Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. V. ir nukentėjusiosios A. S. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gegužės 8 d. nuosprendžio, kuriuo N. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 129 str. 1 d. (2002-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), ir nuteistas laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš N. V. priteista nukentėjusiajai A. S. 100000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. V. nuteistas už tai, kad nužudė kitą žmogų, t. y. 2007 m. birželio 14 d., apie 5 val., bute esančiame (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto su savo žmona J. V. metu metalinio žarsteklio rankena sudavė jai vieną kartą į galvą, dėl ko jai buvo padarytas atviras įspaustinis kaukolės skliauto kaulo (kairio momenkaulio) lūžis. Po patirto minėto sunkaus sveikatos sutrikdymo J. V. įvykio vietoje mirė. Tokiais savo veiksmais N. V. tyčią nužudė žmoną J. V. , padarydamas LR BK 129 str. 1 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968) numatytą nusikaltimą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis N. V. prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gegužės 8 d. nuosprendį, perkvalifikuojant jo veiksmus iš LR BK 129 str. 1 d. į LR BK 130 str. 1 d. bei paskiriant švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę. Nurodo su priimtu nuosprendžiu nesutinkantis dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos bausmės, nuosprendyje išdėstytų išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms bei netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų.

Pirmiausia apeliantas dėsto argumentus, susijusius su, jo manymu, netinkamai pritaikytu baudžiamuoju įstatymu. Pažymi, jog konfliktai su žmona prasidėjo dar 2006 m. lapkričio mėn., teigia visąlaik stengdavęsis ginčus išspręsti taikiai. Skunde akcentuoja, jog smūgį sudavė neplanuotai, t. y. pasakiusi apie neištikimybę, nukentėjusioji staigiai sušuko, sukosi, norėjo jam suduoti, tad jis ginčo metu spontaniškai sudavė smūgį, o nusikaltimo įrankis į jo rankas pateko visiškai atsitiktinai, tiesiog buvo padėtas šalia. Jo įsitikinimu, jei ne šalia buvęs nusikaltimo įrankis, tai jis konfliktą būtų išsprendęs taikiai. Nurodo, kad nusikaltimo padarymą įtakojo pačios J. V. veiksmai: neištikimybė, provokuojantys poelgiai, žeminimas, įžeidinėjimai, anabolinių steroidų ir alkoholio vartojimas, taip pat šeimyniniai konfliktai, kurių metu į jį buvo mėtomi įvairūs namų apyvokos daiktai (lėkštės, taurės, vaza, lygintuvas, telefonas ir kt.). Kategoriškai tvirtina neturėjęs tikslo nužudyti žmoną, tą vienintelį smūgį sudavė spontaniškai, po ranka atsitiktinai buvus žarstekliui, o, supratęs ką padarė, labai išsigando ir išgyveno. Pažymi visąlaik rūpinęsis šeimos materialine gerove, itin daug laiko praleisdavo su mažamete dukra, ją prižiūrėjo tiek gyvendamas su žmona, tiek ir po aptariamo įvykio. Apelianto teigimu, aukščiau išdėstytas aplinkybes patvirtina liudytojų S. K. , V. K. , G. K. , A. B. parodymai (jie skunde cituojami), eksperto G. Pauliko išvados dėl įvykio dalyvių tarpusavio išsidėstymo nusikaltimo metu, smūgio krypties, taip pat jo parodymų patikrinimo vietoje duoti parodymai.

Toliau skunde nurodo, kad didelę įtaką J. V. nuotaikoms turėjo anabolinių steroidų vartojimas, skatinęs agresyvų nekontroliuojamą elgesį. Tvirtina, kad nusikaltimo vakarą žmona buvo išgėrusi (kartu vartojo ir minėtus anabolinius steroidus) Tai, kad alkoholio sąveika su minėtomis medžiagomis gali sukelti ūmų agresyvumo padidėjimą, patvirtina LR Sveikatos apsaugos ministerijos raštas (pridedamas prie skundo).

Apeliantas prašo jo veiksmus perkvalifikuoti iš LR BK 129 str. 1 d. į LR BK 130 str. 1 d. Nurodo, jog šiuo atveju nesvarbu, ar kaltininkas staiga labai susijaudino, ar buvo fiziologinio afekto būsenoje dėl netikėto nukentėjusiojo poelgio arba tas poelgis buvo paskutinis iš ankstesnių nevienkartinių panašaus pobūdžio poelgių. Spręsdamas, ar nukentėjusiojo poelgis yra itin įžeidžiantis, teismas turi atsižvelgti, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia asmens garbę, orumą, kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias savybes.

Pagrįsdamas savo poziciją, jog teismas paskyrė neteisingą bausmę, apeliantas pažymi, jog teismas nustatė tik vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažino nusikaltęs ir nuoširdžiai gailisi bei padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką). Mano, kad teismas privalėjo konstatuoti dar dvi jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, t. y. veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (LR BK 59 str. 1 d. 6 p.) bei veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai (LR BK 59 str. 1 d. 10 p.). Pabrėžia, jog tokių aplinkybių pagrįstumą patvirtina liudytojų S. K. ir A. B. parodymai.

Nurodęs, jog nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, nesutinka su teismo išvada, jog bylos duomenys paneigia jo parodymus, kad žarstekliu norėjo suduoti J. V. per rankas. Teismas konstatavo, jog iš įvykio situacijos akivaizdu, kad nukentėjusioji stovėjo atsukusi nugarą J. V. , kai šis minėtu įrankiu kryptingai sudavė stiprų smūgį į galvą, dėl ko lūžo kaukolės skliauto kaulas. Nesutikdamas su tuo, apeliantas atkreipia dėmesį į specialisto išvadą, kurioje aiškiai nurodyta, jog negalima tiksliai nurodyti asmenų pozos ir tarpusavio padėties erdvėje, be to, apeliantas akcentuoja, jog smūgio sudavimo momentu J. V. staigiai sukosi link jo, dėl ko smūgis kliuvo į galvą.

