Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (pranešėja), Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas) ir Konstantino Gurino,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų K. B., I. B. ir A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 6 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-185-48/2008 pagal ieškovų K. B., I. B. ir A. B. ieškinį atsakovams E. B., I. B., B. B., P. K., T. M., D. R., M. R., V. K., J. Ž. ir I. B., tretieji asmenys M. B., Č. B., M. B., L. B., J. K., E. B., dėl paveldėto turto padalinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nuosavybės teisės į minėtus žemės sklypus buvo atkurtos A. Ž. bei mirusiajai B. K. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. rugpjūčio 17 d. sprendimais Nr. 41-7417, Nr. 41-7418 po 3,50 ha žemės kiekvienai Vilniaus raj., Bajorų km. Į Vilniaus m. teritorią pateko vienas ha žemės ir šis turtas nebuvo grąžintas. Tačiau 2005 m. gruodžio 2 d. mirus A. Ž., o jos bei B. K. teisių ir turto perėmėjai atsakovai paveldėjo visą jų turtą, kartu ir ieškovams priklausiusią minėtų žemės sklypų dalį, bei atsisakė geruoju spręsti paveldėto turto padalinimo klausimus. Ieškovai nurodė, kad nėra atsisakę teisių į jiems priklausančią žemės dalį, palikimą priėmė ir valdo jį iki šiol, o į teismą anksčiau nesikreipė, nes tikėjosi, kad šis klausimas, iškilęs tarp giminių bus išspręstas šeimoje susitarimo būdu. Ieškovų nuomone, jie yra A. Ž. ir B. K. turto paveldėtojais, nes jos bei jų įpėdiniai atsakovai nuosavybę, kartu ir ieškovų dalį, gavo pagal specialų įstatymą, išvestinių paveldėjimo teisinių santykių pagrindu. Atsakovai, būdami A. Ž. ir B. K. įstatyminiai paveldėtojai sutinkamai su CK 5.1 straipsniu taip pat yra teisių ir pareigų perėmėjai, todėl turi įvykdyti vyresnių žmonių susitarimus, tai atitiktų geros moralės principus. Atsakovai turi grąžinti be pagrindo paveldėtą turtą – tą dalį žemės sklypų, kuri turėjo atitekti ieškovams, kaip K. B. įpėdiniams. Ieškovai savo reikalavimus grindė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsniu., CK 5.11, 5.13, 5.69 bei 5.70 straipsniais.

Atsakovų nuomone, šis 2006 m. gegužės 16 d. paduotas ieškinys turėtų būti atmestas taip pat ir tuo pagrindu, kad ieškovai yra praleidę senaties terminą ieškiniui dėl palikimo priėmimo teisėtumo ar išduoto paveldėjimo teisės liudijimo (CK 5.8 str.). Be to ieškovai, teigdami buvus susitarimą dėl turto padalinimo, su ieškiniu į teismą turėjo kreipti per 3 metus nuo šio turto atsiradimo ir A. Ž. bei B. K. turto paveldėtojams atsisakius sudaryti turto perleidimo sutartis. Atsakovai laiko, kad ieškovai apie pažeistas teises sužinojo, priėmus sprendimus apie nuosavybės teisės atkūrimo, todėl šio ieškinio senatis baigėsi 2002 m. liepos 1 d. (1964 m. CK 84 str. 1 d., CK 5.8 str., Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str.).

Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. rugpjūčio 17 d. sprendimais Nr.41-7417 ir Nr.41-7418 A. Ž. ir B. K. vardu buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko I. B. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą, suteikiant kiekvienai jų po 2,25 ha žemės ir po 1,25 ha miško sklypą Bajorų ir Pavilionių kaimuose, Vilniaus rajone. Šie žemės ir miško sklypai buvo grąžinti po 1/10 dalį mirusios B. K. turto paveldėtojams jos vaikams atsakovams P. K., T. M., D. R., V. K., o 2004 m. vasario 13 d. mirus L. B., jai tenkanti dalis atiteko B. K. anūkams atsakovams E. B., I. B., B. B., T. B., kuriam 2005 m. rugpjūčio 28 d. mirus, jo dalį paveldėjo jo brolis ir seserys. Po A. Ž. mirties jai tekusį sklypą paveldėjo sūnus J. Ž., taip pat dalį ginčo sklypų jis yra įsigijęs dovanojimo sutarčių pagrindu. Atsakovė I. B. žemės ūkio paskirties sklypo dalį įsigijo dovanojimo sutarties pagrindu, o atsakovas M. R. žemės savininku tapo pagal pirkimo - pardavimo sutartį.

