Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėjas Česlovas Kulikauskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-225-531/2015 Teisminio sprendimo Nr. 1-50-1-00413-2014-2 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6. (S)

2015 m. liepos 17 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Ciesiūno, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Artūro Ridiko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. S. ir A. J. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 6 d. nuosprendžio, kuriuo,-

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 str. 1 d. – laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams;

- pagal BK 214 str. 1 d. – laisvės atėmimu 2 metams;

- pagal BK 215 str. 1 d. – laisvės atėmimu 2 metams;

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams.

A. J. pagal BK 182 str. 3 d. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Baudžiamasis procesas pagal BK 140 str. 1 d. nutrauktas nesant nukentėjusiojo ar jo teisėto atstovo pareiškimo ar prokuroro reikalavimo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 str. 1 d. 6 p.).

- pagal BK 180 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams;

- pagal BK 214 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams;

- pagal BK 215 str. 1 d. – laisvės atėmimu 2 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams.

A. S. pagal BK 182 str. 3 d. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Iš A. J. ir A. S. solidariai priteista 92,68 Eur turtinės ir 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam D. Ž..

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. J. ir A. S. nuteisti už tai, kad 2014-10-11 apie 14.30 val., name, esančiame (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), veikdami kartu, panaudodami fizinį smurtą, pagrobė iš nukentėjusiojo D. Ž. svetimą turtą, o būtent: reikalaudami D. Ž. pinigų ir liepdami atiduoti priklausančią D. Ž. banko mokėjimo kortelę, A. J. sudavė vieną kartą taburete, bei kartu su A. S. ne mažiau keturių kartų D. Ž. į galvą, tuo padarant nukentėjusiajam muštinę žaizdą kaktoje dešinėje, odos nubrozdinimą kaktoje dešinėje, poodines kraujosruvas dešiniame skruoste, kairiame žąste, poodinę kraujosruvą su nubrozdinimu kairės akies išoriniame kampe, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu palaužiant nukentėjusiojo pasipriešinimą, pagrobė svetimą, D. Ž. priklausančią elektroninę mokėjimo priemonę – AB „(duomenys neskelbtini)“ „(duomenys neskelbtini)“ mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), kurios sąskaitoje buvo ne mažiau 320 Lt.

Be to, A. J. ir A. S., veikdami kartu, 2014-10-11 apie 14.30 val., name, esančiame (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), neteisėtai, plėšimo būdu, įgijo svetimą, D. Ž. priklausančią elektroninę mokėjimo priemonę – AB „(duomenys neskelbtini)“ „(duomenys neskelbtini)“ mokėjimo elektroninę kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) ir D. Ž. tapatybės patvirtinimo duomenis, pakankamus finansinei 320 Lt operacijai inicijuoti.

Be to, A. J. ir A. S., veikdami kartu, 2014-10-11 apie 14.52 val., AB „(duomenys neskelbtini)“ bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), neteisėtai panaudotoję svetimą, D. Ž. priklausančią elektroninę mokėjimo priemonę – AB „(duomenys neskelbtini)“ „(duomenys neskelbtini)“ mokėjimo elektroninę kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) ir tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis finansinei operacijai inicijuoti, nuėmė iš minėto bankomato 320 litų.

Teismo posėdyje nuteistasis A. J., jo gynėjas, taip pat nuteistojo A. S. gynėjas prašė apeliacinius skundus tenkinti. Prokuroras ir nukentėjusiojo atstovė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs skundžiamą nuosprendį, apeliacinius skundus ir baudžiamosios bylos medžiagą, sprendžia, jog šiuo atveju ikiteisminis tyrimas byloje buvo atliktas tinkamai, o apylinkės teismas, išsamiai ir nuodugniai ištyręs bylos aplinkybes, priėmė teisingą bei pagrįstą nuosprendį, kuriuo A. S. ir A. J. buvo pripažinti kaltais dėl D. Ž. plėšimo, jo elektroninės mokėjimo priemonės ir naudotojo duomenų įgijimo bei panaudojimo.

