- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-05
- Bylos Nr.
- 2T-6-381/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas, Egidijus Žironas, Vygintas Višinskis, Vigintas Višinskis
- Pareiškėjas
- AAB „Ditva durpių briketų gamykla“
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Viginto Višinskio ir Egidijaus Žirono, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo AAB „Ditva durpių briketų gamykla“ prašymus pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Tarptautinio arbitražo teismo prie Baltarusijos prekybos rūmų 2015 m. birželio 2 d. sprendimą byloje Nr. 1404/76-14 dėl 16 699,80 Eur skolos ir 1 128,53 Eur arbitražo mokesčio priteisimo bei 2015 m. birželio 11 d. sprendimą byloje Nr. 1405/77-14 dėl 32 190,40 Eur skolos, 30 Eur baudos ir 1 814 Eur arbitražo mokesčio priteisimo, suinteresuotas asmuo – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Šiaulių kuras“, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėjas AAB „Ditva durpių briketų gamykla“ kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą, prašydamas pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Tarptautinio arbitražo teismo prie Baltarusijos prekybos rūmų (toliau – Arbitražo teismas) 2015 m. birželio 2 d. sprendimą, kuriuo suinteresuotas asmuo UAB „Šiaulių kuras“ įpareigotas sumokėti pareiškėjui 16 699,80 Eur skolą ir 1 128,53 Eur arbitražo mokestį (byla Nr.1404/76-14) bei 2015 m. birželio 11 d. sprendimą, kuriuo bendrovė „Šiaulių kuras“ įpareigota sumokėti pareiškėjui 32 160,40 Eur skolą, 30 Eur baudą ir 1 814 Eur arbitražo mokestį (byla Nr. 1405/77-14).
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, jog jis ir suinteresuotas asmuo 2014 m. sausio 10 d. sudarė sutartį, kurios pagrindu AAB „Ditva durpių briketų gamykla“ įsipareigojo pagaminti ir pristatyti UAB „Šiaulių kuras“ 1 000 tonų kuro briketų, o pastarasis priimti ir apmokėti už prekes. Vykdydamas savo įsipareigojimus, pareiškėjas pagamino ir pristatė suinteresuotam asmeniui 435,6 tonų kuro briketų, pateikė apmokėjimui sąskaitas faktūras 20 037,60 Eur sumai, tačiau UAB „Šiaulių kuras“ įsipareigojimus minėtai sumai įvykdė iš dalies – sumokėjo 3 337,80 Eur, todėl liko skolingas 16 699,80 Eur. 2014 m. kovo 1 d. sutartimi šalys sulygo dėl analogiškų teisių ir pareigų, padidindami pagamintiną ir suinteresuotam asmeniui pristatytiną kuro briketų kiekį iki 2 000 tonų. Pagal pastarąją sutartį AAB „Ditva durpių briketų gamykla“ pagamino ir pristatė suinteresuotam asmeniui 784,4 tonų prekių bendrai 32 160,40 Eur sumai, tačiau įsipareigojimo apmokėti UAB „Šiaulių kuras“ neįvykdė, taip pat nepareiškė jokių pretenzijų dėl prekių kiekio ar kokybės. Paminėtomis sutartimis šalys sulygo dėl arbitražinės išlygos – ginčų sprendimo vieno Arbitražo teismo teisėjo pagal Arbitražo teismo reglamentą (toliau – Reglamentas), taip pat ginčų sprendimų pagal galiojančius Baltarusijos Respublikos teisės aktus. Siekdamas apginti savo teisėtus interesus ir įpareigoti suinteresuotą asmenį įvykdyti sutartinius įsipareigojimus, pareiškėjas pateikė Arbitražo teismui ieškinius dėl skolų iš suinteresuoto asmens priteisimo, kuriuos minėtais 2015 m. birželio 2 d. ir 2015 m. birželio 11 d. sprendimais Arbitražo teismas patenkino, priteisdamas ankščiau nurodytas sumas. Šie sprendimai yra galutiniai ir privalomi šalims (Reglamento 44 straipsnio 1 dalis).
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo BUAB „Šiaulių kuras“ nesutiko su pareiškėjo prašymais. Suinteresuoto asmens atstovas paaiškino, kad bendrovei „Šiaulių kuras“ Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi iškelta bankroto byla, kad buvęs bendrovės direktorius nėra perdavęs bankroto administratoriui bendrovės dokumentų ir turto. Vadovaudamasis prašomų pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Arbitražo teismo sprendimų turiniu, suinteresuotas asmuo teigė, kad bendrovei nebuvo pranešta nei apie arbitrų paskyrimą, nei apie arbitražo bylų nagrinėjimą, todėl jis (suinteresuotas asmuo) neturėjo galimybių pateikti savo paaiškinimų ar kitaip gintis procese. Tuo tarpu 1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymo (toliau – Niujorko konvencija) V straipsnio 1 dalies b) punktas nustato, kad arbitražo sprendimą pripažinti ar vykdyti gali būti atsisakyta pateikus įrodymus apie tai, kad šaliai nebuvo reikiamai pranešta apie arbitro paskyrimą ar apie arbitražo bylos nagrinėjimą arba dėl kitų priežasčių šalis negalėjo pateikti savo paaiškinimo.
