- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-17
- Bylos Nr.
- e2A-433-943/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-60-3-00103-2020-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidija Tamošiūnienė, Rasa Gudžiūnienė, Vytautas Zelianka
- Pareiškėjas
- R. D.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „R. L.“
- Atsakovas
- R. D.
- Kategorijos
- 3.3.1.17Apeliacinio proceso nutraukimas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vytauto Zeliankos,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo R. D. skundą dėl Tarptautinių prekybos rūmų Tarptautinio arbitražo teismo 2020 m. lapkričio 23 d. sprendimo arbitražo byloje Nr. 23770/MHM/HBH, pradėtoje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „R. L.“ ieškinį atsakovui R. D. dėl 638 222,69 Eur dydžio nuostolių ir palūkanų priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas pareiškėjo R. D. (atsakovo arbitražo byloje) skundas dėl Tarptautinių prekybos rūmų Tarptautinio arbitražo teismo (toliau ir – Arbitražo teismas) 2020 m. lapkričio 23 d. galutinio sprendimo arbitražo byloje Nr. 23770/MHM/HBH, kuriuo jį prašoma panaikinti, priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis 1999 metais įkūrė UAB „S.“. Švedijos Karalystės įmonių grupė ROL Group pasiūlė pareiškėjui nupirkti tuometinį jo verslą ir pareiškėjas su pasiūlymu sutiko. Verslo perleidimas buvo vykdomas tokiu būdu: 2005 metų pabaigoje UAB „S.“ pavadinimas buvo pakeistas į UAB „L.“, pastaroji bendrovė įkūrė naują įmonę, pavadintą UAB „S.“, ir jai iš senosios įmonės buvo perleista visa įranga, personalas ir verslo operacijos. Ši naujoji UAB „S.“ ir turėjo būti šalių pirkimo – pardavimo sandorio objektas. Naujoji UAB „S.“ (šiuo metu – UAB „R. L.“, toliau tekste taip pat – Bendrovė) buvo įsteigta 2005 m. lapkričio 11 d. Tą pačią dieną UAB „S.“ ir R. D. sudarė Darbo sutartį Nr. 1, kuria pareiškėjas buvo priimtas į Bendrovės direktoriaus pareigas.
3. 2005 m. gruodžio 28 d. R. D. ir ROL International AB sudarė akcijų pirkimo sutartį, kuria pareiškėjas pardavė visas UAB „S.“ akcijas pirkėjui ROL International AB. Sutarties sudarymo dieną (2005 m. gruodžio 28 d.) R. D. ir UAB „S.“, kurios visas akcijas nupirko ROL International AB, sudarė Paslaugų sutartį, kuria pareiškėjas sutiko eiti UAB „S.“ generalinio direktoriaus pareigas penkerius metus nuo Paslaugų sutarties įsigaliojimo dienos arba kol Bendrovė atšauks jį iš pareigų.
4. 2018 m. vasario 6 d. UAB „S.“ vienintelio akcininko sprendimu, vadovaujantis Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalimi bei Darbo kodekso 104 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjas buvo atšauktas iš Bendrovės vadovo pareigų.
5. 2018 m. liepos 11 d. ieškovė UAB „R. L.“ Arbitražo teismui pateikė prašymą taikyti arbitražo procedūrą Paslaugų teikimo sutarties 13.7 straipsnio pagrindu.
6. 2018 m. rugsėjo 21 d. šalys buvo informuotos, kad Tarptautinių prekybos rūmų Tarptautinio arbitražo teismo Generalinis sekretorius nusprendė neperduoti klausimo sprendimo teismui. 2018 m. spalio 8 d. Generalinis sekretorius patvirtino T. B. būti vieninteliu arbitru, pagal šalių bendrą paskyrimą.
Šalies argumentai
7. Ieškovė 2019 m. sausio 10 d. pateikė arbitražinį ieškinį, kuriuo prašė atlyginti 638 229,69 Eur nuostolius, padarytus neteisėtais atsakovo veiksmais. Ieškovė nurodė, kad atsakovas pažeidė savo įsipareigojimus pagal Paslaugų teikimo sutartį (vykdė neatskleistą konkurencinę veiklą per jam priklausančią bendrovę UAB „L.“), šie, ieškovės teigimu, neteisėti veiksmai sudaro pagrindą taikyti atsakovui civilinę atsakomybę ir priteisti iš jo prašomus atlyginti ieškovės patirtus nuostolius.
