- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-10-08
- Bylos Nr.
- eI-3108-1063/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01690-2018-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rytis Krasauskas, Beata Martišienė, Tomas Blinstrubis
- Pareiškėjas
- viešosios įstaigos „Užstatas“
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos
- Advokatai
- Ramūnas Kontrauskas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Beatos Martišienės,
dalyvaujant pareiškėjos viešosios įstaigos „Užstatas“ atstovui advokatui Ramūnui Kontrauskui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos viešosios įstaigos „Užstatas“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Taryba) 2018 m. balandžio 26 d. nutarimą Nr. 1S-53(2018) (toliau – ir Nutarimas) ir įpareigoti Tarybą pradėti Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo reikalavimų pažeidimo tyrimą pagal VšĮ „Užstatas“ 2017 m. lapkričio 17 d. Pareiškimą dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimų tyrimo atlikimo užstato už vienkartines pakuotes sistemoje Nr. 171117-KT1.
Nurodė, kad su 2017 m. lapkričio 17 d. „Pareiškimu dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimų tyrimo atlikimo užstato už vienkartines pakuotes sistemoje“ (toliau – ir Pareiškimas) ir 2018 m. sausio 19 d. Papildoma informacija kreipėsi į Tarybą prašydama pradėti tyrimą dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatų pažeidimų. Pareiškėja į Tarybą kreipėsi dėl savo teisių ir teisėtų interesų pažeidimo užstato už vienkartines pakuotes sistemoje.
Pagrįsdama savo teisių pažeidimą nurodė, jog Lietuvos aludarių gildija, Lietuvos prekybos įmonių asociacija ir Lietuvos natūralaus mineralinio vandens gamintojų asociacija 2014 m. rugpjūčio 8 d. steigiamajame susirinkime susitarė įsteigti bei įgyti kontrolę, o taip pat faktiškai įsteigė ir įgijo viešosios įstaigos Užstato sistemos administratorius kontrolę, apeidami bei išvengdami koncentracijos priežiūros procedūros, galimų Tarybos sąlygų ir įpareigojimų, reikalavimų tam, kad nebūtų sukurta ir sustiprinta dominuojanti padėtis arba itin apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje. Taigi didžiausi alaus gamintojai, per jų interesus atstovaujančią Lietuvos aludarių gildiją, didžiausios mažmeninės prekybos įmonės, per jų interesus atstovaujančią Lietuvos prekybos įmonių asociaciją ir mineralinio vandens gamintojai, per jų interesus atstovaujančią Lietuvos natūralaus mineralinio vandens gamintojų asociaciją susitarė sudaryti išimtines sąlygas atitinkamoje rinkoje veikti tik su VšĮ Užstato sistemos administratorius ir šitaip apriboti ar visiškai panaikinti konkurenciją atitinkamoje rinkoje. Tokie susitarimai sukūrė VšĮ Užstato sistemos administratorius dominuojančią padėtį ir šia dominuojančia padėtimi VšĮ Užstato sistemos administratorius piktnaudžiauja. Tuo pagrindu pareiškėja kreipėsi į Tarybą informuodama apie faktus, kurie panaikina arba apriboja konkurenciją bei prašė imtis veiksmų, kad būtų užtikrinta sąžiningos konkurencijos laisvė.
Nurodė, jog iš skundžiamo Nutarimo, kuriuo atsisakyta tenkinti Prašymą, turinio, nėra aišku, ar Taryba vertino pareiškėjos nurodytus argumentus. Abstraktūs Nutarimo teiginiai negali būti pripažinti tinkamais motyvais. Pabrėžė, kad Taryba Nutarime nepateikė jokių svarių argumentų dėl pareiškėjos pateiktų teisinių motyvų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjos skundą atmesti.
Nurodė, kad Nutarimu buvo atsisakyta patenkinti pareiškėjos prašymą, nes pareiškėjos pareiškime pateikti duomenys neleidžia pagrįstai įtarti galimų Įstatymo 4, 5, 7, 9 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies pažeidimų. Pareiškėjos prašymą pradėti tyrimą buvo atsisakyta patenkinti vadovaujantis Įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 7 punkto pagrindu.
Dėl pareiškėjos skundo argumentų nurodė, kad gavus pareiškėjos Prašymą buvo vertinama, ar pareiškėjos pateikta informacija leidžia pagrįstai įtarti galimą pažeidimą, tačiau buvo nuspręsta, kad pareiškėja pareiškime nenurodė ir nepateikė jokių faktinių aplinkybių, pagrindžiančių Įstatymo pažeidimus. Pažymėjo, kad tokių argumentų pareiškėja nepateikė ir skunde teismui.
