Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 4 d. iki 2018 m. balandžio 3 d. patirtą neturtinę žalą, kurią kildina iš jo kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis 4-ojo būrio 10-oje gyvenamojoje patalpoje.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių: elgesio trukmės, jo fizinio ir psichinio poveikio ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei jo sveikatos būklės. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Dėl vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto normos

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas, be kita ko, kildina iš gyvenamojo ploto normos trūkumo, nurodo, kad dalį ploto užėmė gyvenamojoje patalpoje esantys baldai ir kitas inventorius, todėl buvo suvaržyta galimybė laisvai judėti.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punktas reglamentuoja minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, kuris negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Atsakovas į bylą pateikė duomenis (b. l. 39), kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, atitinkamai nuo 2017 m. sausio 10 d. iki 2017 m. rugpjūčio 6 d. ir nuo 2017 m. rugsėjo 12 d. iki 2018 m. balandžio 4 d. bausmę atliko 4-ojo būrio 10-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 51,53 kv. m ir kurioje buvo įrengta 16 miegamųjų vietų. Taigi, vienam asmeniui teko 3,22 kv. m gyvenamojo ploto.

Pareiškėjas nurodęs, kad 4-ojo būrio 10-oje gyvenamojoje patalpoje kartu su juo gyveno tam tikrais laikotarpiais nuo 18 iki 22 nuteistųjų, teismo posėdyje patikslino ir sutiko su atsakovo nurodytais duomenimis, kad 10-oje gyvenamojoje patalpoje buvo įrengtos 5 dviaukštės lovos ir 6 vienaukštės lovos, t. y. kad minėtoje patalpoje galėjo gyventi iki 16 nuteistųjų. Kadangi pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl kartu su juo gyvenusių asmenų skaičiaus ginčui aktualiu laikotarpiu yra nenuoseklios, todėl jos nelaikytinos patikimomis. Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovo pateiktais oficialiais dokumentais – Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus specialistų pasirašyta 2018 m. gegužės 18 d. pažyma (b. l. 39), patalpų plotus taip pat patvirtina patalpų schema (b. l. 75), todėl vertina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu vienam asmeniui teko nuo 3,22 kv. m gyvenamojo ploto. Teismas negali nesutikti su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad gyvenamosiose patalpose esantys baldai ir kitas inventorius atitinkamai mažino gyvenamųjų patalpų erdvę, tačiau galiojantys teisės aktai nenumato, jog į minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą turi būti neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kito inventoriaus užimamas plotas. Dėl išdėstytų aplinkybių konstatuotina, kad pareiškėjui turėjusi tekti ploto norma (3,1 kv. m) ginčui aktualiu laikotarpiu pažeista nebuvo.

Dėl privatumo ir per mažo ploto sanitariniame mazge bei dėl netinkamų naudoti sanitarinio mazgo patalpų

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 4-ojo būrio sanitariniame mazge nebuvo užtikrintas privatumas, kadangi jame buvo įrengtos pertvaros, tačiau nebuvo durų.

Atsakovo pateikta fotonuotrauka (b. l. 42) patvirtina pareiškėjo teiginius, kad 4-ojo būrio sanitariniame mazge buvo įrengtos unitazus vieną nuo kito skiriančios sienelės, tai matyti ir iš byloje esančios 4-ojo būrio patalpų schemos (b. l. 67, 75). Pažymėtina, jog teisės aktai nenumato pareigos kalinimo įstaigoms sanitariniame mazge, kuris įrengtas atskiroje patalpoje nuo gyvenamosios patalpos, įrengti duris. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką, yra nurodęs, kad aplinkybės, kai pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, nėra tapačios aplinkybėms, dėl kurių EŽTT paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). Įvertinus nustatytas aplinkybes (kad 4-ajame būryje unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų) ir atsižvelgiant į vėliausią LVAT praktiką, darytina išvada, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms, pripažinti.

Pareiškėjas skunde teigė, kad sanitariniame mazge nebuvo karšto vandens, todėl drabužius teko skalbti šaltu vandeniu, o patalpa buvo tik apie 8 kv. m, tačiau teismas pažymi, jog teisinis reglamentavimas nenumato sanitarinio mazgo ploto, taip pat teisės aktai nenumato pareigos sanitariniame mazge tiekti karštą vandenį, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog sanitarinis mazgas buvo blogos būklės: lubos, sienos supeliję, trūko ventiliacijos, jaučiamas blogas kvapas, inventorius buvo aprūdijęs, tačiau tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Teismas pažymi, kad pareiškėjas konkrečių pažeidimo aplinkybių nedetalizavo, nenurodė, kada ir kaip pasireiškė pažeidimai, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos ventiliacijos, blogo kvapo ir inventoriaus būklės bei ant sienų, lubų buvusio pelėsio laikytini nepagrįstais.