8. Pareiškėjo teigimu, Paslaugų teikimo sutartis pasibaigė 2010 metais, ji nebuvo atnaujinta, taip pat nebuvo sudaryta nauja tokio pat pobūdžio sutartis. Nuo 2010 m. gruodžio 28 d. šalių tarpusavio santykius reguliavo kita pagal Lietuvos Respublikos įstatymus privaloma sutartis, t. y. Darbo sutartis, kurioje nėra arbitražinio susitarimo. Be to atsakovas pažymėjo, kad Arbitražo teismas neturėjo jurisdikcijos spręsti tarp atsakovo ir ieškovo kilusio ginčo, kadangi jis priskirtinas darbo ginčų kategorijai, kurie nėra arbitruotini.
9. Arbitražo teismas nusprendė, kad Paslaugų teikimo sutartis buvo šalių tarpusavio santykių pagrindas visą R. D. darbo generalinio direktoriaus pareigose laikotarpį, tai yra, nuo 2005 m. gruodžio 28 d. iki jo atšaukimo 2018 m. vasario 6 d., todėl remiantis Paslaugų teikimo sutartyje įtvirtintu arbitražiniu susitarimu jis turi jurisdikciją nagrinėti tarp šalių kilusį ginčą. 2020 m. lapkričio 23 d. sprendimu Arbitražo teismas įpareigojo atsakovą sumokėti ieškovei: 112 382,08 Eur nuostolių atlyginimą bei penkių procentų (5%) dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 2018 m. liepos 11 d. iki galutinio atsiskaitymo; 19 450,26 Eur sumą už teisines išlaidas, patirtas bylinėjimosi metu; 8 734,56 USD arbitražinio nagrinėjimo išlaidų. Kitus reikalavimus ir prašymus Arbitražo teismas atmetė.
Šalies argumentai
10. Pareiškėjas R. D. dėl nurodyto Arbitražo teismo sprendimo Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė skundą.
11. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, nustačiusi, kad skundas atitinka procesinių dokumentų formai ir turiniui keliamus reikalavimus, 2021 m. sausio 19 d. nutartimi skundą priėmė nagrinėti. Nurodyta nutartimi ir vėliau priimta 2021 m. vasario 3 d. nutartimi, teisėjų kolegija kreipėsi į Arbitražo teismą siekdama gauti bylos išnagrinėjimui reikalingą medžiagą (arbitražo bylą Nr. 23770/MHM/HBH, kurioje buvo priimtas 2020 m. lapkričio 23 d. sprendimas). 2021 m. vasario 26 d. teisme buvo gautas Arbitražo teismo raštas, kuriuo teismas yra informuotas ir apie tai, kad Tarptautinių prekybos rūmų Tarptautinis arbitražo teismas priskirtinas Prancūzijos jurisdikcijai.
12. Teisėjų kolegija, įvertinusi Arbitražo teismo raštą bei atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 301 straipsnio 5 dalies nuostatas, apibrėžiančias apeliacijos objektą, 2021 m. kovo 4 d. nutartimi paprašė šalių pateikti savo nuomonę dėl Lietuvos apeliacinio teismo kompetencijos nagrinėti skundą dėl Tarptautinių prekybos rūmų Tarptautinio arbitražo teismo 2020 m. lapkričio 23 d. galutinio sprendimo.
Žemesnės instancijos teismas
13. Teismo nustatytu terminu bylos šalys išreiškė poziciją, kad Lietuvos apeliacinis teismas turi kompetenciją nagrinėti skundą dėl Arbitražo teismo sprendimo, kadangi skundžiamas sprendimas buvo priimtas Vilniuje, t. y. šalių susitarimu nustatytoje arbitražo vietoje.
14. 2021 m. kovo 11 d. raštu pareiškėjas R. D. taip pat prašė sustabdyti Tarptautinių prekybos rūmų Tarptautinio arbitražo teismo 2020 m. lapkričio 23 d. galutinio sprendimo ir jo pagrindu išduoto vykdomojo dokumento Nr. e2VP-3998-465/2021 vykdymą.
