Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Algirdo Gapučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Danutės Švitinienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. D. (toliau – ir nuteistoji, ir apeliantė) apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2021 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo:

J. D. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, – laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant per visą bausmės laiką: 1) būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nėra susiję su darbu, mokymusi ar gydymusi sveikatos priežiūros įstaigose; 2) nebendrauti su M. M. ir V. D..

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio vykdymo pradžios.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio 9 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikotarpis nuo 2020 m. sausio 10 d., 06 val. 20 min., iki 2020 m. sausio 11 d., 09 val. 45 min. (2 paros),

vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuoti: mobiliojo ryšio telefonas (duomenys neskelbtini) su SIM kortele Nr. (duomenys neskelbtini), svarstyklės su dėžute.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. J. D. nuteista už tai, kad 2020 m. sausio 8 d., apie 18.50 val., savo gyvenamojoje vietoje – bute, esančiame (duomenys neskelbtini), veikdama kartu su M. M., už 24 Eur pardavė V. D. 1,938 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminės dalys), kurių ?-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra 9,4 %.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas tenkinamas.

5. Apeliaciniu skundu nuteistoji J. D. neginčija savo kaltės dėl jai inkriminuoto nusikaltimo padarymo, paskirtos bausmės rūšies ar dydžio, tačiau teigia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas laisvės apribojimo bausmę, nepagrįstai uždraudė jai bendrauti su šeimos nariu – sugyventiniu M. M.. Toks apeliantės argumentas yra pagrįstas.

6. Nagrinėjai situacijai aktualios BK redakcijos, galiojusios nusikaltimo padarymo metu, 48 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad asmenys, nuteisti laisvės apribojimo bausme, privalo: 1) be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos; 2) vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų; 3) nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus. Pagal to paties straipsnio 4 dalį, asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, teismas gali nustatyti vieną ar kelis draudimus bei įpareigojimus. BK 48 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatyta, kad teismas gali uždrausti bendrauti su tam tikrais asmenimis ar asmenų grupėmis. Toks draudimas paprastai skiriamas siekiant sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo bei atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, kai nustatoma, jog viena iš priežasčių, paskatinusių asmenį nusikalsti, buvo bendravimas su tam tikrais asmenimis ar jų grupėmis, tačiau visais atvejais privaloma nuodugniai išsiaiškinti, ar nustatant tokį draudimą, asmens teisės nebus suvaržomos labiau, nei tai reikalinga bausmės tikslams pasiekti.

7. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, kartu su laisvės apribojimo bausmę skirdamas J. D. draudimą bausmės atlikimo metu bendrauti su M. M., šį savo sprendimą argumentavo tuo, kad minėtas draudimas padės koreguoti nuteistosios elgesį teigiama linkme, taip pat ji turės galimybę greičiau socializuotis į visuomenę. Vertindama šiuos argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog J. D. nusikaltimą įvykdė veikdama kartu su M. M., pastarajam paprašius pasiūlyti narkotinių medžiagų – kanapių V. D.. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nuteistoji nebuvo nusikaltimo organizatorė ar sumanytoja, nežinojo visų narkotinių medžiagų įsigijimo ir laikymo aplinkybių. Šios aplinkybės neabejotinai rodo, kad pagrindinė priežastis, paskatinusi J. D. nusikalsti, buvo bendravimas su nuteistuoju M. M. ir pasidavimas jo įtakai, todėl sutiktina, kad draudimas bendrauti su šiuo asmeniu galėtų turėti įtakos J. D. elgesio korekcijai teigiama linkme ir kartu tai būtų naujų nusikalstamų veikų darymo prevencija. Tačiau nurodytų aplinkybių kontekste būtina įvertinti esminę reikšmę nagrinėjamo klausimo išsprendimui turintį veiksnį – tai, kad M. M. ir J. D. yra šeimos nariai (BK 248 straipsnio 2 dalis), t. y. jie iki baudžiamojo proceso pradėjimo bendrai gyveno neįregistravę santuokos, vedė bendrą ūkį, laikė save šeima, be to, kaip nurodė nuteistoji, jie planavo tuoktis, o santuoka nebuvo sudaryta išimtinai dėl M. M. sulaikymo.

8. Teisėjų kolegija, vertindama apeliantei nustatyto draudimo pagrįstumą, pažymi, kad šeimos narių tarpusavio bendravimo suvaržymas bausmės atlikimo laikui – vieneriems metams – yra išskirtinai rimtas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje saugomos asmens teisės kurti šeimą apribojimas. Tai yra išimtinė priemonė, kurios taikymas privalo būti pagrįstas tik svariais argumentais, siekiant apsaugoti ypatingos svarbos teisinius gėrius, laikantis proporcingumo principo.

9. Nagrinėjamu atveju kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės – siekis koreguoti nuteistosios elgesį bei ją integruoti į visuomenę – neabejotinai yra svarbios, tačiau jos nėra pakankamai svarios, kad būtų pateisinamas tokio masto žmogaus teisių suvaržymas, o kitų aplinkybių, kurioms esant būtų proporcinga riboti šeiminius santykius, nėra, todėl akivaizdu, kad aptariamas draudimas apeliantei nustatytas nepagrįstai. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog skundžiamu nuosprendžiu M. M. nuteistas galutine subendrinta 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, taigi, jo galimybės šiuo laikotarpiu, kuris yra žymiai ilgesnis nei J. D. skirto įpareigojimo terminas, palenkti J. D. daryti naujas nusikalstamas veikas yra minimalios, todėl skirti minėtą draudimą yra netikslinga ir šiuo aspektu.

10. Apibendrindama teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas kartu su laisvės apribojimo bausme skirti nuteistajai J. D. draudimą bausmės atlikimo metu bendrauti su faktiniu šeimos nariu – sugyventiniu M. M. iš esmės neatitinka aptartos baudžiamojo proceso paskirties, nes toks draudimas be pakankamo pagrindo suvaržo apeliantės ir nuteistojo M. M. teises palaikyti šeiminius santykius, todėl konstatuotina, kad skundžiamu nuosprendžiu J. D., nubaustai laisvės apribojimu, paskirtas aiškiai nepagrįstas, neproporcingas ir nelogiškas draudimas. Esant nurodytoms aplinkybėms, skundžiamas nuosprendis keistinas (BPK 328 straipsnio 4 punktas), panaikinant minimą J. D. skirtą draudimą.

11. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2021 m. rugpjūčio 31 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios matyti, kad advokatė Vaiva Savickienė buvo paskirta teikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nuteistajai J. D. ir teisinės pagalbos išlaidų suma yra 158,94 Eur. Atsižvelgiat į tai, kad nuteistąją apeliacinės instancijos teisme gynė jos pasirinktas gynėjas, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš J. D. nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2021 m. gegužės 31 d. nuosprendį pakeisti: panaikinti J. D. skirtą draudimą bendrauti su M. M..

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Atmesti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš J. D..