- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-10-06
- Bylos Nr.
- eI2-16724-362/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04357-2025-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Martinavičius, Jarūnė Sedalienė, Žanas Kubeckas, Jolanta Miežienė
- Pareiškėjas
- D. P.
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini)
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Andžej Stankevič
Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žano Kubecko, Arvydo Martinavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jarūnės Sedalienės,
trečiojo suinteresuoto asmens uždaroji akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini) atstovui V. S.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Pareiškėjai D. P. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Regionų administracinį teismą prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2025 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. 25S168577, kuriais pareiškėjams buvo panaikinti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje.
Nurodė, kad 2023 m. spalio 20 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p., pakeitė (duomenys neskelbtini) piliečiui D. P. leidimą laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu. Leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) išduotas 2023 m. lapkričio 30 d., galiojantis iki 2025 m. lapkričio 30 d.
Paaiškina, jog Migracijos departamentas, remdamasis VSDFV duomenimis, konstatavo, kad pareiškėjui nebuvo mokamas deklaruotas 1410 Eur darbo užmokestis, o už 11 mėn. atlyginimas buvo mažesnis nei MMA. Todėl 2025 m. liepos 25 d. sprendimu Nr. 25S168577 leidimas buvo panaikintas, motyvuojant nepakankamomis pragyvenimo lėšomis.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nesutinka su sprendimu, teigdamas, kad atlyginimas visais mėnesiais viršijo MMA, kai buvo skaičiuojamas proporcingai dirbtam laikui. Tai patvirtina Bendrovės pažyma. Mano, kad mažesnis darbo užmokestis susijęs su pateisinamomis nemokamomis atostogomis dėl motinos onkologinės ligos ir šeimos priežiūros (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas dirbo visu etatu, o laikini išvykimai neturėtų būti vertinami kaip UTPĮ pažeidimas. Patkslina. Jog jo darbo užmokestis susideda ne tik iš darbo užmokesčio, tačiau ir iš gaunamų dienpinigių, ką patvirtina pateikta darbovietės pažyma bei pažyma iš banko apie pervestas jam lėšas. Taip pat patikslina, jog nedraudiminiame laikotarpyje buvo ne 11 mėnesių, kaip nurodo atsakovas, o tik apie 200 dienų, tai matyti ir iš pateiktų SODRA duomenų.
Teigia, kad leidimo panaikinimas dėl asmeninių, humanitarinių priežasčių yra neproporcingas ir nesuderinamas su konstitucine teisingumo samprata. Pareiškėjas prašo sprendimą panaikinti kaip nepagrįstą ir neteisėtą.
Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėjo darbo užmokestis neatitiko tarpininkavimo rašte deklaruotos sumos, tačiau pareiškėjas neturi galimybės kontroliuoti Bendrovės finansinių įsipareigojimų. Pareiškėjas dirba pilnu krūviu ir sutiko su MMA nedaug viršijančiu atlyginimu, kuris jo kilmės šalyje laikomas pakankamu šeimos išlaikymui. MMA dydžio atlyginimas Lietuvoje nėra laikomas pažeidimu, o jo mokėjimas proporcingai išdirbtam laikui yra teisėtas ir plačiai taikomas. Pareiškėjas dalį pajamų gaudavo dienpinigių forma, todėl jo bendros mėnesinės pajamos dažnai prilygdavo tarpininkavimo rašte nurodytai sumai. Atsižvelgiant į tai, Leidimo panaikinimas dėl neesminio atlyginimo neatitikimo yra nepagrįstas ir neproporcingas.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą nurodė, kad su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, 2023 m. liepos 26 d. tarpininkavimo rašte Bendrovė nurodė, kad D. P. už elektriko darbą bus mokamas 1 410,00 Eur mėnesinis darbo užmokestis. Migracijos departamentas, atlikdamas patikrinimą, analizavo pareiškėjo duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – SODRA) informacinėje sistemoje. Iš 2025 m. liepos 25 d. SODRA duomenų išrašo matyti, kad už 2023 m. lapkričio–gruodžio mėnesius, 2024 m. vasario, balandžio, liepos–rugpjūčio, spalio mėnesius ir 2025 m. vasario–kovo mėnesius (iš viso 9 mėnesius) pareiškėjui buvo išmokėtas darbo užmokestis, atitinkantis minimaliąją mėnesinę algą (MMA). Tuo tarpu už 2024 m. sausio, kovo, gegužės–birželio, rugsėjo, lapkričio–gruodžio mėnesius ir 2025 m. sausio, balandžio–birželio mėnesius (iš viso 11 mėnesių) pareiškėjui buvo išmokėtas mažesnis nei MMA darbo užmokestis.