Žemesnės instancijos teismas
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į suinteresuoto asmens atsiliepimo pareiškėjo prašymams argumentus dėl neinformavimo apie arbitrų paskyrimą, arbitražo procesų pradėjimą bei siekdama tinkamai išnagrinėti bylą, 2015 m. gruodžio 17 d. nutartimi įpareigojo pareiškėją iki 2016 m. sausio 25 d. pateikti teismui atitinkamus dokumentus (Reglamentą, procesinius dokumentus iš arbitražo bylų, susijusius su suinteresuoto asmens tinkamu informavimu apie arbitražo bylų iškėlimą ir nagrinėjimą, kartu su tinkamai patvirtintais nurodytų dokumentų vertimais į lietuvių kalbą). Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 28 d., 2016 m. kovo 3 d. nutartimis paminėtų dokumentų pateikimo terminas pareiškėjui buvo pratęstas iki 2016 m. kovo 21 d., bylos nagrinėjimas atidėtas 2016 m. balandžio 5 d.
2016 m. kovo 4 d. ir kovo 23 d. pareiškėjas Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė papildomus dokumentus, susijusius su suinteresuotam asmeniui UAB „Šiaulių kuras“ Arbitražo teismo išnagrinėtose bylose Nr. 1404/76-14 ir Nr. 1405/77-14 siųstais procesiniais dokumentais ir jų įteikimu, taip pat Reglamentą. Įvertinusi tai, kad pareiškėjo naujai į bylą pateikti dokumentai nebuvo pateikti susipažinti suinteresuotam asmeniui, teisėjų kolegija, 2016 m. balandžio 5 d. paskirtą bylos nagrinėjimą atidėjo, nurodydama išsiųsti BUAB „Šiaulių kuras“ naujai į bylą pateiktus dokumentus, suteikiant pastarajam teisę pateikti atsiliepimą dėl naujų įrodymų.
2016 m. balandžio 14 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas suinteresuoto asmens atsiliepimas dėl naujai į bylą pateiktų dokumentų. BUAB „Šiaulių kuras“ nurodo, kad pareiškėjo pateikti įrodymai patvirtina, jog tiek AAB „Ditva durpių briketų gamykla“, tiek Arbitražo teismas dokumentus jam (suinteresuotam asmeniui) siuntė registruotos buveinės adresu, Vasario 16 – osios g. 8, Radviliškis, tačiau siųstos korespondencijos niekas neatsiėmė. Įvertinęs Reglamento 20, 32 straipsnius, kurie nustato, kad dokumentai, susiję su byla, siunčiami registruotu laišku su įteikimo patvirtinimo pažymomis arba įteikiami asmeniškai pasirašytinai, kad dokumentai laikomi įteikti, jeigu jie pristatomi gavėjui asmeniškai į jo pastovią gyvenamąją vietą arba jo verslo arba pašto adresu, suinteresuotas asmuo nurodė neturintis pagrindo abejoti, jog Arbitražo teismas bylų Nr. 1404/76-14 ir Nr. 1405/77-14 procesinius dokumentus jam (suinteresuotam asmeniui) išsiuntė pagal Reglamento reikalavimus. BUAB „Šiaulių kuras“ pažymėjo, kad bankroto administratoriui iki šiol nėra perduoti bendrovės dokumentai ir turtas, dėl ko Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdyba atlieka ikiteisminį tyrimą Nr. 05-2-00093-15.