Be to, teismas sprendė, jog ieškovai neįrodė teiginių, jog buvo susitarimas tarp pretendentų į nuosavybės teisės atkūrimą, tai yra konkretus susitarimas ir konkrečiomis sąlygomis dėl to, jog A. Ž. tvarkys su nuosavybės atkūrimu susijusius dokumentus ir veiks taip pat ir ieškovų interesais, o vėliau žemė bus pasidalinta. Šią išvadą teismas grindė nurodydamas, jog ieškovų paaiškinimai dėl tokio susitarimo buvimo yra prieštaringi, netikslūs ir nekonkretūs, o liudytojos Z. B. ir J. K. taip pat nepaaiškino apie susitarimo sudarymo laikotarpį arba jo turinį. Atsakovai neigia buvus tokį susitarimą. Be to, tokio susitarimo, kuriuo būtų pavesta kito asmens vardu atlikti veiksmus valstybinėse įstaigose, buvimo nėra leista nustatyti remiantis liudytojų parodymais, nes pagal tuo metu galiojusias teises normas toks susitarimas turėjo būti įformintas notaro ar jam prilyginto asmens patvirtintu įgaliojimu (1964 m. CK 67, 68 str.). Teismo nuomone, tokio susitarimo buvimą paneigia ir A. B. 1993 m. kovo 2 d. pareiškimas, kuriuo ji atsisakė pretenzijų į I. B. turėtą nuosavybę, nors jo pasirašymo metu ieškovai tokią teisę turėjo. Taigi šis susitarimas aiškiai patvirtina atsisakymą nuo teisės.

Teismas taip pat nurodė, kad nors apie tokio susitarimo buvimą su B. K. ar jos teisių perėmėjais net nekalbama, tačiau siekiama pasidalinti ir jai atitekusius žemės sklypus, be to, prašoma net trečdalio šių sklypų, nenurodant, kokiu pagrindu reiškiamas reikalavimas už kitus A. B. vaikus (trečiuosius asmenis). Konstatavo, kad ieškovai negali reikalauti iš atsakovų, įvairiais teisiniais bei, pabrėžtina, ieškovų net neginčijamais pagrindais (dovanojimą ir pirkimą - pardavimą), ne vien per paveldėjimo teisės institutą tapusių žemės savininkais, padalinti jų įgytą nuosavybę. Esant vienašaliam sandoriui, o rašytinis atsisakymas savo teisės gali būti tokiu pripažįstamas, asmuo nebegali keisti savo valios, jeigu to sandorio pagrindu kiti asmenys teisėtai įgijo tam tikrų teisių, tokią taisyklę yra suformulavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT 1999 m. birželio 23 d. nutartis civ. byloje Nr.3K-3-343/1999, kat. 42).

Teismas taip pat sprendė, kad ieškovų atsisakymą pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą iš dalies patvirtina ir tai, jog jie patys neatliko jokių teisinių veiksmų, kurie reikalingi siekiant atkurti nuosavybės teises, o pagal 1997 m. liepos 1 d. Įstatymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo 10 straipsnio ketvirtąją dalį, piliečiai, praleidę nustatytus terminus prašymams paduoti, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą (LAT civilinė byla Nr. 3K-3-864/1999 (kat. 35).

Teismas ginčo santykiams turėjo taikyti paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje numatyta teisė susigrąžinti turtą yra išvestinė iš savininko teisių ir šie santykiai reguliuojami paveldėjimo teisės normomis. Negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kai nesant pareikštos palikėjo valios, prioritetas būtų teikiamas ne asmenims, susijusiems su palikėju šeimos, tėvų ir vaikų ryšiais, bet kitiems asmenims (Konstitucijos 23 str.). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju teismas, paskirstydamas K. B. palikimą, nesant pareikštos palikėjo I. B. valios palikti turtą tik B. K. ir A. Ž., ir nesant K. B. valios palikti turtą B. K., A. Ž. bei jų vaikams, taip pat nesant ieškovų atsisakymo nuo K. B. palikimo, nepagrįstai prioritetą suteikė tėvų – vaikų ryšiais nesusijusiems asmenims ir jų teisių perėmėjams. Be to, teismas, nurodydamas, jog nė vienas iš ieškovų negali būti priskirtas prie B. K. ar A. Ž. įpėdinių, nevertino aplinkybės, jog nei A. Ž., nei B. K. bei atsakovai taip pat negali būti priskirti prie įstatyminių įpėdinių į žemės dalį, K. B. priklausančią po turto savininko tėvo I. B. mirties. Teismas, nurodydamas, jog ieškovų atsisakymą į palikimą iš dalies patvirtina ir tai, jog jie nepateikė prašymų į nuosavybės teisių atkūrimą, nepagrįstai nesivadovavo faktiniais nuosavybės atkūrimo bylos bei civilinės bylos duomenimis ir netinkamai taikė įstatymus. Nei vienas iš ieškovų įstatymo nustatyta tvarka nepateikė atsisakymo nuo savininko I. B. palikimo dalies, priklausančios jų tėvui ir sutuoktiniui K. B., todėl ieškovams priklausanti palikimo dalis neteisėtai perduota be jų sutikimo kitiems asmenims – B. K., A. Ž. bei jų įpėdiniams. Taip iš ieškovų nepagrįstai atimta jų nuosavybė – palikimo dalis, už kurią neatlyginta. Teismas sprendimą grindė prielaidomis, nors bylos faktai bei rašytiniai įrodymai įrodo ieškovų minėtas aplinkybes dėl susitarimų buvimo. Iš nekilnojamojo turto atkūrimo bylos seka, kad visus veiksmus ir už save ir už B. K., atliko A. Ž. Susitarimo buvimą patvirtina ir A. B. pateiktas pareiškimas, kurio negalima traktuoti kaip atsisakymo nuo dalies palikimo po sutuoktinio mirties. Susitarimą patvirtina ir liudytojų parodymai bei aplinkybė, jog A. Ž. dalį žemės buvo atidavusi be dokumentų naudotis I. B. Netinkamas teismo sprendimas dėl ieškinio senaties taikymo, nes ieškovai negali būti laikomi kreditoriais.