Dėl tyrimo pagal pareiškėjos prašymą dėl Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies pažeidimo nepradėjimo nurodė, kad įtarimus apie nepranešimą apie koncentraciją pareiškėja grindė tik tuo, kad kelios asociacijos (Lietuvos aludarių gildija, Lietuvos prekybos įmonių asociacija ir Lietuvos natūralaus mineralinio vandens gamintojų asociacija) įsteigė ir įgijo viešosios įstaigos Užstato sistemos administratorius kontrolę apeidamos bei išvengdamos Įstatyme numatytos koncentracijos priežiūros procedūros. Įtarimus pareiškėja grindė steigiamojo susirinkimo protokolu ir steigimo sutartimi. Pareiškėja taip pat nurodė, kad Asociacijos įgijo po 1/3 viešosios įstaigos Užstato sistemos administratorius steigėjo teisių, be to, didžiausi Lietuvos aludarių gildijos nariai finansavo viešosios įstaigos Užstato sistemos administratorius infrastruktūrą, įgijo teisę deleguoti atstovą į viešosios įstaigos Užstato sistemos administratorius valdybą. Pareiškėja nurodė, kad viešosios įstaigos Užstato sistemos administratorius steigimo tikslas laikytinas autonomiško ūkio subjekto funkcijas atliekančio ūkio subjekto sukūrimas, o 2013 metais pagal viešai skelbiamus duomenis viešosios įstaigos Užstato sistemos administratorius steigėjų ir jos narių bendra metinė pajamų suma viršijo Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytas ribas. Dėl šių pareiškėjos argumentų nurodė, kad pareiškėja nepateikė jokių duomenų, leidžiančių pagrįstai įtarti, jog buvo įgyvendinta koncentracija. Pažymėjo, kad koncentracija, tai ūkio subjektų susijungimas arba ūkio subjekto kontrolės įgijimas. Kontrolė, kai juridiniam ar fiziniam asmeniui suteikiama galimybė daryti lemiamą įtaką ūkio subjekto veiklai. Tai, kad trys ūkio subjektai įsteigė ūkio subjektą ir turi po 1/3 balsų, nereiškia, kad kažkuris jų gavo vienvaldę kontrolę, ar kuris nors turintis bendrąją kontrolę. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų apie egzistuojančią vienvaldę kontrolę. Pareiškėjos teiginiai dėl narių finansinio prisidėjimo prie viešosios įstaigos Užstato sistemos administratorius steigimo ir narių į valdybą delegavimo taip pat nesudaro pagrindo įtarti bendrosios kontrolės egzistavimo. Pažymėjo, kad pareiškėja taip pat nepateikė įrodymų, kad viešosios įstaigos Užstato sistemos administratorius steigėjos laikytinos susijusių ūkio subjektų grupe, todėl nebuvo pagrindo pripažinti, kad pareiškėjos pateikti duomenys apie įvairių įmonių ir asociacijų pajamas 2013 m. turėtų būti reikšmingi Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies prasme.
Dėl tyrimo pagal pareiškėjos prašymą dėl Įstatymo 5 straipsnio pažeidimo nepradėjimo nurodė, kad šiuo aspektu pareiškėja savo teiginius grindė tik tuo, kad viešosios įstaigos Užstato sistemos administratorius nariai atsisakė bendradarbiauti su pareiškėja. Pareiškėjos teigimu, tokiu būdu buvo sudarytas konkurenciją ribojantis susitarimas, t. y. atitinkamoje rinkoje veikti tik viešajai įstaigai Užstato sistemos administratorius. Tarybos nuomone, pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų įtarti apie viešosios įstaigos Užstato sistemos administratorius steigėjų sudarytų konkurenciją ribojančių susitarimų egzistavimą. Tai, kad buvo atsisakyta bendradarbiauti su pareiškėja, savaime nereiškia, kad tokie veiksmai buvo nulemti tarpusavio susitarimo. Dėl argumentų, kad pareiškėjos prašymas buvo išnagrinėtas per trumpą laiką, nurodė, kad ši aplinkybė tyrimo teisėtumui įtakos neturi ir negali nulemti Nutarimo neteisėtumo.
Dėl tyrimo pagal pareiškėjos prašymą dėl Įstatymo 7 straipsnio pažeidimo nepradėjimo nurodė, kad šios teisės nuostatos pažeidimą pareiškėja taip pat grindė tuo, kad viešoji įstaiga Užstato sistemos administratorius atsisakė bendradarbiauti su pareiškėja, įskaitant ir dėl galimybės naudotis viešosios įstaigos Užstato sistemos administratorius sukurta vienkartinių pakuočių priėmimo infrastruktūra. Dėl šios priežasties pareiškėjas buvo priverstas įsirengti savo taromatus tose pačiose vietose, kuriose jau yra viešosios įstaigos Užstato sistemos administratorius taromatai ir neturi galimybės įsirengti taromatų populiariausiose ir prieinamose vietose. Taip pat viešoji įstaiga Užstato sistemos administratorius vienašališkai priima sprendimus dėl administravimo mokesčio dydžio ir kompensuojamų sąnaudų tarifų. Tarybos teigimu, pareiškėja šiuo aspektu taip pat nepateikė jokių svarių įrodymų dėl Įstatymo 7 straipsnio nuostatos pažeidimo. Sprendžiant klausimus dėl bendradarbiavimo, viešoji įstaiga Užstato sistemos administratorius, prieš pasirašant bendradarbiavimo sutartį prašė pateikti papildomą informaciją, tačiau šios aplinkybės negalima vienareikšmiškai vertinti kaip galimo neleistino konkurencijos ribojimo. Pareiškėja taip pat nepagrindė argumentų teisėtumo, kad administravimo mokesčio dydžiai ir kompensuojamų sąnaudų tarifai galėtų būti nesąžiningi. Pareiškėja šių argumentų jokiais apskaičiavimais nepagrindė.
Dėl tyrimo pagal pareiškėjos prašymą dėl Įstatymo 4 straipsnio pažeidimo nepradėjimo nurodė, kad įvertinus šiuo aspektu išdėstytus argumentus Taryba nenustatė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. D1-791 patvirtinto Užstato už vienkartines pakuotes sistemos administravimo plano, finansavimo schemos ir švietimo programos rengimo, derinimo ir ataskaitų bei informacijos apie jų vykdymą teikimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatos galėtų prieštarauti Įstatymo 4 straipsnio reikalavimams.
