Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. spalio 18 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d. laisvės atėmimu vienuolikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas suėmus nuo 2007 m. gegužės 9 d. iki 2007 m. spalio 18 d.

M. K. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 str. 1 d. (padarytų 2004 m. birželio 26 d. ir 2007 m. balandžio 27 d. – gegužės 2 d. laikotarpiu), išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

Iš M. K. priteista nukentėjusiajai V. S. 10000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 25,18 Lt proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

M. K. nuteistas už tai, kad 2007 m. gegužės 8 d., apie 17 val., J. K. priklausančio namo, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje dėl kilusio asmeninio pobūdžio konflikto tyčia nužudė nukentėjusįjį G. V., vartodamas prieš jį intensyvaus masto smurtą – iš pradžių suduodamas smūgius kumščiais, po to nukentėjusiajam nukritus nuo fotelio, ant kurio sėdėjo, ant grindų, spardydamas kojomis ir pataikydamas į įvairias kūno vietas, padarė daugybinius kūno sužalojimus – odos nubrozdinimus ir poodines kraujosruvas kairėje kaktos pusėje, kairės ausies kaušelyje ir kairėje smilkinio pusėje, poodines kraujosruvas nosyje, lūpose, dešinės akies viršutiniame voke, ant dešiniojo antakio, paakio, skruosto, žando bei smilkinio, kairiojo žando ir pažandės, ant kairiojo peties, kraujosruvas dešinės akies obuolio jungtinėje, lūpų gleivinėse, galvos minkštuosiuose audiniuose – dešinio smilkinio, kairiosios pakaušio pusės bei kairiojo smilkinio dalyse, kairiajame smilkinio raumenyje, poodines kraujosruvas ant rankų ir kojų, krūtinės ląstos bei ant kairiojo klubo kaulo sparno, dešiniųjų septinto – devinto šonkaulių lūžius pažeidžiant kepenų dešiniąją skiltį, tai, įvykus besikomplikuojančiam vidiniam nukraujavimui į pilvo plėvės ertmę, šokui po nukraujavimo bei nedideliam galvos smegenų ir plaučių pabrinkimui, lėmė nukentėjusiojo mirtį tą pačią dieną, apie 19 val.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs apeliantas ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė M. K. inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai jį pripažino kaltu bei nuteisė už nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 str. 1 d., padarymą.

Apeliacinio skundo argumentai apygardos teismo išvadų dėl M. K. kaltės, veikos juridinio įvertinimo ir bausmės dydžio, nepaneigia.

Apeliantas neneigia, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje vieną kartą koja sudavė smūgį nukentėjusiajam G. V.. Tačiau teigia, kad tarp šio smūgio ir nukentėjusiojo mirties nėra priežastinio ryšio. Kartu ginčija kaltės formą bei tyčios turinį.

Teismų praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad atsakomybė už nužudymą, veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia, kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių yra priežastinis ryšys. Nusikalstama veika, padaryta tiesiogine neapibrėžta (taip pat ir veikiant netiesiogine tyčia), kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius. Netiesioginės tyčios atveju nusikaltimą darantis asmuo suvokia pavojingos nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenori, tačiau leidžia jiems atsirasti. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo bei kt.

Teismo medicinos specialisto išvadose Nr. M 83/07 (07) nurodyta, kad įvykio metu nukentėjusiajam G. V. sužalojimai buvo padaryti ne mažiau trisdešimt devyniais trauminiais poveikiais. Iš jų vienas poveikis, dėl dešiniojo septinto-devinto šonkaulių lūžio pažeidžiant kepenų dešiniąją skiltį, dėl ko įvyko vidinis kraujavimas į pilvaplėvės ertmę ir šokas dėl nukraujavimo, lėmė nukentėjusiojo mirtį. Kartu šioje išvadoje nurodyta, kad sužalojimas, sukėlęs nukentėjusiojo mirtį, nėra būdingas griuvimui, kritimui ar atsitrenkimui į kietą buką daiktą (t. 1, b. l. 22-25). Kolegijos nuomone, šios išvados yra aiškios, kategoriškos, motyvuotos ir nekeliančios abejonių.

Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis M. K. parodė, kad išgertuvių metu supykęs ant savo dėdės G. V. sudavė jam smūgius rankomis bei, pargriovęs ant grindų, spardė kojomis (t. 1, b. l. 83-84, 93-98, 121-122). Taip pat jis nurodė, kad tuo metu buvo apsiavęs batais (t. 1, b. l. 86). Pirmosios instancijos teisme nuteistasis M. K. patvirtino, kad įvykio metu buvo supykęs ant G. V., todėl jam sudavė 2-3 smūgius rankomis per veidą bei, pastarajam nukritus ant grindų, vieną kartą koja, apauta šlepete, spyrė į šoną (t. 2, b. l. 20-22).

