Panevėžio apygardos teismo sprendimas

2011-05-10 · Civilinė byla Nr. 2A-288-212/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2011-05-10
Bylos Nr.
2A-288-212/2011
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Ramunė Čeknienė (pirm.), Birutė Valiulienė, Zina Mickevičiūtė (pran.)
Ieškovas
UAB „Escala“
Atsakovas
UAB „Escala“, I. G.
Trečiasis asmuo
UAB „Saginda“
Civilinė byla Nr.2A-288-212/2011Procesinio sprendimo kategorija: (S) 35.2;35.3.6;37;40.2;43.2;121.21
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gegužės 10 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Ramunės Čeknienės,

kolegijos teisėjų: Zinos Mickevičiūtės (pranešėjos), Birutės Valiulienės,sekretoriaujant Angelei Andrikonienei,dalyvaujant ieškovės UAB „Escala“ atstovui adv. Nerijui Stukui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės UAB „Escala“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 24 d. sprendimo civilinėje byloje UAB „Escala“ ieškinį atsakovei I. G. (ankstesnė pavardė Strolienė), trečiajam asmeniui UAB „Saginda“ dėl skolos priteisimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 31 866,68 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal 2006-05-22 reikalavimo teisių perleidimo sutartį Nr. 1159, likviduojama AB Litimpeks bankas atlygintinai perleido ieškovei visas reikalavimo teises į atsakovės įsiskolinimą, kuris sudaro 31 866,68 Lt.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011-01-24 sprendimu ieškinio netenkino, priteisė iš ieškovės atsakovei 1 500 Lt išlaidų už advokato paslaugas ir į valstybės biudžetą 76,47 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Nustatė, kad atsakovės vardu 1998-01-21 AB „Litimpeks bankas“ (toliau – Bankas) Panevėžio filiale buvo atidaryta banko sąskaita Nr. 2312076330, kurioje 1998-01-21 dieną buvo 30 000 JAV dolerių (ekvivalentas litais – 120 000 Lt). Atsakovė 1999-09-01 su trečiuoju asmeniu UAB „Saginda“ sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią perleido reikalavimo teises į 119 900 Lt piniginių lėšų, esančių Banke atsakovės sąskaitoje. Atsakovė 1999-09-02 pranešė Bankui apie reikalavimo perleidimą. Lietuvos banko 1999-08-12 nutarimu Nr. 120 buvo atšauktas AB „Litimpex bankas“ leidimas atlikti finansines operacijas, tame tarpe ir klientų sąskaitų tvarkymą. Vadovaudamasis tuo, Bankas neatliko operacijos atsakovės sąskaitoje pagal 1999-09-01 reikalavimo perleidimo sutartį. Vilniaus apygardos teismas 2000-05-10 sprendime konstatavo, kad pareiškimas dėl įskaitymo buvo įteiktas bankui 1999-09-03 – iki bankroto bylos iškėlimo, todėl įskaitymui nebuvo kliūčių. Atsižvelgdamas į tai, Bankas 2002-06-27 atliko operacijas atsakovės sąskaitoje pagal 1999-09-01 reikalavimo perleidimo sutartį. Iškėlus bankroto bylą Bankui (1999-09-13), tuometiniame Lietuvos žemės ūkio banke (dabar - AB DnB Nord bankas) buvo atidaromos indėlių iki pareikalavimo sąskaitos, į kurias Banko klientams, turėjusiems lėšų banko sąskaitose, buvo pervedamos (išmokamos) draudimo išmokos. Bankas perdavė informaciją VĮ „Indėlių draudimo fondas“ apie sąskaitose, tuo pačiu ir atsakovės, buvusias lėšas. Lietuvos žemės ūkio banke 1999-11-26 atsakovei buvo atidaryta sąskaita Nr. 2749908 LTL, į kurią VĮ „Indėlių draudimo fondas“ 1999-12-01 pervedė 33 000 Lt draudimo išmoką, kurią atsakovė išsiėmė 1999-12-08. Savo ruožtu VĮ „Indėlių draudimo fondas“ tapo Banko kreditoriumi bankroto byloje. Vilniaus apygardos teismas 2003-12-03 nutartimi leido atsiskaityti su antros eilės kreditoriumi - VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, t.y. išmokėti 14 384 596,48 Lt. Bankas, vykdydamas šią nutartį, 2003-12-11 joje nurodytą sumą pervedė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Ieškovės teigimu, atsakovei draudimo išmoka buvo skirta be pagrindo - atsakovė neturėjo teisės jos gauti, kadangi reikalavimo perleidimo sutartimi reikalavimo teises į 119 900 Lt piniginių lėšų, esančių Banko atsakovės sąskaitoje, atsakovė perleido UAB „Saginda“, atsakovei skirta ir išmokėta 33 000 Lt draudimo išmoka 2001-03-19 buvo išskaičiuota iš atsakovės sąskaitose esančių lėšų: 300 JAV dolerių (ekvivalentas litais – 1 200 Lt) iš atsakovei priskaičiuotų, bet neišmokėtų palūkanų, o likusi 7 950 JAV dolerių (ekvivalentas litais – 31 800 Lt) suma iš sąskaitos Nr.2312076330. Atskaičius permokėtas 166,68 Lt palūkanas bei draudimo išmoką, piniginių lėšų likutis Atsakovės sąskaitoje sudarė 88 033,32 Lt (120 000Lt likutis sąskaitoje + 1 200 Lt priskaičiuotos palūkanos) - (33 000 Lt draudimo išmoka + 166,68 Lt permokėtos palūkanos). Bankas, remdamasis Vilniaus apygardos teismo 2000-05-10 sprendimu, 2002-06-27 įvykdė finansinę operaciją pagal atsakovės ir UAB „Saginda“ 1999-09-01 reikalavimo perleidimo sutartį. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės sąskaitoje bankinės operacijos vykdymo metu - 2002-06-27 buvo 88 033,32 Lt, bet ne reikalavimo sutartimi perleista 119 900 Lt suma, susidarė 31 866,68 Lt (88 033,32 Lt – 119 900 Lt = 31 866,68 Lt) atsakovės skola Bankui. Likviduojama AB „Litimpex bankas“ pagal Vilniaus apygardos teismo 2008-04-18 patvirtintą 2006-05-22 reikalavimo teisių perleidimo sutartį Nr. 1159 visas reikalavimo teises į 31 866,68 Lt atsakovei skolą, atlygintinai perleido ieškovei, kuri vadovaudamasis 2006-05-22 reikalavimo teisių perleidimo sutarties Nr.1159 4.4 p., raštu pranešė atsakovei apie reikalavimo teisių perleidimą, tačiau atsakovė vengia atsiskaityti su ieškove. Atsakovė 1999-12-08 išsėmė 33 000 Lt draudimo išmoką. Kadangi atsakovės reikalavimo teisės į 119 900 Lt piniginių lėšų, esančių Banke atsakovės sąskaitoje, 1999-09-01 reikalavimo perleidimo sutartimi perleistos trečiajam asmeniui UAB „Saginda“, draudimo išmoka atsakovei nepriklausė. Draudėjui (Bankui) sumažinus įsipareigojimus atsakovei, draudimo išmokų suma, kai įsipareigojimų atsakovei Bankas neturėjo, ir padidinus įsipareigojimus VĮ Indėlių draudimo fondui pagal tuo metu galiojusio Gyventojų indėlių draudimo įstatymo 4 str. 4 d., atsakovė praturtėjo be teisinio pagrindo Banko sąskaita. Teismas atsižvelgęs į CK 6.237, 6.242 str., aplinkybių, kad atsakovė buvo nesąžininga, byloje nenustatė, tokia aplinkybe nesirėmė, jos neįrodinėjo ir ieškovė. Pats Bankas, kurio reikalavimo teises yra perėmusi ieškovė, pranešė trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių draudimo fondas“ apie atsakovės sąskaitoje turimas lėšas, nors jam buvo 1999-09-02 pranešta apie reikalavimo teisės į šias lėšas perleidimą UAB „Saginda“. Tuo pačiu Bankas, Vilniaus apygardos teismui 2000-05-10 pripažinus galimu įskaitymą pagal reikalavimo perleidimo sutartį, patį įskaitymą atliko beveik po dviejų metų - tik 2002-06-27, nors iš Banko išrašo matyti apie 2001-03-19 draudimo išmokos įskaitymą atsakovės sąskaitoje. Nepaisant to, Bankas iki Vilniaus apygardos teismo 2003-12-03 nutarties priėmimo nepranešė nei VĮ „Indėlių draudimo fondas“, nei Vilniaus apygardos teismui, nagrinėjusiam Banko bankroto bylą, apie neteisėtai išmokėtą draudimo išmoką atsakovei, 2003-12-11 pervedė savo įsipareigojimus VĮ „Indėlių