- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-04
- Bylos Nr.
- 2A-730-823/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-02355-2012-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Goda Ambrasaitė-Balynienė (pran.), Algirdas Auruškevičius
- Atsakovas
- D. V.
- Ieškovas
- BUAB „TDA STATYBA“
- Kategorijos
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės-Balynienės, kolegijos teisėjų Algirdo Auruškevičiaus ir Rūtos Burdulienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „TDA STATYBA“ ieškinį atsakovui dėl nesąžiningai gautų lėšų priteisimo ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas BUAB „TDA STATYBA“ kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydamas iš atsakovo D. V. priteisti 67 022,05 Lt nesąžiningai gautų lėšų bei taikyti restituciją. Nurodė, kad patikrinus BUAB „TDA STATYBA“ sudarytus sandorius ir atliktus finansinius veiksmus per paskutinius 36 mėnesius iki bankroto bylos iškėlimo teisme dienos nustatyta, kad BUAB „TDA STATYBA“ 2008 m. gruodžio 19 d. atliko finansinę operaciją – pinigų (67 022,05 Lt) išmokėjimą iš bendrovės kasos UAB „TDA STATYBA“ direktoriui D. V.. Skolos išmokėjimo pagrindas – įsiskolinimas atsakovui pagal finansinę apyskaitą (ūkio išlaidos). Pagal ginčijamą finansinę operaciją atsiskaičius išskirtinai tik su vienu kreditoriumi – D. V., atsiskaitymas su visais likusiais kreditoriais tapo pastebimai sunkesnis, todėl sutartis yra vertintina kaip priešinga įmonės veiklos tikslams bei sąlygojusi įmonės negalėjimą atsiskaityti su likusiais kreditoriais.
Atsiliepimas
Atsakovas D. V. su pareikštu ieškiniu nesutiko. Paaiškino, kad nėra sudaręs su UAB „TDA STATYBA“ jokio sandorio, pagal kurį jam, kaip kreditoriui, būtų buvę išmokėti bankroto administratoriaus reikalaujami grąžinti pinigai. 2008 m. gruodžio mėnesį bendrovė vykdė ūkinę veiklą ir siekė ją toliau vykdyti. Bendrovė, vykdydama veiklą, įsigydavo įvairių ūkinei veiklai reikalingų prekių, už kurias buvo atsiskaitoma mokėjimo pavedimais arba grynais pinigais. Kai prekės būdavo įsigyjamos už grynus pinigus, bendrovei atsakovas pateikdavo prekes ir už prekes sumokėtų pinigų sumokėjimą patvirtinančius įrodymus (sąskaitas-faktūras, kasos aparatų kvitus, kasos pajamų orderius, pinigų priėmimo kvitus). Šios ūkinės finansinės operacijos buvo fiksuojamos pirkimo operacijų žurnale ir avanso apyskaitose. Remiantis šiais dokumentais UAB „TDA STATYBA“ atsakovui, kaip atskaitingam asmeniui, išmokėdavo pinigus. Tai buvo atlikta ir 2008 m. gruodžio 19 dieną, ką patvirtina kasos išlaidų orderis Nr.268. Paaiškino, kad su bendrove nesudarė jokio sandorio, nepardavė bendrovei jokių prekių, ir negali būti laikomas ieškovo kreditoriumi actio Pauliana prasme. Pinigus už prekes gavo tretieji asmenys, su kuriais ir buvo atsiskaityta per atsakovą.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. liepos 5 d. sprendimu ieškovo UAB „TDA STATYBA“ ieškinį tenkino – pripažino 2008 m. gruodžio 19 d. BUAB „TDA Statyba“ atliktą finansinę operaciją – 67 022,05 Lt išmokėjimą iš bendrovės kasos D. V., negaliojančia bei taikė restituciją – priteisė iš atsakovo D. V. ieškovui BUAB „TDA STATYBA“ 67 022,05 Lt bei 2 149,66 Lt žyminio mokesčio valstybei.
