Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-10-10 · Administracinė byla Nr. I-1115-629/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-10-10
Bylos Nr.
I-1115-629/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-05335-2013-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Milda Vainienė
Pareiškėjas
E. K.
Atsakovas
Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1115-629/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05335-2013-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.16.5; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos E. K. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja E. K. (toliau – pareiškėja) su skundu (b. l. 9–11) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus aps. VPK) ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus aps. VPK, neišmokėtą darbo užmokesčio dalį dėl sumažinto priedo už kvalifikacinę klasę už laikotarpį nuo 2013 m. kovo 5 d. iki 2013 m. spalio 1 d. ir panaikinti Vilniaus aps. VPK 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. 10-S-16247.

Pareiškėja pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dar 2001 m. gruodžio 18 d. nutarime yra išaiškinęs, kad apmokėjimas už darbą gali būti mažinamas, tačiau tai gali būti daroma tik išimtiniais atvejais ir tik jei yra būtina siekiant apsaugoti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – Konstitucija) įtvirtintas vertybes, t. y. apmokėjimas už darbą negali būti mažinamas, pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą pusiausvyrą tarp asmens ir visuomenės interesų. Pažymėjo, jog faktą, kad Lietuvos Respublikos įstatymai, kuriais dėl ekonomikos krizės buvo sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimų koeficientai, priedai už kvalifikacines klases, patvirtina Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas. Teigė, kad teisės akto, reglamentuojančio patirtų praradimų kompensavimo tvarką, nebuvimas nepaneigia pareiškėjos teisės gauti teisingą atlyginimą už atliktą darbą, todėl nurodė, kad Vilniaus aps. VPK atsisakymas tenkinti pareiškėjos prašymą išmokėti darbo užmokesčio skirtumą negali būti pripažintas teisėtu.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus aps. VPK atsiliepime (b. l. 14–17) prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Atsakovas Vilniaus aps. VPK pažymėjo, kad neturi teisės perimti įstatymų leidėjui nustatytų įgaliojimų spręsti dėl pareiškėjai priklausančios neišmokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo sąlygų, būdo, laikotarpio, kadangi tokį sprendimą pagal suteiktą kompetenciją privalo priimti įstatymų leidėjas – ši konstitucinė prievolė jam nustatyta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu. Teigė, kad pareiškėjos prašymas Vilniaus aps. VPK buvo pateiktas neįsigaliojus Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimui ir Lietuvos Respublikos Seimo priimtiems įstatymams, susijusiems su Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo vykdymu, todėl Vilniaus aps. VPK neturėjo teisinio pagrindo pareiškėjos skundą patenkinti.

Pareiškėja, atsakovų atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 36–39).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančio reglamentavimo taikymo, priteisimo.

Nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėja dirbo Vilniaus aps. VPK Migracijos valdybos Pasų skyriaus specialiste (B pareigybės lygis, 6 kategorija) (b. l. 20), Vilniaus aps. VPK viršininko 2013 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. 10-TE-152 pareiškėjai skirta 3-ioji kvalifikacinė klasė (b. l. 19).

Valstybės tarnautojų darbo užmokestį nustato Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatos. Pagal VTĮ nuostatas, valstybės tarnautojo darbo užmokesčio pagrindinę dalį sudaro pareiginė alga, kurios dydis apskaičiuojamas taikant šio VTĮ 1 priede atitinkamai valstybės tarnautojo pareigybės kategorijai nustatytą pareiginės algos koeficientą; valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalis yra ir pareiginės algos procentais išreikštas priedas už kvalifikacinę klasę.

2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymui, be kita ko, buvo sumažinti valstybės tarnautojų priedų už kvalifikacines klases dydžiai. Taigi dėl minėto reglamentavimo sumažėjo pareiškėjos darbo užmokestis.

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiškėjai buvo mažinamas darbo užmokestis, prieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Taigi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiškią pareigą – pašalinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė šios pareigos įvykdymo būdą – įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Tai, kad sumažinto darbo užmokesčio kompensavimas turi būti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas, kuriame konstatuota, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Teismas atkreipia dėmesį, jog VTĮ 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – Įgyvendinimo įstatymas) 2 str. 2 p. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – Vyriausybė) buvo pavesta iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Minėtas terminas vėliau pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo vieneriems metams buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, laikytinas protingu laikotarpiu ir neprieštarauja Konstitucijai.

Apibendrinant nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Atkreiptinas dėmesys, kad 2015 m. balandžio 30 d. Vyriausybė pateikė Seimui įstatymo projektą, kurio pagrindu Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d. Minėto įstatymo preambulėje inter alia nurodyta, kad Seimas jį priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurių nebūtų buvę patirta, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas tam tikru mastu. Taigi šiuo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Taigi teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, konstatuoja, kad Vilniaus aps. VPK Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme ir pareiškėjui nesuformulavus teisiškai pagrįstų argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti jai darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento dydžio teismo sprendimu.

Teismo vertinimu, Vilniaus aps. VPK, kol nebuvo priimtas Grąžinimo įstatymas, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai darbo užmokesčio nepriemoką, todėl reikalavimas panaikinti Vilniaus aps. VPK 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. 10-S-16243 atmetamas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 85–87 str., 88 str. 1 p., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 132 str. 1 d., 133 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjos E. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Milda Vainienė