Teismo sprendimas pagrįstas, nes po 1992 m. sausio 14 d. Įstatymo dėl nuosavybės atstatymo pataisų, ieškovai įgijo teisę kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į uošvio bei senelio I. B. iki nacionalizacijos turėtą žemę, tačiau to nepadarė. Apeliantų argumentai dėl B. K. pareiškimo atkurti nuosavybę neteisėtumo yra klaidingi, nes jai mirus visus klausimus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu, tvarkė jos dukra D. R. Be to, 1993 m. kovo 2 d. ieškovė A. B. pateikė valstybės įgaliotai institucijai rašytinės formos pareiškimą dėl atsisakymo įgyvendinti teisę atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Ieškovams teigiant, kad neatsisakius palikimo, atsakovų nuosavybės teisės į I. B. nuosavybės teise turėtą turtą buvo atkurtos neteisėtai, kyla klausimas, ar ieškovai, nenuginčiję pirminių nuosavybės teisės įgijimo sandorių, tai yra 1999 m. rugpjūčio 17 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimų, turi teisę reikšti tokio pobūdžio ieškinį. Turto ar jo dalies negalima išreikalauti, jo pasidalinti ar paimti, jei toks turtas, įgytas teisės akto, sandorio ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu, prieš tai nenuginčijus teisinio pagrindo, kuriuo remiantis buvo įgyta nuosavybės teisės į turtą. Ieškovai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių faktą, kad tarp ieškovų ir A. Ž. buvo sudarytas susitarimas dėl grąžinto turto pasidalijimo. Toks susitarimas, atižvelgiant į jo esmę, pagal 1964 m. CK 43 straipsnį, privalėjo būti sudarytas rašytine forma. Nesilaikius įstatymo reikalaujamos rašytinės formos, pagal 1964 m. CK 58 straipsnio antrąją dalį, šalims yra atimama teisė, esant ginčui, sandoriui patvirtinti remtis liudytojų parodymais. Ieškovai nepateikė teismui jokių įrodymų, jog jie priėmė ginčo turtą ar jo dalį kaip palikimą, taip pat nepateikė įrodymų apie tai, jog šiuo metu valdo ir naudoja šioje byloje ginčo objektu esantį turtą. Ieškovams po 1999 m. rugpjūčio 17 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimų priėmimo dienos buvo žinomos aplinkybės, susijusios su nuosavybės teisių atkūrimu, todėl ieškovai praleido ieškinio senaties terminą (1964 m. CK 84 str. 1 d., Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str., CK 5.8 str. 1 d.). Ieškinys negalėjo būti tenkinamas ir dėl to, kad ieškovai neturėjo teisės reikšti tokio pobūdžio ieškinio. Ieškovai negali kelti reikalavimo dėl paveldėto turto padalijimo, nes pagal A. Ž. ir B. K. mirties dieną galiojusius teisės aktus ieškovai negalėjo būti jų turto paveldėtojais. Be to, ieškovai prašo priteisti 1/3 ginčo žemės dalį, tačiau jie yra tik du iš šešių A. B. ir K. B. vaikų, todėl negali pretenduoti į tokią turto dalį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti tiek faktinį, tiek teisinį apeliacinio skundo pagrindą bei absoliučius teismo sprendimo negaliojimo pagrindus. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą suklydo taikydamas civilinio proceso teisės normas ir dėl šios priežasties neatskleidė bylos esmės (CPK 329 str. 1 d., 327 str. 1 d. 2 p.).

