė apeliacinį skundą atmesti. Teismo posėdyje CPK 314 straipsnio tvarka buvo priimtas naujas įrodymas – Gyventojų registro tarnybos prie LR VRM pažyma apie Z. K. deklaruotą gyvenamąją vietą (b.l. 224).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovės J. R. apeliacinio skundo ribose, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-02-20 nutarties privalomus išaiškinimus (CPK 362 str. 2 d.). Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus bei motyvus ir išklausiusi atvykusių į teismo posėdį asmenų kalbų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinis skundas iš esmės yra pagrįstas ir sudaro pagrindą skundžiamam pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti.

Dauguma ieškovės apeliacinio skundo argumentų yra tiesiogiai susiję su įrodymų pakankamumo problema. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Dėl to galima teigti, jog įstatymas nereikalauja, kad civilinėje byloje teismas būtų visiškai įsitikinęs dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo. Tai reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant nei jo nesant. Teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas. Teismo vidinis įsitikinimas – tai įsitikinimas, pasiektas kruopščiai ir visapusiškai tiriant visas bylos aplinkybes ir išplaukiantis iš nustatytų bei tirtų aplinkybių. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 str.). Šie įrodymų vertinimo principai atitinka ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintam reikalavimui, kad teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Nagrinėjamu atveju yra pagrindas išvadai, kad pirmosios instancijos teismas nurodytų taisyklių nesilaikė.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2004-07-20 ieškovė J. R. įgaliojo atsakovą M. P. sudaryti jai nuosavybės teise priklausančios dalies žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), mainų sutartį, ją pasirašyti, pasirašyti perdavimo-priėmimo aktą, įregistruoti mainų sutartį nekilnojamojo turto registre (b.l. 15, t.1). 2004-07-22 buvo sudaryta išpirkto iš valstybės žemės sklypo mainų sutartis tarp Z. R., atstovaujamos atsakovo M. P. ir jo uošvės Z. K. (b.l. 16, 17, t.1). Ieškovė 2004-07-20 įgaliojimą ginčija kaip sudarytą dėl apgaulės, todėl neatitinkantį tikrosios jos valios (CK 1.91 str.), o mainų sutartį, kaip sudarytą negaliojančio, t.y. apgaule išduoto įgaliojimo pagrindu bei prieštaraujančiu ieškovės interesams dėl nelygiaverčių mainų, o taip pat pažeidžiančiu CK 2.134-2.135 straipsnių nuostatas.

Byloje vyksta ginčas dėl ieškovės išduoto įgaliojimo atsakovui ir šio įgaliojimo pagrindu sudarytos mainų sutarties pripažinimo negaliojančiais. Įgaliojimu laikomas rašytinis dokumentas, asmens (įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti įgaliotojui nustatant ir palaikant santykius su trečiaisiais asmenimis (CK 2.137 str.). Kadangi įgaliojimas yra vienašalis atstovaujamojo sandoris, jam sudaryti pakanka vieno asmens - atstovaujamojo išreikštos valios. Neigiamos pasekmės įgaliotojui gali atsirasti arba dėl įgaliojimo valios trūkumų arba dėl netinkamo įgaliojimo vykdymo. Kadangi įgaliojimas išduodamas įvairiems sandoriams sudaryti ar kitiems veiksmams atlikti, jis pats savaime, net ir išduotas su įgaliotojo valios trūkumu, nesukelia jokių neigiamų pasekmių tol, kol jo pagrindu nėra atliekami nurodyti veiksmai ar sudaromi sandoriai. Pagrindinis atstovavimo santykių principas yra tai, kad atstovas turi veikti tik atstovaujamojo interesais ir nedaryti savo veiksmais žalos jam. Todėl įgaliojimo, kurio pagrindu yra sudarytas sandoris, teisėtumo klausimas turi būti vertinamas neatsiejamai nuo sandorio teisėtumo ir jo pasekoje atstovaujamajam kilusių pasekmių vertinimo (kasacinės instancijos teismo 2008-02-20 nutartis – b.l. 212-217, t.2).