Paskutinėje skundo dalyje nuteistasis nurodo nesutinkantis su priteistu civiliniu ieškiniu neturtinei žalai atlyginti. Mano, kad nukentėjusiosios ieškinys turėjo būti atmestas. Tvirtina, jog ieškinys nebuvo pareikštas iki įrodymų tyrimo pradžios, dėl to A. S. savo reikalavimus turėtų pateikti civilinio proceso tvarka.

Apeliantas prašo paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę. Nurodo, jog labai gailisi dėl savo veiksmų, pabrėžia niekuomet anksčiau nesmurtavęs prieš savo žmoną, smūgį sudavė spontaniškai, atsitiktinai įvykio vietoje buvus žarstekliui, be to, prašo atsižvelgti į tai, kad auga dvi dukros.

Apeliaciniu skundu nukentėjusioji A. S. prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gegužės 8 d. nuosprendį, perkvalifikuojant nuteistojo N. V. veiksmus iš LR BK 129 str. 1 d. į LR BK 129 str. 2 d. 9 p. bei paskiriant griežtesnę bausmę. Analogišką prašymą ji buvo pateikusi apygardos teismui, tačiau šis konstatavo nesant pagrindo nuteistojo veiksmus vertinti kaip nužudymą dėl savanaudiškų paskatų. Nukentėjusioji nesutinka su tokiu teismo sprendimu ir dėsto argumentus, kad jos dukra buvo nužudyta būtent dėl savanaudiškų paskatų.

Teigia, kad tai pats N. V. įkalbėjo A. B. vykti su jo žmona atostogauti, nors pastaroji kelionei į Tunisą buvo nupirkusi bilietus ir N. V. , tačiau šis atsisakė važiuoti. Iš apklausų protokolų matyti, kad iki tol nebuvo nė kalbos apie kažkokius nukentėjusiosios ir A. B. santykius. Grįžusi iš kelionės, J. V. nusprendė persikraustyti į butą, esantį (duomenys neskelbtini) gatvėje, ką patvirtino ir A. B. , pažymėjęs ir tai, kad iš J. V. kalbos suprato, jog N. V. žino apie būsimas skyrybas. Apeliantė pažymi, kad pats N. V. pripažino, jog piniginiai santykiai turėjo įtakos jo santykiams su žmona, pabrėžia, jog pastarasis nesutiko parduoti butą, dėl ko kilo ginčas. Be to, atkreipia dėmesį, kad apklausiamas N. V. parodė, jog ta aplinkybė, kad žmona įvykio vakarą bučiavosi su A. B. neturėjo įtakos jų santykiams. Toliau cituojami liudytojos S. K. parodymai, iš kurių matyti, kad tarp sutuoktinių kilo ginčas dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini) gatvėje, pardavimo. Teigia, jog praėjus savaitei po nužudymo, N. V. paprašė jos paimti paskolą, dėl ko ji iš banko paėmė 180 000 Lt paskolą, manydama, jog pinigai reikalingi dukros reikalams. Pabrėžia, jog pats N. V. pripažino šią skolą. Minėtas klausimas šioje byloje nebuvo nagrinėjamas, kadangi ieškinį dėl šios žalos ji padavė dar anksčiau ir byla tebėra nagrinėjama. Tuo pasinaudojęs N. V., ėmė tvirtinti, kad pinigus gavo jos (nukentėjusiosios) buto įrengimui, o skolos raštelį pasirašė neva priverstas. Pažymi esant pakankamai liudytojų parodymus, kad butas buvo įrengtas (taip pat atsiskaityta ir už įrengimą) dar esant gyvai J. V. .

Tvirtindama, kad jos dukra buvo nužudyta dėl savanaudiškų paskatų, apeliantė nurodo, kad praėjus dviem savaitėms po nužudymo nuteistasis pradėjo reikalauti, kad S. V. ir T. R. grąžintų skolą – 360 000 Lt. Po mėnesio jis kreipėsi į teismą dėl leidimo valdyti visą šeimos turtą, tačiau 2007-08-14 gavo atsakymą, jog galima prašyti leidimo parduoti konkretų turtinį vienetą. Apeliantės teigimu, tokiu būdu N. V. spėjo parduoti žemės sklypą su pradėtu statyti namu (duomenys neskelbtini) ir dviejų kambarių butą (duomenys neskelbtini) gatvėje.

Ta aplinkybė, kad nuteistasis, įvykdęs nusikaltimą, siekė pardavinėti turtą, teismui nepasirodė svarbi įrodinėjant savanaudiškumo motyvą, kadangi tokiu būdu jis neva grąžino skolas. Teismas pažymėjo, kad atsiskaitęs su banku N. V. galėjo likusį turtą parduoti ir, turėdamas gautus pinigus (taip pat ir tuos, kuriuos paėmė iš A. S.), netrukdomai išvykti į Kanadą. Nukentėjusiosios įsitikinimu, nuteistasis būtent taip ir siekė padaryti. Visų pirma jis padavė skyrybų prašymą, siekdamas, jog jos būtų pripažintos dėl sutuoktinės kaltės. Tuomet negalėdamas disponuoti turtu be teismo leidimo, jis pardavinėjo jį taip greitai, kaip tai leido teismo pateikti leidimai, pateikdamas vieną prašymą po kito. Suprantama, jog jis atsiskaitinėjo su banku, kadangi priešingu atveju nebūtu galėjęs parduoti turto. Kategoriškai tvirtina, jog N. V. siekė viso turto, tačiau nespėjo jo išparduoti ir pabėgti. Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes, prašo nuteistojo N. V. veiksmus kvalifikuoti pagal LR BK 129 str. 2 d. 9 p.

