Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Pranešėjas Evaldas Gražys (Proceso Nr. 1-65-1-01570-2008-6) Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7.

2013 m. gruodžio 16 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Evaldo Gražio, teisėjų Gyčio Večersko, Ramūno Antanavičiaus, sekretoriaujant Žanetai Misiūnienei, dalyvaujant prokurorei Jolantai Petraitytei, gynėjui advokatui Vaclovui Kaminskiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžio, kuriuo

D. V. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams; pagal BK 145 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1,4 dalimis bausmės dalinio sudėjimo būdu subendrintos su Kauno miesto apylinkės teismo 2012-04-11 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams. Vadovaujantis BK 63 str. 9 d. į bausmės laiką įskaityta bausmė, iš dalies atlikta pagal Kauno miesto apylinkės teismo 2011-04-11 nuosprendį.

Nukentėjusiosios J. S. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš D. V. nukentėjusiosios naudai priteista 482,21 Lt turtinei žalai ir 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš D. V. priteista 802,10 litų turtinei žalai atlyginti.

Iš D. V. išieškota 800 Lt nukentėjusiosios J. S. atstovavimo išlaidoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. V. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis 2008-10-21, apie 15 val., (duomenys neskelbtini), name ir kieme, tyčia ne mažiau tris kartus trenkė delnu, kumščiu ir spyrė į įvairias kūno vietas sutuoktinei J. V., po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, apie 18 val., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), ne mažiau tris kartus smogė kumščiu ir spyrė į įvairias kūno vietas J. V., tuo padarydamas jai poodines kraujosruvas kairiame skruoste, kairiame žande, kaktoje pereinant į dešinį smilkinį, dešinės akies apatiniame voke, dešiniame skruoste pereinant į dešinį žandą ir dešinę pasmakrio sritį, dešiniame petyje, dešiniame žaste, menčių srityse, juosmenyje, dešiniame sėdmenyje, kairėje blauzdoje, odos nubrozdinimą kairėje blauzdoje, kraujosruvą apatinės lūpos pogleivyje, lengvą galvos smegenų sukrėtimą, veido, nugaros sumušimą ir sukėlė J. V. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Be to, D. V. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis 2008-10-21, apie 18 val., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), po panaudoto fizinio smurto nukentėjusiosios J. V. atžvilgiu, prievarta paklupdęs ją ant kelių, pridėjo prie kaklo kardo ašmenis ir grasino nužudyti, dėl ko buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Nuteistasis D. V. apeliaciniu skundu prašo Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – D. V. išteisinti, nesant jo veiksmuose nusikalstamos veikos sudėties. Skunde teigiama, jog nuosprendis yra nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas. Apylinkės teismas tinkamai neįvertino apeliantą teisinančių įrodymų – paties nuteistojo parodymų bei juos patvirtinančių liudytojų J. V., I. P. ir P. U. parodymų. Apeliantas teigia, jog įvykio dieną pas uošvienę su nukentėjusiąja įvyko žodinis konfliktas, uošvienė juos išskyrė; nuėjus link automobilio, pamatė nukentėjusiąją, nesuprato, kas atsitiko, tačiau ji nukrito nuo laiptų šonu, matė paraudusį jos skruostą; tą patį vakarą grįžus namo nukentėjusioji toliau konfliktavo, rėkė, daužėsi, paskambino savo tėvui, kuris ją išvežė; tą dieną jokio alkoholio nevartojo ir jokio kardo nėra turėjęs; J. V. kaltinimai atsirado nesutarus dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatyto po santuokos nuraukimo.

Liudytoja J. V., I. P. bei P. U. patvirtino, jog pati J. V. sakiusi, kad paslydusi ir nukritusi nuo laiptų ant žemės. Liudytojai J. V. bei I. P. patvirtino, jo muštynių nebuvo, J. buvo atėjusi pas juos, po to išvažiavo su savo tėvu, bet vėliau susitaikė ir vėl grįžo gyventi pas apeliantą. Jokio kardo pas apeliantą jie nėra matę. Apelianto manymu, teismo medicinos ekspertizės išvados nėra pakankamas pagrindas atmesti minėtų liudytojų parodymus. Teismas nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, jog ekspertas nekonstatavo sužalojimų, būdingų nukritus nuo laiptų. Vertinant šiuos duomenis būtina atsižvelgti į tai, jog ekspertizė atlikta pagal medicininius dokumentus, o terapeutai fiksuoja tuos sveikatos sutrikimus, kurie aktualūs terapijai, be to, išvados apie trauminius poveikius nepaneigia tų poveikių nuo griuvimo, atsitrenkimo į kietus bukus daiktus.