Dėl pasivaikščiojimo kiemelių ir kitų pareiškėjo nurodytų aplinkybių

Pareiškėjas nurodė, kad 4-ojo būrio lauko kiemelis buvo labai mažas ir kad visiems išėjus į lauką nepakakdavo vietos pasivaikščioti, be to, kiemelio danga buvo duobėta, jame tvyrojo blogas kvapas, nebuvo augalų, kiemelyje buvo tik trys suoliukai, taip pat nuteistieji neturėjo galimybės sportuoti. Reiškė pretenzijas dėl to, kad pasivaikščiojimo kiemelyje buvo galima rūkyti, ir jis, nerūkantis asmuo, buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais.

Teismas pritaria atsakovo argumentams, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja lauko kiemelių plotų ar vienam nuteistajam privalomos tekti ploto normos juose, taip pat pažymi, kad jokie teisės aktai nenumato suoliukų įrengimo pasivaikščiojimo kiemeliuose, todėl argumentai dėl per mažo kiemelių ploto bei per mažo juose buvusių suoliukų skaičiaus atmestini kaip nepagrįsti.

Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad kiemelio įrengimas neatitiktų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 20 ir 21 punktuose nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas, būdamas Marijampolės PN, skundų ir prašymų dėl kiemelių įrengimo administracijai neteikė, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamai įrengto 4-ojo būrio pasivaikščiojimo kiemelio atmestini kaip neįrodyti.

Higienos normos HN 134:2015 7 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pažymėtina, jog higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo ir rūkalų vartojimo pasivaikščiojimų metu. Teismas pažymi, jog higienos normos 13 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomi asmenys turi būti apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose. Gyvenamoji patalpa – patalpa laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje laikomiems asmenims gyventi. Pareiškėjo argumentas, jog jis buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais pasivaikščiojimo metu, atmestinas, kadangi pagal higienos normos HN 134:2015 7 punktą nuteistieji turi būti apgyvendinami gyvenamosiose patalpose taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, minėta higienos norma nedraudžia nuteistiesiems pasivaikščiojimo metu kiemeliuose rūkyti ar kalinimo įstaigai pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengti rūkymui skirtas vietas.

Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo teiginiai dėl galimybės sportuoti nebuvimo yra abstraktaus pobūdžio ir neindividualizuoti. Priešingai, iš byloje esančių įrodymų (sporto užsiėmimų grafiko) matyti, kad pareiškėjui Marijampolės PN buvo sudaryta galimybė sportuoti šeštadieniais ir sekmadieniais nuo 13.30 val. iki 15.30 val. (b. l. 82). Pareiškėjas skunde bei teismo posėdžio metu nenurodė, kaip buvo ribojamas jo noras sportuoti. Vien tik abstrakčių pareiškėjo nusiskundimų dėl nepakankamo sportinio intereso įgyvendinimo nepakanka Marijampolės PN neteisėtiems veiksmams pagrįsti, todėl ši pareiškėjo skundo dalis laikytina nepagrįsta.

Dėl Marijampolės PN dušinės įrengimo

Pareiškėjas teigė, jog dušinė buvo per maža ir tinkamai nefunkcionavo, joje nebuvo reikiamo kiekio pakabų, jokių pertvarų ar kabinų, todėl nebuvo užtikrintas jo privatumas.

Pažymėtina, kad teisės aktai nereglamentuoja dušo vietų atskyrimo, tačiau iš Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos (žr. 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą) matyti, kad nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Šiuo aspektu pabrėžtina ir tai, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad, nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas tik konstatavo minėtus pažeidimus ir visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, nes teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų padarinių (sveikatos pablogėjimo, išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio.

Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų jam teko patirti sveikatos sutrikimų, buvo pažemintas jo orumas ir garbė, patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, tačiau įrodymų, jog būdamas Marijampolės PN jis kreipėsi į sveikatos priežiūros įstaigą, nepateikė. Iš Marijampolės PN pateiktų medicininių išrašų nenustatyta, jog sveikatos sutrikimai būtų atsiradę dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar pan. (b. l. 41–42). Pats pareiškėjas bausmės atlikimo laikotarpiu dėl psichologinės pagalbos nesikreipė (b. l. 40). Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicinos pagalba. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Dėl netinkamo daiktų sandėlio bei virtuvėlės ir poilsio kambario nebuvimo

Pareiškėjo teigimu, 4-ajame būryje nebuvo įrengtos virtuvėlės, tačiau teismas pažymi, jog teisės aktai nenumato imperatyvios pareigos pataisos namams kiekvienam būriui įrengti virtuvėlę. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.11 punktą, virtuvėlės būryje įrengiamos tik esant techninėms galimybėms. O pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8 punktą, kiekvienam būriui turi būti įrengti laisvalaikio kambariai. Nors atsakovas pripažįsta, jog poilsio kambariai ir virtuvėlės įrengti ne visuose būriuose, teismas pažymi, kad pareiškėjas šių skunde nurodomų aplinkybių nedetalizavo, nepaaiškino, kokių neigiamų padarinių dėl to jam kilo, o tik deklaratyviai pažymėjo, kad poilsio kambarių ir virtuvėlių nebuvo. Tokie abstraktūs pareiškėjo argumentai nelaikytini pakankamais neturtinei žalai, kuri gali būti atlyginama pinigais, konstatuoti.

Taip pat pareiškėjas nurodė, kad daiktų sandėlis buvo blogos būklės: sienų dažai nusilupę, sienos, lubos supeliję, kadangi buvo labai drėgna, trūko lentynų daiktams susidėti, be to, daiktai pareigūnų dažnai buvo išmėtomi, sumaišomi.

Pažymėtina, jog šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės taip pat yra deklaratyvaus, abstraktaus pobūdžio, nepagrįstos jokiais įrodymais. Iš atsakovo pateikto į bylą Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento patikrinimo akto Nr. PA.4-432 (23.22.4.14.4.12) matyti, kad tikrinimo metu nebuvo nustatyta, jog daiktų sandėlis neatitinka teisės aktų reikalavimų (b. l. 47–49).

Nors pareiškėjas kėlė ginčą dėl to, kad pareigūnai kratų metu daiktus išmėtydavo ir sumaišydavo, tačiau nenurodė jokių konkrečių prieš jį neteisėtus veiksmus vykdžiusių pareigūnų pavardžių, konkrečių atvejų, konkretaus laiko, kada, kokiu būdu tai pasireiškė, nepateikia jokių šią aplinkybę patvirtinančių duomenų. Pareiškėjo pateikti abstraktūs argumentai ir samprotavimai nepatvirtina, kad pataisos namų pareigūnai padarė neteisėtus veiksmus. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl to, kad pataisos namų pareigūnai išmėtydavo jo daiktus kratų metu, yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinei žalai, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatuoti. Dėl paminėtų priežasčių ši pareiškėjo skundo dalis taip pat atmestina kaip nepagrįsta.

Dėl Marijampolės PN skalbyklos ir valgyklos

Pareiškėjas nurodė, jog skalbiami buvo tik apatiniai drabužiai bei patalynė, tačiau nebuvo skalbiami viršutiniai drabužiai. Taip pat nurodė, jog išskalbta patalynė buvo purvina, jaučiamas ypatingas kvapas. Nebuvo išduodami nemokamai skalbimo milteliai, trūko džiovyklų.

Teismas pažymi, jog pareiškėjas konkrečių netinkamo patalynės skalbimo atvejų nenurodė, taip pat nepateikė juos patvirtinančių įrodymų, o tokie abstraktaus pobūdžio argumentai nesudaro pagrindo pareiškėjo subjektyvių teisių pažeidimui pripažinti. Akivaizdu, kad pareiškėjas iš esmės neginčijo aplinkybės, jog Marijampolės PN nebuvo sudarytos sąlygos išsiskalbti (gauti išskalbtą) patalynę, todėl teismas negali konstatuoti pareiškėjo teisės išsiskalbti patalynę pažeidimo.

Higienos normos HN 76:2010 38.1 punkte nurodyta, kad skalbyklose skalbiami lovos skalbiniai, rankšluosčiai, apatiniai ir viršutiniai drabužiai. Laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius (higienos normos HN 76:2010 64 p., higienos normos HN 134:2015 40 p.).

Atsakovas patvirtino aplinkybę, kad pagal patvirtintą dušinės darbo grafiką (b. l. 86) patalynė ir apatiniai drabužiai skalbti priduodami ir išskalbti atiduodami naudojimosi dušu laiku.