Apeliaciniais skundais nuteistieji neigia padarę jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Tvirtina, jog nebuvo atlikti visi reikiami tyrimo veiksmai, o apylinkės teismas netinkamai vertino nukentėjusiųjų parodymus, neatsižvelgė į šių asmenų parodymų nenuoseklumą ir tarpusavio prieštaravimus. Taip pat neįvertino to, kad pagal susiklosčiusias šeimines, buitines ir su sveikatos sutrikimais susijusias aplinkybes jie neturėjo tikslo daryti nusikalstamų veikų. Tačiau tokie nuteistųjų tvirtinimai yra nepagrįsti.

Pirmiausia pažymėtina tai, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d., apeliacinės instancijos teismas skundžiamą nuosprendį patikrina tiek, kiek to yra prašoma. Atsižvelgiant į tai, jog baudžiamasis procesas dėl veikų, numatytų BK 140 str. 1 d. (dėl M. G. ir R. M. sužalojimo) nutrauktas, tačiau ši nuosprendžio dalis neskundžiama, apeliacinės instancijos teismas neanalizuoja ir neaptaria įrodymų susijusių su šių asmenų sužalojimu.

Nacionalinių ir tarptautinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. J. ir A. S. padarė BK 180 str. 1 d., 214 str. 1 d. ir 215 str. 1 d. numatytas nusikalstamas veikas. Pripažindamas nuteistuosius kaltais, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniuose skunduose nėra jokių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti skundžiamą nuosprendį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Iš bylos duomenų matyt, kad A. J. teismo posėdyje aiškino, jog jis 2014-10-11 lankėsi R. M. ir D. Ž. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) g. Nr. (duomenys neskelbtini), ieškodamas V. V., o A. S. nurodo, kad nurodytą dieną jis lankėsi nukentėjusiojo namuose tikslu pasiskolinti iš jo pinigų. Abu teigia, jog lankėsi ne kartu, o po vieną. Nurodo, kad veikos už kurias nuteisti, nepadarė. Nors nuteistieji kaltais neprisipažįsta, tačiau jų kaltė įrodyta nukentėjusiųjų M. G., D. Ž. ir R. M. parodymais, specialistų išvadomis apie nukentėjusiesiems padarytus sužalojimus, AB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktomis nuotraukomis, kur A. S. užfiksuotas prie bankomato tuo laiku, kai jis, panaudodamas D. Ž. mokėjimo kortelę ir jos duomenis, iš bankomato paima D. Ž. priklausančius pinigus. Šiais įrodymais nustatyta, kad 2014-10-11 apie 14-15 val. nukentėjusiesiems būnant R. M. ir D. Ž. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) g. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), užėjęs A. J. su kitu asmeniu, paklausęs „kur (duomenys neskelbtini)“, spyrė du kartus R. M. į paširdžius ir pareikalavo D. Ž. pinigų. Jam atsisakius, vartojo smurtą, suduodamas kumščiais bei taburete į nukentėjusiajam galvą. Dėl vartojamo smurto D. Ž. atidavė A. J. mokėjimo kortelę ir pasakė jos PIN kodą. M. G. patvirtino, kad būdamas kitame kambaryje matė, kaip A. J. sudavė taburete D. Ž. į galvą, girdėjo kaip pastarasis du kartus sakė PIN kodą, o jam pasakius, kad šis neužmuštų D. Ž., A. J. trenkė jam į veidą ir spyrė į koją. Visi nukentėjusieji patvirtino A. J. pažinoję. M. G. nurodė, kad A. J. pažįsta apie 10 metų, žinojo ji pravarde „K.