Skunde taip pat nurodoma, jog nesudaro pagrindo atmesti liudytojo P. U. parodymus ir ta aplinkybė, kad jis ikiteisminio tyrimo metu nebuvo žinomas ir apklaustas, nes bylos teisme nagrinėjamos vadovaujantis rungtyniškumo principu, kuris įtvirtintas BPK 7 str. Be to, jo parodymai atitinka ne tik nuteistojo, tačiau ir kitų liudytojų parodymus.

Nuteistojo manymu, teismas nepagrįstai remiasi mažamečio liudytojo K. V. parodymais, o kartu ir psichologės paaiškinimais, nes sūnus buvo ir tebėra ilgą laiką J. V. žinioje, galėjo būti paveiktas sakyti netiesą ar kitu būdu suklaidintas, pasinaudojant jo mažametyste. Be to, būtina įvertinti ir jo amžių bei to sąlygotus įvykio suvokimo bei perteikimo ypatumus, o taip pat ir tai, jog įvykio metu jam buvo vos treji, parodymus davė tik po trejų metų. Šių liudytojų parodymai vertinant juos kompleksiškai, suteikia visišką alibi ir paneigia pareikštus kaltinimus.

Nuteistasis skunde taip pat nurodo, jog teismas nepagrįstai rėmėsi bylos baigtimi tiesiogiai suinteresuotų asmenų parodymais bei nepagrįstai atmetė gynybos argumentus. Nuteistojo parodymus patvirtinančių liudytojų parodymus įvertino neaiškiai – nurodė, jog vertina „kritiškai“, tačiau nenurodė ar jais remiasi, ar atmeta. Teismas vertindamas liudytojų J. V., I. P. parodymus pažymėjo, jog jie artimi nuteistojo giminaičiai ir suinteresuoti bylos baigtimi, tačiau apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė būtent nukentėjusiosios, o tai pat suinteresuotų asmenų parodymais, tai yra liudytojų V. S. ir V. S., kurie yra J. V. tėvai, parodymais.

Abejonių kelia jau vien tai, jog J. V. nurodė, kad sumušęs ją pas nukentėjusiosios tėvus vėl tą patį vakarą dar mušė ir namuose. Akivaizdu, kad būdama jau sumušta nukentėjusioji po keleto valandų nebūtų grįžusi pas apeliantą į namus. Apeliantas teigia, jog nukentėjusioji ir jos tėvai yra susimokę ir specialiai siekia pasiųsti nuteistąjį į laisvės atėmimo vietą. Dar iki šio proceso pradėjimo nukentėjusioji buvo pareiškusi, jog ji atimsianti iš nuteistojo vaikus, visas teises juos auklėti, su jais matytis ir pan. Tai rodo ir J. V. veiksmai – iškėlė administracinę bylą, kuri buvo nutraukta, inicijavo ikiteisminį tyrimą dėl mažamečių savo vaikų tvirkinimo, kuris taip pat buvo nutrauktas.

Apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog civilinis ginčas nebuvo pagrindas apkaltinti apeliantą sveikatos sutrikdymu ir grasinimu nužudyti. Tai, kad J. V. veikia prieš apeliantą, patvirtina ir faktas, jog civilinėje byloje dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo buvo uždrausta nuteistajam bendrauti su vaikais būtent dėl J. V. melagino skundo pagrindu pradėto ikiteisminio tyrimo, kuris vėliau buvo nutrauktas. Tai, jog apeliantas praeityje buvo teistas ir atlieka bausmę, nepatvirtina jo kaltės šioje byloje.

Nuteistojo nuomone, nuosprendis priimtas nesilaikant BPK 20 str. 5 d. įtvirtino reikalavimo įrodymus vertinti pagal vidinį įsitikinimą, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Esant nurodytoms aplinkybėms dėl nukentėjusiosios tikslo pakenkti apeliantui, teismui turėjo kilti bent jau abejonės dėl nukentėjusiosios ir kaltinimo liudytojų parodymų teisingumo. Teismas šioje byloje taip pat nesilaikė teismų praktikoje susiformavusių nuostatų, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o abejonės, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Dėl visų šių aplinkybių, nuteistojo manymu, yra pagrindas apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.