Motyvuojamoji dalis
Procesas nutrauktinas
Žemesnės instancijos teismas
15. CPK 301 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad skundai dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančio arbitražo sprendimų, pateikti Komercinio arbitražo įstatymo (toliau – KAĮ) nustatyta tvarka, nagrinėjami mutatis mutandis taikant CPK XVI skyriuje nustatytas taisykles. Skundai paduodami tiesiogiai Lietuvos apeliaciniam teismui. Ši nuostata apibrėžia Lietuvos apeliacinio teismo kompetenciją nagrinėti skundus tik dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančio arbitražo teismo priimtų sprendimų.
16. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą, prašydamas KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 5 punkte įtvirtintu pagrindu panaikinti Tarptautinių prekybos rūmų Tarptautinio arbitražo teismo, sudaryto iš vieno arbitro, 2020 m. lapkričio 23 d. galutinį Arbitražo teismo sprendimą arbitražo byloje Nr. 23770/MHM/HBH. Todėl, visų pirma, byloje būtina įvertinti, ar Lietuvos apeliacinis teismas turi kompetenciją nagrinėti skundą dėl ginčijamo Arbitražo teismo sprendimo CPK ir KAĮ nustatyta tvarka.
17. Sprendžiant dėl CPK 301 straipsnio 5 dalies normos taikymo, reikšminga yra atskirti arbitražo vietą ir arbitražinio nagrinėjimo vietą. Pareiškimas dėl arbitražo teismo sprendimo panaikinimo turėtų būti pateikiamas teismui, kurio šalies teritorijoje yra arbitražo teismas, kadangi jei šalys susitarė dėl arbitražo teismo konkrečioje valstybėje, jurisdikciją nagrinėti tokius prašymus turi tos valstybės teismai. Pagal KAĮ 2 straipsnio 1 dalį neatsižvelgiant į ginčo šalių pilietybę ar nacionalinę priklausomybę ir į tai, ar ginčo šalys yra fiziniai ar juridiniai asmenys, taip pat į tai, ar arbitražo procesą organizuoja nuolatinė arbitražo institucija, ar vyksta ad hoc arbitražas, šis įstatymas taikomas arbitražui, kurio vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje.
18. KAĮ įtvirtintos atskiros arbitražinio nagrinėjimo ir arbitražo vietos sąvokos. KAĮ 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad arbitražinio nagrinėjimo vieta – vieta, kurioje rengiami arbitražo teismo posėdžiai ir atliekami kiti komercinio ginčo nagrinėjimo veiksmai. Šio straipsnio 8 dalyje reglamentuojama, kad arbitražo vieta yra arbitražiniame susitarime nurodyta arba arbitražo teismo nustatyta arbitražo vieta. Jeigu šalys nėra susitarusios dėl arbitražo vietos arba šalių susitarimas dėl arbitražo vietos nėra aiškus ir kol arbitražo vieta nenustatyta arbitražo teismo, arbitražo vieta laikoma nuolatinės arbitražo institucijos buveinė, ad hoc arbitražo atveju – atsakovo gyvenamoji vieta ar buveinė, o kai yra keli atsakovai, – vieno iš atsakovų gyvenamoji vieta ar buveinė ieškovo pasirinkimu. Siekiant atskleisti šių sąvokų turinį, tikslinga įvertinti arbitražo teisės doktrinoje ir tarptautiniuose aktuose formuojamą teisės aiškinimo poziciją.
19. Arbitražo vieta (angl. arbitral seat) yra suprantama kaip šalių (ar tam tikrais atvejais arbitrų, arbitražo institucijos, ar teismo) pasirinkta vieta kaip teisinė arbitražo vieta (angl. judicial place of the arbitration). Svarbu pažymėti, kad arbitražo vietos sąvoka yra teisinė sąvoka (angl. a legal construct), bet ne geografinė ar fizinė vieta. Be to, sąvoka „vieta“ skiriama nuo nagrinėjimo vietos sąvokos (angl. „forum“), kuri siejama su vieta, kuriamoje organizuojamas posėdis (bylos nagrinėjimas) (žr., pavyzdžiui, G. B., International Commercial Arbitration, Volume 1, Kluwer Law International, 2009, p. 1248–1250. Doktrinoje taip pat pažymima, kad dažnai arbitražo vieta ir arbitražinio nagrinėjimo vieta sutampa, tačiau arbitražo sąsajos su teisine sistema nustatomos pagal arbitražo vietą, o ne šalių susitarimu pasirinktą arbitražinio nagrinėjimo vietą (žr., pavyzdžiui, Latham & Watkins, Guide to International Arbitration, 17 (2014), https://www.lw.com/thoughtleadership/guide-to-international-arbitration-2014).
