Panevėžio apylinkės teismo sprendimas

Rokiškio rajono apylinkės teismo teisėja Loreta Kukelkienė, dalyvaujant teismo posėdžio sekretorei Jūratei Meiluvienei, ieškovo BUAB „Vidstata“ atstovei advokatei Silvijai Streikutei, atsakovo UAB „A.“ atstovei advokatei Ingai Radinienei, atsakovo UAB “P.“ atstovei advokatei Linai Šikšniūtei-Vaitiekūnienei viešo teismo posėdžio metu išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „Vidstata“ ieškinį atsakovams UAB „A.“ ir UAB „P.“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo V. P.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pagal minėtą sutartį, ieškovas atsakovui UAB „A.“ už dalį skolos, t.y. 44151,59 Lt perleido reikalavimą į lėšas tokiai pačiai sumai gautinas iš UAB “P.“ už neapmokėtas prekes ir paslaugas bei tuo pagrindu įskaitė atsiradusius UAB „A.“ ir UAB „Vidstata“ priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, minėta suma sumažindamas savo įsiskolinimą UAB „A.“.

Ginčijamas sandoris buvo sudarytas prieš trumpą laikotarpį iki bankroto bylos UAB „Vidstata“ iškėlimo, kai bendrovė sandorio sudarymo metu buvo faktiškai nemoki, nevykdė savo įsipareigojimų, o įmonės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Ieškovas, faktiškai būdamas nemokus, išskyrė iš daugelio kreditorių tik vieną-atsakovą UAB „A.“ ir suteikė jam pirmenybę patenkinti savo reikalavimus, tuo pažeisdamas kitų kreditorių interesus.

Ieškovas, veikdamas visų kreditorių interesais, siekia į bankrutuojančios įmonės turtą susigrąžinti perleistą kitiems asmenims turtą pagal ginčijamą sandorį tam, kad bankrutuojančios įmonės kreditoriai galėtų gauti savo turimų reikalavimų patenkinimą arba bent jau dalinį proporcingai pagal visų kreditorių turimų reikalavimų dydžius.

Pastebėjo, jog nors ir UAB „Vidstata“ bankroto byla buvo iškelta 2013-05-28, tačiau pagal Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 punkte numatytą rodiklį (įmonė nevykdo įsipareigojimų ir pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės) bendrovės nemokumo data Įmonių bankroto įstatymo prasme yra 2013-04-30. Minėtos datos bendrovės balanso duomenimis, viso įmonės turto balansinė vertė buvo 1 846 420,26 Lt, o pradelsti įsipareigojimai-1 161 479 Lt. Ginčijamas sandoris buvo sudarytas 2013-04-30, kai tuo metu ieškovas jau buvo faktiškai nemokus, nes negalėjo vykdyti piniginių prievolių, kurių vykdymo terminai buvo suėję ir išimtinai pasirinko tenkinti tam tikro vieno kreditoriaus-UAB „A.“ reikalavimus, išskiriant jį iš kitų kreditorių rato ir taip sumažino galimybę kitiems kreditoriams gauti savo interesų patenkinimą.

Ieškinį teikia nesuėjus vienerių metų senaties terminui.

Pažymėjo, jog nėra jokių duomenų apie tai, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas priverstine įstatymo nustatyta tvarka.

Atsakovas UAB „P.“ taip pat turėtų mokėti 9 (devynių) procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, skaičiuojamas nuo iš atsakovo UAB “P.“ ieškovo naudai priteistos sumos.

Ieškovas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CK 6.37 str.,2d.,6.210 str.2d.,6.66 str.,6.130 str.1d.,teismo prašė:

-pripažinti 2013 m. balandžio 30 d. trišalę reikalavimų įskaitymo sutartį Nr.2013/04/30 sudarytą tarp UAB „Vidstata“, UAB „A.“ ir UAB „P.“ negaliojančiu nuo jos sudarymo momento ir taikyti restituciją.

-priteisti ieškovui BUAB „Vidstata“ iš atsakovo UAB „P.“ 44 151,59 Lt.

-priteisti ieškovui BUAB „Vidstata“ iš atsakovo UAB „P.“ 9 (devynių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

-priteisti ieškovui BUAB „Vidstata“ visas bylinėjimosi išlaidas.

Privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis. Pažymėjo, jog šalys sudariusios trišalę reikalavimų įskaitymo sutartį turėjo atsiskaityti pagal jų priešpriešines prievoles, todėl turėjo ir teisėtai susitarė dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo, siekiant tarpusavio atsiskaitymo.