Šalies argumentai
Apibendrindama nurodė, kad, priešingai, nei skunde nurodė pareiškėja, Tarybos darbuotojai pasisakė dėl kiekvieno iš pareiškėjos įvardintų galimų Įstatymo nuostatų pažeidimų. Pareiškėjai taip pat buvo sudaryta galimybė papildyti Prašymą paaiškinimais. Pažymėjo, kad pareiškėja tiesiog pateikė tam tikrus duomenis, tačiau nepateikė pažeidimų būvimą pagrindžiančių įrodymų. Pabrėžė, kad vien įtarimų, teismų praktikos nurodymas bei teisės aktų pacitavimas nėra laikytini įrodymais Įstatymo nuostatų kontekste.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė palaikė atsiliepimo argumentus, prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
1. Byloje ginčas kilo dėl Tarybos 2018 m. balandžio 26 d. nutarimo Nr. 1S-53(2018) teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėja taip pat prašė įpareigoti Tarybą pradėti Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo reikalavimų pažeidimo tyrimą pagal VšĮ „Užstatas“ 2017 m. lapkričio 17 d. „Pareiškimą dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimų tyrimo atlikimo užstato už vienkartines pakuotes sistemoje“ Nr. 171117-KT1.
2. Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėja su 2017 m. lapkričio 17 d. Pareiškimu dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimų tyrimo atlikimo užstato už vienkartines pakuotes sistemoje Nr. 171117-KT1 kreipėsi į Tarybą prašydama pradėti tyrimą dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimų užstato už vienkartines pakuotes sistemoje. Taip pat prašė įgyvendinti įgaliojimus, kad atitinkamoje rinkoje būtų užtikrinta sąžiningos konkurencijos laisvė (b. l. 44).
Taryba, įvertinusi Pareiškimo turinį, 2017 m. gruodžio 20 d. rašte Nr. 2.17-34)6V-3033 pareiškėjai nurodė, kad Pareiškime pateikta informacija turi trūkumų, todėl ne visa apimtimi atitinka Pareiškimo pradėti Įstatymo pažeidimų tyrimą, reikalavimus.
Pareiškėja 2018 m. sausio 19 d. raštu Nr. 180119-KT2 pateikė papildomą informaciją. Taip pat pareiškėja 2018 m. vasario 26 d. Tarybos darbuotojų prašymu papildomai pateikė prašomą informaciją.
Taryba įvertinusi Pareiškimą ir jo papildymus, 2018 m. balandžio 5 d. raštu Nr. (2.17-34)6V-864 pripažino, kad pareiškėjos Pareiškimas neatitinka teisės aktuose pareiškimams keliamų reikalavimų, taip pat nurodė priežastis, kodėl Pareiškime nurodyta informacija nepakankama ir nesudaro pagrindo teikti Tarybai svarstyti klausimą dėl tyrimo pradėjimo (b. l. 32).
Pareiškėja nesutikdama su Tarybos 2018 m. balandžio 5 d. rašte Nr. (2.17-34)6V-864 išdėstytais argumentais, su 2018 m. balandžio 16 d. skundu kreipėsi į Tarybą (b. l. 60).
Taryba bendrai išnagrinėjusi pareiškėjos Pareiškimo ir 2018 m. balandžio 16 d. skundo argumentus priėmė 2018 m. balandžio 26 d. nutarimą Nr. 1S-53(2018), kuriuo atsisakė pradėti Įstatymo reikalavimų pažeidimo tyrimą pagal pareiškėjos Pareiškimą. Nutarimo teisinis pagrindas – Įstatymo 24 straipsnio 1, 2 dalys, 4 dalies 7 punktas.
Pareiškėja nesutikdama su Nutarimu, su skundu kreipėsi į teismą.
3. Remiantis administracinės bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi į Tarybą dėl tyrimo pradėjimo dėl Įstatymo 4, 5, 7, 9 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies pažeidimų. Taryba skundžiamu nutarimu atsisakė pradėti tyrimą Įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 7 punkto, numatančio, kad Taryba priima nutarimą atsisakyti pradėti tyrimą, jeigu nėra duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti šio įstatymo pažeidimą, pagrindu. Nagrinėjamu atveju, atsakovė atlikusi preliminarų Prašyme su vėlesniais papildymais nurodytų aplinkybių vertinimą bei surinkusi atitinkamus duomenis, nurodė, jog pareiškėja nepateikė duomenų (įrodymų), kuriais remiantis būtų pagrindas įtarti, kad pareiškėjos nurodytais argumentais galėtų būti pažeistos Įstatymo 4, 5, 7, 9 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies nuostatos.
Nagrinėjamoje byloje nėra vertinama, ar iš tiesų buvo pažeistos minėtos Įstatymo nuostatos, nes nagrinėjamos bylos ribos yra būtent Nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas, t. y. vertintina, ar Taryba teisėtai ir pagrįstai atsisakė pradėti tyrimą dėl Įstatymo 4, 5, 7, 9 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimo Prašyme ir jo papildymuose nurodytais pagrindais.
4. Įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti pareiškėjai, prašydami pradėti tyrimą, Tarybai turi pateikti rašytinį pareiškimą, kuriame nurodomos jiems žinomos šį įstatymą pažeidžiančių veiksmų faktinės aplinkybės. Prie pareiškimo pridedami tai patvirtinantys dokumentai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. lapkričio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-39-1939/2008 yra pažymėjęs jog tam, kad būtų pradedamas tyrimas, turi būti žinomi konkretūs faktiniai duomenys apie atliktus konkrečius konkurencijos teisės pažeidimus. Tokią išvadą, be kita ko, patvirtina ir Konkurencijos tarybos darbo reglamento, patvirtinto Konkurencijos tarybos 2002 m. lapkričio 14 d. nutarimu Nr. 129, 25.4 punktas, pagal kurį pareiškime ištirti įstatymo pažeidimą turi būti nurodomi konkretūs skundžiami veiksmai, jų atlikimo data. Taip pat ir tais atvejais, kai tyrimas pradedamas Konkurencijos tarybos iniciatyva, pagrindas pradėti tyrimą yra faktiniai duomenys apie galimą įstatymo pažeidimą (32 punktas). Šiuo aspektu taip pat aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-556-1555/2008. Nutartyje nurodyta, kad kiekvienu atveju asmenims, turintiems iniciatyvos teisę pradėti konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimą, pateikus pareiškimą dėl konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimo, Konkurencijos taryba turi atlikti išsamų, visapusišką, objektyvų pareiškimo tyrimą. Pareiškimo tyrimo išvada – sprendimas dėl konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimo arba sprendimas atsisakyti pradėti tyrimą. Pastarojo sprendimo priėmimo metu, teisėjų kolegijos nuomone, paprastai neturėtų būti gauta jokių duomenų, leidžiančių pagrįstai įtarti įstatymo pažeidimą ir atvirkščiai, jei konkretaus pareiškimo nagrinėjimo metu gaunami įrodymai, leidžiantys įtarti galima Įstatymo pažeidimą, tyrimas dėl galimų konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimo turėtų būti pradėtas.
5. Pareiškėja kreipėsi į Tarybą nurodydama, kad viešojo administravimo subjektai pažeidė pareigą užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, nes Aplinkos ministerija ir jai pavaldžios institucijos priėmė teisės aktus, kurie teikia privilegijas viešajai įstaigai Užstato sistemos administratorius ir diskriminuoja pareiškėją, dėl ko atsirado konkurencijos sąlygų skirtumai. Pareiškėja konkrečiai nurodė, jog sąžiningos konkurencijos laisvę riboja Aplinkos ministro priimto Aprašo 20 ir 30.3 punktų nuostatos.
Įstatymo 4 straispnio 1 dalis nustato, kad viešojo administravimo subjektai, įgyvendindami pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, kad Įstatymo 4 straispnio 1 dalis įtvirtina pareigą valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms, vykdančioms joms pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu, užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, o 2 dalis detalizuoja šio straispnio pirmoje dalyje įtvirtintą sąžiningos konkurencijos laisvės principą ir apibrėžia, kokius veiksmus valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama atlikti kaip nesuderinamus su sąžiningos konkurencijos laisve. Tai teisės aktų ar kitų sprendimų, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes, priėmimas, dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.
Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimas gali būti konstatuojamas tada, kai nustatoma šių trijų aplinkybių visuma: 1) valstybės ar savivaldybės institucijos sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl tokio sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra nulemtos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2-32/2007, 2011 m. sausio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-858-118/2011). Nustačius, jog nėra bent vienos iš minėtų aplinkybių, atitinkamas sprendimas ar aktas negalėtų būti pripažintas pažeidžiančiu Įstatymo 4 straipsnio reikalavimus.
Nagrinėjamu atveju atsakovė, atlikusi preliminarų Prašyme ir jo papildymuose nurodytų aplinkybių vertinimą, nurodė, jog nėra pagrindo įtarti, kad Aprašo nuostatomis, ar kitais Aplinkos ministerijos ir/ar jai pavaldžių įstaigų veiksmais būtų diskriminuojama pareiškėja ir tuo būtų pažeisti Įstatymo 4 straispnio reikalavimai, t. y. nebuvo nustatyta pagrindo įtarti Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytos pirmosios sąlygos buvimo. Ši sąlyga, be kita ko, yra viena iš būtinų sąlygų norint įtarti bei vėliau konstatuoti Įstatymo 4 straispnio 2 dalies pažeidimą. Pažymėtina, kad administracinių teismų jurisprudencijoje laikomasi nuostatos, kad privilegijų teikimas arba atskirų ūkio subjektų ar jų grupių diskriminavimas Įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintos sąžiningos konkurencijos kontekste sietinas su nevienodų ūkinės veiklos vykdymo sąlygų užtikrinimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-441/2009). Diskriminavimas tarp ūkio subjektų yra galimas tada, jeigu toje pat situacijoje esantiems ūkio subjektams yra taikomos skirtingos sąlygos arba skirtingose situacijose esantiems ūkio subjektams taikomos vienodos sąlygos.
Pareiškėjos Prašyme ir jo papildymuose išdėstytus argumentus įvertinus aptartų teisės aktų nuostatų ir teismų praktikos kontekste, sutiktina su atsakovės išvadomis, kad pareiškėja iš esmės nepateikė svarių įrodymų, pagrindžiančių viešosios įstaigos Užstato sistemos administratorius privilegijavimą, o pareiškėjos diskriminavimą.