Atsikirtimuose į apeliacinį skundą J. S. (buvusi V.) prašo nuteistojo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teigia, jog teismas įrodymus vertino tinkamai, todėl nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo D. V. apeliacinis skundas atmetamas.

Skunde keliamas įrodymų vertinimo klausimas. Apelianto manymu, teismas, netinkamai įvertino surinktus įrodymus, todėl nepagrįstai pripažino jį kaltu padarius BK 140 str. 1 d. ir BK 145 straipsnio 1 d. numatytas nusikalstamas veikas.

Pažymėtina, jog pagal Baudžiamojo Proceso Kodekso (toliau tekste BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 str. 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto subjektyviu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog nuosprendis neteisėtas ar nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, konstatuoja, jog apylinkės teismas išsamiai ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, išsamiai, visapusiškai įvertino surinktų duomenų visumą, nurodė išsamius motyvus dėl įrodymų įvertinimo. Įrodymai įvertinti nepažeidžiant minėtų įrodymų vertinimo taisyklių, todėl išvados dėl apelianto kaltės yra pagrįstos ir teisingos.

D. V. kaltė pagrįstai grindžiama nuosekliais nukentėjusiosios parodymais, taip pat liudytojų V. S., V. S. parodymais, o taip pat ir ikiteisminio tyrimo metu apklausto mažamečio liudytojo K. V. parodymais bei specialisto išvadomis Nr. 4073/08(02) bei KG57/11(02), teismo medicinos eksperto Žydrūno Mėgelaičio teisiamojo posėdžio metu duotais paaiškinimais, nes šie duomenys tarpusavyje sutampa, neprieštarauja ir vienas kitą papildo bei sudaro nuoseklią, logišką įrodymų grandinę.

Pažymėtina, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme J. S. nuosekliai teigė, jog 2008-10-21 dieną smurtą D. V. jos atžvilgiu pavartojo jos tėvų namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), o po to ir bendruose namuose (duomenys neskelbtini). Ikiteisminio tyrimo metu bei teisme J. S. nurodė, jog D. V. atvyko pas nukentėjusiąją į jos tėvų namus būdamas įpykęs, nes neturėjo namų raktų, koridoriuje trenkė jai kumščiu į veidą, šonus, spyrė, išsitempė į lauką, grįžus namo taip patrenkė kumščiu į veidą, saulės rezginį, spardė, po to nuteistasis parklupdė, liepė atsiprašyti, ašmenimis prie kaklo pridėjo namuose laikytą kardą. Tuo metu buvo atėjęs mažasis vaikas, tačiau D. V. jį nusviedė atgal į kambarį ir pribėgęs prie nukentėjusiosios sakė, kad nukirsiąs galvą ir nubėgo ieškoti kirvio. Tuo metu ji spruko į lauką ir nuėjo pas nuteistojo motiną, kuri gyveno tame pačiame name, Dariaus motina policijos nekvietė, nes pati jo bijojo, tačiau paskambino nukentėjusiosios tėvams, atvykęs nukentėjusiosios tėvas ją išsivežė. Šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir liudytoja V. S., kuri parodė, jog pas ją į namus atvykęs D. V. buvo įpykęs, nes neturėjo namų rakto ir nerado nukentėjusiosios namuose, J. liepė greitai važiuoti namo, prieškambaryje ją stumdė, tempė už plaukų, trenkė ranka per veidą, spyrė į nugarą, šonus, stumdė ją ir lauke, nuo kažkurio smūgio nukentėjusioji buvo pargriuvusi. Policijos nekvietė, nepranešė, nes taip pat gyveno baimėje. J. išvažiavus namo, po kiek laiko paskambino nuteistojo motina, kurie liepė greitai atvažiuoti, sakė, kad gali užmušti nukentėjusiąją. J. S. nuvažiavo pasiimti liudytojos vyras. Dukra buvo sumušta. Liudytojas V. S. taip pat parodė, jog įvykio dieną D. V. buvo įpykęs ir išsitempė J. namo, vėliau paskambino jo motina ir liepė atvažiuoti, nes „Darius užmuš J.“. Iš karto nuvažiavo jos pasiimti. Dukra buvo sumušta – jos veidas buvo sudaužytas, ištinęs, nubrozdintas skruostas, matėsi kraujas apie akis, sutaršyti plaukai. Ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklaustas K. V. parodė, jog prisimena kaip tėtis mušė mamą, buvo prie gerklės pridėjęs kardą. J. S. bijojo tėčio, kuris mamą mušė ir rankomis. Kai mušė mamą, jis buvo tame pačiame kambaryje, prašė nemušti. Nors mažametis K. V. įvykio metu buvo vos trejų metų, tačiau teismo posėdyje apklausta specialistė psichologė E. K. paaiškino, jog 7 metų vaikas sugeba atpasakoti įvykius kuomet jis buvo 3 metų, jei apie tai jam neduodama užmiršti, su artima aplinka susijusius įvykius prisimins ilgiau ir jie ilgiau jam užsifiksuos. Apklausiant apie šį įvykį, matėsi, jog ta situacija jam kėlė įtampą. Abu vaikai per apklausas verkė. Mažamečio K. V. parodymai atitinka ir patvirtina nukentėjusiosios parodymus dėl įvykių (duomenys neskelbtini) tiek dėl smurtavimo fakto, tiek ir dėl grasinimo kardu fakto, ir nors K. V. mažametis (gim. 2005-03-04), tačiau specialisto paaiškinimai leidžia pagrįstai tikėti, jog mažametis atsiminė įvykius ir pasakojo tiesą, tai ką matė ir ką prisiminė. Šios aplinkybės leidžia tiek minėtų liudytojų, tiek ir nukentėjusiosios parodymus laikyti patikimais duomenimis, o skundo teiginiai, jog mažametis gali būti paveiktas motinos ir negali nupasakoti įvykių dėl tuo metu buvusio amžiaus bei gebėjimo prisiminti, vertinami vien kaip nepagrįstos prielaidos.