Apeliantė nesutinka ir su teismo pripažinta nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, t. y. pripažino kaltę ir nuoširdžiai gailisi. Atkreipia dėmesį, kad kaltininkas visus metus slėpė įvykdęs nusikaltimą, po suėmimo davė melagingus parodymus, išsisukinėjo. Taip pat mano, kad negalima vertinti ir jo charakteristikos, gautos iš darbovietės, kurioje N. V. iki suėmimo dirbo komercijos direktoriumi, kadangi bendrovės savininkas yra nuteistojo brolis.

Atsikirtimu į nukentėjusiosios A. S. apeliacinį skundą nuteistasis N. V. prašo atmesti nukentėjusiosios pateiktą skundą. Kategoriškai nesutinka su pastarosios tvirtinimu esą J. V. nužudė dėl savanaudiškų paskatų ir teigia, jog nusikaltimas įvyko dėl buitinio konflikto. Pažymi nesiekęs turto, visuomet pats rūpinosi materialine šeimos gerove. Vizos į Kanadą ir bilietai skrydžiui buvo iš anksčiau. Neigia pasisavinęs nukentėjusiosios paimtą paskolą ir nurodo, jog tie pinigai buvo panaudoti buto įrengimui ir apstatymui. Akcentuoja ir tą aplinkybę, kad pardavęs turtą, jis galėjo laisvai išvykti į Kanadą, tačiau to nepadarė. Nepagrįstu vadina nukentėjusiosios teiginį, kad J. V. buvo nužudyta dėl to, jog jis nenorėjo išsituokti bei pasidalyti turtą. Nukentėjusioji nepateikė jokių duomenų, jog buvo pradėtas santuokos nutraukimo procesas. Taip pat pabrėžia, jog pastarosios skunde klaidingai cituoti jo parodymai dėl J. V. ir A. B. bučinio, t. y. apklausiamas jis parodė, kad ši aplinkybė turėjo įtakos jų santykiams, o nukentėjusioji nurodo neva jis pripažinęs, kad tai neturėjo jokios įtakos (t. 5, b. l. 127-128). Teigia iškart neprisižinęs, kadangi išsigando, nenorėjo palikti vienos dukros.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nukentėjusioji A. S. prašė patenkinti jos apeliacinį skundą, o nuteistojo N. V. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis N. V. ir jo gynėjas prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o nukentėjusiosios A. S. apeliacinį skundą atmesti. Prokurorė prašė nuteistojo N. V. apeliacinį skundą atmesti, o nukentėjusiosios A. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies: panaikinti pripažintą nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis visiškai prisipažino padaręs J. V. nužudymą ir nuoširdžiai gailisi bei padėjo išaiškinti šią nusikalstamą veiką, paskirti griežtesnę bausmę – laisvės atėmimą 11 (vienuolikai) metų, o prašymo perkvalifikuoti N. V. veiksmus į LR BK 129 str. 2 d. 9 p. netenkinti.

Nuteistojo N. V. apeliacinis skundas atmetamas, o nukentėjusiosios A. S. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gegužės 8 d. nuosprendis keičiamas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir neteisingai paskirtos bausmės (LR BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 3 p., 328 str. 2 p., 3 p.).

Pirmiausia kolegija atsakys į tuos apeliantų skundų argumentus, kuriais ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl nusikalstamų veikų kvalifikavimo. Štai iš nukentėjusiosios skundo turinio matyti, kad pastaroji prašo nuteistojo N. V. veiksmus kvalifikuoti kaip nužudymą dėl savanaudiškų paskatų. Toks prašymas motyvuojamas tuo esą N. V. siekė užvaldyti šeimos turtą, ką įrodo jo veiksmai įvykdžius nusikaltimą: siekė kuo skubiau gauti teismo leidimus, suteikiančius teisę parduoti turtą. Nukentėjusiosios manymu, tokiu būdu pastarasis, turėdamas už parduotą turtą gautus pinigus, likusius pilnai atsiskaičius su banku, būtų pabėgęs į užsienį, tačiau to nespėjo padaryti.

Sprendžiant, ar asmens veiksmuose yra LR BK 129 str. 2 d. 9 p. numatyto nusikaltimo požymiai, vadovaujamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ nuostatomis. Nutarimo 20 punkte numatyta, kad nužudymas dėl savanaudiškų paskatų kvalifikuojamas tais atvejais, kai nužudoma siekiant turėti kokią nors turtinę naudą sau ar kitiems asmenims (gauti atlyginimą už nužudymą, užvaldyti turtą, įgyti teises į turtą, išlaikyti turimas turtines teises ir tt.). Pagal šį punktą veika kvalifikuojama, kai tokias paskatas kaltininkas turėjo iki nužudymo pradžios ar jos kilo kėsinimosi į gyvybę metu. Jeigu siekis turėti naudos dėl vienokių ar kitokių priežasčių nebuvo įgyvendintas, tai neturi įtakos nužudymo kvalifikavimui.

Tad nagrinėjamoje byloje konstatuojant LR BK 129 str. 2 d. 9 p. numatyto nusikaltimo buvimą, būtina įrodyti, kad N. V. nukentėjusiąją J. V. nužudė dėl savanaudiškų paskatų, pagrindžiant tokias paskatas kilus iki nužudymo pradžios arba ne vėliau nei kėsinimosi į gyvybę metu (nusikalstamos veikos padarymo motyvas yra būtinas minėtos nusikaltimo sudėties požymis, kurį privalu nustatyti, siekiant asmeniui inkriminuoti LR BK 129 str. 2 d. 9 p.).