Tiriant ginčijamų sandorių teisėtumo klausimą, esminės nustatinėtinos aplinkybės yra tiek šalių valios formavimosi kryptingumas iki sandorių sudarymo, tiek civilinių teisinių santykių dalyvių valia, buvusi sandorių sudarymo metu, ir šalių elgesys po sandorio sudarymo. Pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalies nuostatas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu, jeigu jis buvo sudarytas dėl apgaulės. Toks sandoris turi sandorio šalies valios trūkumų. Apgaulė - tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamos įtakos šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-12-11 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-640/2006, kat. 21.4.2.7 (S); 2007-07-05 nutartis civilinėje byloje bylos Nr.3K-3-306/2007), kat. 21.4.2.6; 21.4.2.7; 42.8; 45.6; 106.6; 123.6 (S). Apgaule gali būti sudarytas ir vienašalis sandoris.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė nurodė, kad ji, būdama senyvo amžiaus, silpnos sveikatos, neišsilavinusi, buvo atsakovo apgauta, nes pasirašė įgaliojimą dėl mainų sutarties sudarymo nesuprasdama ką pasirašo, kadangi nebuvo informuota apie tikrą įgaliojimo turinį ir nemokėjo lietuvių kabos, tikėdama, jog įgaliojimas sudaromas pasibaigus anksčiau išduotojo įgaliojimo dėl valstybinės žemės išpirkimo galiojimo laikui. Iš bylos medžiagos matyti, kad santykiai tarp ieškovės ir atsakovo susiklostė žymiai anksčiau, t.y. dar 2003-02-28, kai ieškovė J. R. pirmą kartą įgaliojo atsakovą M. P. atstovauti ją visose įmonėse, įstaigose ir organizacijose tvarkant žemės, esančios (duomenys neskelbtini), grąžinimo klausimus (b.l. 110, t.1). M. P., kaip asmenį, galintį padėti ieškovei išsipirkti valstybinės žemės sklypą, ieškovei rekomendavo jos dukra H. J., kuri gerai žinojo apie motinos reikalus, susijusius su žemės grąžinimu ir turėjo įgaliojimą atstovauti ieškovę juos sprendžiant (b.l. 20, b.l. 23, t.2) Be to M. P. nebuvo visiškai svetimas žmogus ieškovės šeimai, nes yra ieškovės žento (dukros H. J. vyro) pusbrolis (b.l. 174, t.1), kuriam irgi padėjo tvarkyti žemės pirkimo procedūras (b.l. 176, t.1). Dukra ieškovei tvirtino, kad atsakovu galima pasitikėti (b.l. 170, t.1). Veikdamas pagal 2003-02-28 įgaliojimą, atsakovas rūpinosi valstybinės žemės išpirkimo klausimais, duodavo pinigus ieškovei, kad ši sumokėtų už visų dokumentų įforminimą (b.l. 170, t. 1). Todėl tikėtina, kad šios aplinkybės įtakojo visišką ieškovės pasitikėjimą atsakovu, ir ieškovė, besąlygiškai pasitikėdama atsakovu, jo klausė. Kad atsakovas iki ginčijamo sandorio – 2004-07-20 įgaliojimo sudarymo buvo įgijęs pilną ieškovės pasitikėjimą, patvirtina tiek pačios ieškovės parodymai (b.l. 22-23, t.2), tiek liudytojų K. M., P. P. parodymai (b.l. 26, b.l. 31, t.2). Pasitikėjimas yra atstovavimo sutarties pagrindas. Ieškovė tvirtina, kad atsakovas ją informavo, jog į notarų biurą jie vyksta pratęsti 2003-02-28 išduoto įgaliojimo (b.l. 168, t.1). Liudytojas V. M. taip pat patvirtino, jog ieškovė jiems nurodė, kad reikėjo pratęsti pasibaigusį įgaliojimą (b.l. 29, t.2). Tuo tarpu apie tai, kad ieškovė nori sudaryti mainų sutartį paliudijusi liudytoja H. J. nurodė, kad šią aplinkybę ji sužinojo iš paties atsakovo (b. l. 35, t.2).