Nukentėjusiosios bei liudytojų K. V., V. S. parodymus dėl smurto vartojimo fakto patvirtina ir objektyvūs duomenys – specialisto išvados, kas tik dar labiau suteikia pagrindą nukentėjusiosios ir minėtų liudytojų parodymus tiek dėl smurto vartojimo aplinkybių, tiek ir dėl grasinimo nužudyti laikyti patikimais duomenimis. 2008-12-11 specialisto išvadoje Nr. 4073/08(02) J. V. konstatuoti šie sužalojimai: lengvas galvos smegenų sukrėtimas, poodinės kraujosruvos veide, kakle, rankose, kojose bei nugaroje. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais. Tai atitinka J. V. bei kitų liudytojų aiškinimus, jog ji buvo mušama kumščiais, spardoma. J. V. sužalojimai padaryti ne mažiau kaip dėl šešių 6 trauminių poveikių. Jai konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 56). 2011-10-11 specialisto išvadoje Nr. KG57/11(02) nurodyta, jog J. V. 2008-10-21 padaryti sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (t. 1, b. l. 65-67). Nors ikiteisminis tyrimas anksčiau buvo nurauktas ir atnaujintas tik 2011 metais, tačiau vien šis faktas nėra pakankamas pagrindas abejoti aptartais duomenimis, jų pagrindu nustatytomis aplinkybėmis ar nėra pagrindas abejoti nukentėjusiosios parodymų tikrumu. Nukentėjusioji išsamiai paaiškino, jog anksčiau ji bijojo kur nors kreiptis. Tą patvirtino ir jos motina V. S.. Tačiau praėjus tam tikram laikui, pasikeitus situacijai, ji vis dėlto išdrįso kreiptis į teisėsaugos institucijas. Be to, įstatymas nenustato konkretaus termino, per kurį nukentėjusysis privalėtų kreiptis į teisėsaugos institucijas, todėl laiko tarpas, praėjęs nuo įvykio iki kreipimosi, nėra esminis sprendžiant dėl paties įvykio fakto bei kaltinamojo kaltės. Kaip matyti iš bylos duomenų, ikiteisminis tyrimas 2008 metais buvo pradėtas ne pačios nukentėjusiosios iniciatyva. Policijos įstaigai gavus iš Kauno apskrities ligoninės gydytojo pranešimą apie tai, kad dėl veido sumušimo kreipėsi medicininės pagalbos J. V., kuri paaiškino, kad apie 18 val. namuose buvo sumušta sutuoktinio, ir patikslinimo metu protokole-pareiškime J. V. taip pat nurodė, kad 2008-10-21 buvo sumušta sutuoktinio, tačiau nepageidavo, kad būtų vykdomas ikiteisminis tyrimas, ikiteisminį tyrimą buvo atsisakyta pradėti, tačiau 2008-11-24 prokurorės nutarimu šis nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą buvo panaikintas, konstatavus, jog neišsiaiškintos visos aplinkybės dėl sužalojimo laipsnio (t. 1, b. l. 8,9,12-14). 2008-12-01 gautas J. V. pareiškimas, kuriame ji išreiškė valią netirti šių aplinkybių, atsisakė duoti parodymus, nurodė, jog jokių pretenzijų neturi (t. 1, b. l. 43). Visos šios aplinkybės tik patvirtina nukentėjusiosios bei liudytojos V. S. parodymus, jog J. V. į policiją nesikreipė anksčiau, nes bijojo galimo sutuoktinio ar jo draugų keršto. Tai, kad jau kreipdamasi pagalbos pas medikus netrukus po įvykio (2008-10-22 0.15 val.) nurodė, jog ją namuose apie 18 val. sumušė sutuoktinis, tikslinant šio įvykio aplinkybes nurodė tą patį sumušimo mechanizmą – sudavė ranka į veidą, spyrė, tik dar labiau suteikia pagrindą tikėti nukentėjusiąja, jos parodymų patikimumu, o kartu ir liudytojų V. S., K. V. bei V. S. parodymų patikimumu tiek dėl įvykių pas nukentėjusios tėvus, tiek ir dėl įvykių nuteistojo namuose. Šios aplinkybės liudytojų V. S. ir V. S. parodymais leidžia tikėti, net ir įvertinus tai, jog jie yra nukentėjusiosios artimi giminaičiai – tėvai. Aplinkybės dėl civilinių ginčų ar keipimosi į teisėsaugos institucijas laiko nepaneigia paties sužalojimo, nusikalstamų veikų fakto ir neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl nuteistojo atsakomybės. Iš bylos duomenų taip pat matyti, jog D. V. 2012-04-11 nuteistas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį taip pat už grasinimus nužudyti nukentėjusiąją bei jos tėvus, nuosprendis įsiteisėjęs. Šios aplinkybės patvirtina, jog nuteistasis iš teisų yra agresyvus, linkęs smurtauti ir leidžia tikėti būtent nukentėjusiosios parodymais tiek dėl smurto vartojimo aplinkybių, tiek ir dėl grasinimo nužudyti.