Teigia, kad iš pridėto išrašo matyti, kad 2024 m. sausio, kovo, gegužės–birželio, rugsėjo, lapkričio–gruodžio mėnesiais, taip pat 2025 m. sausio, balandžio–birželio mėnesiais pareiškėjas buvo nedraudžiamajame VSD laikotarpyje. Tai reiškia, kad per 11 mėnesių, kai pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo pagrindu, jis negavo darbo užmokesčio. Tarpininkavimo rašte nebuvo nurodyta, kad pareiškėjui bus mokami dienpinigiai, o jų mokėjimo tvarka neatsispindi nei darbo sutartyje, nei jos prieduose. Pareiškėjo pateiktoje darbo sutartyje nurodytas darbo užmokestis – neatitinka tarpininkavimo rašte deklaruoto dydžio. Apie šio dydžio pasikeitimą Migracijos departamentas nebuvo informuotas, todėl laikytina, kad Bendrovė pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, kas paaiškėjo tik pareiškėjui pateikus skundą teismui.
Nors pareiškėjas teigia, kad Migracijos departamentas neteisingai nustatė, jog jo darbo užmokestis neviršijo MMA. Prie skundo jis pridėjo Bendrovės direktoriaus pasirašytą lentelę, kurioje nurodytas apmokėtas darbo užmokestis. Tačiau šie duomenys prieštarauja SODRA informacinės sistemos duomenims, o byloje nėra kitų įrodymų, kurie patvirtintų lentelėje nurodytų sumų realumą.
Mano, kad argumentas, jog Migracijos departamentas neteisingai vertino faktines aplinkybes, susijusias su pragyvenimo lėšomis, nes nemokamų atostogų metu jis paprastai išvykdavo iš Lietuvos. Vis dėlto argumentai apie išvykimą nesusiję su esminiu faktu – kad leidimo galiojimo laikotarpiu pareiškėjas negavo pakankamai lėšų, laikomų būtinais pragyvenimui Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas prašyme išduoti leidimą nurodė, kad pragyvens iš darbo užmokesčio. Jei jis dirba įstatymų nustatyta tvarka – 40 val. per savaitę – būtina, kad turėtų pakankamai lėšų visam leidimo galiojimo laikotarpiui. SODROS duomenimis, pareiškėjas darbo užmokesčio negavo 11 mėnesių. Jei šis laikotarpis laikomas nemokamomis atostogomis, tai reiškia, kad pareiškėjas buvo išvykęs iš Lietuvos 11 mėnesių, o tai paneigia darbo funkcijų vykdymą beveik visus kalendorinius metus.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad nemokamos atostogos buvo būtinos dėl motinos slaugos (duomenys neskelbtini). Jis teigia negalėjęs iš anksto informuoti Migracijos departamento, nes nežinojo apie aplinkybes. Tačiau pats pareiškėjas nurodo, kad motina susirgo 2022 metais. Migracijos departamentas 2025 m. liepos 7 d. ir liepos 16 d. kreipėsi į pareiškėją su paklausimu dėl nemokamo darbo užmokesčio, prašydamas paaiškinti aplinkybes, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių duomenų. Departamentas pažymi, kad darbo užmokestis nebuvo mokamas ne vieną dieną ar savaitę, o 11 mėnesių. Kadangi pareiškėjas žinojo apie motinos ligą nuo 2022 metų ir ją slaugė pakaitomis su giminaičiais, jo teiginiai, kad nežinojo apie būklę, laikytini nepagrįstais. Net jei pareiškėjas nebūtų tiksliai žinojęs apie motinos sveikatos būklę, jis turėjo pareigą informuoti Migracijos departamentą apie pasikeitusias aplinkybes. 11 mėnesių laikotarpis nėra trumpas, kad būtų galima teigti, jog pareiškėjas nespėjo ar negalėjo pateikti informacijos. Sutinka, kad skaičiuojant yra įsivėlusi klaida, pareiškėjo nuoroda į tai, kad jis buvo nedraudiminiame laikotarpyje apie 200 dienų, yra teisinga, bet tai esmės nekeičia.