Motyvuojamoji dalis
Prašymai tenkintini
Žemesnės instancijos teismas
Arbitražas yra visuotinai pripažintas alternatyvus ginčų sprendimo būdas, lygiavertis ginčų sprendimui nacionaliniuose teismuose. Šios alternatyvios jurisdikcijos pagrindas yra šalių laisva valia sudarytas susitarimas perduoti konkrečius ginčus nagrinėti arbitražo teismui, kuriuo šalys ne tik suteikia teisę jų ginčą nagrinėti arbitrams, apsisprendžia dėl arbitraže galimų spręsti ginčų dalyko ir ginčų sprendimui taikytinų taisyklių, bet kartu ir atsisako teisės dėl arbitražiniame susitarime nurodytų ginčų nagrinėjimo kreiptis į bet kurios valstybės teismus. Taigi arbitražo jurisdikcija pagrįsta šalių dispozityvumo ir sutarčių privalomumo principais, ji suteikia šalims galimybę perduoti ginčą nagrinėti šalių pasirinktiems profesionalams. Valstybei teisės aktais įtvirtinus galimybę šalims pasirinkti alternatyvų ginčo sprendimų būdą, šalims sukuriami pagrįsti pasitikėjimo tokiu ginčo sprendimo būdu lūkesčiai, pirmiausia apimantys tai, kad arbitražo teismų priimti sprendimai bus gerbiami ir vykdomi, taigi arbitražų teismų sprendimai gali būti peržiūrimi tik išskirtiniais atvejais, kai vienareikšmiškai pažeistos fundamentalios vertybės. Priešingu atveju būtų paneigiama arbitražo, kaip alternatyvaus ginčų sprendimo būdo, esmė.
Užsienio arbitražo sprendimo pripažinimas yra teisinės galios šiam sprendimui suteikimas Lietuvos Respublikoje, jo prilyginimas nacionalinio teismo ar arbitražo sprendimui. Tik pripažintas užsienio arbitražo sprendimas sukelia teisinius padarinius Lietuvos Respublikoje, įgyja res judicata galią ir gali būti vykdomas (CPK 809 straipsnio 1 dalis, Komercinio arbitražo įstatymo 51 straipsnio 4 dalis). Lietuvos Respublikoje užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo sąlygas nustato 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio teismų ir arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo (CPK 810 straipsnio 6 dalis, Komercinio arbitražo įstatymo 51 straipsnio 1 dalis). Baltarusijos Respublika ir Lietuvos Respublika yra Niujorko konvencijos dalyvės, todėl Arbitražo teismo 2015 m. birželio 2 d. ir 2015 m. birželio 11 d. sprendimų pripažinimui ir vykdymui Lietuvos Respublikoje taikytinos Niujorko konvencijos bei Komercinio arbitražo įstatymo 51 straipsnio nuostatos.
Pažymėtina, kad tiek pagal galiojančias CPK ir Komercinio arbitražo įstatymo nuostatas, tiek pagal suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, teismui, sprendžiančiam užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo tokį sprendimą vykdyti klausimus, suteiktos aiškiai apibrėžtos arbitražo teismo sprendimo tikrinimo galios. Pirma, Niujorko konvencijos V straipsnyje numatytas baigtinis galimų arbitražo teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų sąrašas, todėl užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti procedūra reiškia Niujorko konvencijos V straipsnyje įtvirtintų pagrindų buvimo ar nebuvimo patikrinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2002; 2011 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2011). Antra, net ir vertinant arbitražo teismo sprendimą remiantis Niujorko konvencijos V straipsnyje išvardytais pagrindais, teismo atliekamas vertinimas jokiais atvejais negali būti toks išsamus, kad prilygtų arbitražo teismo sprendimo ar kai kurių jame nagrinėtų klausimų peržiūrėjimui iš esmės. Taigi teismas, nagrinėjantis arbitražo teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimą, neturi teisės nagrinėti bylą iš esmės, aiškintis, ar arbitrai teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai ištyrė bei įvertino įrodymus, ar tinkamai taikė teisės normas ir pan.