“. R. M. nurodė, kad A. J. pažinojo, nes jis anksčiau nuomojosi butą (duomenys neskelbtini) gatvėje. Atpažinimo metu sužinojo ir jo pavardę, D. Ž. teigė, kad anksčiau yra skolinęs pinigus A. J.. A. J. išėjus, M. G. apie nusikalstamą veiką pranešė policijos pareigūnams. Tai patvirtina byloje esantis garso įrašas, kuriame girdėti, kad vyriškis praneša apie tai, kad du vyriškiai atėję į namą (duomenys neskelbtini) g. Nr. (duomenys neskelbtini) sumušė du žmones. Nors kalbėdamas telefonu M. G. nenurodė policijos pareigūnams, kokie asmenys buvo atėję ir sužalojo nukentėjusiuosius, tačiau iš policijos pareigūnų tarnybinių pranešimų matyti, kad jiems atvykus į įvykio vietą, M. G. nurodė, kad juos sumušė iš matymo pažįstamas asmuo, pravarde „K.“. Be to, nors neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusieji įvykio metu buvo neblaivūs (jiems nustatytas vidutinis girtumo laipsnis), tačiau, kaip matyti iš bylos aplinkybių, tai nesutrukdė jiems suvokti esminių įvykio momentų, nes jų parodymai (dėl asmenų, atėjusių į butą skaičiaus, vartojamo smurto masto, sužalojimo pobūdžio, tam tikrų detalių) sutampa tarpusavyje bei atitinka kitus bylos įrodymus. Nukentėjusieji R. M. ir M. G. patvirtino, kad A. J. pirmiausia smurtą pavartojo prieš ją, dėl ko ji prarado sąmonę ir atsipeikėjo tik tuomet, kai jau buvo atvykę greitosios pagalbos tarnybos darbuotojai. Todėl ji nematė prieš D. Ž. panaudoto smurto. M. G., A. J. vartojant smurtą prieš D. Ž., buvo kitame kambaryje. Nurodė, kad A. J. mušant D. Ž., jis (M. G.) buvo atsukęs nugarą, todėl negalėjo matyti visų jo veiksmų. Tačiau matė kaip D. Ž. A. J. sudavė į galvą taburete ir šiais jo parodymais nėra pagrindo netikėti, nes jie atitinka kitus bylos įrodymus: teismo medicinos specialistų išvadas, kuriose konstatuojama, kad D. Ž. padaryta muštinė žaizda kaktos dešinėje, paveikus kietu buku briauną turinčių daiktu ir tai galėjo būti taburetė. Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad įvykio vietoje šalia lovos, kur gulėjo D. Ž., buvo rasta apversta taburetė. Daiktų paėmimo ir apžiūros protokoluose užfiksuota, kad ant D. Ž. įvykio metu vilkėtų drabužių yra dėmių, panašių į kraują, o daugelis dėmių yra ant marškinėlių, ties dešine apykaklės puse, kas sutampa su D. Ž. nustatytų sužalojimų lokalizacija bei nukentėjusiųjų parodymais dėl smurto prieš D. Ž. vartojimo. Taigi, aplinkybės, kad A. J. įvykio metu atėjo į R. M. butą ir vartodamas smurtą neteisėtai paėmė iš D. Ž. mokėjimo kortelę bei išgavo PIN kodą, yra nustatyta neginčijamai, dėl ko pirmosios instancijos teismas dėl šių nusikalstamų veikų jį nuteisė visiškai pagrįstai.