Pareiškėjas teigia, kad būtų nesąžininga ir neproporcinga jį „nubausti“ dėl to, kad Bendrovė sumokėjo ne visą tarpininkavimo rašte nurodytą atlyginimą arba dalį jo išmokėjo dienpinigių forma. Jis taip pat nesutinka su Migracijos departamento išvada, kad neturi pakankamai pragyvenimo lėšų, remdamasis išvykų proporcingumu ir neįvertintomis dienpinigių pajamomis. Vis dėlto pažymėtina, kad Migracijos departamentas pareiškėjui netaikė jokios bausmės – šie teiginiai atspindi emocinę pareiškėjo būseną ir laikytini teisiškai nereikšmingais.
Migracijos departamentui nebuvo pateikta informacija apie pasikeitusį darbo užmokesčio dydį ar mokėjimo tvarką. Dienpinigių mokėjimas neatsispindi darbo sutartyje ar jos prieduose. Iš turimų duomenų nėra pagrindo teigti, kad SODRA informacinės sistemos duomenys yra klaidingi, todėl nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjui buvo mokamas kitoks darbo užmokestis nei nurodyta oficialiuose šaltiniuose. Taip pat nebuvo pateikta duomenų apie pasikeitusią darbo tvarką ar funkcijų vykdymo aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo pateikta teisiškai reikšmingų duomenų, paneigiančių SODRA informaciją, laikytina, kad Migracijos departamentas priėmė sprendimą remdamasis teisingais duomenimis.
Motyvuojamoji dalis
Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą, reikalavimas turėti pakankamai pragyvenimo lėšų yra imperatyvus, o įstatyme nenumatyta jokių išimčių. Todėl Migracijos departamentas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas savo prašyme nurodė, kad jo pragyvenimo šaltinis – darbo užmokestis, o jokių kitų pajamų nenurodė. Net ir teismui jis nepateikė dokumentų, patvirtinančių pakankamų lėšų turėjimą. Pažymėtina, kad pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas negauna reguliarių pajamų, pakankamų pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB (duomenys neskelbtini) pateikė atsiliepimą, kuriame nurodo, kad su pareiškėjo skundu sutinka visiškai.
Nurodo, kad jis gaudavo didesnį darbo užmokestį nei nustatyta MNA ir apskaičiuojama proporcingai faktiškai dirbtam laikui. Teigia, kad jo darbo užmokestis nebuvo mažesnis nei kitų tos pačios profesijos ir kvalifikacijos įmonės darbuotojų, pareiškėjui buvo mokami dienpinigiai. Tai, kad kuriais mėnesiais pareiškėjas gaudavo mažesnį atlyginimą lėmė tai, kad pareiškėjas naudojosi savo teise į nemokamas atostogas. Tai, kad tarpininkavimo rašte buvo nurodytas darbo užmokestis 1410 Eur, o dabar darbo sutartyje darbo užmokestis yra 1050 Eur, nereiškia, kad pareiškėjas gauna mažesnį darbo užmokestį, nes jam mokami dienpinigiai.
Papildomai prideda informaciją - pažymą apie darbo užmokesčio pervedimą pareiškėjui.
Pareiškėjo D. P. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. 25S168577, kuriuo buvo panaikintas leidimas gyventi.
Byloje nustatyta, kad 2023 m. liepos 26 d. UAB (duomenys neskelbtini) tarpininkavimo rašte Nr. 20230726-137221 nurodė, kad D. P. gaus 1 410,00 Eur darbo užmokestį už elektriko darbą.
2023-11-30 – Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2025-11-30. Leidimas įteiktas tą pačią dieną.