Pareiškėja – viešasis juridinis asmuo, turintis teisę vykdyti užstato už vienkartines pakuotes sistemos administratoriaus veiklą (teisinis pagrindas – 2015 m. liepos 9 d. Aplinkos ministerijos sprendimas dėl dokumentų derinimo Nr. (17-2)D8-5166). Įsakymo dėl Aprašo patvirtinimo 3 punkte nustatyta, kad užstato administratoriaus veiklą vykdyti gali tik tas asmuo, kuriam Aplinkos ministerija šiuo įsakymu tvirtinamo Tvarkos aprašo nustatyta tvarka pateikia teigiamą sprendimą dėl derinimo. Apraše nustatyti reikalavimai taikomi taip pat ir asmeniui, kuris Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo ir šio Tvarkos aprašo nustatyta tvarka yra įgijęs teisę vykdyti Užstato administratoriaus veiklą (Aprašo 2 punktas). Įvertinus pareiškėjos kritiškai vertinamų Aprašo nuostatų (20, 30.3 punktai) turinį, negalima daryti išvados, kad jų turinys yra diskriminacinis pareiškėjos atžvilgiu. Aprašo nuostatos savaime nepašalina bei nepagrįstai neapsunkina galimybės bet kuriam subjektui (administratoriui) užsiimti vienkartinių pakuočių veikla bendroje rinkoje. Priešingai, pareiškėja atitiko reikalavimus ir todėl jai buvo išduotas teigiamas sprendimas, leidžiantis užsiimti užstato administratoriaus veikla, todėl, kaip teisingai nurodė atsakovė, Aprašo nuostatos niekaip neapribojo pareiškėjos galimybės įeiti į rinką ir pradėti teikti paslaugas. Pareiškėjos argumentai, susiję su tuo, kad teisės aktais turėtų būti įtvirtinta visų sistemos administratorių pareiga priimti ir apskaityti visų gamintojų vienkartines pakuotes (pagal galiojantį teisinį reglamentavimą apskaitomos tik pavedimus davusių gamintojų pakuotės), daugiau susiję su pareiškėjos individualiu siekiu įeiti į platesnę rinką. Taip, kaip pareiškėja aiškina Aprašo 20, 30.3 punktų nuostatas, jog iš jų turinio suprastina, kad sistemos administratorius neprivalo apskaityti ir užtikrinti kito administratoriaus administruojamų pakuočių atliekų priėmimo iš kitų vartotojų, tokios pareiškėjos išvados neįrodo, kad tuo (kai apskaitomos tik pavedimus davusių gamintojų pakuotės) valstybės pagalba yra sudaromos privilegijos kitiems subjektams, ar atsiranda skirtumų konkuruojantiems ūkio subjektams. Darytina išvada, kad tiek Aprašo 20 punkte numatyta sąlyga, kad gamintojui ar importuotojui pasirašius šio Tvarkos aprašo 7.6 papunktyje nurodytus susitarimus su daugiau nei vienu asmeniu, siekiančiu vykdyti Užstato administratoriaus veiklą, tokie susitarimai nėra vertinami, tiek 30.3 punktas, kuriame nustatyta, kokius dokumentus administratorius turėtų pateikti metinėje ataskaitoje, niekaip neriboja pareiškėjos veikti atitinkamoje rinkoje lygiomis sąlygomis su kitais subjektais. Nesutiktina, kad nagrinėjamu atveju Aplinkos ministerijos Aprašo nuostatos turėtų būti vertinamos, kaip teikiančios privilegijas kitiems subjektams (viešajai įstaigai Užstato sistemos administratorius) ir dėl jų atsirado, ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų. Darytina išvada, kad Taryba pagrįstai nenustatė privalomųjų sąlygų Įstatymo 4 straispnio pažeidimui konstatuoti.
Į pareiškėjos šiuo aspektu nurodytus prieštaravimus buvo atsakyta Tarybos 2018 m. balandžio 5 d. rašte, taip pat Nutarime, todėl nėra pagrindo teigti, kad šiuo aspektu į pareiškėjos Prašymą ir vėlesnius papildymus iš viso nebuvo atsakyta. Pareiškėja argumentus dėl Įstatymo 4 straipsnio nuostatos pažeidimo gana plačiai aptarė ir viešo (vartotojų) intereso kontekste, tačiau, kreipiantis į Tarybą Įstatymo 24 straipsnio tvarka, pareiškėja turėtų pateikti įrodymus, aiškiai pagrindžiančius pareiškėjai sudaromas kliūtis (ribojimą) lygiaverčiai veikti atitinkamoje rinkoje su kitais rinkos subjektais. Nagrinėjamu atveju, neginčytinai nustatyta, kad pareiškėjai be kliūčių išduotas leidimas vykdyti užstato už vienkartines pakuotes sistemos administratoriaus veiklą, tuo tarpu skunde išdėstyta kritika dėl tam tikrų Aprašo nuostatų, kurios, pareiškėjos teigimu, yra diskriminuojančio turinio, kildinama iš prekybininkų ir viešosios įstaigos Užstato sistemos administratorius steigėjų atsisakymų su pareiškėja sudaryti bendradarbiavimo sutartis. Šiuo atveju, svarbu tai, kad Užstato už vienkartines pakuotes sistemoje taip pat egzistuoja ir prekybininkų savanoriško pasirinkimo bendradarbiauti su vienu ar kitu pakuočių sistemos administratoriumi laisvės aspektas. Darytina išvada, kad pareiškėja neįrodė Aprašo 20 ir 30.3 punktų teisinio ydingumo Įstatymo 4 straipsnio nuostatos prasme.
6. Įstatymo 5 straipsnis dėl kurio pažeidimo pareiškėja prašė pradėti tyrimą, nustato, kad visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento. Pagal Įstatymo 3 straipsnio 19 punktą, susitarimas – bet kuria forma (raštu ar žodžiu) dviejų ar daugiau ūkio subjektų sudarytos sutartys arba ūkio subjektų suderinti veiksmai, įskaitant bet kurio ūkio subjektų junginio (asociacijos, susivienijimo, konsorciumo ir pan.) arba šio junginio atstovų priimtą sprendimą. Taigi Įstatymo 5 straipsnio pažeidimui konstatuoti būtini susitarimai tarp savarankiškų ir realiai konkuruojančių ar skirtinguose prekės platinimo lygiuose veikiančių ūkio subjektų, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją.