Iš ginčo įgaliojime esančio įrašo matyti ir tretysis asmuo notarė V.Staskonytė-Malcienė teismo posėdyje patvirtino, kad ieškovei įgaliojimo turinys buvo perskaitytas ir išverstas į jai suprantamą kalbą, taip pat išaiškintos jo pasekmės. Tačiau, vertinant visų aplinkybių visumą – tai, kad atsakovas buvo įgijęs visišką ieškovės pasitikėjimą, taip pat aplinkybes dėl ieškovės amžiaus, sveikatos būklės, valstybinės kalbos mokėjimo, išsilavinimo, negalima daryti išvados, kad ieškovė tikrai suvokė sudaromo įgaliojimo turinį ir jo esmę. Šie ieškovės argumentai yra daugiau susiję ne su apgaule, bet su kita – CK 1.90 straipsnio norma– dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu. Pagal CK 1.90 straipsnį suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Suklydimas turi esminę reikšmę, kai suklysta dėl sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų, kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas žmogus, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Tačiau šis kvalifikavimas šiuo atveju neturi reikšmės, atsižvelgiant į tai, kad įgaliojimas yra ne savitikslis sandoris, o išduodamas konkrečiam veiksmui atlikti – šiuo atveju mainų sutarčiai sudaryti – ir jo teisėtumo klausimas gali būti nagrinėjamas tik kartu su mainų sutarties teisėtumo klausimu. Apgaule laikoma ir atvejis, kai asmuo pats neteisingai suvokia savo sudaromo sandorio esmę ir jo aplinkybes, o kita sandorio šalis, žinodama tai ir naudodamasi suklydimu, sudaro sandorį. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad tiek CK 1.90, tiek 1.91 straipsniai reglamentuoja ginčijamų sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimą negaliojančiais. Siekiant nustatyti, ar sandoris buvo sudarytas dėl apgaulės, svarbu aiškintis ne vien tik, ieškovės teigimu, jį apgavusios šalies veiksmus ruošiantis sudaryti sandorį bei jo sudarymo metu, bet svarbu analizuoti ir teigiančios, kad buvo apgauta, šalies elgesį prieš sutarties sudarymą, sudarant sandorį ir po sutarties sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės buvimo abiejų šalių veiksmai turėtų būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais.

Iš byloje esančių šalių ir liudytojų parodymų matyti, kad sandorio sudarymu rūpinosi išskirtinai atsakovas M. P.: jis pats nurodė, kad jam reikėjo žemės sklypo Gineitiškėse (b.l. 177, t.1), nes ten norėjo statyti namą dukrai (b.l. 35, t.2). Atsakovas ėmėsi aktyvių veiksmų: pradėjo ruošti detalųjį planą, kad atskirtų žemės sklypo dalis, padarė brėžinius (b.l. 176, t.1). Ieškovė, kaip teigė atsakovas, nei iki sutarties sudarymo nenorėjo važiuoti pažiūrėti žemės sklypo, esančio Nikronių k. (b.l. 177, t.1), nei po to nesidomėjo, kas vyksta jame (b.l. 177, 173, t.1). Tuo tarpu atsakovas pateikė išsamius duomenis apie sklypą; jo paskirtį, vietą ir t.t. (b.l. 175, t.1). Atsakovas nurodė, kad jis nenorėjo, jog ieškovė kartu važiuotų sudaryti mainų sutarties (b.l. 177, t.1), nors prieš dvi dienas pats atvažiavo ją paimti įgaliojimui pasirašyti ir parvežė atgal namo (b.l. 174, t.1). Ieškovė nurodė, kad iki žemės sutvarkymo atsakovas dažnai pas ją atvažiuodavo, o po to jau nebeatvažiuoja, nesidomi (b.l. 173, t.2). Ieškovė atsitiktinai sužinojusi apie sutartyje įrašytą Z. K., iš karto nuvyko su žentu į policiją, paskui – pas advokatą (b.l. 169 ,170, t.1). Apklausti liudytojai patvirtino atsakovės nurodytą aplinkybę, kad atsakovė siekė parduoti žemės sklypą ir tokiu būdu atsiskaityti su atstovu (b.l. 22-23, 33, 36, t.2), tą teigė ir atsakovas (b.l. 175, t.1), kuris vėliau negalėjo paaiškinti, kodėl pasikeitė ieškovės pozicija ir buvo nuspręsta mainyti žemės sklypus, kai už pagalbą, tvarkant dokumentus dėl valstybinės žemės, išpirkimo atsakovui buvo pažadėtas žemės sklypas (b.l. 174, t.1 ).