Pirmosios instancijos teismas jau sprendė klausimą dėl veikos kvalifikavimo pagal LR BK 129 str. 2 d. 9 p. ir konstatavo nesant pagrindo pripažinti, jog J. V. buvo nužudyta dėl savanaudiškų paskatų. Kolegija sutinka su tokia apygardos teismo išvada ir kaip nepagrįstą atmeta nukentėjusiosios prašymą dėl veikos kvalifikavimo pagal sunkesnį baudžiamojo įstatymo straipsnį. Iš nukentėjusiosios skundo turinio matyti, kad apeliantė iš esmės pateikia prielaidinio pobūdžio teiginius, kuriais siekia įrodyti esą nuteistasis N. V. , išpardavęs visą turtą, būtų išvykęs į užsienį. Tokiu būdu savanaudiškos paskatos yra siejamos su tariamomis galimybėmis, kurių jokiu būdu negalima laikyti objektyviu pagrindu asmens kaltei pagrįsti. Nukentėjusioji akcentuoja tą aplinkybę, kad pats N. V. pripažino, jog piniginiai santykiai turėjo įtakos jo ir žmonos santykiams. Išties tokia aplinkybė yra užfiksuota nuteistojo parodymuose, tačiau ją būtina įvertinti bendrame kontekste, neatsiejant nuo visų parodymų turinio. Antai apklausiamas kaip įtariamasis N. V. parodė: „piniginiai santykiai turėjo įtakos mūsų ginčams su žmona. Aš buvau prieš, kad ji apgaudinėtų V. , B. , R.. Verslas buvo jos, aš jai patarinėjau“ (t. 5, b. l. 127-128). Kalbėdamas apie įvykio naktį, nurodė: „įėję į namus, pradėjome pakuoti daiktus, ji dėjo rūbus, aš kitus daiktus, mes kalbėjomės. Kalbėjom apie bankinius reikalus, kalbėjom dėl A. B. . Ji pradėjo šaukti, nuėjo į miegamąjį, aš išpakavau židinio įrankius“ (t. 5, b. l. 127-128). Iš šių bei kitų N. V. parodymų matyti, kad ginčai dėl finansinių klausimų, anaiptol, nereiškia, jog nuteistasis siekė turtinės naudos. Sutuoktiniai J. ir N. V. turėjo kreditorinius įsipareigojimus, kuriuos pagal nustatytą terminą reikėjo grąžinti. Būtent su kredito grąžinimu susiję klausimai tarp sutuoktinių sukeldavo diskusijas ir ginčus: („< ... > turėjome pasakyti savo sprendimą dėl paskolos atidavimo bankui. Tai buvo 500 tūkstančių litų paskola. Mus varžė terminai. Mes turėjome pranešti, ką ruošiamės daryti, kad paskola būtų padengta. Mes pakankamai pinigų neturėjome, tačiau turėjome daug nekilnojamo turto, kurį galėjome realizuoti. Aš siūliau J. kažką parduoti, ji užsispyrė neparduoti nieko ir vylėsi, kad greitu laiku gausime pelno iš verslo su „Statybų garantu“ < ... >“) (t. 5, b. l. 122-123). Akivaizdu, kad tokio pobūdžio nesutarimai neatitinka LR BK 129 str. 2 d. 9 p. numatytų savanaudiškų paskatų prasmės. Ta aplinkybė, kad N. V. siūlė parduoti butą, o J. V. nesutiko to daryti, nereiškia, kad nuteistasis siekė materialinės naudos sau ar kitiems asmenims. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad N. V. iki konflikto arba jo metu turėjo ketinimą užvaldyti šeimos turtą, kaip tą įrodinėja nukentėjusioji. Konfliktas, kurio metu buvo nužudyta J. V. , kilo ne dėl konkretaus turtinio klausimo, kurio išsprendimas būtų atnešęs nuteistajam materialinę naudą. Nėra jokių abejonių, kad konflikto pradžia niekuo neišsiskyrė iš kitų tarp J. ir N. V. kildavusių konfliktų. Atkreiptinas dėmesys, kad abu apsipyko, dar bebūdami A. B. sesers bute, kuriame vyko vakarėlis, o grįžę ėmė aiškintis santykius (dėl to kas sieja J. V. ir A. B. , dėl kredito grąžinimo ir kt.). Ta aplinkybė, kad įvykio metu nuteistasis sudavė J. V. smūgį, sukėlusį nukentėjusiosios mirtį, pagrįstai įvertinta kaip nusikalstama veika, numatyta LR BK 129 str. 1 d., o aukščiau išdėstytos aplinkybės neduoda pagrindo daryti išvadą, jog J. V. buvo nužudyta dėl savanaudiškų paskatų. Tokios išvados juo labiau nepagrindžia nukentėjusiosios teiginiai esą nuteistasis tiesiog nespėjo išparduoti viso turto ir išvykti į užsienį (turėjo vizas į Kanadą). Akivaizdu, kad tokie argumentai yra tik prielaidos, kurių apkaltinamajame nuosprendyje negali būti. Atsižvelgiant į prisiimtus kreditinius įsipareigojimus, kuriuos pagal nustatytą terminą buvo būtina vykdyti, suprantamas N. V. sprendimas parduoti dalį turto ir gautomis lėšomis padengti kreditinius įsiskolinimus. Tuo tikslu jis ne kartą kreipėsi į banką su prašymu išduoti leidimą dėl konkretaus turto pardavimo, kas leido jam grąžinti nemažą paskolos dalį. Nors nukentėjusioji akcentuoja tą aplinkybę, kad N. V. turėjo galiojančią vizą, suteikiančią teisę išvykti į Kanados federacinę valstybę, tačiau šis faktas neturi išskirtinės reikšmės. Pažymėtina, kad minėtą vizą turėjo ir nužudytoji J. V., kadangi anksčiau abu sutuoktiniai ketino vykti į Kanadą.