Liudytojai P. U., J. V., I. P. nematė smurto vartojimo aplinkybių. J. V., I. P. nurodė, jog matė nubrozdintą J. V. veidą, tačiau ji jiems neva sakiusi, kad susižalojo krisdama nuo laiptų. P. U. teigė atvažiavęs kartu su D. V. pas J. S. tėvus ir matęs, kaip ji nukritusi nuo laiptų ir buvo susiėmusi už veido, tačiau šiuos parodymus teismas pagrįstai vertino kritiškai, tai yra jų nelaikė patikimais duomenimis ir jais nesivadovavo. Jie pagrįsta vertinti kritiškai ne vien tik dėl to, jog liudytojai gali būti suinteresuoti bylos baigtimi, nes P. U. yra D. V. draugas, J. V. – jo motina, o I. P. – senelis, tačiau ir dėl to, jog jie akivaizdžiai prieštarauja nuosekliems nukentėjusiosios bei kitų anksčiau aptartų liudytojų parodymams, specialisto išvadai bei byloje esantiem rašytiniams duomenims, iš kurių matyti, jog iš karto po įvykio naktį kreipiantis pas gydytojus, kada buvo nustatyti objektyvūs sumušimo požymiai, nukentėjusioji nurodė, jog ji ne paslydo, ne susižalojo pati, o buvo sumušta nuteistojo. Pažymėtina, jog P. U. būdamas su D. V. pas nukentėjusiosios tėvus nebuvo užėjęs į vidų, kur jai buvo suduoti smūgiai, nebuvo ir D. V. namuose, kuomet konfliktas tęsėsi ir buvo vartotas smurtas bei grasinta kardu, todėl jo parodymai nepaneigia aplinkybių dėl smurto vartojimo nukentėjusiosios atžvilgu, kaip ir liudytojų J. V. bei I. P. parodymai, nes jie V. S. namuose nebuvo ir įvykio nematė, priešingai nei liudytoja V. S.. Tiek I. P., tiek J. V. parodė, jog J. S. buvo atėjusi pas juos (I. P. nurodė, kad nukentėjusioji atbėgo pas juos), jie matė nubrozdintą skruostą, po to J. V. išsivežė jos tėvas. Tai atitinka nukentėjusios nurodytą įvykių seką. J. V. taip pat parodė, jog davė J. V. (S.) net raminamųjų. Nors liudytojai nenurodė, jog J. V. buvo sumušta, teigė, kad nukentėjusioji nurodė jiems, jog skruostą susižalojo krisdama nuo laiptų pas savo tėvus, I. P. teigė, jog muštynių tą dieną nebuvo, tačiau šie duomenys, kaip jau minėta anksčiau, prieštarauja nuosekliems J. S. parodymams bei jau aptartiems rašytiniams duomenims (telefoninis medikų pranešimas policijai dėl smurto vartojimo fakto (t. 1 , b. l. 11-12), specialisto išvadoje nurodytos tiriamo įvykio aplinkybės), iš kurių matyti, jog iš karto kreipdamasi pas medikus, nukentėjusioji nurodė, jog ją sumušė sutuoktinis, nukentėjusiajai nekonstatuoti sužalojimai, būdingi nukritus nuo laiptų. Be to, smurto vartojimo bei grasinimo kardu aplinkybę patvirtino ir liudytojas K. V., kurio parodymais, kaip jau minėta anksčiau, nėra pagrindo abejoti. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, jog apylinkės teismas teisingai įvertino liudytojų J. V., I. P. bei P. U. parodymus, jų nelaikė patikimais ir jais nustatydamas tikrąsias įvykio aplinkybes. Nuteistojo parodymai, jog jis smurto nevartojo, kardu negrasino, nepatvirtinti jokiais patikimais duomenimis, prieštarauja nuosekliems nukentėjusiosios bei liudytojų K. V., V. S., V. S. parodymams, o taip pat ir objektyviems bylos duomenimis – specialistų išvadomis, eksperto paaiškinimais nustatytoms aplinkybėms, sužalojimo mechanizmui, todėl jo parodymai pagrįstai atmesti, nes jie prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Tai, kad nukentėjusioji po įvykio sugrįžo gyventi pas D. V., nepaneigia smurto vartojimo, grasinimo nužudyti fakto ir neatleidžia D. V. nuo atsakomybės už nusikalstamus veiksmus. Šios aplinkybės tik patvirtina, jog J. S. iš tiesų buvo įbauginta.