Mainų sutarčiai taikomos pirkimo-pardavimo sutarties taisyklės (CK 6.432 str.). Pagal CK 6.433 straipsnio nuostatas gali būti mainomi ir nelygiaverčiai pagal savo rinkos vertę daiktai ir įstatymas nenumato, jog viena iš šalių privalo sumokėti kitai šaliai vertės skirtumą, išskyrus, kai tai aptarta pačioje sutartyje. Iš byloje esančios ginčijamos mainų sutarties matyti, kad buvo mainomi pagal savo vertę akivaizdžiai nelygiaverčiai sklypai ( b.l. 16-17, t.1). Ieškovei priklausiusio žemės sklypo dalis pagal nekilnojamojo turto registro nustatytą rinkos vertę yra įkainota žymiai brangiau, negu atsakovei Z. K. priklausiusio žemės sklypo dalis, į kurią buvo išmainyta ieškovės sklypo dalis. Mainų sutartyje (5 punkte) nurodyta, kad žemės sklypo dalys mainomos be priemokų. 2004-07-20 įgaliojime nurodyta, kad mainus atsakovas sudaro savo nuožiūra. Tačiau teisėjų kolegija, aiškindama įgaliojimo turinį, konstatuoja, kad įgaliojimo nuoroda “sudaryti savo nuožiūra žemės sklypo mainų sutartį“ negali pažeisti įstatyme numatytų apribojimų. Atsižvelgiant į pagrindinį atstovavimo principą – veikti išskirtinai atstovaujamojo naudai ir interesais, teisėjų kolegija sprendžia, kad jau vien tik mainomų sklypų vertės nelygiavertiškumas prieštarauja tokiems atstovaujamosios interesams. Nors atsakovas nurodė, kad žemės sklypų verčių skirtumą jis padengė 25000 Lt, tačiau liudytojų parodymai, jog jiems žinoma apie tokių pinigų perdavimą ieškovei ar jos dukrai H. J., nėra nuoseklūs, neaiškus šių pinigų perdavimo tikslas, skirtingai nurodoma, kam pinigai buvo perduoti, todėl tokie parodymai vertintini kritiškai.

Sprendžiant ginčijamų sandorių teisėtumą, reikšminga yra aplinkybė, kad atsakovas, veikdamas ieškovės vardu, mainų sandorį sudarė su savo žmonos motina, t.y. uošve. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi vieningos praktikos, kad atstovas negali sudarinėti sandorių atstovaujamojo vardu su savo artimais giminaičiais, nes tokių sandorių sudarymas sukelia interesų konfliktą ir pažeidžia atstovaujamųjų interesus. Atstovui sudarius sandorį su asmeniu, su kuriuo jis susijęs svainystės ryšiais, gali būti taikomas CK 2.135 straipsnis, numatantis, kad, jeigu atstovas, pažeisdamas suteiktas teises, sudaro atstovaujamojo interesams prieštaraujantį sandorį, toks sandoris atstovaujamojo reikalavimu gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu trečiasis asmuo apie tokį interesų konfliktą žinojo ar turėjo žinoti. Tiek sudarant sandorį su artimuoju giminaičiu, tiek su asmeniu, su kuriuo atstovas susijęs svainystės ryšiais, sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu dėl iš esmės atstovaujamojo valios trūkumų, kadangi dėl interesų konflikto ji gali būti išreiškiama neatitinkant tikrosios atstovaujamojo valios ir tuo pažeidžiant jo teises ir teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-03-10 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-186/2004, kat. 15.2.1.1.; 22.1.).