Atsakovo nuomone, ieškovas neįrodė nesąžiningumo atsakovų veiksmuose. Atsakovui UAB „A.“ nebuvo ir negalėjo būti žinomos aplinkybės apie UAB „Vidstata“ nemokumą, jų galimą kreditorių teisių pažeidimą. UAB „Vidstata“ iš atsakovo UAB „A.“ pirko prekes ir paslaugas ir pirminiuose sutartiniuose santykiuose UAB „Vidstata“ atliko atsiskaitymus mokėjimo pavedimais, o tai sudarė atsakovui pakankamą pagrindą manyti, jog UAB „Vidstata“ yra moki ir gali atsiskaityti pagal sudaromas pirkimo-pardavimo sutartis, turi rangovinių darbų, kurių pagrindu galimas atsiskaitymas su pardavėju.

Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog actio Pauliana institutas negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų kitiems kreditoriams. Toks įstatymų aiškinimas ir taikymas sukeltų teisinį neapibrėžtumą, nepasitikėjimą finansinių problemų turinčiu skolininku ir nepagrįstai ribotų jo galimybes vykdyti veiklą bei siekti atsiskaityti su visais kreditoriais išvengiant bankroto, o bankroto administratoriui sudarytų nepagrįstas prielaidas ginčyti visus be išimties iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius, taip piktnaudžiaujant savo teisėmis. Kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vienas iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymo yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams.

Sudaryta trišale tarpusavio įskaitymo sutartimi nebuvo sumažintas įmonės mokumas, kadangi atlikus trišalį įskaitymą ta pačia suma sumažėjo ir įmonės turimi įsiskolinimai, o toks sandoris nėra laikytinas kaip pažeidžiantis kreditorių interesus. Pažymėjo, jog 2012 m. ieškovo balanso duomenimis vien įmonės piniginės lėšos sudarė 497 579 Lt, o pagal 2011-2012 m. pelno (nuostolių) ataskaitoje nurodyta, jog įmonė metus buvo užbaigusi be nuostolių.

Ieškovas neįrodė atsakovo UAB „P.“ nesąžiningumo, nes skolą priteisti reikalauja būtent iš šios bendrovės, t.y. tos, kuri teisėtai ir sąžiningai sumokėjo už jai suteiktas prekes ir paslaugas. Nė viena iš sandorių sudariusių šalių nepatenka į CK 6.67 str. nustatytą nesąžiningumo prezumpcijų sąrašą, nes šalys nėra susijusios ir neatitinka minėtame straipsnyje nustatytų reikalavimų.

UAB P.“ prievolė atsiskaityti pagal jai suteiktas paslaugas ir prekes yra seniai pasibaigusi, bendrovė įsiskolinimo sumą yra sumokėjusi bendrai visų šalių išreikšta valia sutartu būdu, todėl ieškovas neturi jokios reikalavimo teisės į UAB „P.“. Procesinių palūkanų paskirtis yra skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, ieškoti būdų atsiskaityti su kreditoriumi dar iki šio kreipimosi į teismą ir taip išvengti prievolės jas mokėti. UAB „P.“ negali kuo greičiau atsiskaityti su kreditoriumi, kad išvengtų procesinių palūkanų priteisimo, nes neturi skolinio įsipareigojimo ieškovo naudai, o ieškovas neturi reikalavimo teisės į atsakovą, todėl nėra galimas reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo.

Trečiasis asmuo V. P. teismo posėdžio metu nedalyvavo, apie jo laiką jam buvo pranešta tinkamai (b.l.98), atsiliepimo į ieškinį jis nepateikė. Iki posėdžio pradžios elektroniniu paštu pateikė teismui prašymą bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, nes įvykus nelaimingam atsitikimui, jis patyrė sunkią traumą ir negali atvykti į teismo posėdį.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

LR CPK 12 straipsnis numato, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu.

Ieškovas ieškinį pareiškė CK 6.66 straipsnio pagrindu, kuriame įtvirtintas vienas iš kreditoriaus interesų gynimo būdų-kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius-actio Pauliana. Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarties laisvės principo ribomis, pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui, kad būtų užkirstas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu ir nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui.