Kaip žinoma, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas bei Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtinta vieną iš svarbiausių civilinio proceso teisės principų – teisminės gynybos prieinamumo principą, kuris reiškia, jog kiekvienam asmeniui, manančiam esant pažeistas jo teises, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Tačiau siekiant įgyvendinti visų asmenų vienodą teisę naudotis teismine gynyba CPK griežtai ir aiškiai reglamentuoja specialią tvarką, kaip asmenys gali įgyvendinti minėtą savo teisę. Tuo tikslu civilinio proceso įstatymas griežtai reglamentuoja ieškino pareiškimo priėmimo tvarką, o taip pat imperatyviai įtvirtina reikalavimus, kurie keliami šio procesinio dokumento turiniui ir formai (CPK 135 str.). Teismas, vykdydamas CPK 137, 115 straipsnių reikalavimus, nagrinėjimui gali priimti tik griežtus įstatymo reikalavimus atitinkančius ieškinius, nes tik tokiu būdu, tai yra kai iš pateikto ieškinio yra aiškios šalys, keliami reikalavimai, pateikiamas jų pagrindimas bei įrodymai, tai yra išdėstytas faktinis bei teisinis ieškinio pagrindas ir dalykas, pradėjus nagrinėti ieškinį atsakovai turėtų galimybę tinkamai suformuluoti savo atsikirtimus, o teismas turėtų galimybę tinkamai atskleisti bylos esmę. Šių reikalavimų privalomas pobūdis yra pagrįstas CPK 7, 12, 13 straipsnių nuostatomis, kad teismas, nagrinėdamas bylą turi užtikrinti proceso ekonomiškumo, rungimosi bei dispozityvumo principų įgyvendinimą.

Kaip buvo paminėta šioje nutartyje anksčiau, ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams prašydami padalinti mirusiojo K. B. turtą, tai yra priteisti mirusiojo vaikams ieškovams K. B. ir I. B. 1/3 dalį 2,500 ha miško ūkio paskirties žemės sklypo, Vilniaus m. k.v., ir 1/3 dalį 0,500 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo Avižienių k.v. nurodydami, kad 1/4 dalį šios žemės kartu su jais paveldi mirusiojo sutuoktinė ieškovė A. B. (t. 1, b. l. 1 – 3, 55 – 57). Nurodė, kad 1991 m. balandžio 1 d. miręs jų tėvas ir sutuoktinis K. B. bei jo seserys A. Ž. ir B. K. turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į žemę, kuri iki nacionalizavimo priklausė jų tėvui I. B. Teigė, kad 1991 metais ieškovai giminiškai pasitikėjimo pagrindu susitarė su A. Ž., jog ji tvarkys visus nuosavybės teisės atkūrimo bei žemės grąžinimo klausimus, o juos galutinai išsprendus šį turtą visi pretendentai padalins tarpusavyje ir toks susitarimas liko galioti po 1992 m. rugsėjo 2 d., tai yra po B. K. mirties. Ieškovė A. B. teigė, kad pasitikėdama A. Ž. 1993 m. kovo 2 d. pasirašė pareiškimą, kad neprieštarauja, jog ji gautų savo dalį, tačiau nuo savo ir savo vaikų dalies neatsisakė, kad 1999 m. A. Ž. bei mirusiajai B. K. atkūrus minimas nuosavybės teises, A. Ž. leido ieškovui I. B. naudoti dalimi žemės, tačiau po jos mirties (2005 m. gruodžio 2 d.), jos bei B. K. teisių ir turto perėmėjai atsakovai paveldėjo visą turtą, kartu ir ieškovams priklausiusią žemės dalį, bei atsisakė geruoju spręsti paveldėto turto padalinimo klausimus. Ieškovai nurodė, kad atsakovai turi grąžinti be pagrindo paveldėtą turtą – tą dalį žemės sklypų, kuri turėjo atitekti ieškovams, kaip K. B. įpėdiniams, todėl ieškovai prašė padalinti šį turtą, o jiems priklausančią dalį, tai yra trečdalį priteisti. Ieškovai savo reikalavimus grindė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsniu, CK 5.11, 5.13, 5.69, 5.70 straipsniais.

Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies, teismas nustatė, kad ieškovų pareikštas ieškinys yra su trūkumais, tai yra prašydami padalinti atsakovų paveldėtą turtą ir jiems priteisti turto dalį, ieškovai neginčija nei nuosavybės teisės atkūrimo aktų, nei paveldėjimo teisės liudijimų, nei dovanojimo ar pirkimo - pardavimo sandorių, kurių pagrindu Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotos atsakovų nuosavybės teisės į šį turtą ( t. 1, b. l. 18 - 20). Be to nurodė, kad pagal bylos medžiagą į ginčo turtą gali pretenduoti kiti K. B. vaikai, kuriuos ieškovai įtraukė dalyvauti šioje byloje trečiaisiais asmenimis, nenurodydami argumentų dėl jų reikalavimo teisių. Teismas teigė, kad ieškininiame pareiškime pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą teisinė padėtis yra nustatyta specialiu įstatymu ir ji negali būti tapatinama ar gretinama su įpėdinių teisine padėtimi, esant paveldėjimo santykiams, todėl ieškovai neteisingai remiasi teisės normomis, kurios reglamentuoja palikimo pasidalijimo būdus bei formas (CK 5.11, 5.13, 5.69, 5.70 str.).

Teisėjų kolegija, remdamasi paminėtu, sprendžia, kad pats teismas pripažimo, jog nagrinėjamo ieškinio faktinis pagrindas bei dalykas, tai yra pretenzijos atsakovams ir siekimas atgauti, kaip nurodo ieškovai, jiems priklausantį turtą yra kildinami iš nuosavybės teisių į minimą turtą atkūrimo, o ne iš paveldėjimo teisinių santykių, o reikalavimas išreikalauti iš atsakovų nepagrįstai įgytą turtą negali būti reiškiamas nenuginčijus atsakovų nuosavybės teisių į šį turtą atsiradimo pagrindo (paveldėjimo teisės liudijimai, sandoriai). Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovai, atsiliepdami į teismo priimtą ieškinį bei ieškovų paduotą apeliacinį skundą, taip pat nurodo (t. 1, b. l. 34 – 38, 62 – 66, t. 2, b. l. 48 - 53), kad nagrinėjamas ieškinys nekonkretus, o pareikšti reikalavimai yra netikslūs. Tuo tarpu šis ieškininis pareiškimas buvo priimtas nagrinėti neišsprendus klausimo dėl jo trūkumų pašalinimo, be to, byloje nėra duomenų, kad teismas, pastebėjęs šią klaidą bylos nagrinėjimo metu bei vykdydamas anksčiau paminėtų civilinio proceso normų reikalavimus, būtų pareikalavęs, jog ieškovai patikslintų bei sukonkretintų pareikšto ieškinio faktinį ieškinio pagrindą bei dalyką. Iš tiesų, ieškovus byloje atstovavo advokatė, tačiau ši aplinkybė neatleidžia teismo nuo pareigos užtikrinti, kad šis esminę reikšmę teisingam bylos išnagrinėjimui turintis procesinis dokumentas, nuo kurio priklauso nagrinėjamos bylos ribų tinkamas apibrėžimas ir bylos esmės atskleidimas, o taip pat užtikrinimas teisės kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims tinkamai paruošti savo procesinius dokumentus ir gintis nuo pareikšto ieškinio, atitiktų proceso įstatymo reikalavimams. Tik tokiu būdu teismas gali užtikrinti paminėtų civilinio proceso ekonomiškumo, rungimosi bei dispozityvumo principų įgyvendinimą.

Remdamasi paminėtomis aplinkybėmis teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo padaryta procesinė klaida sukliudė atskleisti bylos esmę ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl skundžiamas teismo sprendimas naikinamas. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į ieškovų nors ir netiksliai suformuluotą ieškinio pagrindą ir dalyką, siejamą su nuosavybės teisių atkūrimu pagal specialųjį įstatymą, teismas nesiaiškino tų esminių faktinių bylos aplinkybių, kurias, esant pareikštiems tokiems reikalavimams, buvo būtina aiškintis. Taip pat teismas nevykdė civilinio proceso įstatyme įtvirtintos pareigos išaiškinti ieškovams teisę tikslinti pareikštus reikalavimus, jų pagrindą bei galimybę reikšti kitus reikalavimus, susijusius su jų suformuluotų ieškininių reikalavimų pagrindu, tai yra nuosavybės teisių atkūrimu. Teisėjų kolegija negali ištaisyti pirmosios instancijos teismo klaidos, todėl byla grąžinama tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d., 327 str. 1 d. 2 p.).

Be paminėto, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas, nagrinėdamas ieškovų argumentus dėl taip vadinamo ,,giminiško“ pasitikėjimo pagrindu ieškovės A. B. bei A. Ž. 1991 m. sudaryto susitarimo dėl nuosavybės teisės atkūrimo, žemės grąžinimo dokumentų tvarkymo bei turto pasidalijimo, nevisapusiškai ir nepilnai ištyrė bylos aplinkybes, suklydo taikydamas materialinę teisę.