Teismas nurodė, kad ieškovo ginčijama finansinė operacija yra vienašalis sandoris, kuris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu. Byloje nenustatyta, kad UAB „TDA STATYBA“ būtų turėjusi pareigą sudaryti ginčijamą sandorį, ieškinio senaties taikymo klausimo nekėlė nei viena bylos šalių. Ieškovas, būdamas nemokus, atlikęs ginčijamą mokėjimą suteikė pirmenybę vienam iš kreditorių – atsakovui, pažeisdamas kitų kreditorių teises. Ieškovas, neturėdamas lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, privalėjo pirmiausia atsiskaityti su darbuotojais, valstybės biudžetu.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas D. V. prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Teismas privalėjo įsitikinti, ar ginčo mokėjimo momentui ieškovas buvo nemokus. Šioje byloje nenustatyta aplinkybė, nuo kurio momento UAB „TDA STATYBA“ tapo nemoki. Pirmos instancijos teismas taip pat turėjo aiškintis aplinkybes, ar ginčo mokėjimas buvo būtinas ieškovo veiklai. Ši aplinkybė turėjo būti ištirta ir nurodyta administratoriaus veiklos ataskaitoje, pateiktoje kreditorių susirinkimui. Administratorius atsakovui jokių dokumentų neteikia.
2) Ginčo mokėjimas atsakovui buvo atliktas kaip bendrovės darbuotojui. Mokėjimas buvo atliktas atsiskaitant už prekes, be kurių bendrovės veikla buvo neįmanoma (automobilių degalai, ryšių paslaugos, statybinės medžiagos), kai bendrovė dar dėjo pastangas išlikti, baigti daromus statybos darbus ir gauti pajamas. Toks sandoris negali būti ginčijamas taikant actio Pauliana.
3) Teismas neištyrė su ieškinio senaties taikymu susijusių aplinkybių, neišaiškino atsakovui ieškinio senaties instituto esmės, jo taikymo galimybės.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas BUAB „TDA STATYBA“ prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1) Apelianto pozicija dėl actio Pauliana instituto taikymo yra neteisinga. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnį kreditoriaus teisių pažeidimas nustatytinas tais atvejais, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.
2) Neparemti įrodymais ir neatitinka tikrovės apelianto teiginiai, kad bankroto administratorius neteikė atsakovui reikalaujamų dokumentų arba kitos informacijos. Apeliantas turėjo visas galimybes gauti informaciją ir dokumentus bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu, tačiau to nepageidavo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ex officio patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.
Ginčas byloje kilęs dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo ir materialinės teisės normų taikymo, sprendžiant dėl sandorio negaliojimo CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) pagrindu. Actio Pauliana instituto taikymo sąlygos yra aiškiai suformuluotos teismų praktikoje: ) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009, 2008 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008, ir kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčijama finansinė operacija (pinigų išmokėjimas) yra vienašalis sandoris, kuris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada atitinka galiojančią teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2011, Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-597/2010). Tačiau, kaip jau minėta, tam, kad pripažinti sandorį negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, byloje būtina nustatyti įstatyme įtvirtintų sąlygų visetą. Tai, kad konkrečiu atveju egzistuoja sąlygos sandoriui panaikinti CK 6.66 straipsnio pagrindu, turi įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis).
Šalys neginčijo, kad ieškovas, atstovaujamas bankroto administratoriaus, ginančio visų bendrovės kreditorių teises, turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad ieškinio senaties termino klausimas byloje nebuvo keliamas. Vadovaujantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, ieškinio senatis taikoma tik ginčo šalies reikalavimu, o ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ieškinio atmetimo pagrindas (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Esant tokioms aplinkybėms nepagrįstais pripažintini apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neišaiškino atsakovui ieškinio senaties taikymo galimybės. Atsakovui, neturinčiam teisinio išsilavinimo, dalyvaujant procese be advokato, teismas privalėjo išaiškinti jam procesines teises, tačiau negalėjo aiškinti ir nurodyti, kokius materialinio teisinio pobūdžio atsikirtimus į ieškinį atsakovas gali reikšti, kadangi tai pažeistų teismo nepriklausomumo ir nešališkumo reikalavimus bei rungimosi principą (CPK 12, 21 straipsniai).