Atstovas atstovaujamojo vardu negali sudaryti sandorių nei su pačiu savimi, nei su tuo asmeniu, kurio atstovas jis tuo metu yra, taip pat su savo sutuoktiniu bei tėvais, vaikais ir kitais artimaisiais giminaičiais (CK 2.134 str. 1 d.). Svarstant CK 2.134 straipsnio 1 dalyje nurodytą „kitų artimųjų giminaičių” sąvokos turinį, būtina atsižvelgti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, kad CK 3.17 straipsnio normoje artimųjų giminaičių sąrašas išplečiamas per giminystės laipsnius, o taip pat artimaisiais giminaičiais įvardijami netgi kraujo ryšiais nesusiję asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-07-23 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-310/2007, kat. 30.4.1.). Todėl darytina išvada, kad į CK 2.134 straipsnio 1 punkte vartojamą „kitų artimųjų giminaičių“ sąvoką patenka ne tik CK 3.135 straipsnyje išvardyti giminystės ryšiais susiję asmenys, bet ir asmenys, kuriuos sieja artimi ryšiai, atsiradę dėl to, kad artimais giminystės ryšiais nesusiję asmenys sudarė santuoką. Tokie asmenys pagal CK 3.136 straipsnį yra svainystės ryšiais susiję asmenys. Atsižvelgiant į tai, kad ryšiai turi būti artimi, darytina išvada, jog į CK 2.134 straipsnio 1 punkte vartojamą „kitų artimų giminaičių“ sąvoką patenka tik artimais svainystės ryšiais susiję asmenys, kokia šiuo atveju atsakovui yra jo žmonos motina Z. K.. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentu, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma (atsakovas, veikdamas ieškovės vardu, skubiai sudarė nelygiaverčių žemės sklypų mainų sutartį ne savo atstovaujamosios naudai, o su artimais giminystės ryšiais su jo sutuoktine susijusio asmens naudai) turi būti vertinama kaip prieštaravimas atstovaujamosios interesams ir sukeliantis atstovo ir atstovaujamojo interesų konfliktą. Iš atsakovės Z. K. paaiškinimų teismo posėdyje matyti, kad ji, sudarydama mainų sutartį, veikė atsakovo interesais. Atsakovės atstovo pateiktas įrodymas – pažyma iš Gyventojų registro tarnybos prie LR VRM, apie tai, kad atsakovė Z. K. nuo 1975-06-03 iki 2004-11-12 gyveno adresu (duomenys neskelbtini) šiuo atveju neturi esminės reikšmės, nes ji nekeičia Z. K. - atsakovo uošvės statuso (jų artimų svainystės santykių). Be to pati atsakovė Z. K. teismo posėdyje pripažino, kad ji realiai gyvena pas atsakovą (b.l. 173, t.1).

Esminis sutarties, kaip sandorio, požymis yra šalių ketinimas sukurti tarpusavio teises ir pareigas. CK 6.193 straipsnis reglamentuoja sutarčių aiškinimo taisykles. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo precedentais konkrečiose bylose suformuotą praktiką, esant ginčui dėl sutarties turinio ir jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir į kitas reikšmingas aplinkybes. Aiškinant sutartį būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tai reiškia, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-189/2008, kat. 21.4.2.7; 42.8; 45.6; 121.11).).