Pareiškėja Prašyme ir jo papildymuose nurodė, kad viešosios įstaigos Užstato sistemos administratorius vieni iš narių (UAB „Maxima“, UAB „Palink“, UAB „Rimi Lietuva“, UAB „Lidl“) atsisakė bendradarbiauti ir/ar derėtis su pareiškėja arba visai neatsakė į pareiškėjos siūlymus tiek dėl pakuočių atliekoms priimti skirtų priemonių įrengimo, tiek dėl jų, kaip pakuočių importuotojų pareigos dalyvauti Užstato už vienkartines pakuotes sistemoje per pareiškėją (kaip per administratorių). Pareiškėja nurodė, kad didžiausiems mažmeninės prekybos tinklams atsisakius bendradarbiauti, pareiškėja negali turėti vartotojams efektyvios pakuočių atliekų surinkimo infrastruktūros. Pareiškėjos nuomone, atsisakymo bendradarbiauti su pareiškėja priežastis paaiškinama niekaip kitaip nei suderintų veiksmų egzistavimu. Taip pat nurodė, kad viešoji įstaiga Užstato sistemos administratorius atsisakė bendradarbiauti su pareiškėja dėl galimybės naudotis sukurta automatizuota vienkartinių pakuočių atliekų surinkimo infrastruktūra bei tokio naudojimosi sąlygų. Tokį atsisakymą pareiškėja apibūdino kaip piktnaudžiavimą dominuojančia (monopoline) padėtimi. Viešosios įstaigos Užstato sistemos administratorius steigėjo nariai atsisakė bendradarbiauti su pareiškėja dėl dalyvavimo užstato už vienkartines pakuotes sistemoje. Pareiškėjos nuomone, mažmeninės prekybos įmonės per savo atstovus (viešosios įstaigos Užstato sistemos administratorius steigėjus) susitarė sudaryti išimtines sąlygas atitinkamoje rinkoje veikti tik viešajai įstaigai Užstato sistemos administratorius ir šitaip apriboti ar visiškai panaikinti konkurenciją.
Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto pažeidimo sudėčiai nustatyti reikia šių dviejų elementų egzistavimo: 1) susitarimo tarp ūkio subjektų, kurie yra konkurentai, sudarymo fakto; 2) susitarimo objekto – tiesioginio arba netiesioginio prekės (paslaugos) kainos nustatymo (fiksavimo) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-2577/2011). Apeliacinės instancijos teismas taip pat yra išaiškinęs, kad susitarimas konkurencijos teisėje suprantamas labai plačiai, nekeliant esminių reikalavimų jo išraiškos būdui ar formai. Konstatuojant Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą pakanka nustatyti eksplicitinį arba implicitinį šalių valios (norų, ketinimų) sutapimą (suderinimą) veikti rinkoje atitinkamu būdu, o subjektyvūs pareiškėjų siekiai, dalyvaujant susitarime, paprastai neturi jokios reikšmės. ESTT praktikoje susitarimais konkurencijos teisės prasme taip pat pripažįstami ne tik formalūs, rašytiniai susitarimai (rašytinės sutarties sudarymas), bet ir žodiniai susitarimai ar net teisiškai neįpareigojantys dokumentai (ESTT byla Nr. 41/69(ACF Chemiefarma NV prieš Europos Komisiją), sprendimo 110-114 punktai).
Pareiškėja Įstatymo 5 straipsnio pažeidimą įrodinėja pagrindine aplinkybe – viešosios įstaigos Užstato sistemos administratorius ir jos steigėjų narių atsisakymu bendradarbiauti ir derėtis su pareiškėja. Pažymėtina, kad, kaip išaiškinta teismų praktikoje, konkurencijos teisės pažeidimą būtų galima įrodyti ne tik tiesioginiais įrodymais, kurių pareiškėja nei Tarybai nei teismui nebuvo/nėra pateikusi, bet ir netiesioginiais įrodymais, tačiau tam būtina sąlyga, kad tokie įrodymai būtų objektyvūs ir nuoseklūs. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos šiuo aspektu nurodyta aplinkybė (atsisakymas bendradarbiauti), negali būti vertinama kaip objektyvus, nuoseklus netiesioginis įrodymas, patvirtinantis prekybininkų ir viešosios įstaigos Užstato sistemos administratorius suderintų veiksmų egzistavimą ir/ar piktnaudžiavimą dominuojančia (monopoline) padėtimi. Pareiškėja nenurodė jokių tikslių atsisakymo bendradarbiauti su pareiškėja priežasčių, taip pat nepateikė jokių įrodymų, ar net konkrečių užuominų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadas dėl iš anksto suderintų veiksmų egzistavimo. Pareiškėja šiuo aspektu priimtas išvadas padarė remiantis prielaidomis, bendrai įvertinusi viešosios įstaigos Užstato sistemos administratorius įsteigimo aplinkybes. Sutiktina su atsakovės argumentais, kad vien tik atsisakymas bendradarbiauti savaime nesudaro pagrindo teigti, kad subjektai buvo sudarę susitarimą, kuris turėtų būti vertinamas kaip Įstatymo 5 straipsnio pažeidimas. Pareiškėja dėl šio Įstatymo nuostatos pažeidimo yra pasisakiusi Nutarime, taip pat 2018 m. balandžio 5 d. atsakyme, todėl nepagrįstais vertintini skundo argumentai, kad Taryba šiuo aspektu pareiškėjos nurodytų argumentų nenagrinėjo.