Migracijos departamentui atlikus patikrinimą jo metu nustatyta, kad 2024 m. sausio, kovo, gegužės–birželio, rugsėjo, lapkričio–gruodžio mėn. – pareiškėjas buvo nedraudžiamajame VSD laikotarpyje ir gavo mažesnį nei MMA darbo užmokestį. 2024 m. vasario, balandžio, liepos–rugpjūčio, spalio mėn. – pareiškėjui buvo išmokėtas MMA atitinkantis darbo užmokestis. 2025 m. sausio, balandžio–birželio mėn. – pareiškėjas vėl buvo nedraudžiamajame VSD laikotarpyje ir negavo MMA atitinkančio darbo užmokesčio. 2025 m. vasario–kovo mėn. – pareiškėjui buvo išmokėtas MMA atitinkantis darbo užmokestis.
2025-07-07 ir 2025-07-16 – Migracijos departamentas kreipėsi į pareiškėją su paklausimu dėl nemokamo darbo užmokesčio, tačiau pareiškėjas nepateikė tai patvirtinančių duomenų.
2025-07-25 – Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 25S168577 nusprendžiu panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760300366, galiojantį iki 2025-11-30, nes asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu, asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas nesutikdamas su skundžiamu sprendimu pateikė skundą dėl Migracijos departamento sprendimo panaikinimo.
Ginčijamame sprendime motyvuose nurodoma, jog VSDFV informacinėje sistemoje nustatyta, kad asmuo Bendrovėje dirba nuo 2021-02-01. Nuo leidimo laikinai gyventi pakeitimo nė karto nebuvo išmokėtas darbo užmokestis, atitinkantis tarpininkavimo rašte nurodytus 1410 Eur. Už 9 mėnesius buvo mokamas MMA atlyginimas, o už 11 mėnesių – mažesnis nei MMA.
Migracijos departamentui nebuvo pateikta informacija, kad asmuo dirbs ne visą darbo laiką ar gaus mažesnį atlyginimą. 2025 m. liepos mėn. Migracijos departamentas kreipėsi į Bendrovę dėl nemokamo darbo užmokesčio. Atsakyme nurodyta, kad dėl pasikeitusių aplinkybių asmeniui mokamas toks pat atlyginimas kaip kitiems darbuotojams, o darbo apimtis buvo sumažinta. Jokių kitų dokumentų ar įrodymų apie darbo užmokesčio mokėjimą pateikta nebuvo, savo atsakymu darbdavys iš esmės pripažino faktą, jog darbo užmokestis mokamas mažesnis, nei buvo nurodyta tarpininkavimo rašte.
2025 m. birželio 11 d. asmuo pateikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Nors leidimas buvo išduotas darbo pagrindu, nustatyta, kad 11 mėnesių buvo mokamas mažesnis nei MMA atlyginimas, asmuo nedirbo viso darbo krūvio, jam buvo suteiktos neapmokamos atostogos (per 6 mėnesius – 55 nedarbo dienos). Todėl asmuo neatitinka UTPĮ reikalavimų dėl pakankamų pragyvenimo lėšų, kurios turi būti ne mažesnės nei MMA.
Byloje nenustatyta ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo mokamas mažesnis nei minimalus mėnesinis atlyginimas (MMA). Šią aplinkybę patvirtino trečiasis suinteresuotas asmuo, nurodydamas, kad SODRA pateikti duomenys yra teisingi, o pareiškėjas jos neginčijo. Pareiškėjas paaiškino, kad turi šeimą (duomenys neskelbtini), įskaitant onkologine liga sergančią motiną, kas, jo teigimu, turėjo įtakos jo darbo intensyvumui ir pajamų dydžiui.
Atsižvelgiant į tai, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, t y. kad nustatytas UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas pagrindas, atsakovas panaikino pareiškėjui išduotus leidimus laikinai gyventi.
Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, ir UTPĮ).
Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. UTPĮ 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 2 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta sąlyga – neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Kadangi pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, Migracijos departamentas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, pareiškėjui tenka pareiga laikytis įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, be kita ko, UTPĮ 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, t. y. iki 2025 m. rugsėjo 4 d. Išimtys įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra numatytos.