Tad byloje nėra patikimų įrodymų, kad N. V. savo žmoną nužudė dėl savanaudiškų paskatų. Nukentėjusiosios argumentai, kuriais įrodinėjamas minėtas nužudymą kvalifikuojantis požymis, yra pagrįsti spėjimais ir prielaidomis. Baudžiamojoje teisėje galioja bendrasis teisės principas in dubio pro reo, reiškiantis, jog visi neaiškumai ar netikslumai aiškinami kaltininko naudai. Vadovaujantis LAT senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą” 3.1.8 p. nuostatomis, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančias kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Nesant objektyvių įrodymų, kad N. V. sutuoktinę J. V. nužudė dėl savanaudiškų paskatų, kaip nepagrįstas atmetamas nukentėjusiosios prašymas dėl veikos perkvalifikavimo.

Tiesa, pastaroji skunde minėtą prašymą motyvuoja dar ir tuo, jog N. V. po nužudymo paprašė jos paimti 180 000 Lt paskolą, ką ji ir padarė, manydama pinigus esant reikalingus dukros reikalams. Iš pradžių pripažinęs skolą, po kiek laiko nuteistasis pradėjo neigti ją, tvirtindamas, jog skolos raštelį pasirašė priverstas, o pinigus neva panaudojo jos buto įrengimui, nors, nukentėjusiosios teigimu, butas buvo įrengtas gerokai anksčiau, dar iki J. V. nužudymo. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji išties paėmė 180 000 Lt kreditą, kuriuos perdavė N. V. (t. 4, b. l. 11), tačiau neaišku, kaip ši aplinkybė įrodo, kad J. V. buvo nužudyta dėl savanaudiškų paskatų. Minėta paskola buvo paimta 2007 m. gruodžio 21 d., t. y. praėjus pusmečiui nuo to, kai buvo nužudyta nukentėjusioji J. V. . Apeliantė taip pat nepateikia motyvuoto paaiškinimo, kaip ši aplinkybė susijusi įrodinėjant nužudymą dėl savanaudiškų paskatų. Akivaizdu, kad šiuo atveju tarp A. S. ir N. V. yra paskoliniai santykiai, kurie niekaip nesusiję su tuo, kad nuteistasis žmoną nužudė neva dėl savanaudiškų paskatų. Beje, ginčas dėl nurodytos paskolos šiuo metu yra sprendžiamas teisme civilinio proceso tvarka, ką skunde nurodo ir pati nukentėjusioji. Taip pat didesniu reikšmingumu įrodinėjant LR BK 129 str. 2 d. 9 p. numatytą nusikaltimo sudėtį nepasižymi ta nukentėjusiosios paminėta aplinkybė, kad N. V. po nužudymo pradėjo reikalauti, kad S. V. ir T. R. grąžintų skolą. Nors apeliantė tą faktą susieja su nuteistojo kalte įvykdžius nužudymą dėl savanaudiškų paskatų, tačiau tai yra tik subjektyvus įvertinimas, kurio nepagrindžia jokie patikimi įrodymai.

Kitą su veikos perkvalifikavimu susijusį prašymą pateikia nuteistasis N. V. , t. y. prašo jo veiksmus iš LR BK 129 str. 1 d. perkvalifikuoti į LR BK 130 str. Apeliantas akcentuoja smūgį sudavęs neplanuotai, kai žmona jam pasakė apie neištikimybę, nusikaltimo įrankis atsitiktinai buvo įvykio vietoje. Mano, kad nusikaltimą išprovokavo pačios nukentėjusiosios veiksmai (neištikimybė, provokuojantys poelgiai, žeminimas, šeimyniniai konfliktai ir tt.).

Pažymėtina, kad dar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nuteistojo gynėjas teigė esą jo ginamasis nusikalstamą veiką įvykdė labai susijaudinus, tačiau tokia versija buvo atmesta, nuosprendyje išdėstant tai pagrindžiančius motyvus (t. 7, b. l. 73-78).

Nužudymas kvalifikuojamas pagal LR BK 130 str. tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgis. Veikos kvalifikavimą pagal LR BK 130 str. lemia: 1) neteisėtas ar itin įžeidžiantis nukentėjusiojo poelgis; 2) staiga kilęs didelis kaltininko susijaudinimas dėl tokių nukentėjusiojo veiksmų (afektinės tyčios buvimas); 3) nedelsiant įvykdytas atsakas – nužudymas. Veika kvalifikuojama kaip nužudymas, padarytas labai susijaudinus, tik esant šių sąlygų visumai. Pagal teismų praktiką tarp susijaudinimo ir kaltininko veiksmų turi praeiti labai nedaug laiko – atsakas turi būti iš karto po neteisėtų ar itin įžeidžiančių nukentėjusiojo veiksmų, nes fiziologinio afekto būsena tęsiasi labai trumpą laiką. Didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto) būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, o prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė, teismo psichologinė–psichiatrinė ar kitokia ekspertizė.