draudimo fondas“, kartu ir atsakovės indėlio dalį. Pažymėjo, jog Bankas iki jo reikalavimo teisės perleidimo ieškovei (2006-05-22) nesikreipė į atsakovę dėl Banko lėšomis kompensuotos draudimo išmokos sumos grąžinimo. Todėl teismas laikė, kad šiais savo veiksmais Bankas 33 000 Lt draudimo išmokos sumokėjimo atsakovei ir dėl to savo patirtų nuostolių ją kompensavus VĮ „Indėlių draudimo fondas“ neginčijo. Neginčytinai nustačius, kad Bankas dėl savo kaltės neįgyvendino savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių, o atsakovė praturtėjo dėl nuostolių patyrusios šalies – Banko - veiksmų, kuriuos jis atliko išimtinai savo interesais ir savo rizika, teismas nelaikė atsakovę nesąžiningai praturtėjusia Banko sąskaita, todėl ji neprivalo ieškovei, kaip Banko reikalavimo teisių perėmėjui, kompensuoti 31 866,68 Lt Banko patirtų nuostolių. Pripažinus, kad ieškovės reikalavimas dėl pagrindinės sumos priteisimo nepagrįstas, teismas netenkino reikalavimo priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas. Teismas atmetė atsakovės prašymą dėl ieškinio senaties taikymo, kadangi ieškovės teisės nėra pažeistos, todėl teisės pažeidimo padarinių įsisenėjimas neprasideda. Esant šioms aplinkybėms, teismas ieškinio netenkino (CK 6.242 str. 3 d.). Iš ieškovės atsakovei priteisė 1 500 Lt už advokato paslaugas ir išlaidas, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškinį patenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Mano, kad teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančia be teisinio pagrindo įgyto turto išreikalavimą. Teismas nepagrįstai painiojo CK 6.237 ir 6.242 str. įtvirtintas teisės normas. Todėl netinkamas teisės normos taikymas lėmė tai, jog teismas priėmė iš esmės neteisingą ir nepagrįstą sprendimą. Iš faktinių bylos aplinkybių akivaizdu, jog atsakovės pareiga grąžinti pinigines lėšas kyla iš CK 6.237 str. įtvirtintų nuostatų. Teismo pozicija neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, nepagrįstai įgytas turtas turi būti grąžintas pagal CK 6.237 str. Teismas nustatė faktines bylos aplinkybes, kurios patvirtina, jog atsakovė negalėjo ir neturėjo gauti indėlio draudimo išmokos bei kad ji savo veiksmais įgijo pinigines lėšas. Tyčia – sąmoningas siekimas padaryti žalą arba sąmoningas leidimas jai atsirasti – atsakovės veiksmuose akivaizdi. Atsakovė nepagrįstai aktyviais veiksmais siekė įgyti jai nepriklausančias pinigines lėšas, žinodamas apie reikalavimo teisių perleidimą į 119 000 Lt indėlį bei suvokdamas, kad nuo 1999-09-03 ji nebeturi teisės į indėlio draudimo išmoką iš VĮ „Indėlių draudimo fondas“. Asmens nesąžiningumas nėra būtina sąlyga CK 6.237 str., taikymui, todėl apeliantė šia aplinkybe nesirėmė. Teismo išvada, jog atsakovės nesąžiningumas nėra nustatytas - iš esmės neteisinga ir nepagrįsta, nes byloje nustatytos faktinės aplinkybės rodo akivaizdų atsakovės nesąžiningumą. Po Vilniaus apygardos teismo 2000-05-10 sprendimo įsiteisėjimo dienos atsakovė galėjo ir turėjo žinoti, kad jai draudimo išmoka pervesta nepagrįstai. Tačiau atsakovė jokių veiksmų nesiėmė ir be teisinio pagrindo AB „Litimpex“ banko sąskaita įgijo 33 000 Lt dydžio indėlio draudimo išmoką. Netinkamai pritaikius be teisinio pagrindo gauto turto išreikalavimą reglamentuojančias teisės normas, teismas priėmė iš esmės neteisingą sprendimą. Teismas apgynė nepagrįstai gavusio turtą asmens interesus, nors pagrindų, kada turtas negali būti išreikalaujamas iš turtą įgijusio asmens, byloje nenustatyta. Toks sprendimas paneigia CK 6.38 str. įtvirtintą nuostatą, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra – vadovaujantis protingumo kriterijais.