Teisėjų kolegija pažymi, kad bendrasis draudimas, atliekant užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo procedūrą, peržiūrėti sprendimą iš esmės, išreiškia arbitražo, kaip alternatyvaus valstybiniams teismams ginčų sprendimo būdo, esmę. Toks peržiūrėjimas reikštų, kad, nepaisant to, jog šalių ginčas išspręstas jų pasirinktu būdu, vėliau atliekama visapusiška teisminė kontrolė pakeistų alternatyvioje jurisdikcijoje priimtą sprendimą. Galimybė peržiūrėti arbitražo sprendimą paneigtų sutartinį ir privatų arbitražo procedūros pobūdį bei neleistų šalims pasinaudoti tais privalumais, kurių šalys siekė perduodamos ginčą spręsti arbitražui. Kaip yra pažymėjęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, efektyvaus arbitražo interesus atitinka tai, kad arbitražo sprendimų peržiūrėjimas turėtų būti ribotos apimties ir kad sprendimo panaikinimas ar atsisakymas jį pripažinti būtų galimas tik išskirtinėmis aplinkybėmis (1999 m. birželio 1 d. sprendimas byloje Nr. C-126/97 Eco Swiss China Time Ltd v. Benneton International NV). Tačiau šis draudimas nereiškia, kad teismas arbitražo sprendimo pripažinimo procese neturi susipažinti su arbitražo sprendimo turiniu ir išanalizuoti jo motyvus, siekiant įsitikinti, ar neegzistuoja Niujorko konvencijoje nustatyti arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindai. Draudimas iš esmės peržiūrėti užsienio arbitražo sprendimą ir teismo pareiga patikrinti atsisakymo pripažinti tokį sprendimą pagrindų buvimą sistemiškai dera ir vienas kitam neprieštarauja, nes atlikdamas tokią patikrą teismas negali pakeisti arbitražo nustatytų faktinių aplinkybių kitomis aplinkybėmis bei atlikti kitokią tų aplinkybių teisinę kvalifikaciją, nei ją atliko arbitražo teismas. Kartu šalių pasirinktas ginčo sprendimo būdas arbitražu neturėtų sukurti sąlygų pažeisti fundamentalias viešosios tvarkos taisykles, todėl užsienio arbitražo sprendimo analizė galima tokiu mastu, kiek ji skirta įvertinti galimą viešosios tvarkos pažeidimą. Jei viešosios tvarkos pažeidimas negali būti visapusiškai įvertintas vien susipažinus su arbitražo sprendimo turiniu ir šį pažeidimą lemia arbitražo neanalizuotos aplinkybės bei jo netirti įrodymai, sprendimo pripažinimą atliekantis teismas gali įtraukti į savo vertinimą faktus, kurių nevertino arbitražas, priimdamas sprendimą, ir tirti įrodymus, kurių jis netyrė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3k-3-363/2014).
1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti pagrindai, kurie yra taikomi tik tada, kai to reikalauja arbitražo šalis, prieš kurią yra priimtas prašomas pripažinti ir leisti vykdyti užsienio valstybės arbitražo sprendimas. Todėl būtent šiai šaliai tenka pareiga įrodyti aplinkybes, sudarančias užsienio valstybės arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindą. 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalis numato, kad užsienio valstybėje priimtą arbitražo sprendimą pripažinti ar leisti vykdyti gali būti atsisakyta kai prašo ta pusė, prieš kurią jis nukreiptas, tik tada, jei ši pusė pateikia tos vietos, kur prašoma pripažinti ir vykdyti, kompetentingoms valdžios institucijoms įrodymą, kad: a) II straipsnyje nurodyto susitarimo pusės pagal joms taikomą įstatymą buvo kuriuo nors mastu neveiksnios arba šis susitarimas negalioja pagal įstatymą, kuriam pusės tą susitarimą subordinavo, o nesant tokio nurodymo – pagal tos šalies, kur buvo padarytas sprendimas, įstatymą, arba b) pusei, prieš kurią padarytas sprendimas, nebuvo reikiamai pranešta apie arbitro paskyrimą ar apie arbitražo nagrinėjimą arba dėl kitų priežasčių ši pusė negalėjo pateikti savo pasiaiškinimų, arba c) nurodytasis sprendimas buvo padarytas dėl ginčo, kurio nenumato arbitražinis susitarimas arba neapima arbitražinio susitarimo ar arbitražinės išlygos sutartyje sąlygos, arba tame sprendime yra nuostatų tokiais klausimais, kurių neapima arbitražinis susitarimas ar arbitražinė išlyga sutartyje; tačiau jeigu nuostatai tais klausimais, kuriuos apima arbitražinis susitarimas ar išlyga, gali būti atskirti nuo tų, kurių neapima šis susitarimas ar išlyga, tai ta arbitražo sprendimo dalis, kurioje yra nuostatai arbitražinio susitarimo ar arbitražinės išlygos sutartyje apimamais klausimais, gali būti pripažįstama ir vykdoma, arba d) arbitražo institucijos sudėtis ar arbitražo procesas neatitiko pusių susitarimo arba, nesant tokio susitarimo, neatitiko tos šalies, kurioje vyko arbitražas, įstatymų, arba e) sprendimas pusėms dar nebuvo galutinis arba jo vykdymą panaikino ar sustabdė tos šalies, kurioje jis buvo padarytas, arba tos šalies, kurios įstatymai taikomi, kompetentinga valdžios institucija.
Atsiliepime į prašymus dėl Arbitražo teismo 2015 m. birželio 2 d. sprendimo byloje Nr. 1404/76-14 bei 2015 m. birželio 11 d. sprendimo byloje Nr. 1405/77-14 pripažinimo bei leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje suinteresuotas asmuo BUAB „Šiaulių kuras“ nesutikimą su šių prašymų patenkinimu grindė Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies b) punkte įtvirtintu pagrindu dėl netinkamo jo informavimo apie arbitražo bylų nagrinėjimą, dėl ko bendrovė neturėjo galimybės pateikti savo paaiškinimų arbitražo bylose.