Nagrinėjamojoje byloje kolegija nemato pagrindo tenkinti nuteistojo N. V. prašymą dėl veikos kvalifikavimo pagal LR BK 130 str. Nenustatyta nė viena sąlyga, būtina konstatuojant nužudymo labai susijaudinus nusikaltimo sudėtį. Iš bylos medžiagos matyti, kad tarp N. V. ir J. V. ginčai nebuvo išskirtinis reiškinys, jie pasitaikydavo gana dažnai. Antai ir įvykio naktį sutuoktiniai apsibarė dar bebūdami svečiuose. N. V. parodė vakarėlio metu užtikęs savo žmoną besibučiuojančią su A. B. , dėl ko norėjo „išsiaiškinti, ką jie daro, tačiau J. pasakė, kai grįš namo, viską išsiaiškinsim“ (t. 6, b. l. 137-144). Vadinasi, A. B. sesers bute prasidėjęs konfliktas tęsėsi pastariesiems sugrįžus į namus. Apklausiamas nuteistasis parodė: „J. pradėjo dėti savo rūbus, aš jai padėjau, neišėjo pasikalbėti, ji pradėjo ant manęs šaukti, nenorėjo kalbėtis, norėjo išeiti iš namų, kad aš nieko nesugebu ir esu toks ir anoks“, „mes kalbėjomės apie banką, apie jos santykius su B. “ (t. 6, b. l. 137-144; t. 5, b. l. 122-123). Iš bylos medžiagos matyti, kad aptariamas konfliktas savo esme neišsiskyrė iš kitų tarp sutuoktinių J. ir N. V. kildavusių konfliktų. Ši aplinkybė yra svarbi, sprendžiant klausimą dėl veikos kvalifikavimo pagal LR BK 130 str. Aptariant aukščiau išvardintas sąlygas, būtinas konstatuojat minėto nusikaltimo sudėtį, pažymėtina, kad negalima kategoriškai tvirtinti, jog nukentėjusiosios poelgis buvo neteisėtas ar itin įžeidžiantis, taip pat nėra pagrindo išvadai, jog N. V. buvo staiga labai susijaudinęs. Neatmetama, kad tam tikrais atvejais situacija, kuomet vienas iš sutuoktinių pamato kitą sutuoktinį besibučiuojantį su svetimu asmeniu, gali sukelti didelį kaltininko susijaudinimą, o toks nukentėjusiojo poelgis būtų pripažintas įžeidžiančiu. Tačiau šiuo atveju reiktų kiek plačiau paanalizuoti santykius tarp nukentėjusiosios (taip pat pastarosios ir A. B. ) ir nuteistojo. Nagrinėjamoje byloje svarbu tai, kad nuteistasis ilgą laiką žinojo apie savo žmonos santykius su A. B. , tai jam nebuvo jokia paslaptis („įtampa tarp mūsų tęsėsi apie pusę metų, visą šį laiką ji bendravo su B. “) (t. 5, b. l. 127-128). J. V. kartu su A. B. važiavo į kelionę (į Tunisą), o, anot N. V. , jis pastaruosius netgi nuvežė į aerouostą Vilniuje. Grįžus iš kelionės, A. B. sesers bute buvo surengtas vakarėlis, kuriame be J. V. ir A. B. dalyvavo N. V. , S. V. , T. R. (žiūrėjo kelionės nuotraukas, taip pat „kepėme mėsą, gėrėme vyną < ... > A. atidavė lauktuves iš Tuniso draugams“ (t. 5, b. l. 106-110). Pats N. V. pripažino puikiai žinojęs, kad A. B. „buvo įsimylėjęs mano žmoną ir ji su juo galėjo daryti, ką norėjo“ (t. 5, b. l. 106-110). Esant tokioms aplinkybės, situacija, kuomet N. V. pamatė savo žmoną besibučiuojančią su A. B. , nelaikytina tokia, kuri galėjo staiga sukelti N. V. didelį susijaudiną, o J. V. poelgį pripažinti kaip itin įžeidžiantį. Juo labiau, kad ir pats N. V. apklausiamas pripažino, kad „kai užtikau juos besubučiuojančius, manęs tikrai nesujaudino ir nebuvo priežastimi man ant jų supykti“ (t. 5, b. l. 122-123). Tiesa, apklausiamas po keleto dienų jis jau teigė, kad minėta aplinkybė turėjo įtakos: „kad ji tą vakarą (įvykio išvakarėse) bučiavosi su B. , mūsų santykiams įtakos turėjo, nors tikėjau, kad ji man ištikima buvo“ (t. 5, b. l. 127-128). Kolegijos manymu, net ir darant prielaidą, kad nuteistąjį galėjo kiek paveikti tiesiogiai pamatytas vaizdas, kuomet sutuoktinė bučiavosi su kitu vyru, tačiau ši aplinkybė nebuvo pakankama sukelti didelį nuteistojo susijaudinimą arba būti pagrindu šį nukentėjusiosios poelgį pripažįstant itin įžeidžiančiu kaltininką. Šiuo atveju, kaip minėta, įvertinta tai, jog N. V. žinojo apie žmonos santykius su A. B. , žinojo, kad tie santykiai tęsėsi gana ilgą laiką, taip pat tai, kad A. B. mylėjo jo žmoną, abu kartu buvo išvykę į kelionę. Net ir pripažinus, kad nuteistasis susijaudino išvydęs minėtą situaciją, nelaikytina, kad tai galėjo sukelti tokio lygio susijaudinimą kaip fiziologinis afektas.