Iš byloje esančių atsakovės Z. K. paaiškinimų matyti, kad ji pati nebuvo suinteresuota sudaryti mainų sutartį. Teismo posėdžio metu atsakovė davė nuoseklius parodymus, kad ji nesidomėjo sudaromu mainų sandoriu: teigė, kad žemę ji faktiškai laikė žento nuosavybe, o jis ką nori, tą tegul daro, jai tai nėra įdomu, kur buvo mainoma žemė, atsakovė nežinojo ir nesidomėjo, atvykusi į notarų biurą, ji neklausė notarės išaiškinimo apie sudaromo sandorio sąlygas, nes jai tai buvo neįdomu, su kuo mainė žemę, ji taip pat nesidomėjo (b.l. 173-174, t.1). Vertinant šalių elgesį tiek iki mainų sutarties sudarymo, tiek sutarties sudarymo metu negalima teigti, kad šalių – tiek atsakovės, tiek ieškovės, atstovaujamos atsakovo, išreikšta valia atitiko jų tikrąją valią, kad šalys tinkamai suprato sudaromos sutarties turinį (sąlygas) ir tokią sutartį norėjo sudaryti. Nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad nebuvo šalių valios sudaryti mainų sutartį.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką dėl turto įgijėjų sąžiningumo (nesąžiningumo) kriterijų civilinėse bylose (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis 2005-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-7-274/2005, kat. 21.6; 41). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės Z. K. nėra pakankamo pagrindo laikyti sąžininga įgijėja, nes ją sieja artimi svainystės santykiai su sutartį pasirašiusiu atsakovu, kuris sudarė priešingą savo atstovaujamosios interesams sandorį su jam artimu asmeniu. Be to pati atsakovė Z. K. veikė M. P. interesais, mainų sutartį pasirašė tik dėl to, kad žentas galėtų elgtis su žeme savo nuožiūra. Tokie įrodymai ir faktai paneigia atsakovės Z. K. sąžiningumo prezumpciją, todėl jai negali būti taikoma CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatyta gynyba.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Kadangi byloje yra surinkta pakankamai įrodymų ieškiniui išnagrinėti, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperduodama bylos nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, priima naują sprendimą, vadovaudamasi aukščiau aptartomis aplinkybėmis. Nustačius, jog yra įstatyme numatytas pagrindas ieškovės ieškiniui tenkinti – kad ieškinys yra įrodytas (CPK 178 str.), ieškinys tenkinamas pilnai (CK 1.5 str., CPK 185 str.), kadangi jis yra pagrįstas byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir kitais netiesioginiais įrodymais (šalių paaiškinimais, liudytojų parodymais).

Kadangi apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, priima naują sprendimą, iš atsakovų ieškovės naudai taip pat priteisia jos turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 79, 93 str.) – 600 Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant ieškinį, apeliacinį skundą ir kasacinį skundus (b.l. 1, t.1; b.l. 125, 155, t.2), bei išlaidas antstolio ir advokato pagalbai apmokėti 1059 Lt (b.l. 44, 102, t.2, ), viso 1659 Lt; taip pat iš atsakovų valstybės naudai priteisia žyminį mokestį, nuo kurio ieškovė yra atleista – 7565,73 Lt (b.l. 81, t.1, b.l. 129, 170, t.2).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n usprendžia:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. sausio 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės J. R. ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais patenkinti:

pripažinti negaliojančiu 2004-07-20 įgaliojimą, pasirašytą tarp J. R. ir M. P., patvirtintą Vilniaus miesto 1-o notarų biuro notarės V.Staskonytės Malcienės, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini);

pripažinti negaliojančia 2004-07-22 mainų sutartį, sudarytą tarp J. R. pagal įgaliojimą atstovaujamos M. P. ir Z. K., patvirtintą Vilniaus miesto 1-o notarų biuro notarės V. S. Malcienės, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini);

priteisti iš atsakovų M. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir Z. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovės J. R. (a.k. (duomenys neskelbtini) naudai po 829 (aštuonis šimtus dvidešimt devynis) litus 50 centų iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų;

priteisti iš atsakovų M. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir Z. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai po 3782 (tris tūkstančius septynis šimtus aštuoniasdešimt du) litus 87 centus iš kiekvieno žyminio mokesčio.