Kasacinis teismas, aiškindamas šią normą, išskyrė tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti nebejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditorių teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas tiesiogiai susijęs su sutarties laisvės principo (CK 6.156 straipsnis) ribojimu bei siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šia teise ir nebūtų nepagrįstai suvaržytos tiek skolininko, tiek trečiųjų asmenų teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu galima tik esant šių sąlygų visetui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Be nurodytų sąlygų, yra dar du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas (CK 125 straipsnio 2 dalis, 6.66 straipsnio 3 dalis); 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti, t. y. kreditoriaus, pareiškusio ieškinį, reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

2013 m. gegužės 28 d. Panevėžio apygardos teismas nutartimi UAB „Vidstata“ iškėlė bankroto bylą, o bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Nemokumo sprendimai“ (b.l.12-13). 2013 m. liepos 18 d. Lietuvos apeliacinis teismas priėmė nutartį, kuria aukščiau apygardos teismo nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Vidstata“ ir bankroto administratoriaus skyrimo paliko nepakeistą (b.l.14-15).

Ieškinys atsakovams pareikštas pagal LR Įmonių bankroto įstatymo 11 str.3d.,8,14,23 punktus, kurie įpareigoja bankroto administratorių patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti ieškinius teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais bei išieškoti skolas iš skolininkų ir kaltų asmenų. Įmonių bankroto įstatyme akcentuojami ginčytinų sandorių požymiai, t.y. priešingumas įmonės veiklos tikslams ir galima įtaka įmonės mokumui. Įmonės bankroto atveju sandorių ginčijimas yra bankrutuojančios įmonės administratoriaus teisė ir pareiga. UAB „Vidstata“ administratorius turi teisę reikšti actio Pauliana ieškinius visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesais ir šiuos sandorius ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tuo pačiu ir CK 6.66 straipsnio pagrindu.

UAB „Vidstata“, UAB „A.“ ir UAB „P.“ 2013 m. balandžio 30 d. buvo sudariusios trišalę reikalavimų įskaitymo sutartį Nr.2013/04/30, kurioje buvo pažymėta, jog UAB „Vidstata“ yra sudariusi sutartį su UAB „A.“ dėl skardinės stogo dangos. Neapmokėtų prekių ir paslaugų suma UAB „A.“ naudai yra 57.253,54 Lt. UAB „P.“ sudariusi sutartį su UAB „Vidstata“ dėl 175.551,15 Lt. Neapmokėtų prekių ir paslaugų suma UAB „Vidstata“ naudai yra 44.151,59 Lt. Šalys, siekdamos išvengti užskaitos šalių papildomų išlaidų dėl banko paslaugų, operatyviai ir mažesnėmis sąnaudomis vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, sutarė pabaigti prievolę priešpriešinio reikalavimo įskaitymu. UAB „Vidstata“ įsiskolinimą už prekes ir paslaugas 44.151,19 Lt UAB „A.“ naudai užskaitė reikalavimu iš UAB „P.“ tai pačiai sumai (b.l.16).Atsakovė UAB „P.“ minėtą sumą atsakovei UAB „A.“ pervedė 2013 m. gegužės 14 d. (b.l.45).

Iš pateiktų įrodymų matyti, jog pagal LR Įmonių bankroto įstatymo 2 str.8 p. numatytą rodiklį, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų ir pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, UAB „Vidstata“ nemokumo data yra 2013-04-30.Viso turto balansinė vertė-1 846 420,26 Lt (tarp jo ilgalaikio turto vertė-219 108,52 Lt, trumpalaikio turto vertė-66 471,14 Lt). Įmonės pradelsti įsipareigojimai minėtą terminą buvo 1 161 479 Lt (tarp kurių pradelstos skolos tiekėjams-991 109 Lt, laikantis prielaidos, jog sąskaitos turi būti apmokėtos per 30 kalendorinių dienų) (b.l.17).

Jau Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gegužės 28 d. nutartyje teismas konstatavo, jog UAB „Vidstata“ nemokumą patvirtina pareiškėjo V. P., kaip vienintelio akcininko ir direktoriaus pareiškime nurodytos aplinkybės apie tai, kad bendrovė nemoka skolų, jog jų suma sudaro daugiau nei pusė į balansą įrašyto turto vertės, be to iš pateiktų finansinių dokumentų matyti, kad bendrovė dirba nuostolingai, bendrovės turtas sudaro 2 367 520 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai metų laikotarpyje sudaro 2 313 940 Lt ir nors įmonė turi debitorių, kurių įsiskolinimai yra virš 700 000 Lt, tačiau jie nesudaro tokios dalies, kuri padengtų įsiskolinimus, bendrovės įsiskolinimas valstybei buvo 1967793,76 Lt (b.l.12-13).