Visų pirma, teismas, konstatuodamas tai, kad ieškovai neįrodė buvus konkretų susitarimą, su konkrečiomis sąlygomis, neįvertino ieškovų tvirtinimo, kad buvo susitarta, jog I. B. turėta žemė turėtų būti padalinta į tris dalis, kurios būtų tekusios jo vaikams K. B. bei jo seserims A. Ž. ir B. K. Taigi, priešingai nei sprendė teismas, ieškovai nurodė, jog buvo susitarta dėl konkrečios turto dalies. Be to, ieškovai įrodinėdami šį susitarimą, rėmėsi aplinkybe, kad A. Ž. buvo davusi ieškovui I. B. naudotis dalimi - 20 arų grąžintos žemės sklypu. Atsakovai šią aplinkybę neigia, tačiau liudytoja A. K. patvirtino, kad ieškovė A. B., liudytojos žodžiais tariant, buvo atgavusi žemę, o liudytoja Z. B. paaiškino, kad A. Ž. ieškovei A. B. davė žemės, kurią dirbo I. B. (t. 1, b. l. 201 – 207). Taigi nors minėtos liudytojai ir nedalyvavo šalims sudarant susitarimą, tačiau turint omenyje tokio susitarimo pobūdį (susitarimas tarp artimų žmonių), tai, kad susitariantys asmenys gyveno kaime ir visiškai tikėtina, kad tokios aplinkybės (nuosavybės teisių į žemę atkūrimas), kaip paprastai, yra žinomos artimai bendraujantiems asmenims, o liudytojos teigia, kad jos pažįsta ne tik ieškovus, bet pažinojo ir artimai bendravo su A. Ž., šių liudytojų paaiškinimus, juos vertinant bendrame aplinkybių kontekste, teismas neturėjo pagrindo laikyti neturinčiais įrodomosios reikšmės.

Antra, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad šių liudytojų parodymai yra neleistinas įrodymas šiuo klausimu (CK 177 str. 4 d.). Kaip minėta, teismas sprendime nurodė, kad pagal galiojusias civilinės teisės normas toks susitarimas turėjo būti įformintas notaro ar jam prilyginto asmens patvirtintu įgaliojimu (1964 m. CK 67, 68 str.), o rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais, o įstatyme įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. Pažymėtina, kad įstatymai nenumato, jog tokio pobūdžio susitarimą, kuris yra įrodinėjimo dalykas šioje byloje, būtina sudaryti rašytine forma, o taip pat žinoma, kad pagal CK 1.93 straipsnio 6 dalį teismas gali netaikyti reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymo pasekmių, atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylos aplinkybes, jeigu draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Byloje nustatyta, kad įrodinėjamas susitarimas tarp šalių buvo sudarytas iki 2001 m. CK įsigaliojimo, tačiau pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį 2001 m. CK nustatytos taisyklės dėl sandorių negaliojimo pasekmių taikomos nepaisant to, kada jie buvo sudaryti. Taigi nagrinėjamu atveju, kai šalys ginčijasi dėl susitarimo sudarymo, priešingai nei teigia teismas, iš ieškovų neatimta teisė susitarimo sudarymo faktą įrodinėti liudytojų parodymais. Teisėjų kolegijos nuomone, vertintina aplinkybė, kad šalys, sudarę susitarimą, buvo giminaičiai, kad kiekviena iš jų turėjo įstatymo suteiktas lygias teises susigrąžinti nuosavybę į lygias dalis senelio I. B. turėtos žemės ir spręstina ar draudimas panaudoti liudytojų parodymus neprieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (CK 1.5 str.).

Trečia, teismas nepagrįstai byloje esantį minimą ieškovės A. B. 1993 m. kovo 2 d. pareiškimą (Nuosavybės teisių atkūrimo medžiaga Nr. 3, 30 lapas) vertino, kaip įrodymą aiškiai patvirtinantį ieškovų atsisakymą nuo pretenzijų į I. B. turėtą nuosavybę, tai yra atsisakymą nuo teisės į žemę ir, atitinkamai, kaip įrodymą, paneigiantį buvus tokį susitarimą. Teismas netyrė šio pareiškimo surašymo, parašo patvirtinimo aplinkybių, teksto turinio, nevertino šį pareiškimą pasirašiusios pačios ieškovės A. B. paaiškinimo dėl jo pasirašymo aplinkybių bei tikrosios valios. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovės A. B. 1993 m. kovo 2 d. pareiškimas yra rašytinis atsisakymas savo teisės, todėl asmuo nebegali keisti savo valios, jeigu to sandorio pagrindu kiti asmenys teisėtai įgijo tam tikrų teisių. Taip teigdamas, teismas rėmėsi taisykle, kurią yra suformulavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999 m. birželio 23 d. nutartyje (civ. byla Nr.3K-3-343/1999, bylų kategorija 42). Tačiau šį pareiškimą laikydamas vienašaliu sandoriu, teismas turėjo suteikti ieškovams teisę jį nuginčyti įstatymo nustatyta tvarka.