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovės atstovė prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-01-24 sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Mano, kad teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Nesutinka su ieškovės nurodytais argumentais dėl nepagrįsto draudimo išmokos išmokėjimo ir atsakovės nesąžiningumo, nes tai yra nepagrįsti ir pažeidžia CPK 306 str. 2 d. aiškiai įtvirtintas nuostatas. Ieškovė ieškinio faktinį pagrindą grindė skolos dokumentais ir reikalavimą reiškė ne dėl neva be teisinio pagrindo gautos 33 000 Lt draudimo išmokos grąžinimo, o dėl 31 866,68 Lt skolos. Todėl apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Ieškovė neįrodė aplinkybių, jog atsakovė yra skolinga pradiniam kreditoriui – AB „Litimpeks bankas“ pagal 1999-09-01 reikalavimo perleidimo sutartį, nes ši sutartis yra pilnai įvykdyta, ką patvirtino ir Vilniaus apygardos teismo 2000-05-10 sprendimas civ. byloje Nr. 2⁴⁰-413/2000, todėl ieškovės reikalavimas yra nepagrįstas ir atmestinas. Ieškovė nepagrįstai nurodė, kad atsakovei be pagrindo buvo išmokėta 33 000 Lt draudimo išmoka. Nėra jokio pagrindo taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutą, nes nėra nuginčytas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ sprendimas išmokėti atsakovei 33 000 Lt draudimo išmoką, t. y. nėra kompetentingos institucijos sprendimo, kad atsakovei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ sprendimu paskirta draudimo išmoka buvo nepagrįstai išmokėta, taip pat ieškovė nepareiškė reikalavimo dėl šio sprendimo pripažinimo negaliojančiu. Be to, pats AB „Litimpeks bankas“, kurio reikalavimo teises yra perėmusi ieškovė, pripažino šios draudimo išmokos teisėtumą, jos neginčijo, todėl ir nėra teisinio pagrindo taikyti be pagrindo gauto turto ar nepagrįsto praturtėjimo grąžinimo institutus ir reikalauti iš atsakovės grąžinti išmokėtą draudimo išmoką. AB „Litimpeks bankas“, patvirtinęs VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ kreditorinį reikalavimą, jo neginčijęs, neįgijo jokių reikalavimo teisių į asmenis, kuriems buvo išmokėtos draudimo išmokos, todėl ieškovė neturi teisės ginčyti ir reikalauti draudimo išmokos, nes tokios reikalavimo teisės neturėjo pats AB „Litimpeks bankas“, kuris ieškovei perleido reikalavimo teises. Taip pat perleidimo sutartyse ir nenurodyta, kad tokios reikalavimo teisės būtų perleistos. Remiantis teismų praktika, nesutinka su apeliantės argumentu, jog asmens nesąžiningumo nustatymas nėra būtina sąlyga CK 6.237 str. taikymui. Atsakovė tam, kad gautų 33 000 Lt draudimo išmoką neatliko jokių nesąžiningų veiksmų ir remiantis byloje esančiais dokumentais, teismas pagrįstai konstatavo, kad aplinkybių, jog atsakovė buvo nesąžininga nėra nustatyta. Todėl ieškovės argumentai dėl atsakovės nesąžiningumo atmestini. Mano, jog net ir nustačius, kad atsakovei be pagrindo buvo išmokėta draudimo išmoka, šiuo atveju turėtų būti taikomos išimtys, nustatančios atvejus, kai negalima iš skolininko išreikalauti be pagrindo įgyto turto ar kai praturtėjimas nelaikomas nepagrįstu ir nesąžiningu (CK 6.241 str. 1 d. 3 p. ir CK 6.242 str. 3 d.). Be to, ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 1999-12-01, kada atsakovei buvo išmokėta draudimo išmoka. Todėl net ir pripažinus, kad ieškovės reikalavimas yra pagrįstas atsakovės prašymu turi būti taikoma ieškinio senatis ieškovės reikalavimams.

Apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas - ieškinį patenkinti (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 2 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

Byloje nustatyta, kad atsakovės I. G. (tuomet Strolienė) vardu AB Litimpeks banko Panevėžio filiale (toliau Bankas) pagal terminuoto indėlio sutartį buvo atidaryta sąskaita, kurioje buvo 30 000 JAV dolerių (ekvivalentas litais 120 000 Lt). Šį indėlį atsakovė buvo įkeitusi Bankui, užtikrindama UAB „Saginda“ paskolą. Įkeitimo sutartys sudarytos 1997-06-13 ir 1998-01-30.

1999-09-01 atsakovė ir UAB „Saginda“ sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią UAB „Saginda“ perleido reikalavimo teises į jos sąskaitoje esamą 119 900 Lt piniginių lėšų likutį. Apie reikalavimo perleidimo sutartį atsakovė Bankui pranešė 1999-09-02. Šias aplinkybes patvirtina byloje esami dokumentai ir Vilniaus apygardos teismo 2000-05-10 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2⁴⁰-413/2000 (t. 1, b. l. 59-65). Bankui bankroto byla iškelta 1999-09-13, tačiau dar iki bylos iškėlimo, Lietuvos banko 1999-08-12 nutarimu Nr. 120, buvo atšauktas Banko leidimas atlikti finansines operacijas, tame tarpe ir klientų sąskaitų tvarkymą (t. 1, b. l. 91, 100). Šios aplinkybės atsakovei žinomos, nes civilinėje byloje Nr. 2⁴⁰-413/2000 ji buvo atsakovė.

Iškėlus bankroto bylą, klientams, turėjusiems sąskaitas Banke, buvo išmokamos indėlių draudimo išmokos, tuo tikslu buvo atidaromos indėlių iki pareikalavimo sąskaitos. Atsakovei sąskaitą buvo atidaryta Lietuvos žemės ūkio banke (šiuo metu AB DnB NORD bankas) ir 1999-12-01 į atidarytą sąskaitą pervesta 33 000 Lt draudimo išmoka. Atsakovė šią pinigų sumą gavo 1999-12-08 (t. 1, b. l. 16, 22-23, 90).