Apibendrinant darytina išvada, jog apylinkės teismas įrodymus įvertino teisingai, juos lygindamas ir gretindamas tarpusavyje. Teismas surinktus duomenis įvertino išsamiai, teismo išvados pagrįstos įrodymų visumos, o ne atskirų įrodymų vertinimu, baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnyje įtvirtintos įrodymų vertinimo taisyklės nepažeistos. Byloje pagrįstai nustatyta, jog D. V. 2008-10-21 ne mažiau tris kartus trenkė delnu, sudavė kumščiu ir spyrė į įvairias kūno vietas J. V. (duomenys neskelbtini), po to apie 18 val. savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), ne mažiau kaip tris kartus smogė kumščiu ir spyrė į įvairias kūno vietas J. V., tuo padarydamas sužalojimus, kurie kvalifikuotini kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Taip pat pagrįstai nustatyta, jog D. V. 2008-10-21 apie 18 val. savo namuose po panaudoto fizinio smurto nukentėjusiosios J. V. atžvilgiu, prievarta parklupdęs ją ant kelių, pridėjo prie kaklo kardo ašmenis ir grasino nužudyti, dėl ko buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

D. V. veiksmai dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nes jo veiksmų pobūdis – smūgių skaičius, sudavimas į įvairias vietas, smurto vartojimas dviejuose skirtingose vietose rodo, jog nuteistasis neabejotinai suvokė savo veikos pavojingumą, suvokė, kad taip sukelia fizinį skausmą, gali nežymiai sutrikdyti sveiktą ir taip norėjo veikti, tai yra veikė tyčia.