Be to, skundžiamu nuosprendžiu dėl pirmiau aptartų veiksmų visiškai pagrįstai buvo nuteistas ir A. S.. Kaip pagrįstai nustatė apylinkės teismas, nuotraukomis, kur užfiksuotas asmuo, paimantis iš bankomato D. Ž. priklausančius pinigus, nustatyta, kad jis turėjo nukentėjusiojo mokėjimo kortelę ir inicijuodamas šią finansinę operaciją, naudojosi jo tapatybę patvirtinančiais duomenimis, ko neneigia ir pats A. S.. Įvertinus tai, kad ši finansinė operacija buvo atlikta betarpiškai tuoj pat po A. J. plėšimo, kurio metu ši kortelė buvo užvaldyta, o plėšimo metu A. J. buvo su kitu asmeniu, kuris suvokė jo atliekamų veiksmų pobūdį, apylinkės teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą kad A. J. šią kortelę ir jos tapatybės patvirtinimo duomenis įgijo kartu su A. S., ir ją perdavė A. S., kuris, inicijavo finansinę operaciją ir paėmė nukentėjusiajam priklausančius pinigus - 320 Lt sumą. Kiekvieno iš nuteistųjų veiksmai buvo būtini galutinio tikslo – nukentėjusiojo neteisėto pinigų pasisavinimo pasiekimui, kiekvienas iš nuteistųjų realizavo dalį jiems inkriminuotų nusikaltimų, numatytų BK 182 str. 1 d., 215 str. 1 d., 215 str. 1 d., objektyviosios pusės veiksmų: A. J., jam būnant su A. S., pavartojęs smurtą prieš D. Ž. gavo iš nukentėjusiojo mokėjimo kortelę ir sužinojęs kortelės PIN kodą, kortelę ir gautą informaciją perdavė A. S., kuris inicijavo finansinę operaciją, paimdamas D. Ž. priklausančius pinigus. Tokiu būdu A. J. ir A. S. pagal BK 180 str. 1 d., 214 str. 1 d., ir 215 str.1 d. skundžiamu nuosprendžiu nuteisti visiškai pagrįstai.

Tokių argumentų nepaneigia ir nuteistųjų tvirtinimai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikti visi reikiami proceso veiksmai, ar kad šių nusikalstamų veikų negalėjo įvykdyti dėl įvairių buitinių ar su sveikatos sutrikimais susijusių aplinkybių. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas itin kruopščiai ir operatyviai, kadangi byloje surinkti duomenys yra pakankami pagrįstai išvadai dėl nuteistųjų kaltės daryti. Negana to, kokius proceso veiksmus reikia atlikti kiekvienu atveju sprendžia ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis prokuroras, todėl A. S. turėjo galimybes kreiptis į prokurorą su prašymu atlikti konkrečius veiksmus. Tokių prašymų nuteistasis nereiškė, nors buvo supažindintas su ikiteisminio tyrimo pabaiga bei gavo kaltinamąjį aktą. Be to, jokių aplinkybių, kad jo teisės yra pažeistos A. S. nenurodė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Priešingai, ikiteisminio tyrimo metu pats nuteistasis atsisakė gynėjo, o pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu jis gynėją turėjo, ir jam buvo suteikta kvalifikuota teisinė pagalba. Atsižvelgiant į tai, A. S. argumentai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikti visi reikiami veiksmai, o taip pat kad buvo pažeistos jo teisės, yra atmetami, kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti. Be to, tas pats pasakytina ir apie A. J. teiginius, kad dėl susiklosčiusių buitinių aplinkybių jis negalėjo padaryti nusikalstamų veikų, kadangi nei gyvenamosios vietos turėjimas, nei įvairūs sveikatos sutrikimai savaime nerodo, kad asmuo negali daryti nusikalstamų veikų, juo labiau kad šiuo atveju A. J. kaltė yra visiškai įrodyta byloje esančių įrodymų visetu.

Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas visiškai pagrįstai dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų pripažino kaltais A. J. ir A. S., o skirdamas jiems bausmes, BK 54 str. nuostatų nepažeidė, atsižvelgė tiek į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, tiek į apeliantų asmenybes bei motyvuotai paskyrė tinkamas, atitinkančias savo tikslus, bausmes. Apeliacinių skundų argumentai apylinkės teismo išvadų, su kuriomis sutinka apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia, todėl keisti nuosprendį apeliaciniuose skunduose išdėstytomis aplinkybėmis nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas

nutarė:

Nuteistųjų A. S. ir A. J. apeliacinius skundus atmesti.