Lietuvos apeliacinis teismas, rengdamasis šios civilinės bylos nagrinėjimui, įpareigojo pareiškėją pateikti arbitražo bylų procesinius dokumentus, susijusius su suinteresuoto asmens informavimu apie arbitražo procesų pradėjimą ir bylų nagrinėjimą, taip pat Reglamentą. AAB „Ditva durpių briketų gamykla“ į bylą papildomai pateikti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas, prieš kreipdamasis į Arbitražo teismą, suinteresuotam asmeniui 2014 m. liepos 22 d. išsiuntė reikalavimus įvykdyti sutartinius įsipareigojimus, priešingu atveju nurodė inicijuosiantis skolų išieškojimą teisminiu būdu (b. l. 104-112). Minėti reikalavimai buvo išsiųsti suinteresuoto asmens registruotos buveinės adresu, Vasario 16 – osios g. 8, Radviliškis, tačiau 2014 m. rugpjūčio 28 d. grįžo pareiškėjui neįteikti, nurodant, kad adresatas siuntų „neatsiėmė“ (b. l. 113). Arbitražo teismas pranešimus dėl atsiliepimų į pareiškėjo reikalavimus dėl skolų priteisimo, šaukimus į bylose paskirtus arbitražo teismo posėdžius suinteresuotam asmeniui taip pat siuntė pastarojo registruotos buveinės adresu, Vasario 16 – osios g. 8, Radviliškis, tačiau nurodytų procesinių dokumentų siuntos grąžintos neįteiktos iš esmės dėl tos pačios priežasties – „neatsiėmimo pašte“ (b. l. 132-135; 180-194).
Žemesnės instancijos teismas
Kaip minėta, šalys sutartyse nustatyta arbitražine išlyga susitarė, kad ginčus spręs Arbitražo teisme vadovaujantis Reglamentu. Šio teisės akto 20 straipsnio 1 dalis nustato, kad Arbitražo teismas užtikrina tinkamą bylos dokumentų persiuntimą ir įteikimą šalims arba jų atstovams. Pareiškimai, atsisakymai, pranešimai, sprendimai, kiti teismo procesiniai dokumentai, susiję su byla, siunčiami registruotu laišku su įteikimo patvirtinimo pažymomis arba įteikiami asmeniškai pasirašytinai. Kiti dokumentai gali būti siunčiami ir registruotais bei paprastais laiškais arba naudojant kitas ryšio priemones (Reglamento 20 straipsnio 2 dalis). Raštiškas pranešimas laikomas gautu, jeigu jis pristatomas gavėjui asmeniškai į jo pastovią gyvenamąją vietą arba jo verslo adresu arba pašto adresu, jei šalių susitarimu nenumatyta kitaip. Kuomet rašytinio pranešimo pristatymo vieta negali būti nustatyta, rašytinis pranešimas laikomas įteiktu, jeigu jis nusiųstas paskutiniu žinomu gavėjo adresu – visų pirma, nuolatinės gyvenamosios vietos adresu ar jo verslo vietos adresu arba pašto adresu, nurodytu sutartyje, įmonės blanke, gautu iš adresato korespondencijos laikotarpiu registruotu laišku arba kitų priemonių būdu, kuriuose yra įrašas apie bandymą sėkmingai pristatyti šį pranešimą. Šalys privalo pranešti Arbitražo teismui apie savo pašto adreso pasikeitimą bylos nagrinėjimo metu. Nesant tokio pranešimo, dokumentai siunčiami paskutiniu žinomu adresu ir laikomi įteiktais (Reglamento 20 straipsnio 4 dalis, 4-1 dalis). Atsakovui vengiant pateikti raštišką prieštaravimą į ieškinį ir nepateikiant pateisinamųjų dokumentų šiuo klausimu, taip pat be pateisinamos priežasties kuriai nors iš šalių arba jų atstovams neatvykus į teismo posėdį, jeigu jiems apie teismo posėdžio vietą bei laiką buvo tinkamai pranešta, tai netrukdo išnagrinėti ginčą iš esmės. Tokiais atvejais ginčas sprendžiamas vadovaujantis turimais įrodymais (Reglamento 32 straipsnis).