Vilniaus apygardos teismo 2000-05-10 sprendimo pagrindu 2002-06-27 Likviduojamas Bankas vykdė finansinę operaciją pagal atsakovės 1999-09-01 sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį ir nustatė, jog iki perleistos 119 900 Lt sumos atsakovės sąskaitoje trūksta 31 866,68 Lt (t. 1, b. l. 66). Šią skolą Bankas perleido ieškovei 2006-05-22 reikalavimo teisių perleidimo sutartimi, kuri buvo patvirtinta Vilniaus apygardos teismo teisėjo rezoliucija 2008-04-18 (t. 1, b. l. 9, 73). Ieškovė tinkamai informavo atsakovę apie sudarytą reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymą ir esamą įsiskolinimą, kurį paragino sumokėti per 5 dienas (t. 1, b. l. 10-11). Atsakovei nesumokėjus reikalaujamos skolos, ieškovė 2009-06-08 kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 31 866,68 Lt sumą.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011-01-24 sprendimu ieškinio netenkino, motyvuodamas tuo, kad atsakovė praturtėjo dėl nuostolius patyrusios šalies, Banko veiksmų, kuriuos jis atliko išimtinai savo interesais ir rizika. Pagal CK 6. 242 str. 3 d. nelaikė atsakovės nesąžiningai praturtėjusia.

Apeliantė, UAB „Escala“ skundą grindžia netinkamu materialinių teisės normų aiškinimu ir dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimą laiko nepagrįstu.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentais, nes pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas ginčo materialinius santykius, padarė materialinių įstatymų taikymo klaidą.

Šalies argumentai

Ieškovė, prašydama priteisti iš atsakovės 31 866,68 Lt sumą, nenurodė reikalavimo teisinio pagrindo. Nustačius faktines bylos aplinkybes, materialinę teisės normą ginčui turi pareigą taikyti teismas. Apeliantė teisingai nurodo, kad CK 6. 237 ir 6. 242 straipsniai yra savarankiškos teisės normos ir reguliuoja skirtingas situacijas. CK 6. 237 straipsnis reglamentuoja prievoles nepagrįstai praturtėjus ar nepagrįstai gavus turto, o CK 6. 242 straipsnis nepagrįstą praturtėjimą reglamentuoja siauruoju požiūriu, kai praturtėjimas pasireiškia nepagrįstu sutaupymu ar kitokiu naudos gavimu. Šios teisės normos skiriasi ir tuo, kad nepagrįstas atsakovo praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį ir atsakovas privalo grąžinti tik tokią sumą, kokia jis praturtėjo. Pagal CK 6. 237 straipsnį asmuo, be teisinio pagrindo įgytą turtą privalo grąžinti asmeniui, kuriam šis priklauso, išskyrus atvejus, numatytus CK 6. 241 straipsnyje. Turto gavimas be teisinio pagrindo bus tuo atveju, kuomet įvykdoma nesama prievolė, arba prievolė įvykdoma prieš atsirandant atidedamajai sąlygai ir pan. Ši teisės norma skiria sąžiningą ir nesąžiningą turto gavimą. Sąžiningas atsakovas, nežinojęs ir negalėjęs žinoti, kad turtą gauna be pagrindo, neatsako už atsitiktinę turto žūtį ne dėl jo kaltės tol, kol sužinojo ar turėjo sužinoti, kad turtą įgyja be pagrindo, t. y. iki sužinojimo žuvusio turto vertę turi atlyginti tik esant jo kaltei. Nesąžiningas atsakovas, žinojęs arba turėjęs žinoti, kad turtą įgyja be teisinio pagrindo, atsako ir už atsitiktinę turto žūtį.

Analogišką teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys: 2006-02-22 - civ. byloje Nr. 3K-3-140/2006; 2008-03-26 – civ. byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2008-12-16 – civ. byloje Nr. 3K-3-593/2008; 2009-05-29 - civ. byloje Nr. 3K-3-253/2009 ir kt.).

