Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Albinas Antanaitis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs I. G. (toliau – I. G.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 11 d. nutarimo I. G. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Administracinėn atsakomybėn traukiamo I. G. teigimu, apylinkės teismas nepagrįstai jo paaiškinimą, kad apie nagrinėjamą įvykį jis nieko neprisimena, įvertino kaip bandymą išvengti administracinės atsakomybės ir visiškai netyrė fakto, kad transporto priemonę galėjo vairuoti kitas asmuo. Motyvuodamas šią išvadą apeliantas nurodo, kad atvykęs į „Statoil“ degalinę, kurios aikštelėje, pasak ligoninės personalo, jis ir buvo rastas savo transporto priemonėje, jis peržiūrėjo išorinės vaizdo kameros vaizdo įrašą, iš kurio matyti, kaip prie automobilio prieina vyriškis mėlyna stiuke, kuris kurį laiką bendravo su asmeniu, esančiu automobilio kabinoje. Po to, automobilis iš degalinės teritorijos išvažiavo. Tačiau, nepaisant šių duomenų, pirmosios instancijos teismas nevertino ar šis asmuo mėlyna striuke galėjo įlipti į transporto priemonės kabiną. Neišsireikalavo iš degalinės aptariamo vaizdo įrašo, kas kelia abejones atlikto tyrimo patikimumu. Be to, apylinkės teismas neapklausė ir degalinės darbuotojų, kurie galėjo suteikti reikšmingos informacijos apie nagrinėjamą įvykį.

Apeliaciniu skundu akcentuojama, kad tiek policijos pareigūnai, tiek ir sveikatos priežiūros specialistai nustatinėdami I. G. neblaivumą, pažeidė eilę Neblaivumo nustatymo taisyklių (pvz., 4, 5, 6, 10, 11, 12 punktai) ir Medicininės apžiūros metodikos (pvz., 2, 4, 5, 6, 8, 9, 11-16 punktai) reikalavimų, todėl apylinkės teismas negalėjo Kauno Klinikų Skubios pagalbos skyriaus medicininėje pažymoje nurodytų alkotesterio duomenų (1,95 promilės) pripažinti tinkamu ir patikimu įrodymu, patvirtinančiu apelianto neblaivumo laipsnį transporto priemonės vairavimo metu. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, šių aplinkybių visiškai nevertino ir nutarime šių faktų netgi nepaminėjo. Neblaivumo nustatymo taisyklių 4 punkte numatyta, kad policijos pareigūnai gali tikrinti transporto priemonės vairuotoją, įtariamą esant neblaivų (girtą), arba pristatyti jį į asmens sveikatos priežiūros įstaigą atlikti medicininės apžiūros. Į asmens sveikatos priežiūros įstaigą policijos pareigūnai asmenį pristato tuo atveju, kai objektyviai neįmanoma atlikti įtariamo neblaivumu (girtumu) transporto priemonės vairuotojo tikrinimo. Apelianto teigimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad jį į Kauno klinikų Skubios pagalbos skyrių pristatė ne policijos pareigūnai, o tai padaryti nusprendė patys greitosios medicinos pagalbos ekipažo darbuotojai, įvertinę jo sveikatos būklę. Pasak I. G., nebuvo įvykdyti ir minėtų taisyklių 6, 10 bei 11 punktų reikalavimai, t. y. policijos pareigūnai neįvertino bendros administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens būklės pagal sveikatos apsaugos ministro patvirtintą metodiką, suderintą su vidaus reikalų ministru: prieš pristatant į Kauno klinikų skubios pagalbos skyrių jam žodžiu nepaaiškino atsisakymo tikrintis arba atlikti medicininę apžiūrą asmens sveikatos priežiūros įstaigoje teisinių padarinių; nedelsdami nepristatė jo į asmens sveikatos priežiūros įstaigą atlikti medicininės apžiūros ir neišrašė siuntimo medicininei apžiūrai atlikti.