Ankščiau nustatytos faktinės aplinkybės, susijusios su arbitražo bylų procesinių dokumentų įteikimu suinteresuotam asmeniui ir paminėtos Reglamento nuostatos sudaro pagrindą pripažinti, kad Arbitražo teismo procesiniai dokumentai (pranešimai dėl atsiliepimo į ieškinius pateikimo, dėl arbitrų kandidatūrų, teismo šaukimai) suinteresuotam asmeniui buvo įteikti tinkamai ir kad Arbitražo teismas turėjo pagrindą nagrinėti bylas suinteresuotam asmeniui nedalyvaujant. UAB „Šiaulių kuras“ Baltarusijos Respublikoje nagrinėtose arbitražo bylose galėjo įgyvendinti teisę būti išklausytam, nes procesiniai dokumentai, nepaisant to, kad realiai jam (suinteresuotam asmeniui) nebuvo įteikti, pagrįstai buvo laikomi tinkamai įteiktais, kadangi UAB „Šiaulių kuras“ nei pareiškėjui, nei viešuose Lietuvos Respublikos registruose nebuvo nurodęs kito, nei registruota buveinės vieta, adreso, kuriuo būtų galima jam įteikti korespondenciją. Pažymėtina, kad arbitražo bylų procesiniai dokumentai UAB „Šiaulių kuras“ buvo siunčiami adresu Vasario 16 – osios g. 8, Radviliškis iki bankroto bylos šiai bendrovei iškėlimo. Be to, susipažinęs su pareiškėjo naujai į bylą pateiktais įrodymais –Reglamentu, arbitražo bylų duomenimis apie procesinių dokumentų siuntimą ir įteikimą, 2016 m. balandžio 14 d. atsiliepime pats suinteresuotas asmuo nurodė neturintis pagrindo abejoti, kad Arbitražo teismas bylų procesinius dokumentus jam išsiuntė pagal Reglamento reikalavimus.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti arbitražo bylų nagrinėjimo metu buvus esminių arbitražo proceso pažeidimų, kurie galėtų sudaryti Arbitražo teismo 2015 m. birželio 2 d. ir 2015 m. birželio 11 d. sprendimų nepripažinimo pagrindą, numatytą 1958 m. Niujorko Konvencijos V straipsnio 1 dalis b) punkte. Tuo tarpu kitais Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalyje įtvirtintais užsienio valstybės arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindais suinteresuotas asmuo nesirėmė ir neįrodinėjo, todėl teisėjų kolegija jų netikrina bei dėl jų nepasisako.
1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalyje įtvirtinti ir tokie užsienio valstybės arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindai, dėl kurių buvimo teismas turi spręsti ex officio, t. y. kiekvienu atveju, nepriklausomai, ar šalis, prieš kurią nukreiptas užsienio valstybės arbitražo sprendimas, jais remiasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2002; 2002 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2002; 2011 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2011). Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad arbitražo sprendimą pripažinti ir vykdyti gali būti atsisakoma, jei tos šalies, kurios prašoma pripažinti ir vykdyti, kompetentinga valdžios institucija pripažįsta, kad: a) ginčo objektas pagal šios šalies įstatymus negali būti arbitražo nagrinėjimo dalykas, arba b) to sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarauja šios šalies viešajai tvarkai. Teisėjų kolegija nenustatė, jog Arbitražo teismo išspręsto ginčo objektas (prievolių pagal ankščiau paminėtas sutartis nevykdymas ar netinkamas vykdymas) pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negalėtų būti arbitražo nagrinėjimo dalykas. Teismas taip pat nenustatė, kad tokių užsienio arbitražo sprendimų pripažinimas ir vykdymas prieštarautų Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai. Kadangi nenustatyta 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalyje įtvirtintų užsienio arbitražo nepripažinimo pagrindų egzistavimo, todėl nėra ir pagrindo atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Arbitražo teismo sprendimus minėtais nepripažinimo pagrindais.
CPK nenumato, kad Lietuvos Respublikos teismai patys galėtų imtis priemonių įvykdyti pripažintus ir leistus vykdyti užsienio valstybių arbitražų sprendimus. Pagal CPK 774 straipsnį Lietuvos apeliacinis teismas išduoda vykdomąjį raštą pagal pripažintą ir leistą vykdyti Lietuvos Respublikoje užsienio valstybės arbitražo sprendimą bei išsiunčia jį išieškotojui, jeigu prašyme pripažinti sprendimą išieškotojas nurodo, kad sprendimo pripažinimas reikalingas jo vykdymui Lietuvos Respublikoje. Šį vykdomąjį raštą pasirinktam antstoliui vykdyti pateikia pats išieškotojas arba jo atstovas (CPK 650 straipsnio 1 dalis).
Kadangi suinteresuotasis asmuo nagrinėjamu atveju yra bankrutavusi bendrovė – Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi UAB „Šiaulių kuras“ iškelta bankroto byla, teismo 2016 m. vasario 23 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (civilinės bylos Nr. B2-347-569/2016), tikslinga pasisakyti dėl pareiškėjo turtinių reikalavimų patenkinimo procedūros atsižvelgiant į bankroto procedūrų specifiką.