Atsižvelgiant į šias aplinkybes konstatuotina, jog sudarant ginčijamą sandorį 2013-04-30 , ieškovas buvo faktiškai nemokus, nes skolos kreditoriams viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

Actio Pauliana pagrindu ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus interesus ir teises. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis, bet ne baigtinis sąrašas atvejų, kaip skolininko sudarytu sandoriu galima pažeisti kreditoriaus interesus: jei dėl sandorio skolininkas tampa nemokus; skolininkas būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog įmonės nemokumas yra tos įmonės ekonominė būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar pajėgi su jais atsiskaityti. Jeigu įmonė neatsiskaito su kreditoriais ir neturi turto, kurio verte būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jos ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas CK 6.66 straipsnio taikymo prasme. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla. Bankroto bylos iškėlimas įmonei nesutampa su faktinės įmonės nemokumo padėties atsiradimu, t. y. įmonės ekonominis nemokumas visada atsiranda anksčiau, negu ši būklė iškeliant bankroto bylą pripažįstama teisiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 13 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-20/2013).

Šiuo atveju ieškovas ginčijamu sandoriu pažeidė kreditorių teises, nes būdamas nemokus, suteikė pirmenybę vienam iš kitų buvusių savo kreditorių , t.y. UAB „A.“ pirmiau už kitus kreditorius patenkinti savo reikalavimus. Įmonės turtinė padėtis buvo sunki. Ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovas turėjo nemažai kitų kreditorių – įmonės darbuotojus, Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, AB „Swedbank“, UAB „MP ir Partneriai“, UAB „Viljosinda“,UAB “Lukra“, Ramirent Baltic As, UAB „Autodiler“, UAB Ruvilsta, UAB „Aukštaitijos ranga“ ir kitus (b.l.17,12-13). Atsakovas UAB „P.“ nurodydamas, jog ieškovas pagal 2011-2012 metų pelno (nuostolių) ataskaitą metus buvo užbaigęs be nuostolių ir 2012 m. ieškovo piniginės lėšos sudarė 497579 Lt (b.l.46-49) ir dėl to sandoris nepažeidė kreditorių interesų vertintinas kritiškai, nes atsakovas vertina situaciją buvusią prieš pusantrų metų, kuri nepatvirtina ieškovo finansinės padėties ginčijamo sandorio sudarymo metu.

Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje išaiškinta, kad atvejais, kai įmonė, būdama nemoki, pasirinktinai sudaro papildomus susitarimus ir taip patenkina dalies kreditorių reikalavimus, pažeidžiamos kitų kreditorių teisės, ir toks skolininko elgesys vertintinas kaip prieštaraujantis sąžiningai verslo praktikai. Ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovui buvo žinoma, kad jis negalės patenkinti visų kreditorinių reikalavimų, nes iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų (CPK 179 str.3d.) matyti, jog trečiasis asmuo šioje byloje V. P. jau 2013 m. balandžio 29 d. kreipėsi su ieškiniu į Panevėžio apygardos teismą ir nurodė, kad jis yra bendrovės vienintelis akcininkas ir administracijos vadovas. Ieškinyje V. P. nurodė, jog bendrovė tapo nebemoki, nes neatsiskaito su darbuotojais ir kitais kreditoriais, įmonės skolos yra didesnės nei pusė turto apskaityto įmonės balanse, todėl prašė UAB „Vidstata“ iškelti bankroto bylą.