Nuteistojo veika dėl grasinimo kardu taip pat pagrįstai kvalifikuota pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina, jog grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį realizuoti, pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-26/2010). Tai, kad kardas buvo pridėtas nukentėjusiajai prie kaklo po to, kai jos atžvilgiu nuteistasis vartojo fizinį smurtą, t. y. jau buvo sudavęs smūgius rankomis bei spyręs į įvairias kūno vietas, nuosekliai tvirtino nukentėjusioji, tai parodė ir liudytojas K. V.. Tai, kad I. P. nuteistojo namuose niekada nematė kardo, pagrįstai įvertina kritiškai, kaip nepatikimi duomenys, nes liudytojas yra nuteistojo senelis, yra suinteresuoti padėti išvengti anūkui baudžiamosios atsakomybės, be to, jis paties įvykio nematė, todėl jo parodymai negali būti vertinami kaip teisinantys nuteistąjį. Tai, kad grasinimas buvo bauginantis nustatyta nukentėjusiosios parodymais, liudytojo K. V. parodymais, kuris parodė, jog mama buvo išsigandusi ir jis bijo, kad nužudys mamą. Be to, nukentėjusiosios suvokimą dėl grasinimų pobūdžio patvirtina ir paties įvykio aplinkybės – J. S. (V.) tą pačią dieną buvo sumušta ne tik pas nukentėjusios tėvus, tačiau ir grįžus savo namuose, esant mažamečiams vaikams, ji buvo parklupdyta, prie kaklo buvo pridėtas kardas, iš karto radusi galimybę, nieko nelaukdama nukentėjusioji, net palikusi vaikus, nubėgo pas nuteistojo motiną prašytis pagalbos, ją tiesiai iš ten pasiėmė ir išsivežė nukentėjusiosios tėvas. Visos šios aplinkybės patvirtina, jog J. S. grasinimą pagrįstai suprato kaip realų, bauginantį, kaip tokį, kuris gali būti įgyvendintas, o nuteistasis suvokė savo elgesio bauginantį pobūdį, poveikį nukentėjusiajai ir norėjo jai sukleti baimės dėl savo gyvybės jausmą. Nuteistojo veikoje yra visi objektyvieji bei subjektyvieji grasinimo nužudyti nusikalstamos veikos požymiai, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.

Individualizuodamas bausmę apeliantui pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio, 61 straipsnio nuostatų nepažeidė. Atsižvelgė ir tinkamai įvertino nuteistojo asmenybę ir pavojingumą – anksčiau ne kartą teistas, visi teistumai už tyčinius nusikaltimus, baustas administracine tvarka, turi galiojančių nuobaudų, priklausomybės ir psichikos ligų įskaitoje neregistruotas, buvusių darbdavių charakterizuojamas teigiamai, Pataisos namų – patenkinamai, seniūnijoje charakterizuojamas kaip konfliktiška asmenybė. Teismas skirdamas bausmes taip pat atsižvelgė ir įvertino veikų pavojingumą ir pobūdį – padarė du nesunkius nusikaltimus, nusikaltimai tyčiniai, baigti, smurtas vartotas prieš savo šeimos narį, prieš moterį. Atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą, aukštesniojo teismo nuomone, teismas pagrįstai darė išvadą, jog nuteistasis yra linkęs nusikalsti, todėl pagrįstai BK 41 straipsnyje įtvirtintiems tikslams pasiekti skyrė griežčiausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Pažymėtina, kad net ir nenustačius atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių, esant neigiamai charakterizuojamai nuteistojo asmenybei teismas apeliantui skyrė mažesnes nei sankcijos vidurkiai laisvės atėmimo bausmes.

Tačiau pirmosios instancijos teismas, bendrindamas apeliantui skundžiamu Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtas bausmes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 328 straipsnio 1 punktas). BK 63 straipsnio 1 dalyje pasakyta, kad jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti.