UTPĮ (administracinio sprendimo priėmimo metu galiojusi redakcija) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka UTPĮ 44 straipsnio 2 dalies imperatyvius reikalavimus, UTPĮ 26 straipsnio 1 dalies 1-6 punktų nustatytas leidimo išdavimo sąlygas ir nėra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas neišduodamas.
UTPĮ 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Aprašas), 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.
Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 MMA.
Pareiškėjas teigia, kad jis buvo realiai įdarbinti ir nuo 2021 m. pradėjo gauti visą atlyginimą, buvo skatintas padėkomis darbe jų nedirbti laikotarpiai buvo susiję su objektyviomis priežastimis, nėra duomenų, kad patys pareiškėjai būtų nutraukę veiklą ar atsisakę dirbti.
Kaip jau buvo minėta šiame sprendime, leidimas pareiškėjui išduotas konkrečiu pagrindu (leidimas laikinai gyventi šalyje užsieniečiui, kuris ketina dirbti) ir aiškiai nurodytomis sąlygomis. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjai, 2024 m. balandžio 11-12 d. atsiėmę leidimus laikinai gyventi, įdarbinti buvo tik 2024 m. lapkričio 4 d. Taip pat nustatyta, kad tarpininkavimo rašte Nr. 20230726-137221 ir prašyme pakeisti leidimą Nr. 2307-LLGK-2882 nurodyta, jog jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas iš Bendrovės, sudarantis 1410 Eur. Teisės aktai numato minimalią pajamų sumą ir gaunamų pajamų Lietuvos Respublikoje reguliarumą, kuris, be kita ko, buvo nurodytas pareiškėjų siekiant leidimo laikinai gyventi šalyje ir darbdavio tarpininkavimo raštuose. Duomenų, kad apie įdarbinimo sąlygų pasikeitimus Migracijos departamentas buvo informuotas, byloje nėra.
Faktas, kad pareiškėjas sudarė sutartį su UAB (duomenys neskelbtini). 2021 m. vasario 1 d. ir nuo to laiko pareiškėjui nei vieną kartą nebuvo išmokėtas darbo užmokestis, atitinkantis pareiškėjo prašyme dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo ir bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte nurodytus 1410 Eur. Be to jam buvo mokėtas atlyginimas, mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA.
Bylos duomenys patvirtina, kad 2024 m. sausio, kovo, gegužės–birželio, rugsėjo, lapkričio–gruodžio mėnesiais bei 2025 m. sausio, balandžio–birželio mėnesiais (iš viso 11 mėnesių) pareiškėjui buvo išmokėtas darbo užmokestis, mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas minimalus mėnesinis atlyginimas (MMA). Prie atsakovo atsiliepimo pridėtame Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos išraše matyti, kad minėtais laikotarpiais pareiškėjas buvo nedraudžiamajame valstybės socialinio draudimo laikotarpyje, kas papildomai patvirtina, jog pareiškėjas tuo metu nedirbo pagal darbo sutartį ar nebuvo draudžiamas privalomuoju socialiniu draudimu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu buvo nurodyta, jog pareiškėjas gavo ne tik darbo užmokestį, bet jam buvo mokami ir dienpinigiai, tad jo darbo pajamos buvo didesnės, nei nurodo atsakovas, be to, dienpinigių išmokėjimas neatsispindi SODRA teikiamuose duomenyse.
Lietuvos Respublikos Darbo kodekso (toliau – DK) 139 straipsnio 2 dalis numato, kad darbuotojo darbo užmokestį sudaro:
1) bazinis (tarifinis) darbo užmokestis (valandinis atlygis arba mėnesinė alga, arba pareiginės algos pastovioji dalis);
2) papildoma darbo užmokesčio dalis, nustatyta šalių susitarimu ar mokama pagal darbo teisės normas ar darbovietėje taikomą darbo apmokėjimo sistemą;
3) priedai už įgytą kvalifikaciją;
4) priemokos už papildomą darbą ar papildomų pareigų ar užduočių vykdymą;
5) premijos už atliktą darbą, nustatytos šalių susitarimu ar mokamos pagal darbo teisės normas ar darbovietėje taikomą darbo apmokėjimo sistemą;
6) premijos, darbdavio iniciatyva skiriamos paskatinti darbuotoją už gerai atliktą darbą, jo ar įmonės, padalinio ar darbuotojų grupės veiklą ar veiklos rezultatus.