Aptariant kitą actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą, kurio eigos pradžia prasideda nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį (CK 6.66 straipsnio 3 dalis), atsižvelgtina, kad tais atvejais, kai ieškinį reiškia bankrutuojančios įmonės administratorius, ieškinio senaties terminui aktualios ir tam tikros ĮBĮ nuostatos. Akivaizdu, kad bankrutuojančios įmonės administratorius nėra ir negali būti dalyvavęs įmonei sudarant sandorius, dėl kurių teisėtumo patikrinimo administratorius ir kreipiasi į teismą, taigi ir apie šių sandorių sudarymą iki jam tampant administratoriumi informacijos neturi. ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte nustatyta, kad laikytina, jog administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos. ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punkte nustatyta, kad priėmus nutartį iškelti bankroto bylą teismas arba teisėjas privalo nustatyti laikotarpį, ne ilgesnį kaip penkiolika dienų nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos, per kurį įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui tiek įmonės turtą, tiek visus dokumentus. Ši įstatymo nuostata nekeičia ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taikylės ir nedaro šio termino priklausomo nuo įpareigojimo perduoti įmonės turtą ir dokumentus iki teismo nutartyje nustatyto laikotarpio pabaigos. Šis laikotarpis skirtas ne ieškinio senaties termino eigos pradžiai apibrėžti, bet nukreiptas į tai, kad užtikrintų operatyvią ir sklandžią įmonės bankroto proceso eigą, užkirstų kelią galimiems senųjų įmonės valdymo organų piktnaudžiavimams ir sudarytų pagrindą paskirtam administratoriui realiai perimti bankrutuojančios įmonės valdymą, užtikrintų galimybę tinkamai vykdyti įstatymu administratoriui nustatytas funkcijas. Ieškinio senaties terminas išlieka priklausomas nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši – atsiranda nuo tos dienos, kurią administratorius sužinojo apie įmonės sandorius. Minėta, kad ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte administratoriaus sužinojimas apie įmonės sandorius siejamas su dokumentų apie sandorių sudarymą gavimo diena. Nagrinėjamos bylos atveju įmonės dokumentai administratoriui buvo perduoti 2013 m. liepos 24 d. , o ieškinys teisme pareikštas 2013 m. gruodžio 11 d., be to ir sandoris sudarytas 2013 m. balandžio 30 d., todėl vienerių metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta galimybė kreditoriui ginčyti tik tuos skolininko sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo. Privalėjimas sudaryti sandorį-tai asmens pareiga, kurią gali nustatyti įstatymas, teismo sprendimas ir jei šalis tokios pareigos nevykdo, tai suinteresuotas asmuo gali kreiptis į teismą su reikalavimu teismo tvarka nustatyti prievolę. Vykdydamas tokią savo pareigą asmuo, sudarydamas sandorį, turi siekti, kad kuo mažiau būtų pažeisti kreditoriaus interesai, todėl turi pasirinkti tokį sandorį ar tokias jo sąlygas, kad likusio turto ir prisiimtų įsipareigojimų santykis kuo mažiau apsunkintų atsiskaitymą su kreditoriumi. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, jog skolininkas privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, t.y. jog tokią pareigą numatė įstatymas, ar jis sudarytas vykdant teismo sprendimą, ar kilęs iš skolininko vienašališko įsipareigojimo, ar UAB „Vidstata“ sudaryti sandorį įpareigojo kita institucija, todėl laikytina, jog tokį sandorį sudaryti skolininkas UAB „Vidstata“ neprivalėjo, nes jis sudarytas neatstovaujant visų bendrovės kreditorių interesų.

Kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, jei sandoris atlygintinis. Ši sąlyga reiškia, kad skolininko nesąžiningumas, t. y. tai, kad skolininkas žinojo ar turėjo žinoti, jog jo sudaromas sandoris pažeidžia vieno ar kelių kreditorių teises, yra būtina Actio Pauliana taikymo sąlyga. Be to, CK taip pat įtvirtinta, jog ginčijamas atlygintinis dvišalis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik tuo atveju, jeigu sandorio kita šalis (trečiasis asmuo) buvo nesąžininga.

Ieškovo UAB „Vidstata“ nesąžiningumą įrodo anksčiau aptartos aplinkybės, nes buvo pirmumo teise patenkinti išskirtinai atsakovo UAB „A.“ reikalavimai, taip sumažinant kitų kreditorių galimybę gauti savo reikalavimų patenkinimą, ieškovas sandorio sudarymo metu faktiškai buvo nemokus, be to dieną prieš sudarant sandorį, bendrovės vienintelis akcininkas ir administracijos vadovas V. P. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, nes bendrovė nemoki, neatsiskaito su darbuotojais ir kreditoriais.