Medicininė apžiūra šiuo atveju, apelianto teigimu, jam apskritai nebuvo atlikta, nes nebuvo paimta tiriamųjų medžiagų, tokios medžiagos nebuvo tirtos ir tyrimo pagrindu nebuvo suformuluota išvada. Be to, teismo posėdžio metu gydytoja S. P. nurodė, kad nepamena, kas konkrečiai tikrino I. G. neblaivumą alkotesteriu, bet greičiausiai tai buvęs rezidentas. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad esant tokioms aplinkybėms ir sutinkamai su Medicininės apžiūros metodikos 4 punktu, šis asmuo apskritai neturėjo teisės atlikti medicininės apžiūros veiksmų, nes neturėjo reikiamos kompetencijos. Be to, alkotesteris asmens sveikatos priežiūros įstaigoje buvo naudotas be pagrindo ir neteisėtai, nes nei viena iš teismo posėdžiuose dalyvavusių Kauno klinikų Skubios pagalbos skyriaus darbuotojų nesugebėjo nurodyti tokio alkotesterio panaudojimo teisinio pagrindo ir tvarkos, o vėliau ir pati asmens sveikatos priežiūros įstaiga teismui patvirtino, kad tokios tvarkos nėra. Apeliaciniame skunde pažymima ir tai, kad pagal Neblaivumo nustatymo taisyklėse ir Medicininės apžiūros metodikoje nustatytą teisinį reguliavimą, asmens, įtariamo neblaiviam esant vairavus transporto priemonę, neblaivumo laipsnį alkotesteriu gali tikrinti tik policijos pareigūnai, t. y. asmens sveikatos priežiūros specialistams tokia teisė apskritai nesuteikta. Todėl, tokiu būdu nustatyti asmens neblaivumo duomenys, negalėtų būti laikomi tinkamu įrodymu bylose, susijusioje su transporto priemonių vairavimu esant vairuotojui neblaiviam. Pabrėžiama, jog su alkotesterio parodymais I. G. nebuvo supažindintas, todėl negali nei patvirtinti, nei paneigti, kad pateiktoje medicininėje pažymoje užfiksuotas būtent jo girtumas. Abejonių kelia ir tai, kad minėtoje pažymoje užfiksuotas alkotesterio duomenų laikas nesutampa su apelianto tikrinimo alkotesteriu laiku. Teismas neišreikalavo alkotesterio naudojimo instrukcijos, todėl neaišku ar alkotesteris buvo naudotas tinkamai, taip pat neaišku, ar šio alkotesterio duomenis apskritai galima laikyti patikimais, kai juo tikrinamas asmens neblaivumo laipsnis asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, kurioje yra naudojamas spiritas ar jo turinčios medžiagos, nes spirito medžiagų yra ir įstaigos patalpose esančiame ore. Taip pat nesiaiškino ar alkotesteris yra metrologiškai patikrintas. Tokiu būdu, neiškvietus į teismo posėdį asmens, nustatinėjusio I. G. neblaivumo laipsnį alkotesteriu ir neišreikalavus naudoto alkotesterio naudojimo instrukcijos, buvo apribota apelianto teisė į gynybą.

Apeliaciniu skundu atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad skundžiamame nutarime konstatuotą pažeidimo padarymo laiką - 2014 m. gruodžio 11 d. apie 21.30 val. Tačiau, administracinio teisės pažeidimo protokole užfiksuotas teisės pažeidimo laikas yra 2014 m. gruodžio 11 d. 23.15 val.. Bendrojo pagalbos centro įvykių suvestinės išraše nurodyta, kad pranešimas apie įvykį gautas 21.31 val. ir pažymėta, kad informacija iš karto perduota Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Dainavos policijos komisariatui bei, kad išsiųstos pajėgos. Tuo tarpu policijos pareigūnai D. J. ir D. B. nurodė, kad pranešimą apie įvykį gavo tik 22.18 val., o kelių policijos ekipažas buvo atsiųstas tik apie 23 val.. Įvykių suvestinės išraše nurodyta, kad pranešėjas „šiuo metu“ (t. y. 21.31 val.) važiuoja paskui transporto priemonę MAN. Transporto priemonės tachografo duomenimis, automobilis iš degalinės teritorijos pajudėjo 21.17 val. ir sustojo 21.22 val., t. y. judėjo tik 5 min. Pagal įvykio suvestinės išraše užfiksuotą informaciją ir transporto priemonės tachografo duomenis, transporto priemonės judėjimo trukmė skiriasi beveik 3 kartus (14 min. ir 5 min.). Šiame kontekste pažymima, kad administracinių teisės pažeidimų, susijusių su transporto priemonių vairavimu apsvaigus nuo alkoholio, bylose teisės pažeidimo padarymo laikas turi itin svarbią reikšmę, todėl jis turi būti nustatytas tiksliai. Tuo tarpu nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens vertinimu, galimo teisės pažeidimo padarymo laikas tiksliai nustatytas nebuvo.