Žemesnės instancijos teismas
DK 107 straipsnio 2 dalis numato, kad darbuotojo komandiruotės metu darbuotojui paliekamas jo darbo užmokestis. Jeigu komandiruotės metu darbuotojas patiria papildomų sąnaudų (transporto, kelionės, nakvynės ir kitų išlaidų), darbdavys jas turi kompensuoti. To paties straipsnio 3 dalis numato, kad jeigu darbuotojo komandiruotė trunka ilgiau negu darbo diena (pamaina) arba darbuotojas komandiruojamas į užsienį, darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, kurių maksimalius dydžius ir jų mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.
Vertinant šį teisinį reguliavimą, pabrėžtina, kad dienpinigiai nėra nei apmokėjimo už papildomą darbą forma, nei darbuotojo skatinimo (premijavimo) forma. Dienpinigiai yra skirti kompensuoti padidėjusias darbuotojo išlaidas, susijusias su tuo, kad darbuotojas darbo pareigas atlieka kitoje vietoje, nei nuolatinė jo darbo vieta. Tai patvirtina ir DK 139 straipsnio 3 dalyje numatytas reikalavimas, jog darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, taip pat dienpinigiai ir komandiruotės išlaidų kompensacijos privalo būti mokami pavedimu į darbuotojo nurodytą darbuotojo mokėjimo sąskaitą, t. y., įstatymų leidėjas atskiria dienpinigius tiek nuo darbo užmokesčio, tiek nuo su darbo santykiais susijusiomis išmokomis, bei to paties straipsnio 4 dalis, kur numatyta, kad tais atvejais, kai darbuotojui pagal šį kodeksą ar kitas darbo teisės normas ar darbo sutartį turi būti mokamas vidutinis darbo užmokestis (arba jo dalis), priklausantis (priklausanti) nuo anksčiau gauto darbo užmokesčio, tokiam darbo užmokesčiui apskaičiuoti taikomos šio straipsnio 2 dalies 1–5 punktuose numatytos darbo užmokesčio dalys Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, tad dienpinigiai į vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimą nepatenka.
Teismas neturi teisinio pagrindo nesivadovauti oficialiais duomenimis, kaupiamais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyboje, kurie sudaromi remiantis darbdavio teikiama informacija. Trečias suinteresuotas asmuo patvirtino, jog duomenys perduoti teisingi, palyginus į SODRA pateiktus duomenis, bei į bylą pateiktą darbdavio pažymą apie darbuotojui išmoktą darbo užmokestį, atmetus išmokėtus dienpinigius, duomenys sutampa. Atsižvelgiant į tai, pagrįstai pritartina Migracijos departamento išvadoms, kad Sodros duomenys patikimai atspindi pareiškėjui faktiškai išmokėtą darbo užmokestį.
Pareiškėjas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad vienintelis jo pragyvenimo šaltinis Lietuvos Respublikoje yra darbo užmokestis, gaunamas iš Bendrovės. Vadovaujantis teisės aktuose įtvirtintais reikalavimais, užsieniečio, siekiančio gauti leidimą laikinai gyventi, pragyvenimo lėšų dydis turi būti ne mažesnis kaip vienas minimalus mėnesinis atlyginimas (MMA), laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje.
Byloje pateikti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenys patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo mokamas nereguliarus darbo užmokestis, kuris ne visais mėnesiais siekė MMA dydį. Nei pareiškėjo prašymuose, nei Bendrovės tarpininkavimo raštuose nebuvo nurodyta, kad pareiškėjas dirbs ne visą darbo laiką ar kad jo pajamos nesieks minimalaus pragyvenimo lygio. Kadangi darbo užmokestis buvo nurodytas kaip vienintelis pajamų šaltinis, o papildomų duomenų apie kitas pajamas pareiškėjas nepateikė nei prašymų teikimo metu, nei kartu su skundu, Migracijos departamentas turėjo pagrįstą teisinį pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjas neturi pakankamai reguliarių pajamų pragyventi Lietuvos Respublikoje, kaip tai numatyta Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (ĮUTP) 35 straipsnio 1 dalies 5 ir 14 punktuose.