CK 1.5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. CK 6.158 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai. Sąžiningas elgesys turi būti tiek ikisutartiniuose santykiuose (CK 6.163 straipsnis), tiek sudarant sutartį (CK 6.162 straipsnis), tiek aiškinant jos turinį (CK 193 straipsnis), tiek ją vykdant (CK 6.200 straipsnis), tiek taikant restituciją (CK 6.222 straipsnis). Kitais atvejais taip pat reikalaujama sutarties šalies sąžiningumo (pvz., dėl teisės pareikšti ieškinį pripažinti sutartį negaliojančia; CK 6.227 straipsnis). Pagal sutarčių teisės institutą šalys visada privalo elgtis sąžiningai. Taigi teismas gali pripažinti sandorį sudariusią šalį nesąžininga ne tik CK 6.67 straipsnyje nustatytais, bet ir kitais atvejais.

Sąžiningu gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių ir ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Tai daroma iš dalies jo paties interesais, todėl iš turto įgijėjo pagal sandorį gali būti reikalaujama domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sudaryti sandoriui, nepažeidžiant įstatymų. Toks elgesys pripažintinas įgijėjo pareiga, kurią sustiprina šio asmens statusas. Atsakovai byloje yra verslininkai, todėl šią pareigą jie privalėjo vykdyti. Jie, elgdamiesi apdairiai, prieš sudarydami sutartį turėjo pasidomėti, ar patikima kita sandorio šalis, ar ji elgiasi sąžiningai. Iš būsimos sandorio šalies yra pagrįsta reikalauti paaiškinimo, ar kitų duomenų, ar ji neturi kreditorių, kurių interesams gali būti padaryta žala sandorio sudarymu. Atsakovas UAB „A.“ neneigė, jog ieškovas UAB „Vidstata“ savo įpareigojimus vykdė laiku, teigė, jog ieškovas atliko tik du pavedimus, t.y. 2012-12-05 mokėjimo pavedimas-2049,74 Lt sumai ir 2013-03-22 mokėjimo pavedimas 9500 Lt sumai, tačiau dar buvo likęs skolingas nemažą sumą, t.y.45.703,80 Lt. 2014-04-30 buvo sudaryta trišalė reikalavimų įskaitymo sutartis ir kaip teigė atsakovo UAB „A.“ atstovė, iki tol tokia atsiskaitymo tvarka nebuvo taikoma, o kiek jai žinoma, sutarčių jos atstovaujama bendrovė su UAB "P." taip pat nėra sudariusi, todėl tokioje situacijoje turėjo suprasti, jog ieškovui kilo problema sumokėti UAB „A.“ skolą ne piniginėmis lėšomis, kaip buvo atliekama anksčiau, o praktiškai iki tol netaikytomis tarp jų, verslininkų priemonėmis. Atsižvelgtina taip pat į tai, jog ieškovas UAB „Vidstata“ nors ir atliko du mokėjimo pavedimus UAB „A.“, tačiau nuo paskutiniojo pervedimo (2013-03-22) jau buvo praėję daugiau nei metai laiko, kai atsiskaitymas su atsakovu nebebuvo vykdomas, be to ir pervestų lėšų dydis buvo labai nedidelis, lyginant su įsigytų prekių ir paslaugų suma. UAB“ A.“ žinodama, kad ieškovas vėluoja atsiskaityti ir su juo sudarydamas sandorį siekia atgauti didelę dalį skolos (t.y. 44151,59 Lt, likutis 13101,95 Lt), turėjo suprasti ir tai, kad skolininkas gali turėti atsiskaitymo sunkumų ir su kitais partneriais, o tokiu sandoriu gali būti dar labiau apsunkinta skolininko galimybė atsiskaityti su kitais kreditoriais. Atsakovo „UAB „A.“ teiginiai, jog jis nors žinojo apie ieškovo vėlavimus atsiskaityti, tačiau nežinojo apie jo, su kuriuo buvo palaikomi nuolatiniai prekybos santykiai, galimą kreditorių egzistavimą ir jų interesų pažeidimą ginčo sandoriu, neatitiko sąžiningam sandorio dalyviui nustatytos pareigos veikti aktyviai bei prieš sudarant tokį sandorį išsiaiškinti jo teisėtumui reikšmingas aplinkybes. Atsakovas UAB „A.“, būdamas verslininku, tokioje situacijoje turėjo suprasti, jog ieškovui kilo mokumo problemos ir sudarant tokį sandorį gali būti pažeistos kitų kreditorių teisės ir pirmumo teise bus patenkinti jo reikalavimai. Atsižvelgtina, jog ieškovo nemokumo atveju, jam turi būti keliama bankroto byla ir jos metu skolininko kreditorių reikalavimai patenkinama dviem etapais (pagal Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnyje nustatytą eiliškumą), o jei neužtenka lėšų visiems atskiro etapo vienos eilės reikalavimams visiškai patenkinti, tai šie reikalavimai tenkinami proporcingai pagal priklausančią kiekvienam kreditoriui sumą. Šiuo atveju sudarytas ginčijamas sandoris, kuris suteikė teisę atsakovui pirmiau už kitus kreditorius gauti pilną reikalavimų patenkinimą, sumažina kitų kreditorių galimybę gauti proporcingą bankrutuojančios įmonės turimoms lėšoms kreditorinių reikalavimų patenkinimą.

Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, jog tais atvejais, kai įmonei iškelta bankroto byla, teisinių pasekmių klausimas sprendžiamas kitaip, nei kitais atvejais taikant actio Pauliana institutą. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 1 straipsnio 3 dalį kitų įstatymų nuostatos taikytinos tiek, kiek jos neprieštarauja šiam įstatymui. Įmonių bankroto įstatyme esant nustatytai kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkai, teismui panaikinus bankrutuojančios įmonės sandorį CK 6.66 straipsnio pagrindu, negali būti taikomos šio straipsnio 4 dalyje nustatytos sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinės pasekmės tik actio Pauliana pareiškusiam kreditoriui. Tokiais atvejais į skolininko nepagrįstai perleistą turtą (ar jo vertę) negali būti nukreipiamas kreditoriaus reikalavimo patenkinimas. Šis turtas (ar jo vertė) turi būti grąžinamas bankrutuojančiai įmonei į bendrą turto masę ir naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikos dėl actio Pauliana, netiesioginio ieškinio, sulaikymo teisės ir prevencinio ieškinio institutų taikymo apžvalga-Teismų praktika Nr.29).

Ieškovas prašydamas pripažinti sandorį negaliojančiu, prašo taikyti restituciją, t.y. ginčijamo sandorio šalių tarpusavio įsipareigojimus grąžinti į pradinę padėtį ir kadangi atsakovas UAB „P.“ yra skolingas ieškovui 44.151,59 Lt, skolos apmokėjimo terminas yra seniai pasibaigęs, todėl iš jo minėta skola turėtų būti priteista ieškovo BUAB „Vidstata“ naudai. CK 6.66 straipsnio 4 ir 5 dalyje įtvirtintos specialiosios teisės normos, kurios reglamentuoja sandorio pripažinimo actio Pauliana pagrindu negaliojančiu teisinių pasekmių taikymo klausimus, t.y. jog actio Pauliana instituto tikslas yra kreditoriaus teisėtų interesų patenkinimas, o ne sandorio pripažinimas negaliojančiu; sandoris pripažįstamas negaliojančiu ne sandorio šalies, o trečiojo asmens-kreditoriaus reikalavimu ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti, išieškojimą pagal kreditoriaus reikalavimą nukreipiant į perduotą pagal skolininko sudarytą sandorį turtą, jo vertę ar lėšas. Atsižvelgiant į bylos duomenis UAB „P.“ buvo skolinga UAB „Vidstata“ ir ji savo prievolę atsiskaityti už suteiktas paslaugas ir prekes yra įvykdžiusi tokiu būdu, kokiu savo valią buvo išreiškęs atsakovas. UAB „P.“ ginčijama sutartimi atsiskaitė už jai suteiktas prekes ir paslaugas ir nei įgijo, nei atsisakė jokios reikalavimo teisės, o įvykdė savo skolinį įsipareigojimą.CK6.145 str.1d. numato restitucijos taikymo atvejus, vienas iš kurių, jog restitucija yra taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą. Atsižvelgiant į tai, UAB „P.‘ neturėtų, kaip buvęs UAB „Vidstata“ skolininkas, taikant tokią restituciją, kokios prašo ieškovas, sumokėti už prekes ir paslaugas dvigubai, o šios lėšos turi būti išieškomos iš pagal ginčijamą sandorį gavusio asmens, t.y. UAB „A.“, nes jis negali būti laikomas be teisėto pagrindo patekęs į geresnę padėtį už pirmumo išieškojimo eilėje teisę turinčius kreditorius pritaikius restituciją. UAB „A.“ kaip ir kiti ieškovo kreditoriai turės galimybę savo teises ginti bankroto byloje. Atsižvelgiant į tai, pripažinus ginčijamą sandorį negaliojančiu, taikytina restitucija ir piniginės lėšos (44.151,59 Lt), kuriomis disponuoja UAB „A.“ priteistina iš šios bendrovės ieškovo BUAB „Vidstata“ naudai.

Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovės ieškinys tenkintinas iš dalies ir pripažintina negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2013 m. balandžio 30 d. trišalė reikalavimų įskaitymo sutartis Nr.2013/04/30 sudaryta tarp UAB „Vidstata“, UAB „A.“ ir UAB „P.“ ir taikytina restitucija- priteisiant ieškovui BUAB „Vidstata“ iš atsakovo UAB „A.“ 12787.18 Eur (atsižvelgiant į tai, kad nuo 2015-01-01 Lietuvos valiuta yra euras, tai ieškovui priteistina suma nurodytina tik eurais, ją konvertuojant kursu 1 EUR – 3,45280 LTL, taikant aritmetinę konvertuotos sumos apvalinimo taisyklę) (CK 6.66 str.,6.67 str.1d.3p.,6.245-6.249 str.,6.263 str.).

Nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t.y. 2013 m. gruodžio 13 d. iš atsakovo UAB “A.” ieškovo naudai priteistinos 9 (devynių) procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (12787,18 Eur) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d., LR Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 str.5d.,3 str.2d., paduodant ieškinį buvo taikomas 2013-07-01 galiojęs vienos nakties atpirkimo sandorių palūkanų normos dydis-1 proc., kuri pagal minėtą įstatymą turi būti padidinta 8 procentiniais punktais ,b.l.18).

Suvienodinusi teismų praktiką dėl žyminio mokesčio pareiškiant ieškinį actio Pauliana pagrindu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija savo 2012 m. lapkričio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012, nustatė, kad actio Pauliana pagrindu reiškiamas reikalavimas laikytinas turtiniu, kurio suma nustatoma ir šis ieškinys įvertinamas pagal ginčijamu sandoriu perleisto turto vertę (Lietuvos Respublikos CPK 80 str. 1 d. 1 punktas, 85 str. 1 d. 1 punktas). Nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas dėl sandorio, kurio vertė 12787.18 Eur, todėl žyminis mokestis sudaro 383,61 Eur (Lietuvos Respublikos CPK 80 str. 1 d. 1 p.), nuo kurio yra atleistas ieškovas, tačiau nėra atleistas atsakovas UAB „A.“ (Lietuvos Respublikos CPK 83 str. 1 d. 8 p.). Atsakovas UAB „A.“ taip pat privalo sumokėti ieškovo naudai patirtas 200 Eur bylinėjimosi išlaidas, susijusias su suteiktomis teisinėmis paslaugomis (atstovavimo teismo posėdyje) ir 14,24 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str.1d.3p.,93 str. 1 d.,98 str.). Bylinėjimosi išlaidos priteistinos tik iš UAB „A.“, nes ši bendrovė ginčijamu sandoriu neteisėtai gavo lėšas, „UAB „P.“ buvo skolininkas, o išlaidos nemažintinos, nes ieškinio pagrindinis reikalavimas yra tenkinamas, o restitucijos taikymas pripažinus sandorį negaliojančiu yra teismo prerogatyva (CK 1.80 str.2 d.) ir tai negali būti pagrindu bylinėjimosi išlaidų mažinimui.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Ieškovo BUAB „Vidstata“ ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2013 m. balandžio 30 d. trišalę reikalavimų įskaitymo sutartį Nr.2013/04/30 sudarytą tarp UAB „Vidstata“, juridinio asmens kodas 300117647, UAB „A.“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir UAB „P.“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir taikyti restituciją- priteisiant ieškovui BUAB „Vidstata“ iš atsakovo UAB „A.“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 12.787,18 Eur (dvylika tūkstančių septynis šimtus aštuoniasdešimt septynis eurus 18 euro centų).

Priteisti iš atsakovo UAB „A.“ ieškovo BUAB „Vidstata“ naudai 9 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2013 m. gruodžio 13 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš atsakovo UAB „A.“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 200 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovo BUAB „Vidstata“ naudai ir 397,85 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Priteistą valstybei sumą sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM (gavėjo kodas 188659752) sąskaitą Nr.(duomenys neskelbtini), “Swedbank”, AB, įmokos kodas 5660,o mokėjimą patvirtinantį dokumentą pateikti (atsiųsti) į Rokiškio rajono apylinkės teismo raštinę (Respublikos 82,Rokiškio m.).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teismui per šį rajono apylinkės teismą.