Esminis ginčas tarp šalių kilęs dėl to, ar ginčijamas sandoris laikytinas pažeidžiančiu ieškovo kreditorių teises. Vadovaujantis CK 6.66 straipsnio 1 dalimi, sandoris laikytinas pažeidžiančiu kreditoriaus teises, jei dėl jo skolininkas tampa nemokus, arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Nagrinėjamoje byloje ieškovas įrodinėjo būtent nepagrįstos pirmenybės suteikimą atsakovui kaip vienam iš ieškovo kreditorių, todėl pirmiausia byloje buvo būtina nustatyti, ar atsakovas yra ieškovo kreditorius CK 6.66 straipsnio prasme.
Ieškovo ginčijamas sandoris – pinigų atsakovui išmokėjimas iš bendrovės kasos „atsiskaitytinai už įsigytas prekes ir paslaugas“. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. Nr. 179 nutarimu patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 9 punktu, ūkio subjektas gali išmokėti pinigus ūkio subjekto darbuotojams, kuriuos ūkio subjekto vadovas paskyrė mokėti už turtą, žemės ūkio produkciją, suteiktas paslaugas, mokėti avansą, padengti kitas su ūkio subjekto veikla susijusias išlaidas ir (arba) priimti pinigų įplaukas (toliau vadinama – atskaitingas asmuo). Išmokant pinigus iš kasos, išrašomas kasos išlaidų orderis. Atskaitingas asmuo, gautais pinigais atsiskaitęs su kitais ūkio subjektais, fiziniais asmenimis, pateikia vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) pinigų sumokėjimo įrodymo dokumentus, kuriuos surašo į avanso ataskaitą, – nurodo joje šių dokumentų pavadinimus, numerius, datas, išmokėtas sumas. Atskaitingas asmuo atsiskaito vyriausiojo buhalterio (buhalterio) nustatyta ir ūkio subjekto vadovo patvirtinta tvarka ir terminais (biudžetinėse įstaigose – ne rečiau kaip kartą per mėnesį). Taigi, pagal bendrą tvarką pinigai atsakingam asmeniui išmokami prieš pastarajam ūkio subjekto vardu atliekant atitinkamus mokėjimus ūkio subjekto vardu. Esant tokiai situacijai, ginčo sandorio nebūtų pagrindo vertinti kaip bendrovės atsiskaitymo su atsakovu, o atsakovo vertinti kaip bendrovės kreditoriaus CK 6.66 straipsnio prasme, kadangi sandoriams su trečiaisiais asmenimis būtų naudojamos ne atsakovo asmeninės, o ieškovo atsakovui tuo tikslu iš bendrovės kasos avansu išduotos lėšos. Kitokia situacija susiklostytų tuomet, jei ginčo sandoriu atsakovui būtų grąžintos jo asmeninės lėšos, jau panaudotos bendrovės reikmėms, atsiskaitant pagal bendrovės sandorius (tokią prielaidą galima daryti iš šalių teismui teiktų paaiškinimų). Tokiu atveju atsakovas būtų pripažįstamas bendrovės kreditoriumi CK 6.66 straipsnio prasme, o atsiskaitymą su juo būtų galima vertinti pagal šiame straipsnyje nurodytas sąlygas. Ieškovas neginčija, kad atsakovui išmokėtos lėšos yra tinkamai pateisintos (b.l. 63), tačiau į bylą nepateikti įrodymai, pagal kokius bendrovės sandorius buvo mokama ginčijamu sandoriu išmokėtomis lėšomis, ar šie sandoriai buvo sudaryti iki, ar po pinigų išmokėjimo atsakovui, nors ši aplinkybė yra esminė sprendžiant dėl ieškovo pareikšto reikalavimo pagrįstumo.