Ketvirta, teismas nagrinėdamas klausimą dėl susitarimo buvimo, nevertino aplinkybės, jog byloje nėra duomenų, kad kiti ieškovai, kurie šio pareiškimo pasirašymo metu jau turėjo teisę pretenduoti į jų senelio turėtą žemę, kokiu nors būdu būtų pareiškę apie atsisakymą nuo jiems tenkančios dalies. Kaip buvo minėta, pagal Įstatymo dėl nuosavybės teisių atstatymo 2 straipsnio pirmosios dalies 2 punkto 1992 m. sausio 17 d. redakciją bei 1997 m. liepos 9 d. įsigaliojusio Įstatymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo 2 straipsnio pirmosios dalies 2 punktą (nuosavybės teisės atkurtos Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. rugpjūčio 17 d. sprendimais), mirus buvusiam savininkui, nuosavybės teisė buvo atkuriama jo vaikams. Taigi mirus buvusio savininko vaikui, nuosavybės teisė buvo atkuriama pastarojo sutuoktiniui ir vaikams į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Minimo Įstatymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo 2 straipsnio pirmosios dalies 4 punkte buvo numatyta, kad nuosavybė atkuriama turto savininko vaiko, kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartyje (civ. byla Nr. 3K-3-777/2003, E. R., P. R., R. R., A. R., D. S., S. V. T. v. A. R., tretieji asmenys Klaipėdos apskrities viršininko administracija, Klaipėdos rajono savivaldybė Nr. 3K-3-777/2003, bylų kategorija 38.2) yra konstatavęs, kad šių normų lingvistinė analizė patvirtina, jog, mirus buvusiam savininkui, nuosavybės teisės atkūrimas kitiems su juo susijusiems asmenims yra grindžiamas bendrosios dalinės nuosavybės principu (CK 4.72 str.). Taigi turto savininko mirusio vaiko įpėdinis (vaikas, sutuoktinis) nuosavybes teisę į visą išlikusį nekilnojamąjį turtą gali atkurti, kai nėra kitų asmenų, kuriems įstatymas suteikia teisę atkurti nuosavybės teisę į mirusiojo asmens turtą ir kai kiti turto savininko mirusio vaiko vaikai ar kiti asmenys, turintys teisę į nuosavybės teisės atkūrimą, aiškiai išreikšdami savo valią, atsisakė savo teisės atkurti nuosavybės teisę. Tuo tarpu ieškovai nuosekliai teigia, tuo argumentuojamas taip pat ir apeliacinis skundas, kad nei vienas iš ieškovų įstatymo nustatyta tvarka nepateikė atsisakymo nuo I. B. palikimo dalies, priklausančios jų tėvui ir sutuoktiniui K. B., todėl ieškovams priklausanti palikimo dalis neteisėtai nesant jų sutikimo perduota kitiems asmenims – B. K., A. Ž. bei jų įpėdiniams.

Penkta, nagrinėjant klausimą dėl minimo susitarimo buvimo, o taip pat aiškinant bei vertinant A. B. 1993 m. kovo 2 d. pareiškimą, teismas šiuo aspektu be pagrindo netyrė ir nenagrinėjo aplinkybių dėl duomenų įrašymo bei ištaisymo 1991 m. rugsėjo 26 d. prašyme grąžinti žemę (išmokėti kompensaciją), kurį yra pasirašiusi A. Ž., (Nuosavybės teisių atkūrimo medžiaga Nr. 2, 36 lapas). Šioje nutartyje buvo paminėta, kad teismas nustatė, jog A. Ž. prašyme, kaip galimus įpėdinius, įvardijo save, seserį B. K. bei dar vieną asmenį, kurio pavardė prašyme yra neįskaitoma ir užbraukta. Nurodė, kad pagal pirmąsias vardo bei pavardės raides galima spėti, kad buvo nurodyta ieškovė A. B., be to galima įskaityti ir jos sutuoktinio Karolio vardą. Teigė, kad byloje nėra patikimų duomenų apie tai, kodėl šie asmenys buvo išbraukti, nes kitos dvi pretendentės A. Ž. ir B. K. yra mirusios, o VAVA atsiųstose nuosavybės teisių atkūrimo bylose minėto prašymo paskutinė eilutė net nebuvo nukopijuota (Nuosavybės teisių atkūrimo medžiaga Nr. 3, 24 lapas). Teismas padarė prielaidą, jog taisyta buvo todėl, kad pagal Įstatymo dėl nuosavybės teisių atstatymo 2 straipsnio redakciją, galiojusią prašymo surašymo metu, nei vienas iš ieškovų neturėjo teisės pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, o pasikeitus šios normos redakcijai nei vienas iš ieškovų atitinkamo prašymo į žemėtvarkos institucijas nepadavė, priešingai, ieškovė A. B. minimu pareiškimu patvirtino neturinti jokių pretenzijų į brolienės A. Ž. paveldimą po tėvo mirties žemę. Teismas buvusį įrašą A. Ž. prašyme vertina kaip aplinkybę, patvirtinančią jos sąžiningumą.