Bausmių, paskirtų už kelias nusikalstamas veikas, apėmimo taikymo privalomi pagrindai numatyti BK 63 straipsnio 5 dalyje, kurioje nurodyta, kad bausmių apėmimą teismas taiko tais atvejais, kai yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis; kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio kodekso 10 ar 11 straipsnius; kai už vieną nusikalstamą veiką paskirta dvidešimt metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ideali nusikalstamų veikų sutaptis paprastai konstatuojama tada, kai asmuo viena veika padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, numatytų skirtingose BK specialiosios dalies straipsniuose. Tačiau sutaptis yra ideali ir tuo atveju, jei padarytos kelios veikos, jos buvo padarytos viena po kitos, per trumpą laiko tarpą, įgyvendinant vieningą sumanymą (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-92/2005, 2K-516/2005, 2K-437/2006, 2K-477/2008, 2K-355/2009). Tokiais atvejais atskiri kaltininko nusikalstami veiksmai yra apjungti vieningo kaltininko sumanymo, siekiant pagrindinio visos nusikalstamos veikos tikslo, tačiau kvalifikuojami pagal skirtingus specialiosios dalies BK straipsnius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-78/2012).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistasis D. V. nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje ir BK 145 straipsnio 1 dalyje, padarė tos pačios nukentėjusiosios – J. S., atžvilgiu, BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtyje įtvirtintus veiksmus atlikdamas tuoj po to, kai tęsdamas smurto prieš J. S. vartojimą, vėl panaudojo jos atžvilgiu fizinį smurtą savo namuose (duomenys neskelbtini), ir nukentėjusiajai padarė sužalojimus, įvertintus nežymiu sveikatos sutrikdymu (BK 140 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei įvertinus tai, kad visi D. V. veiksmai prieš savo sutuoktinę J. S. buvo nukreipti bendram sumanymui įgyvendinti, siekiant to paties tikslo, tai yra pažeminti, įbauginti nukentėjusiąją, apelianto veiksmai laikomi idealia nusikaltimų sutaptimi. Todėl pirmosios instancijos teismas, subendrindamas skundžiamu teismo nuosprendžiu nuteistajam D. V. paskirtas bausmes, turėjo taikyti ne BK 63 straipsnio 4 dalyje, o BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkte įtvirtintą nuostatą ir paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimti švelnesnę (BK 63 straipsnio 2 dalis).

Civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo išspręstas teisingai. Byloje nėra duomenų, kad apylinkės teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydžio būtų pažeidęs CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, kurioje nustatyta, jog spręsdamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, teismas turi atsižvelgti į: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) jei padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismas įvertino nukentėjusiojo patirtų neigiamų išgyvenimų pobūdį, apimtį (patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, nes smurtauta, grasinta nužudyti vaikų akivaizdoje, po sumušimo likusios kraujosruvos kėlė diskomfortą, tapo jautri, išgyveno taip pat ir dėl vaikų patirtos traumos), atsižvelgė į kitas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais, nustatė teisingą neturtinės žalos piniginę kompensaciją – 3 000 Lt. Turtinė žala dėl nukentėjusiosios patirtų gydymo išlaidų (482,21 Lt) – pirktų medikamentų, Kauno teritorinės ligonių kasos patirtos išlaidos (108, 10 litų) dėl nukentėjusiosios gydymo įrodyta byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais (nukentėjusiosios parodymais, specialisto išvada, paaiškinimais, kitais rašytiniais bylos duomenimis), byloje taip pat nustatyta, jog nukentėjusioji turėjo 800 Lt išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, kurios yra pagrįstos ir įrodytos, todėl teismas pagrįstai priteisė iš nuteistojo atlyginti visas šias išlaidas.

Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, jį keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl nuteistojo skundas atmetamas, Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p. kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. nuosprendį pakeisti:

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu nuteistajam D. V. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paskirtą laisvės atėmimo aštuoneriems mėnesiams bausmę subendrinti su laisvės atėmimo vieneriems metams bausme, paskirta pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir subendrintą bausmę D. V. paskirti laisvės atėmimą vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Kauno miesto apylinkės teismo 2012-04-11 nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams 9 (devyneriems) mėnesiams.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.