Siekdamas pripažinto ir leisto vykdyti užsienio arbitražo sprendimo priverstinio vykdymo, kreditorius, gavęs teismo nutarties, kuria pripažintas ir leistas vykdyti užsienio valstybės arbitražo sprendimas, patvirtintą kopiją ir vykdomąjį raštą, kaip minėta, privalo kreiptis į antstolį. Pažymėtina, kad bylos dėl užsienio valstybių arbitražų sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti pasižymi tam tikra specifika – pareiškėjai tokio pobūdžio bylose dažniausiai yra užsienio valstybių subjektai, siekiantys užsienio valstybės arbitražo sprendimo įvykdymo Lietuvos Respublikoje. Procesiniai dokumentai užsienio subjektams dažniausiai yra įteikiami tarptautinių dvišalių ar daugiašalių sutarčių numatyta tvarka, galinčia užimti itin daug laiko. Dėl šios priežasties įprastas vykdomųjų dokumentų pateikimo vykdyti mechanizmas, susiklosčius skolininko nemokumo situacijai, yra netaikytinas, kadangi užsienio valstybės subjektas galėtų netekti galimybės gauti finansinio reikalavimo patenkinimą skolininko bankroto byloje vien dėl ilgai užtrunkančių procesinių dokumentų įteikimo procedūrų. Dėl to, atsižvelgiant į kreditorių lygiateisiškumo principą, aplinkybę, kad visų kreditorių reikalavimai įmonės bankroto byloje tenkinami Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nustatyta tvarka, šioje situacijoje mutatis mutandis taikytinos Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios kreditorių reikalavimų bankrutuojančiai įmonei pareiškimą ir tenkinimą.
Teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai, šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas (ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalis). Pagal ĮBĮ 15 straipsnio 2 dalį visos teismuose esančios civilinės bylos, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai proceso įstatymo nustatytais atvejais perduodamos bankroto bylą iškėlusiam teismui. Kai proceso įstatymo nustatytais atvejais byla nėra perduodama bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, apie šioje byloje priimtą ir įsiteisėjusį sprendimą teismas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas informuoja bankroto bylą nagrinėjantį teismą. ĮBĮ 18 straipsnis reglamentuoja inter alia vykdomųjų dokumentų perdavimą bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Pagal šio straipsnio nuostatas antstolis ne vėliau kaip per 15 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoda bankroto bylą nagrinėjančiam teismui įmonės turto, kuris iki įmonės bankroto bylos iškėlimo buvo areštuotas teismų ir kitų institucijų sprendimų vykdymui užtikrinti, bet neparduotas, arešto ir vykdomuosius dokumentus dėl išieškojimo iš šios įmonės, išskyrus ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalyje nustatytus atvejus, ir praneša apie minėtų dokumentų perdavimą arba apie turto pardavimą ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalyje nustatytu atveju turto saugotojui ir ieškovui. Kreditoriaus reikalavimai įmonei, kurių nepatenkino antstolis, yra tenkinami ĮBĮ nustatyta tvarka.
Proceso įstatymas nenumato pareigos teismui, 1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio teismų ir arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei Komercinio arbitražo įstatymo pagrindu nagrinėjančiam civilinę bylą, ją perduoti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, tačiau numato galimybę atitinkamą bylą išnagrinėjusį teismą informuoti bankroto bylą nagrinėjantį teismą apie byloje dėl užsienio valstybės arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti priimtą ir įsiteisėjusį sprendimą. Be to, kaip minėta, ĮBĮ įtvirtinta pareiga antstoliui perduoti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui vykdomuosius dokumentus. CPK 626 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad iškėlus skolininkui bankroto bylą, antstolis sustabdo vykdomąją bylą ir persiunčia vykdomuosius dokumentus bankroto bylą iškėlusiam teismui.