Aprūpinimo normose (galiojusiose iki 2017 m. sausio 1 d.) vienam vyrui skiriamas 1 ritinėlis tualetinio popieriaus, 200 g skalbiamojo muilo, 100 g tualetinio muilo (1 mėnesiui). Nuo 2017 m. sausio 1 d. numatyta, jog vienam asmeniui skiriama 400 g skalbimo miltelių 3 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 5 punktu, drabužiai, avalynė, higienos priemonės, iš jų ir skalbimo milteliai, yra išduodami tik nemokiems nuteistiesiems, esant jų rašytiniam prašymui.

Į bylą pateikti Nuteistųjų pinigų apskaitos žiniaraščiai patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. balandžio 3 d. buvo mokus, todėl skalbimo milteliai jam neprivalėjo būti išduoti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl skalbimo miltelių neišdavimo laikytini nepagrįstais.

Nors pareiškėjas skunde net kelis kartus konstatavo ir deklaratyviai paminėjo aplinkybes dėl džiovyklų išskalbtiems drabužiams trūkumo, tačiau visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, taip pat nenurodė konkretaus laiko, kada būtent jam kilo problemų pasidžiauti išskalbtus drabužius. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl šių nepatogumų. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.

Kaip minėta, pareiškėjas skundėsi kokybiško maisto neužtikrinimu šioje kalinimo įstaigoje bei dėl per trumpai skirto laiko pavalgyti.

Teismui pateikti duomenys patvirtina, kad nuo 2014 m. liepos 1 d. nuteistiesiems maistas patiekiamas vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintais valgiaraščiais, laikantis šiuose valgiaraščiuose nurodytų patiekalų pavadinimų ir svorio gramais, dienos maisto davinio cheminės sudėties ir energinės vertės. Išrašai iš medicininių dokumentų nepatvirtina, kad pareiškėjas turėjo sveikatos problemų dėl, jo teigimu, blogo maitinimo (b. l. 42). Pagal į bylą pateiktą Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimų centro 2017 m. vasario 15 d. tyrimų protokolą Nr. 158 772 teismas nustatė, kad nuteistiesiems tiekiamą maistą periodiškai tikrina Nacionalinės maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto atstovai. Iš minėto dokumento taip pat matyti, kad Marijampolės PN tiekiamo maisto energinė vertė ir kokybė atitinka teisės aktų reikalavimus. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų apie nustatytus nuteistiesiems tiekiamo maisto pažeidimus. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas turėjo teisę naudotis parduotuvės paslaugomis ir nusipirkti tokių maisto produktų, kurie, jo manymu, turi pakankamai vertingųjų savybių ir yra kokybiški. Pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai buvo pažeistos jo teisės dėl blogos maisto kokybės, dėl to, kad jam teko valgyti atsistojus ar dėl per trumpo laiko pavalgyti, o pagal pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra galimybių nustatyti atsakovo veiksmų atitiktį (neatitiktį) teisės aktų reikalavimams, todėl darytina išvada, jog teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus.

Dėl neturtinės žalos

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Dėl CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinių išgyvenimų, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012, 2015 m. spalio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1658-575/2015).

Pareiškėjas, skunde nurodęs, jog atlikdamas bausmę Marijampolės PN ginčo laikotarpiu patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, didžiulį psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkimą, sveikatos sutrikimų, nepateikė į bylą jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Atsakovas į bylą pateikė oficialius dokumentus, t. y. Marijampolės PN Psichologinės tarnybos pažymą (b. l. 40), kurioje nurodoma, kad pareiškėjas nuo 2017 m. sausio 9 d. iki 2017 m. rugpjūčio 6 d. ir nuo 2017 m. rugsėjo 12 d. iki 2018 m. balandžio 3 d. dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipęsis nebuvo. Atsakovo pateikti teismui duomenys apie pareiškėjo sveikatos būklę yra niekuo neišsiskiriantys nuo laisvėje esančių asmenų sveikatos problemų (b. l. 42). Taigi, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju sveikatos sutrikimai negali būti pripažinti išimtinai kalinimo padariniais, kuriuos būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Kita vertus, tam tikri kalinamųjų neigiami patyrimai yra susiję su privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimais, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Nenustačius būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos fakto), nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2015 m. spalio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1658-575/2015; 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2631-520/2015).

Dėl nurodytų aplinkybių ir išdėstytų argumentų pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo R. K. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.