Šias aplinkybes jis nurodė ir apeliacinės instancijos teisme, tvirtindamas, kad smūgiu koja negalėjo būti padaryti mirtį sukėlę sužalojimai, nes jis pats būtų susižalojęs.

Tačiau šie apelianto teiginiai prieštarauja byloje surinktų duomenų visetui.

Pirmosios instancijos teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas patvirtino paminėtas teismo medicinos specialisto išvadas dėl nukentėjusiojo mirties priežasties (t. 2, b. l. 36-39).

Aukštesnės instancijos teisme apklaustas teismo medicinos specialistas parodė, kad asmuo, kuris spyrė koja, apauta šlepete, ir padarė tokius sužalojimus, nustatytus nukentėjusiajam, neturėjo susižaloti savo kojos, nes tokiu atveju dažniausiai kontaktuoja kojos pirštų apatinė paviršiaus dalis su kliūtimi. Be to, visi sužalojimai, konstatuoti nukentėjusiajam, buvo padaryti tuo pačiu metu, greitai vienas po kito. Kartu atmestina galimybė, kad asmuo, išgėręs tokį kiekį alkoholio, koks buvo rastas nukentėjusiojo kraujyje, galėtų atlikti aktyviai judėti ir važiuoti dviračiu. Šiuo atveju, nukentėjusiojo padidėjusios kepenys yra gyvenimo būdo pasekmė, o ne prieš 21 metus įvykusios Černobilio avarijos padariniai.

Tai reiškia, kad apelianto teiginiai, jog nukentėjusiojo mirtį nulėmė paminėtos atominės elektrinės avarija ar kitų asmenų nusikalstami veiksmai jam dviračiu išvažiavus į kitą kaimą, yra nepagrįsti bylos duomenimis, todėl atmetami.

Taigi, bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad nuteistojo M. K. atlikti smurtiniai veiksmai (spyris koja į dešinį šoną) ir nukentėjusiojo G. V. mirtis siejami priežastiniu ryšiu. Suduodamas sėdinčiam nukentėjusiajam, kuris nekėlė nuteistajam jokios grėsmės, didelį skaičių smūgių į gyvybiškai svarbius kūno organus, M. K. be jokios abejonės numatė, kad savo veika gali atimti nukentėjusiajam gyvybę, ir, nors nenorėjo tokių padarinių, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti. Todėl paminėtos aplinkybės leidžia daryti neginčijamą išvadą, kad nuteistasis M. K. veikė netiesiogine tyčia. Tai pagrįstai konstatuota skundžiamame nuosprendyje.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė BK 59 str. 1 d. 6 ir 10 p. nuostatų.

BK 59 str. 1 d. 6 p. nurodyta, kad kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. Tos pačios šio straipsnio dalies 10 p. nurodyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai.

Teismų praktikoje provokuojančiu yra laikomas toks nukentėjusiojo elgesys, kai jis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali pasireikšti įžeidimu, smurtu arba kitokiais tyčiniais veiksmais, nukreiptais tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis ir pan. Rizikingu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį.

Didelis susijaudinimas pripažįstamas lengvinančia aplinkybe tik tada, kai:

a) kaltininkas pasiekė fiziologinio afekto laipsnį;

b) jį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai.

Fiziologinis afektas – ypatinga emocinė būsena, kai iš dalies aptemsta sąmonė ir susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti. Paminėta būsena kyla esant kritinėms aplinkybėms, kai žmogui sunku rasti tinkamą išeitį iš netikėtai susidariusios situacijos. Neteisėtais veiksmais laikomi bet kokie prieš kaltininką ar kitą asmenį nukreipti priešingi teisei veiksmai, kurie gali reikštis kėsinimusi į kaltininko ar kito asmens gyvybę ir sveikatą, turtą (tyčia ar dėl neatsargumo), smūgių sudavimu, kankinimu, tyčiojimusi, įžeidimu, šantažu ir pan.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis įvykio metu sėdėjo fotelyje, rūkė, gėrė kartu su savo seserimi J. K.. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis M. K. parodė, kad kambaryje G. V. fotelyje rūkydamas užmigo. Akivaizdu, kad tokiais veiksmais G. V. galėjo sukelti gaisrą, tačiau tam kad išvengti tokių padarinių, pakako paimti cigaretę ir ją užgesinti, o ne mušti nukentėjusįjį. Tai reiškia, kad paminėtas nukentėjusiojo elgesys, kuris šeimoje niekam nebuvo neįprastas, nei netikėtas, negali būti vertinamas kaip kritinė ar netikėta situacija, susilpninusi nuteistojo savitvardą ir iš dalies aptemdžiusi jo sąmonę.

Byloje nustatyta, kad dėl didelio girtumo nukentėjusysis buvo pasyvus, aktyvių, juo labiau, agresyvių veiksmų neatliko, neįžeidinėjo ir nesityčiojo iš nuteistojo. Neblaivaus nukentėjusiojo rūkymas, sėdint fotelyje, ar užmigimas su cigarete rankoje, neduoda jokio pagrindo teigti, jog jis atliko kokius nors neteisėtus veiksmus prieš nuteistąjį M. K. ar neatsargiai skatino nuteistąjį pradėti nusikalstamą veiką prieš jį.