Atsiliepimas

Nagrinėjamojoje byloje ieškovas įrodė, kad atsakovė pinigus, 33 000 Lt draudimo išmoką, gavo be pagrindo. Atmestini atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyti argumentai dėl pirminių skolos dokumentų nepagrįstumo, atsakovės sąžiningumo, nes atsakovė nepaneigė byloje esamų įrodymų, o duomenų, kad 33 000 Lt draudimo išmoką ji gavo pagrįstai, nėra.

Atsakovė pinigus gavo Lietuvos žemės ūkio banke, todėl turėjo suvokti ir suvokė, kad draudimo išmoka jai mokama nepagrįstai, nes 1999-09-01 Banke laikytą piniginį indėlį ji perleido UAB „Saginda“. Taigi, be pagrindo gautus pinigus atsakovė privalo grąžinti. Ta aplinkybė, kad Bankas, vykstant bankroto procesui, finansines operacijas pagal šią perleidimo sutartį vykdė vėliau, esmės nekeičia, nes išreikalaujant be teisinio pagrindo įgytą turtą, kaltė reikšmės neturi. Kaip minėta turtą negalima išreikalauti tik esant CK 6. 241 straipsnyje numatytiems atvejams. Byloje tokių atvejų nenustatyta, todėl ieškovės reikalaujamą pinigų sumą atsakovė privalo grąžinti.

Atsiliepimas

Atsakovė prašo taikyti ieškinio senatį. Teigia, kad byloje nagrinėjamas ginčas kildinamas iš draudimo santykių, o iš šių santykių atsirandantiems reikalavimams pagal CK 1. 125 str. 7 d. taikoma vienerių metų senatis. Jai išmokėta draudimo išmoka 1999-12-01, todėl ieškinio senatis reikalauti pinigus suėjo. Mano, kad senatis suėjo ir tuo atveju, jei ieškovė turėtų regreso teisę į atsakovę, patenkinus VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimą.

Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovės argumentais dėl ieškinio senaties termino. Ginčo santykiams taikytinas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas. Iki 2001-07-01, t. y. iki naujojo CK įsigaliojimo ieškinio senatis buvo 3 metai ir iki 2001-07-01 ji nebuvo pasibaigus. Ieškinys pareikštas 2009-06-08, todėl ieškinio senaties ieškovė nepraleido (CK 1.125 str. 1 d., CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str.).

Priėmus naują sprendimą, pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, (CPK 93 str. 4 d.). Ieškinys apmokėtas 956 Lt žyminiu mokesčiu, apeliacinis skundas taip pat 956 Lt žyminiu mokesčiu (t. 1, b. l. 7-8, t. 2, b. l. 95). Iš byloje esamų mokėjimo dokumentų matyti, kad už advokato paslaugas pirmosios instancijos teisme ieškovė sumokėjo 2 000 Lt (t. 1, b. l. 89, 112-113, t. 2, b. l. 59). Ši suma neviršija įstatymo nustatytų kriterijų (CPK 98 str. 2 d.). Bylinėjimosi išlaidos iš antrosios šalies priteisiamos tai šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas (CPK 79, 93, 98 str.). Iš atsakovės taip pat priteisiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, kurios šioje byloje yra 116,47 Lt (t.1, b. l. 2, t. 2, b. l. 2, 114, CPK 88 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį patenkinti.

Priteisti iš I. G., a. k. (duomenys neskelbtini) 31 866,68 Lt (trisdešimt vieną tūkstantį aštuonis šimtus šešiasdešimt šešis litus 68 ct) skolos, 1 912 Lt (vieną tūkstantį devynis šimtus dvylika litų) žyminio mokesčio ir 2 000 Lt (du tūkstančius litų) advokato atstovavimo išlaidų UAB „Escala“, JAK (duomenys neskelbtini) bei 116,47 Lt (vieną šimtą šešiolika litų 47 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Teisėjai Zina MickevičiūtėBirutė ValiulienėRamunė Čeknienė