Teisėjų kolegija, laiko būtinu atkreipti dėmesį į tai, kad prielaidomis pagrįsti išvadas teismo sprendime yra neleidžiama, tuo labiau dėl veiksmų, kurių pagrindu atsiranda teisinės pasekmės. Valstybės institucijų teismui pateikti nuosavybės teisių atkūrimo dokumentai yra oficialūs įrodymai, todėl teismas, nustatęs juose padarytus taisymus (asmenų įrašymas, išbraukimas), turėtų pareikalauti jų originalus ir patikrinti šias aplinkybes (kada, kokiu pagrindu ir kas tai padarė ir kt.). Taigi nagrinėjamoje byloje kyla klausimas ar valstybės institucijose nebuvo pažeisti galiojusių įstatymų reikalavimai priimant dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, juos saugant, darant juose pakeitimus ir kt.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie klausimai yra viešojo intereso dalis, todėl teismas turėtų būti aktyvus tiriant šias aplinkybes. Tuo labiau, kad, kaip minėta, 1992 m. sausio 14 d. įsigaliojus naujai 2 straipsnio redakcijai, tai yra po neilgo laiko tarpo nuo A. Ž. pareiškimo padavimo, ieškovai - K. B. sutuoktinė A. B. bei jų vaikai taip pat įgijo teisę pretenduoti į minimą turtą. Teismas, kaip minėta laikė, kad ieškovų atsisakymą pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą iš dalies patvirtina faktas, kad jie patys tokio įstatymo galiojimo terminu jokių teisinių veiksmų neatliko, o pagal Įstatymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo 10 straipsnio 4 dalies nuostatą, praleidę nustatytus terminus prašymams paduoti, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą.

Taigi teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turėtų nagrinėti klausimą, kokią reikšmę ieškovų nuosavybės teisei į ginčo žemę gali turėti aplinkybė, jog ieškovė A. B. ir/ar jos vyras K. B. jau buvo nurodyti valstybės institucijai, kaip turintys teisę į I. B. turėtos nuosavybės teisės atkūrimą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog tais atvejais, kai prašyme atkurti nuosavybės teises į nekilnojamą turtą yra nurodytitam tikri pretendentai, išreiškę valią į nuosavybės teisių atkūrimą, atsisakyti jiems atkurti tokią teisę institucija, atsakomga už žemės reformos vykdymą, turi teisę tik tuomet, kai tokie pretendentai yra aiškiai išreiškę valią nepretenduoti į šių teisių atkūrimą, kuri yra užfiksuota reikiama forma.

Šešta, teismas, atmesdamas ieškovų teiginius apie minimo susitarimo buvimą, nurodė, kad byloje nėra įrodymų patvirtinančių, kad buvo tariamasi taip pat ir su B. K. ar jos teisių perėmėjais, nors siekiama pasidalinti ir jai atitekusius žemės sklypus, tačiau nevertino aplinkybės, kuria apeliantai grindžia savo poziciją, kad visus klausimus, susijusius su visos nuosavybės teisės atkūrimu, tvarkė tik A. Ž., o pačios B. K., kuri, kaip minėta, mirė 1992 m. rugsėjo 2 d., parašo nėra netgi ant prašymo atkurti šias teises. Tačiau, nepaisant to, I. B. nuosavybės teisė jos vardu buvo atkurta ir jos paveldėtojams žemė buvo grąžinta.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino visų esminę reikšmę bylai turinčių aplinkybių ir dėl šioje nutartyje nurodytų CPK reikalavimų pažeidimo neatskleidė bylos esmės. Todėl skundžiamas sprendimas naikintinas ir, atsižvelgiant į tai, kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, byla perduodama pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies ketvirtu punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 6 d. sprendimą panaikinti, o bylą grąžinti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.