7. Įstatymo 7 straipsnyje nustatyta, jog draudžiama piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje atliekant įvairius veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus, įskaitant: 1) tiesioginį ar netiesioginį nesąžiningų kainų arba kitų pirkimo ar pardavimo sąlygų primetimą; 2) prekybos, gamybos ar techninės pažangos ribojimą darant žalą vartotojams; 3) panašaus pobūdžio sutartyse nevienodų (diskriminacinių) sąlygų taikymą atskiriems ūkio subjektams, taip sudarant jiems skirtingas konkurencijos sąlygas; 4) sutarties sudarymą, kai kitai sutarties šaliai primetami papildomi įsipareigojimai, kurie pagal komercinį pobūdį ar paskirtį nėra tiesiogiai susiję su sutarties objektu. Pagal Įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, dominuojanti padėtis – vieno ar daugiau ūkio subjektų padėtis atitinkamoje rinkoje, kai tiesiogiai nesusiduriama su konkurencija arba kuri sudaro galimybę daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje veiksmingai ribojant konkurenciją.
Piktnaudžiavimui dominuojančia padėtimi nustatyti reikalinga įvertinti dvi sąlygas: pirma, ar ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje ir, antra, ar ūkio subjektas atlieka veiksmus, kuriuos draudžia Įstatymo 7 straipsnis. Nustatant pirmąją aplinkybę reikalinga apibrėžti rinką, kurioje tiriamas dominavimas, ir toje rinkoje nustatyti ūkio subjektui priskirtinas ypatybes, kurios lemia subjekto dominuojančią padėtį. Sekantis tyrimo objektas yra nustatymas aplinkybių, ar ūkio subjektas nesusiduria su konkurencija arba, ar turi galimybę daryti lemiamą įtaką ribojant konkurenciją. Galiausiai vertinamas piktnaudžiavimo veiksmų atlikimas pagal Įstatymo 7 straipsnio atskirus punktus.
Pareiškėja Įstatymo 7 straipsnio pažeidimą taip pat grindžia tuo, kad viešosios įstaigos Užstato sistemos administratorius atsisakė bendradarbiauti su pareiškėja įvairiais Užstato sistemos klausimais. Toks atsisakymas varžo pareiškėjos bei gamintojų ir importuotojų galimybes veikti rinkoje bei pažeidžia vartotojų interesus, todėl darė išvadą, kad yra draudžiamas piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi. Pareiškėja taip pat nurodė, kad, jos žiniomis, viešoji įstaiga Užstato sistemos administratorius galimai nustato skirtingus administravimo mokesčio mokėjimo terminus, vienašališkai priimdamas sprendimą primeta paslaugų kainas, jų nederindamas su gamintojais ir importuotojais, tuo tarpu gamintojai ir importuotojai neturi galimybės pateikti alternatyvą ir derėtis dėl sąlygų, o tai tiesiogiai lemia kainų augimą.
Minėta, kad Įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodytiems subjektams prašant Tarybos pradėti tyrimą, Įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga pateikti rašytinį pareiškimą, kuriame nurodomos jiems žinomos šį įstatymą pažeidžiančių veiksmų faktinės aplinkybės. Prie pareiškimo pridedami tai patvirtinantys dokumentai. Tokią pareigą, be kita ko, patvirtina ir Tarybos darbo reglamento 25.4 punktas, pagal kurį pareiškime ištirti įstatymo pažeidimą turi būti nurodomi konkretūs skundžiami veiksmai, jų atlikimo data. Taigi konkrečių faktinių duomenų apie galimą įstatymo pažeidimą pateikimas – sąlyga pradėti tyrimą.
Kaip matyti iš pareiškėjos Prašymo ir jį papildančių dokumentų turinio, pareiškėja aplinkybių, kuriomis grindžia Įstatymo 7 straipsnio pažeidimą, jokiais objektyviais įrodymais, konkrečiais faktais nepagrindė. Kaip ji pati teigia, tokių įrodymų neturi ir negali gauti. Nurodė, kad šiuo aspektu išdėstė rinkos dalyvių nuogąstavimus dėl jiems primetamų ribojimų. Sutiktina su atsakovės argumentais, kad vien tik bendrai pateikus savo ir kitų rinkos dalyvių nuogąstavimus, t. y. nepateikus konkrečių tiesioginių, ar netiesioginių įrodymų, sudarančių pagrindą bent preziumuoti pvz. nustatytos kainos nesąžiningumą (pagrindžiant atitinkamais apskaičiavimais, palyginimais ar pan.), ar sąlygų primetimą, toks kreipimasis nelaikytinas tinkamu Įstatymo 24 straipsnio, Tarybos darbo reglamento 25.4 punkto prasme. Pareiškėja nepateikė Įstatymo 7 straipsnio pažeidimą įrodančių aplinkybių, todėl Taryba pagrįstai neturėjo pagrindo pradėti tyrimo dėl minėto pažeidimo.
8. Pareiškėja nurodė, kad Lietuvos aludarių gildija, Lietuvos prekybos įmonių asociacija ir Lietuvos natūralaus mineralinio vandens gamintojų asociacija 2014 m. rugpjūčio 8 d. steigiamajame susirinkime susitarė įsteigti bei įgyti kontrolę, o taip pat faktiškai įsteigė ir įgijo viešosios įstaigos Užstato sistemos administratorius kontrolę, apeidami bei išvengdami koncentracijos priežiūros procedūros, galimų Tarybos sąlygų ir įpareigojimų, reikalingų tam, kad nebūtų sukurta ir sustiprinta dominuojanti padėtis arba itin apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje.