Vadovaujantis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, aktualios redakcijos 130 punktu, Migracijos departamentas, paaiškėjus bent vienam iš ĮUTP 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų, privalo išnagrinėti dokumentus, įvertinti faktines aplinkybes ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų priimti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo arba jo nepanaikinimo.
Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjui leidimas gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, dirbdamas numatytoje Bendrovėje. Departamentas būtent šiuo pagrindu pareiškėjui išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui negaunant įstatyme nustatyto atlyginimo (mažiausiai 1 MMA), atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Preziumuotina, kad pareiškėjui yra žinomi UTPĮ įtvirtinti išduoto leidimo panaikinimo pagrindai (reikalavimai darbo užmokesčiui), todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir siekiant ateityje galimai išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas galėjo (ir turėjo pareigą) kreiptis į Departamentą informuojant apie pasikeitusią jo teisinę padėtį. Departamentas apie tai nebuvo informuotas. Leidime išduotam pareiškėjui nebuvo nurodytą, kad jis dirbs ne visą darbo dieną, nebuvo nustatyta, kad jis gaus mažesnį darbo užmokęstį. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė prašymo pakeisti darbdavį.
Iš pateiktos bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas neturi šeimos ar jos narių Lietuvos Respublikoje, taip pat neturi sukūręs socialinių, ekonominių ryšių, kurie jį sietų ilgalaikėje perspektyvoje su valstybe. Tai patvirtina, kad pareiškėją su Lietuvą sieja tik išskirtinai trumpalaikiai darbo ekonominiai santykiai.
Pagal Viešojo administravimo įstatymą individualus administracinis aktas pirmiausia turi atitikti tokiam aktui keliamus reikalavimus. Toks aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, jame turėtų būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, aktas turėtų būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens (VAĮ 10 straipsnis). Šių aktui keliamų reikalavimų kontekste pažymėtina, kad Sprendime aiškiai nurodyta, kokiais faktiniais ir teisiniais pagrindais Departamentas priėmė išvadas dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo. Iš Sprendimo motyvų suprastinos leidimo laikinai gyventi panaikinimo priežastys. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Departamentas VAĮ nuostatų nepažeidė, o pareiškėjo šiuo aspektu išdėstyti argumentai taip pat vertintini nepagrįstais.
Atkreiptinas dėmesys, kad Departamentas turi teisę panaikinti jau išduotą leidimą laikinai gyventi nustatęs, kad užsienietis neatitinka bent vienam UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatytam pagrindui. Nagrinėjamu atveju buvo nustatytas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte įtvirtinti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi pagrindas, kurių pareiškėjas priešingai neįrodė. Taigi, darytina išvada, kad Departamentas tinkamai įvertino surinktą informaciją, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus ir tvarką, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kurio naikinti pareiškėjo skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.
Todėl Migracijos departamento sprendimas vertintinas kaip teisėtas, pagrįstas ir priimtas laikantis nustatytos procedūros bei galiojančių teisės aktų reikalavimų.
Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes ir taikytiną teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad atsakovas tinkamai identifikavo ginčo teisinį santykį ir taikė atitinkamas teisės normų nuostatas. Atsakovo priimtas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, atitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus – sprendime išdėstytos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjo individuali situacija.
Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų teisinį pagrindą skundžiamam sprendimui panaikinti. Todėl pareiškėjo skundas laikytinas nepagrįstu ir atmestinas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamas sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui ateityje teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu jis atitiks vieną iš Įstatyme nustatytų leidimo išdavimo pagrindų ir Lietuvos Respublikos įstatymo 26 straipsnyje įtvirtintas sąlygas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Procesinis sprendimas šioje byloje priimtas ne pareiškėjo naudai, todėl pareiškėjo šioje byloje sumokėtas 23 Eur žyminį mokestis nepriteistinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi, teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.