Sistemiškai aiškindamas šias nuostatas ir atsižvelgdamas į faktą, kad Lietuvos apeliacinio teismo nutartys, priimtos bylose dėl užsienio valstybių arbitražų sprendimų pripažinimo įsiteisėja nuo priėmimo momento, teismas daro išvadą, kad nors ĮBĮ eksplicitiškai nenumatyta vykdomųjų dokumentų perdavimo tiesiogiai iš bylą išnagrinėjusio teismo bankroto bylą nagrinėjančiam teismui tvarka, atsižvelgiant į bylų dėl užsienio valstybių arbitražų sprendimų pripažinimo specifiką, proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principą (CPK 7 straipsnis) bei bankroto bylose egzistuojantį viešąjį interesą, reikalaujantį inter alia kuo skubesnio bylų nagrinėjimo ir operatyvaus procedūrų vykdymo, vykdomieji dokumentai pagal pripažintus ir leistus vykdyti Lietuvos Respublikoje užsienio valstybių arbitražų sprendimus turėtų būti perduodami skolininko bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Šios išvados atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką bankroto bylose. Aiškindamas ĮBĮ bei CPK normas dėl kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad kreditorių reikalavimai, kurių pagrįstumas jau patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu arba įsigaliojusiu viešojo administravimo subjekto (mokesčių administravimo institucijos, socialinio draudimo institucijos ir kt.) administraciniu aktu, nereikalauja papildomo tvirtinimo bankroto byloje. Bankroto bylą nagrinėjančiam teismui šiuo atveju perduodamas įsiteisėjęs teismo sprendimas arba įsigaliojęs viešojo administravimo subjekto administracinis aktas arba vykdomasis raštas, kurio pagrindu atliekamas išieškojimas iš skolininko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB SEB bankas v. IĮ „Šakių agrocentras“, bylos Nr. 3K-3-160/2011). Šios taisyklės taikomos ir dėl teismo sprendimų, kuriais Lietuvos Respublikoje yra pripažinti ir leisti vykdyti užsienio valstybių teismų ir arbitražų sprendimai (CPK 773 straipsnio 2 dalis). Todėl pripažinus ir leidus vykdyti Lietuvos Respublikoje Tarptautinio arbitražo teismo prie Baltarusijos prekybos rūmų 2015 m. birželio 2 d. sprendimą byloje Nr. 1404/76-14 ir 2015 m. birželio 11 d. sprendimą byloje Nr. 1405/77-14, ši nutartis, jos pagrindu išduoti vykdomieji raštai, patys Tarptautinio arbitražo teismo prie Baltarusijos prekybos rūmų sprendimai bei jų (sprendimų) patvirtinti vertimai į lietuvių kalbą perduodami BUAB „Šiaulių kuras“ bankroto bylą nagrinėjančiam Šiaulių apygardos teismui. Minėtų dokumentų pagrindu šis teismas turėtų spręsti klausimą dėl pareiškėjo AAB „Ditva durpių briketų gamykla“ įtraukimo į BUAB „Šiaulių kuras“ kreditorių bankroto byloje sąrašą su užsienio valstybės įsiteisėjusiais arbitražo sprendimais, pripažintais Lietuvos Respublikoje, patvirtinto dydžio finansiniu reikalavimu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 6 dalimi, 7 straipsniu, 810 straipsnio 6 dalimi, 811¹, 813, straipsniais, Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 51 straipsniu, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 9, 15 ir 18 straipsniais,
nutaria:
Pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Tarptautinio arbitražo teismo prie Baltarusijos prekybos rūmų 2015 m. birželio 2 d. sprendimą byloje Nr. 1404/76-14, kuriuo suinteresuotas asmuo UAB „Šiaulių kuras“ (j. a. k. 302999364, adresas: Vasario 16 – osios g. 8, Radviliškis) įpareigotas sumokėti pareiškėjui AAB „Ditva durpių briketų gamykla“ (adresas: Pervomajskaja g. 3, Ditvos miestelis, Lydos rajonas, Gardino sritis, Baltarusijos Respublika) 16 699,80 Eur skolą ir 1 128,53 Eur arbitražo mokestį.
Pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Tarptautinio arbitražo teismo prie Baltarusijos prekybos rūmų 2015 m. birželio 11 d. sprendimą byloje Nr. 1405/77-14, kuriuo suinteresuotas asmuo UAB „Šiaulių kuras“ (j. a. k. 302999364, adresas: Vasario 16 – osios g. 8, Radviliškis) įpareigotas sumokėti pareiškėjui AAB „Ditva durpių briketų gamykla“ (adresas: Pervomajskaja g. 3, Ditvos miestelis, Lydos rajonas, Gardino sritis, Baltarusijos Respublika) 32 160,40 Eur skolą, 30 Eur baudą ir 1 814 Eur arbitražo mokestį.
Patvirtintą šios nutarties kopiją, jos pagrindu išduotus vykdomuosius raštus, Tarptautinio arbitražo teismo prie Baltarusijos prekybos rūmų 2015 m. birželio 2 d. sprendimą byloje Nr. 1404/76-14 ir 2015 m. birželio 11 d. sprendimą byloje Nr. 1405/77-14 bei minėtų sprendimų patvirtintus vertimus į lietuvių kalbą perduoti Šiaulių apygardos teismui į civilinę bylą Nr. B2-347-569/2016.
Šios nutarties ir vykdomųjų raštų kopijas išsiųsti pareiškėjui.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir per 30 dienų gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.