Įstatymo 3 straispnio 5 dalyje nustatyta, kad koncentracija, tai ūkio subjektų susijungimas arba kontrolės įgijimas. Pagal šio straipsnio 9 dalį, kontrolė, tai visokios iš Lietuvos Respublikos ar kitos valstybės įstatymų ar sandorių atsirandančios teisės, suteikiančios juridiniam ar fiziniam asmeniui galimybę daryti lemiamą įtaką ūkio subjekto veiklai. Pagal šio straipsnio 18 dalį, du ar daugiau ūkio subjektų, kurie dėl savitarpio kontrolės ar priklausomybės ir galimų suderintų veiksmų yra laikomi vienu ūkio subjektu apskaičiuojant bendrąsias pajamas ir rinkos dalį, sudaro susijusių ūkio subjektų grupę. Įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pranešimas apie koncentraciją Konkurencijos tarybos nustatyta tvarka turi būti pateiktas Konkurencijos tarybai iki koncentracijos įgyvendinimo. Įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad koncentracijoje, apie kurią privaloma pranešti, dalyvaujantys ūkio subjektai ar kontroliuojantys asmenys neturi teisės įgyvendinti koncentracijos tol, kol bus priimtas Konkurencijos tarybos nutarimas pagal šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punktą, išskyrus šio straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytus atvejus.
Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, jog koncentracijos sąvokai atskleisti yra itin svarbios kontrolės bei lemiamos įtakos sąvokos. Įstatyme nustatyta, kad kontrolė – tai teisės, suteikiančios galimybę daryti lemiamą įtaką ūkio subjekto veiklai, įskaitant nuosavybės teisę ar teisę naudoti visą ar dalį kito ūkio subjekto turto, taip pat kitos teisės, kurios leidžia daryti lemiamą įtaką ūkio subjekto valdymo organų sprendimams ar personalo sudėčiai. Lemiama įtaka – tai tokia padėtis, kai kontroliuojantis asmuo įgyvendina ar turi galimybę įgyvendinti savo sprendimus bent vienu iš nurodytų aspektų – kontroliuojamo ūkio subjekto ūkinės veiklos, valdymo organų sprendimų ar personalo sudėties. Taigi vieno ūkio subjekto turima kontrolė bei lemiama įtaka kito ūkio subjekto atžvilgiu gali būti įvairios apimties.
Sutiktina su Tarybos argumentais, kad pareiškėjos šiuo aspektu išdėstyti argumentai neįrodo koncentracijos įgyvendinimo fakto. Tokia išvada darytina įvertinus tai, kad Lietuvos aludarių gildija, Lietuvos prekybos įmonių asociacija ir Lietuvos natūralaus mineralinio vandens gamintojų asociacija, įsteigdamos viešąją įstaigą Užstato sistemos administratorius, kiekviena įgijo po 1/3 viešosios įstaigos steigėjų teisių. Toks teisių pasiskirstymas reiškia, kad nei viena iš asociacijų neturi pranašumo, vienvaldės kontrolės, kuri leistų daryti lemiamą įtaką kitų asociacijų veiklai. Pareiškėja šioms išvadoms paneigti jokių įrodymų nepateikė. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad viena, ar kelios asociacijos turi pranašumą kitos/kitų asociacijų atžvilgiu. Pareiškėjas šią aplinkybę tiesiog konstatavo remdamasis tarp asociacijų sudaryta viešosios įstaigos Užstato sistemos administratorius steigimo sutartimi, tačiau kitų įrodymų nepateikė. Nesant kitų įrodymų, teiginiai, kad Lietuvos aludarių gildija nariai finansavo viešosios įstaigos infrastruktūrą, laidavo paskolas, šiuo atveju neįrodo Lietuvos aludarių gildijos pranašumo kitų asociacijų atžvilgiu, nes, kaip nustatyta, kiekviena iš asociacijų turi lygiomis dalimis po 1/3 teisių. Pareiškėja taip pat nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, dėl viešosios įstaigos Užstato sistemos administratorius steigėjų sąsajumo, priklausomybės (Įstatymo 3 straipsnio 18 dalis).
9. Iš Konkurencijos tarybos tiriamojoje byloje surinktos medžiagos darytina išvada, kad Taryba padarė teisingas išvadas dėl neprivilegijavimo ir nediskriminavimo, nes pareiškėjai sudaryta galimybė užstato už vienkartines pakuotes sistemoje dalyvauti iš esmės lygiai tokiomis pačiomis sąlygomis ir tokia pačia tvarka, kaip ir viešajai įstaigai Užstato sistemos administratorius.
Atsakovė nagrinėdama pareiškėjos Prašymą ir jį papildančius dokumentus tinkamai atliko nurodytų aplinkybių vertinimą, surinko medžiagą dėl kiekvieno pareiškėjos keliamo klausimo, todėl nesutiktina su pareiškėja, kad atsakovė tyrimą atliko tik formaliai, neobjektyviai ir savo išvadų nemotyvavo, ar iš viso nepasisakė.
Apibendrinus darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2018 m. balandžio 26 d. nutarimas Nr. 1S-53(2018) „Dėl atsisakymo pradėti Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo reikalavimų pažeidimo tyrimą pagal VšĮ „Užstatas“ pareiškimą“ priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti šį nutarimą, vadovaujantis pareiškėjos nurodomais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo.
Netenkinus reikalavimo dėl Nutarimo panaikinimo, nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovę pradėti tyrimą pagal pareiškėjos 2017 m. lapkričio 17 d. Pareiškimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skundas atmestinas kaip neapgrįstas.
Pareiškėja tiek procesiniuose dokumentuose, tiek bylos žodinio nagrinėjimo teisme metu išdėstė ir kitus argumentus, kuriuos teismas laiko neesminiais ir detaliau dėl kiekvieno iš jų nepasisakys. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A-261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalimi, 132 straipsniu, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos viešosios įstaigos „Užstatas“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai, arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.