Dar viena aplinkybė, paneigianti galimybę N. V. veiksmus kvalifikuoti kaip nužudymą labai susijaudinus, yra ta, kad pastarojo smurtiniai veiksmai nebuvo staigus atsakas į nukentėjusiosios poelgį. Pats N. V. pripažino, kad J. V. su A. B. bučiavosi jiems bebūnant svečiuose, tuo tarpu nukentėjusioji buvo nužudyta daug vėliau, t. y. grįžus namo. Vadinasi, nuo pamatyto vaizdo iki nužudymo praėjo pakankamas laiko tarpas: sutuoktiniai mašina grįžo namo į savo butą, po to vyko santykių aiškinimasis ir, beje, ne vien dėl A. B. , o didžiąja dalimi buvo sprendžiami su kredito grąžinimu susiję klausimai. Tad šios aplinkybės neabejotinai leidžia teigti, kad nusikaltimo padarymo metu N. V. nebuvo fiziologinio afekto būsenos. Vadovaudamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, kolegija atmeta nuteistojo prašymą dėl veikos perkvalifikavimo pagal LR BK 130 str. Tuo pačiu netenkinamas ir nuteistojo prašymas atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažinti tai, jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys (LR BK 59 str. 1 d. 6 p.) bei veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai (LR BK 59 str. 1 d. 10 p.). Galimybę pripažinti minėtas atsakomybę lengvinančias aplinkybes paneigia kolegijos išdėstyti motyvai dėl prašymo kvalifikuoti veiką pagal LR BK 130 str. nepagrįstumo. Dar kartą pažymėtina, kad N. V. ilgą laiką žinojo apie nukentėjusiosios santykius su A. B. , smurtinius veiksmus atliko ne iškart, o gerokai vėliau (sugrįžus į namus). Ta aplinkybė, kad nukentėjusioji norėjo jam trenkti, nelaikytina išskirtine, kadangi iš nuteistojo parodymų matyti, kad J. V. panašių veiksmų imdavosi gana dažnai, tas nuteistajam nebuvo netikėta, ką jis ir pats ne kartą minėjo duodamas parodymus, tą nurodo ir apeliaciniame skunde: „daugiau ji prieš mane naudojo jėgą, trankydama per veidą“, „šeimyniniai pastovūs konfliktai, kurių pasekoje mėtydavo į mane namų apyvokos daiktus, t. y. lėkštes, taures, puodukus, telefoną, vazą, lygintuvą. Nuo tokių J. V. veiksmų turėjau gintis“ (t. 5, b. l. 122-123; t. 7, b. l. 95-101).

Toliau kolegija analizuos nukentėjusiosios skundo dalį, kurioje dėstomi argumentai dėl to, jog apygardos teismas nepagrįstai nuteistojo N. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, jog jis pripažino kaltę ir nuoširdžiai gailisi. Kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, sutinka, jog tokia aplinkybė teismo nuosprendžiu buvo pripažinta išties nepagrįstai. Beje, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas N. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino ne tik tai, jog pastarasis pripažino savo kaltę bei nuoširdžiai gailisi, bet ir tai, jog padėjo išaiškinti šią veiką, t. y. nurodė dar vieną pozityvių kaltininko veiksmų alternatyvą, numatytą tame pačiame baudžiamojo įstatymo straipsnyje (LR BK 59 str. 1 d. 2 p.). Atkreiptinas dėmesys, jog teismas, konstatavęs esant minėtą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nenurodė jokių tokią išvadą pagrindžiančių motyvų, o tik formaliai įvardino tokį savo sprendimą.

Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis pripažįstamas kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe tada, kai asmuo savo noru prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių, ir nuoširdžiai gailisi. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Pažymėtina, kad ši aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus kaltininko pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis N. V. visus metus klaidino tyrimą atliekančius pareigūnus. Įvykdęs nusikalstamą veiką, jis kitą dieną kreipėsi į policiją, nurodydamas, jog dingo jo žmona J. V. . Pareiškime pastarasis nurodė, kad žmona po įvykusio konflikto automobilyje išėjo iš Šturmanų g. 20 namo kiemo, namo nebesugrįžo, jos buvimo vieta nežinoma. Atsižvelgiant į tai, buvo pradėta J. V. paieška. N. V. kelis kartus buvo apklaustas kaip liudytojas, tačiau visą laiką tvirtino, jog žmona išlipo iš automobilio ir išėjo, išjungė telefoną ir jis nieko nežino. Tik praėjus metams, nuteistasis buvo sulaikytas. Įteikus pranešimą apie įtarimą, jis atsisakė duoti parodymus, vėliau kategoriškai neigė savo kaltę ir negana to pateikė išgalvotą versiją, kad jo žmoną nužudė verslo partneriai S. V. ir T. R. bei A. B. . N. V. detaliai aiškino, kaip jam neva buvo užlaužtos rankos, suduota į veidą, tuo tarpu J. V. metaliniu strypu trenkta per pakaušį (t. 5, b. l. 46-48). Tą pačią versiją jis pakartojo ir apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 5, b. l. 106-110). Ir tik vėliau priverstas ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų jis prisipažino pats nužudęs savo žmoną J. V. (t. 5, b. l. 122-123). Nors prisipažinimo padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką momentas ir neturi lemiamos reikšmės, t. y. jis galimas tiek ikiteisminio, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, tačiau šiuo atveju svarbu tai, jog N. V. prisipažinimą iš esmės nulėmė ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys, kai buvo realus baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumas. Ne mažiau svarbu ir tai, kad jis ilgą laiko tarpą klaidino tyrimą, vėliau bandė kaltę suversti kitiems jokių nusikalstamų veiksmų nepadariusiems asmenims. N. V. nepateisinamai ilgai slėpė nusikaltimo aplinkybes, kurios jam puikiai buvo žinomos. Bandydamas įtikinti esą žmona išties pati kažkur išėjo ir dingo, spaudai jis teigė: „aš nebežinau, ką galvoti – žmona dingo ir jau greit savaitė, kaip negaliu aptikti jokių jos pėdsakų. Žmogus juk ne adata, padėkite < ... > abu J. mobilieji telefonai išjungti, apskambinau visur, kur tik įmanoma < ... > lenda įvairios mintys“ (t. 1, b. l. 117). Kolegijos manymu, aukščiau išdėstytos aplinkybės rodo, kad nėra jokio pagrindo pripažinti N. V. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailisi bei padėjo išaiškinti šią veiką. Beje, esminiai nuteistojo N. V. apeliacinio skundo argumentai yra koncentruoti, siekiant įrodyti esą pati nukentėjusioji J. V. savo elgesiu išprovokavo padaryti nusikaltimą, t. y. bandoma sušvelninti savo atsakomybę, siekiant lengvesnio baudžiamojo įstatymo straipsnio pritaikymo. Be to, vertinant, ar yra pagrindas pripažinti aukščiau aptartą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, paprastai atsižvelgiama ir į tai, ar kaltininkas kritiškai vertina savo elgesį, stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes (atsiprašo nukentėjusiojo asmens, atlygina padarytą žalą). Tuo tarpu iš N. V. skundo turinio matyti, kad jis prašo atmesti nukentėjusiosios civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti, suteikiant A. S. teisę tokį ieškinį pareikšti civilinio proceso tvarka. Nors nuteistasis tiesiogiai nenurodo atsisakantis atlyginti žalą, tačiau akivaizdu, kad pastarasis nėra linkęs sutikti su minėtu teismo sprendimu, siekia atitolinti jo vykdymą bei apsunkinti nukentėjusiajai gauti kompensaciją patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Taigi toliau kolegija kaip tik ir aptars nuteistojo argumentą dėl nukentėjusiosios ieškinio neturtinei žalai atlyginti atmetimo. Apeliantas tvirtina, kad nukentėjusiosios ieškinys nebuvo pareikštas iki įrodymų tyrimo pradžios, todėl turėjo būti atmestas, suteikiant jai teisę dėl žalos atlygimo kreiptis civilinio proceso tvarka. LR BPK 112 str. išties numato, kad civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo pradžios. Apeliantas teisingai pažymi, kad nagrinėjamu atveju civilinis ieškinys buvo pateiktas pabaigus įrodymų tyrimą (t. 7, b. l. 11-12), tačiau, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, šis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų pažeidimas nelaikytinas esminiu bei nesudaro pagrindo pakeisti apygardos teismo nuosprendį dėl civilinio ieškinio išsprendimo. Šiuo atveju būtina atsižvelgti į tai, kad nukentėjusioji A. S. dar ikiteisminio tyrimo metu pareiškė civilinį ieškinį (100000 Lt neturtinei ir 185000 Lt turtinei žalai atlyginti), ji buvo pripažinta nukentėjusiąją ir civiline ieškove (t. 4, b. l. 9, 10, 12). LR BPK nenumato ieškinio pareiškimo formos ir turinio, tačiau akivaizdu, kad šiuo atveju nukentėjusioji aiškiai išreiškė savo valią dėl prašomos žalos atlyginimo, tokią poziciją išsakė daug anksčiau negu byla buvo perduota teismui ir prasidėjo įrodymų tyrimas, tiek nuteistasis, tiek ir jo gynėjas pilnai susipažino su nukentėjusiosios reikalavimais. Ta aplinkybė, kad nukentėjusioji teisme, pasibaigus įrodymų tyrimui, dar kartą pateikė civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, nereiškia, jog ji apskritai pirmąkart pareiškė tokį reikalavimą. Nukentėjusiosios valia buvo išreikšta daug anksčiau, ji aiškiai įvardino sumą neturtinei žalai atlyginti, vėliau nekeisdama tokio reikalavimo dydžio. Beje, iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad N. V. teisme pilnai pripažino nukentėjusiosios pareikštą civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti („aš sutinku dėl neturtinės žalos atlyginimo“) (t. 6, b. l. 139), be to, teisme nukentėjusiajai paprašius prie bylos pridėti civilinį ieškinį, nuteistasis nurodė tam neprieštaraujantis („sutinku“) (t. 7, b. l. 17).

Kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuteistajam N. V. paskirta bausme. Tuo pačiu tenkinamas nukentėjusiosios prašymas skirti griežtesnę bausmę, o nuteistojo prašymas dėl švelnesnės, negu įstatymo numatytos bausmės, paskyrimo atmetamas. LR BK 54 str. 2 d. yra nurodytos aplinkybės, į kurias teismas, skirdamas bausmę, turi atsižvelgti. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas kaip tik ir įvertino šias aplinkybes (nusikaltimo pavojingumo visuomenei laipsnį, tyčinį veikos pobūdį, neatitaisomus padarinius, nuteistojo asmenybės charakteristiką) (t. 7, b. l. 78), taip pat pirmosios instancijos teismas pripažino vieną nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei įvertino tai, kad nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Tuo tarpu aukštesnės instancijos teismas ankstesniais argumentais panaikino nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažino nužudęs J. V. , nuoširdžiai gailisi bei padėjo išaiškinti šią veiką), ką būtina iš naujo įvertinti, aptariant nuteistajam paskirtos bausmės klausimą. LR BK 61 str. 4 d. numato, jog tuo atveju, jei kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria jam ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę (arba su laisvės atėmimu susijusią bausmę, jei tą numato straipsnio sankcija). Tad iš naujo įvertinant tai, kad nenustatyta LR BK 61 str. 4 d. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nėra pagrindo nuteistajam skirti tokią laisvės atėmimo bausmę, kuri būtų švelnesnė už straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Nesant nė vienos nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, tikslinga N. V. skirti kiek griežtesnę laisvės atėmimo bausmę, savo dydžiu nežymiai viršijančią įstatyme numatytos bausmės vidurkį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 3 p., 328 str. 2 p., 3 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gegužės 8 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti nuteistojo N. V. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis visiškai prisipažino padaręs J. V. nužudymą ir nuoširdžiai gailisi bei padėjo išaiškinti šią nusikalstamą veiką.

N. V. pagal LR BK 129 str. 1 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) paskirti bausmę – laisvės atėmimą 11 (vienuolikai) metų, nustatant šią bausmę atlikti pataisos namuose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo N. V. apeliacinį skundą atmesti.