20. UNCITRAL modelio tarptautinio komercinio arbitražo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad šalys gali susitarti dėl arbitražo vietos. Atitinkamai šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nepaisant šio straipsnio 1 dalies nuostatų, arbitražo teismas gali, jeigu šalys nesusitaria kitaip, susitikti bet kokioje vietoje, kurią laiko tinkama konsultuotis jo nariams, išklausyti liudytojus, ekspertus ar šalis, arba apžiūrėti prekes, kitą turtą ar dokumentus. Šio straipsnio komentare nurodoma, kad sąvoka „arbitražo vieta“ ir „ginčo nagrinėjimo vieta“ turi būti atskiriamos (UNCITRAL Digest of Case Law on the Model Lawon International Commercial Arbitration, 2012, p. 102–104).
21. Remiantis išdėstytu laikytina, kad KAĮ 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta arbitražinio nagrinėjimo vietos sąvoka yra siejama su geografine arbitražinio nagrinėjimo vieta, t. y. vieta, kur arbitražinis ginčas buvo faktiškai nagrinėjamas. KAĮ 3 straipsnio 8 dalyje nustatyta arbitražo vieta yra teisinė sąvoka, siejama su arbitražo institucijos ar arbitro vieta. Pažymėtina, kad arbitražo vieta gali nesutapti su arbitražinio nagrinėjimo vieta, kadangi arbitražinis nagrinėjimas gali būti atliekamas kitoje, ne arbitražo, vietoje.
22. Teisėjų kolegijos vertinimu, CPK 301 straipsnio 5 dalyje naudojama Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančio arbitražo sprendimo sąvoka turi būti siejama su arbitražo vieta, o ne arbitražinio nagrinėjimo vieta. Tai reiškia, kad ji siejama su arbitražo teismu, kurio vieta yra Lietuvos Respublikoje. Nustačius, kad skundžiamas arbitražo teismo, kurioje vieta nėra Lietuvos Respublikoje, sprendimas, Lietuvos apeliacinis teismas neturi kompetencijos nagrinėti tokio prašymo remiantis CPK 301 straipsnio 5 dalimi.
23. Nagrinėjamu atveju ieškovė UAB „ROL Lithuania“ arbitražo procesą Tarptautinių prekybos rūmų Tarptautinio arbitražo teisme inicijavo remdamasi 2005 m. gruodžio 28 d. sudarytoje Paslaugų teikimo sutartyje įtvirtintu arbitražiniu susitarimu. Šios sutarties 13.7 punktas įtvirtino, kad bet koks ginčas, susijęs su šios sutarties sudarymu, galiojimu, aiškinimu ar vykdymu, kiek tai leidžia bendrovės jurisdikcijoje galiojantys įstatymai, sprendžiamas vadovaujantis Tarptautinių prekybos rūmų Arbitražo ir susitaikymo taisyklėmis, vieno ar daugiau arbitrų, paskirtų pagal minėtas taisykles. Arbitražo vieta yra Vilnius, kalba – anglų. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, toks šalių susitarimas apėmė tik arbitražinio nagrinėjimo vietą ir negali būti vertinamas kaip jų susitarimas pakeisti arbitražo vietą šioje nutartyje analizuojama prasme.