Ginčijant sandorį dėl nepagrįstos pirmenybės suteikimo vienam iš kreditorių taip pat turi būti nustatyta, ar ieškovas, sudarydamas ginčo sandorį, buvo faktiškai nemokus. Byloje nustatyta, kad ginčo mokėjimas atliktas 2008 m. gruodžio 19 d. (b.l. 8). Bankroto byla ieškovui iškelta Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartimi (b.l. 5), t.y. praėjus beveik dvejiems metams po ginčo sandorio. Pirmosios instancijos teismas, ginčijamu sprendimu konstatuodamas, kad ginčo sandorio sudarymo metu ieškovas buvo faktiškai nemokus, šios aplinkybės nepagrindė byloje surinktais įrodymais. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad bendra iki 2008 m. gruodžio 19 d. ieškovo vykdytinų įsipareigojimų kreditoriams suma buvo 235 747,68 Lt (b.l. 3). Apie pusę ieškovo nurodytų įmonės įsiskolinimų darbuotojams yra 2008 m. gruodžio mėnesio skolos, pažyma pateikta 2008 m. gruodžio 31 d., o ne 2011 m. gruodžio 19 d. duomenimis (b.l. 11). Įrodymų apie įsiskolinimus kitiems ieškovo nurodomiems kreditoriams į bylą nepateikta. Pagal 2009 m. gruodžio 31 d. balanso duomenis įmonės turtas sudarė 622 164 Lt (b.l. 5). Pagal šiuos duomenis konstatuoti ieškovo bendrovę buvus nemokią pagrindo nėra, o duomenų apie ieškovo turimą turtą ginčo sandorio datai į bylą nepateikta. Byloje nenustatyta, ar, ir kokia apimtimi, ginčo sandorio sudarymo dieną bendrovė galėjo vykdyti įsipareigojimus esamiems bendrovės kreditoriams. Pažymėtina, kad vien pradelstų įsipareigojimų kai kuriems bendrovės kreditoriams faktas nėra pakankamas bendrovės nemokumui konstatuoti.
Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad actio Pauliana nesudaro teisinių prielaidų ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Alytaus tekstilė“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-7-485/2010). Atsižvelgiant į tai, kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sandoris pripažintinas pažeidžiančiu kreditorių teises vien dėl to, kad jo sudarymo metu bendrovė turėjo pirmesnės eilės kreditorių, kurių reikalavimai nebuvo patenkinti. Šiuo atžvilgiu būtina įvertinti ginčijamo sandorio pobūdį - mokėjimams, atliekamiems įprastinei bendrovės veiklai vykdyti, tam tikrais atvejais gali būti pagrįstai suteikiama pirmenybė, nes tokiu būdu siekiama išvengti bendrovės nemokumo, o tuo pačiu pagerinti, o ne pabloginti bendrovės kreditorių padėtį. Konstatavus, kad bet kokie lėšų išmokėjimai pagal avansines apyskaitas, esant sutrikusiam atsiskaitymui su dalimi bendrovės kreditorių, laikytini prieštaraujančiais bendrovės kreditorių interesams, įmonių galimybė tęsti ūkinę – komercinę veiklą esant laikiniems finansiniams sunkumams būtų nepagrįstai suvaržyta. Kita vertus, sutiktina su ieškovo argumentu, kad bendrovei nutraukus ūkinę – komercinę veiklą ir turint įsiskolinimų kreditoriams, atsiskaitymas su vienu iš jų gali būti vertinamas kaip pažeidžiantis kitų kreditorių interesus. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad byloje nenustatyta, kada konkrečiai ieškovo bendrovė nutraukė ūkinę – komercinę veiklą, ir ar išties veikla buvo nutraukta išsyk po atsiskaitymo su atsakovu.
Sprendžiant dėl ginčo sandorio negaliojimo CK 6.66 straipsnio pagrindu, taip pat turi būti nustatytas ieškovo nesąžiningumas, t.y. žinojimas, kad ginčo sandoris pažeis kreditorių teises. Skolininko nesąžiningumo kaip būtinosios actio Pauliana sąlygos pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo ir nevertino, dėl jos ginčijamame sprendime nepasisakyta. Skolininko sąžiningumo vertinimas šiuo atveju neatsiejamai susijęs su ginčijamo sandorio pobūdžiu – šiuo atveju turi būti nustatyta, ar lėšų išmokėjimas bendrovės einamajai komercinei – ūkinei veiklai vykdyti, esant įsiskolinimų tam tikriems bendrovės kreditoriams, galėjo būti skolininko pagrįstai vertinamas kaip prieštaraujantis bendrovės kreditorių interesams, atsižvelgiant į įmonės finansinę padėtį ir jos veiklos perspektyvas ginčo sandorio sudarymo metu.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas priėmė ginčijamą sprendimą neatskleidęs bylos esmės, ir dėl šios priežasties apeliacinį skundą tenkina, ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikina ir bylą grąžina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kadangi pagal byloje esančius įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kolegija
nutaria:
Apeliacinį skundą tenkinti.
Panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimą ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.