Taigi, G. V. elgesys nebuvo provokuojantis ar rizikingas. Todėl, kolegijos nuomone, M. K. taikyti BK 59 str. 1 d. 6 ir (ar) 10 p. nuostatas, nėra teisinio pagrindo.

Liudytoja J. K. apygardos teisme patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, tik ta apimtimi, jog M. K. sudavė kelis smūgius rankomis G. V. per veidą (t. 2, b. l. 30-33). Tačiau tiek šios liudytojos, tiek nuteistojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, tarpusavyje visiškai sutampa ir vienas kitam neprieštarauja (t. 1, b. l. 56-64, 83-84, 86, 93-98, 121-122). Pažymėtina, kad liudytoja J. K. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta tris kartus – 2007 m. gegužės 9 ir 10 d. bei 2007 m. rugpjūčio 6 d. Kokių nors kitų, be jau paminėtų aplinkybių šių apklausų metu ji nenurodė. Be to, ikiteisminio tyrimo metu duotuose jos parodymuose nurodytos įvykio aplinkybės atitinka aukščiau paminėtų teismo medicinos specialistų išvadose bei parodymuose, duotuose pirmosios ir aukštesnės instancijos teismuose, nurodytą smurto pobūdį ir intensyvumą.

Apygardos teisme liudytoja Z. K. parodė, jog ikiteisminio tyrimo metu apklausiama liudytoja J. K. buvo blaivi, parodymus apie įvykio aplinkybes ji davė savanoriškai ir geranoriškai (t. 2, b. l. 40-43). Netikėti liudytojos Z. K. parodymais kolegija neturi pagrindo. Todėl atmetamas deklaratyvus apeliacinio skundo teiginys apie ikiteisminio tyrimo metu darytą psichologinį poveikį liudytojai J. K. . Duomenų, kad ši liudytoja negalėjo realizuoti savo teisių, nurodytų BPK 81 str. ir (ar) 82 str. 2 d., byloje nėra.

Laiku neatlikta apavo, kuriuo įvykio metu buvo apsiavęs nuteistasis M. K., apžiūra neduoda juridinio pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra neteisėtas ir neteisingas. Be to, baigus ikiteisminį tyrimą, nuteistasis M. K. ir jo gynėja, susipažinę su bylos medžiaga, jokių prašymų ar pageidavimų dėl atlikto ikiteisminio tyrimo nepareiškė (t. 1, b. l. 159-160). Byloje nėra duomenų apie ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų šališkumą ar neobjektyvumą.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija ir baudžiamojo proceso įstatymas nustato, jog ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. Duomenų, kad nuteistasis ir (ar) jo gynėja negalėjo pasinaudoti BPK III skyriaus penktajame skirsnyje numatytomis teisėmis, byloje nėra. Todėl apeliacinio skundo teiginiai apie baudžiamosios bylos ikiteisminio tyrimo šališkumą ir neobjektyvumą neatitinka tikrovės.

Byloje nustatyta, kad apeliaciniame skunde nurodyti asmenys (A. Š., A. Š. ir nuteistojo M.K. brolis T. K.) įvykio nematė ir negali nurodyti kokių nors aplinkybių, reikšmingų teisingam bylos išnagrinėjimui. Apklausti šiuos asmenis apeliacinės instancijos teisme nereikalavo ir pats nuteistasis. Be to, apygardos teismas nenustatė, kad M. K. nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio. Todėl papildomai tirti šią aplinkybę nėra reikalo.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu teisingai išsprendė civilinio ieškinio, priteisto nukentėjusiajai V. S., klausimą. Kolegija sutinka su šiais teismo motyvais ir jų dar kartą nebedėsto. Todėl atmetamas apeliacinio skundo deklaratyvus argumentas dėl civilinio ieškinio nepagrįsto priteisimo paminėtai nukentėjusiajai.

Kolegijos nuomone, žemesnės instancijos teismas, skirdamas nuteistajam M. K. vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmę, BK 41, 54 ir 61 str. reikalavimų nepažeidė, t. y. atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas labai sunkus tyčinis nusikaltimas, sukėlęs neatstatomas pasekmes ir ypatingą žalą visuomenei), kaltininko asmenybę (charakterizuojamas neigiamai, anksčiau teistas, administracine tvarka nebaustas), atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių nebuvimą bei kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės dydžiui. Nuteistajam M. K. paskirta bausmė, kurios dydis nežymiai viršija sankcijoje numatytą bausmės vidurkį, nėra aiškiai per griežta, neprieštarauja bausmės paskirčiai ir teisingumo principui. Todėl dar labiau ją švelninti, kaip to prašo apeliantas, nėra teisinio pagrindo.

Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Nuteistojo M. K. apeliacinį skundą atmesti.