24. Sutartinė komercinio arbitražo prigimtis ir šalių autonomijos principas lemia, kad šalys, sudarydamos arbitražinį susitarimą, turi teisę susitarti dėl ypač reikšmingų proceso ypatybių, inter alia, arbitražinio susitarimo turinio, formos, ribų, arbitražo vietos, arbitražinio bylos nagrinėjimo vietos, proceso trukmės ir taisyklių, ginčo išnagrinėjimui taikytinos materialiosios teisės, arbitražo institucijos ir (arba) arbitražo taisyklių, arbitrų skaičiaus, kvalifikacijos, jų skyrimo tvarkos, proceso kalbos, arbitražo išlaidų paskirstymo taisyklių, konfidencialumo ir kt. Aptartais principais turi būti vadovaujamasi ir sprendžiant dėl arbitražo teismo vietos bei arbitražinio bylos nagrinėjimo vietos nustatymo.
25. Šiuo atveju šalys arbitražiniame susitarime nustatė, kad tarp jų kilę ginčai bus sprendžiami vadovaujantis Tarptautinių prekybos rūmų Arbitražo ir susitaikymo taisyklėmis. Jų pagrindu ir tvarka Tarptautinių prekybos rūmų Tarptautinio arbitražo teismo Generalinis sekretorius patvirtino šalių susitarimu paskirtą arbitrą – T. B. būti vieninteliu arbitru ir perdavė bylą nagrinėti Arbitražo teismui.
26. Iš aptartų aplinkybių ir šalių susitarimo nuostatų spręstina, kad šiuo atveju šalys buvo pasirinkusios ginčą nagrinėti instituciniame arbitraže. Remiantis KAĮ 3 straipsnio 3 dalies 9 punktu institucinis arbitražas apibrėžiamas kaip arbitražas, kai šalių susitarimu ginčo sprendimą organizuoja, administruoja, sudaro sąlygas arbitražiniam nagrinėjimui ir kitus šalių susitarimu suteiktus įgaliojimus vykdo nuolatinė arbitražo institucija. Nagrinėjamu atveju esminius ginčo, nagrinėtino arbitraže procesinius veiksmus šalių susitarimu nustatė Tarptautinių prekybos rūmų Arbitražo ir susitaikymo taisyklės, šalys arbitražo procese jų laikėsi (kreipėsi dėl ginčo iškėlimo, arbitro paskyrimo ir kt.). Šalių arbitražinio susitarimo pagrindu ginčo nagrinėjimo vieta buvo Vilniuje, ginčas nagrinėjamas Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo taisyklių tvarka paskirto vieno arbitro. Tačiau geografinė ginčo nagrinėjimo vieta šiuo atveju nelemia arbitražo teismo sprendimo teisminės priežiūros vietos, kuri siejama tik su arbitražo vieta. Šalių susitarimu kitokia arbitražo vieta nei Tarptautinių prekybos rūmų Tarptautinio arbitražo teismo buveinės vieta nebuvo nustatyta. Pažymėtina, kad analogiškas aiškinimas dėl arbitražo vietos ir arbitražinio nagrinėjimo vietos bei arbitražo vietos santykio su valstybės teismo jurisdikcija arbitražo atžvilgiu pateikiamas ir užsienio teismų praktikoje (žr., pavyzdžiui, Anglijos ir Velso Aukštojo teismo (Karalienės kolegijos skyriaus) 2018 m. gegužės 4 d. sprendimą byloje Nr. CL-2017-000512).
27. Nagrinėjamu atveju, šalių ginčą nagrinėjo ne Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiantis arbitražo teismas, bet Tarptautinių prekybos rūmų Tarptautinio arbitražo teismas (šio teismo paskirtas arbitras), kurio vieta yra Paryžiuje (Prancūzija), tuo tarpu Vilniuje (Lietuvos Respublika) buvo tik arbitražinio nagrinėjimo vieta. Minėta, kad CPK 301 straipsnio 5 dalyje nustatyta Lietuvos apeliacinio teismo kompetencija arbitražo sprendimų peržiūros atžvilgiu yra siejama su arbitražo vieta, o ne arbitražinio nagrinėjimo vieta. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė prašymą panaikinti arbitražo teismo sprendimą, kurio vieta nėra Lietuvos Respublikoje.
28. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija sprendžia, kad Lietuvos apeliacinio teismo kompetencijai nepriklauso pareiškėjo skundžiamo Tarptautinių prekybos rūmų Tarptautinio arbitražo teismo sprendimo teisminė priežiūra pagal CPK 301 straipsnio 5 dalį, todėl apeliacinis procesas dėl Tarptautinių prekybos rūmų Tarptautinio arbitražo teismo 2020 m. lapkričio 23 d. galutinio sprendimo arbitražo byloje Nr. 23770/MHM/HBH, panaikinimo, vadovaujantis CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punkto bei nurodyto straipsnio 5 dalimi, nutrauktinas.
29. Pripažinus, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos apeliacinis teismas neturi kompetencijos nagrinėti skundo dėl Tarptautinių prekybos rūmų Tarptautinio arbitražo teismo sprendimo, teismo jurisdikcijai nepriskirtinas ir pareiškėjo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimas (CPK 148 straipsnio 2 dalis).
30. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad užsienio teismų (arbitražų) sprendimai Lietuvos Respublikos teritorijoje gali būti vykdomi tik po to, kai juos pripažįsta Lietuvos apeliacinis teismas, kaip valstybės įgaliota institucija pripažinti sprendimą (CPK 809 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis CPK 810 straipsnio 6 dalimi, užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo sąlygas nustato 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei KAĮ. KAĮ 51 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad arbitražo sprendimas, priimtas bet kurioje valstybėje – 1958 m. Niujorko konvencijos dalyvėje, Lietuvos Respublikoje pripažįstamas ir vykdomas pagal šio straipsnio ir 1958 m. Niujorko konvencijos nuostatas (KAĮ 51 straipsnio 1 dalis). Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, toks prašymas Lietuvos apeliaciniame teisme nebuvo sprendžiamas (CPK 179 straipsnio 3 dalis ), todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Tarptautinio arbitražo teismo 2020 m. lapkričio 23 d. galutinis sprendimas, neatlikus jo pripažinimo ir leidimo vykdyti procedūros, neįgijo res judicata galios ir negali būti vykdomas Lietuvos Respublikoje.
31. Pareiškėjas už skundo pateikimą sumokėjo 375 Eur žyminio mokesčio. Apeliacinį procesą pagal pareiškėjo skundą nutraukus žyminis mokestis jam grąžintinas (CPK 315 straipsnio 5 dalis).
32. Šalys yra pateikusios prašymus atlyginti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas nurodo patyręs 6 985,38 Eur bylinėjimosi išlaidų, o UAB „R. L.“ – 6 384,30 Eur. Bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles reglamentuoja CPK 93 straipsnis. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, reglamentuoja CPK 94 straipsnis. Remiantis šio straipsnio 1 dalimi, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.
33. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje taikant CPK 94 straipsnio nuostatas, išaiškinta, kad, civilinę bylą nutraukus, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos remiantis priežasties teorija, lemiamą reikšmę turi ne galutinio teismo sprendimo priėmimas, o procesinis šalių elgesys, įvertinus bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastingumą, šalių apdairumą, rūpestingumą atliekant procesinius veiksmus, taip pat ir ieškinio padavimą, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-36-313/2018, 21 punktas).
34. Šalies tinkamo elgesio apibrėžtis pateikta CPK 93 straipsnio 4 dalyje: šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Byloje nenustatyta, kad šalys būtų piktnaudžiavusios savo procesinėmis teisėmis – pareiškėjas inicijavo procesą siekdamas teisėtų tikslų, šalys domėjosi proceso eiga, dėjo pastangas siekdamos užtikrinti jo efektyvumą. Todėl remiantis įvertintomis aplinkybėmis bei atsižvelgdama kasacinio teismo praktiką (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-690/2018 11 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką) teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju bylinėjimosi išlaidos tarp šalių neskirstomos. Toks sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nagrinėjamu atveju atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CPK 3 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 94 straipsniu, 301 straipsnio 5 dalimi, 315 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir nurodyto straipsnio 5 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
procesą dėl Tarptautinių prekybos rūmų Tarptautinio arbitražo teismo2020 m. lapkričio 23 d. galutinio sprendimo arbitražo byloje Nr. 23770/MHM/HBH panaikinimo nutraukti.
Pareiškėjui R. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) grąžinti 375 Eur (tris šimtus septyniasdešimt penkis eurus) žyminio mokesčio, sumokėto 2020 m. gruodžio 22 d. mokėjimo nurodymu.