Apeliaciniame skunde kritikuojami ir liudytojais teismo posėdžio metu apklaustų asmenų parodymai, teigiant, kad jie apylinkės teismo buvo vertinami tendencingai.

I. G. apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal ATPK 302¹¹ str. 1 d. nuostatas, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad teismo procesinis sprendimas (nutartis, nutarimas) laikomas teisėtu ir pagrįstu tik tokiu atveju, kai jame išdėstytos teismo išvados atitinka bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines bylos aplinkybes bei jų visumą.

Šiame kontekste pažymėtina, kad administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis ar neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu teisės pažeidimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK ypatingoje dalyje, sudėtis. Administracinio teisės pažeidimo sudėties įrodymas sudaro pagrindą kilti administracinei atsakomybei, priešingu atveju nėra pagrindo taikyti administracinės atsakomybės priemonių. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Sutinkamai su ATPK 256 str. nuostatomis, įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pagal ATPK 257 str., organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-21-2012, 2AT-2-2013, 2AT-9/2014, 2AT-39-2014).

Šių duomenų kontekste analizuojant administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus bei skundžiamo nutarimo turinį, matyti, kad visos aplinkybės, turinčios reikšmės apelianto veiksmų kvalifikavimui buvo ištirtos, teismo įvertintos ir pagrįstai pripažintos įrodymais, pagrindžiančiais I. G. kaltę padarius jam inkriminuojamą teisės pažeidimą. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija bei naikinti apylinkės teismo sprendimą remiantis apeliaciniame skunde pateiktais administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens samprotavimais apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo.

Pagal ATPK 126 str. 4 d., transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems, kai nustatomas vidutinis (nuo 1,51 iki 2,5 promilės) arba sunkus (nuo 2,51 promilės ir daugiau) neblaivumo laipsnis, <...>, užtraukia baudą vairuotojams nuo penkių šimtų septyniasdešimt devynių iki aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo dvejų iki trejų metų arba administracinį areštą nuo dešimties iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo dvejų iki trejų metų. Šios normos esmė yra užtikrinti, kad transporto priemonės nevairuotų asmuo, negalintis tinkamai vertinti aplinkybių, laiku į jas reaguoti, nes toks vairuotojas kelia pavojų ne tik sau, bet ir kitiems eismo dalyviams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-4-2014). Vairavimas apsvaigus nuo alkoholio yra neleistinas, nes alkoholis žymiai pablogina vairuotojo reakciją, dėl ko jis gali netinkamai įvertini greitį, atstumą ir priimi klaidingus sprendimus.

Nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje nustatyta, kad I. G. vairavo transporto priemonę su puspriekabe, būdamas neblaivus, kai jam nustatytas vidutinis (1,95 promilių) neblaivumo laipsnis. Nors pats apeliantas neginčija įvykio dieną vartojęs alkoholį, tačiau teigia, kad administracinio teisės pažeidimo byloje surinkti duomenys kelia abejonių ne tik dėl paties transporto priemonės vairavimo fakto, bet ir konkretaus I. G. neblaivumo laipsnio galimo pažeidimo padarymo metu nustatymo, nurodant, kad jis bylos duomenimis apskritai nebuvo nustatytas.

Vertinant šiuos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens argumentus, visų pirma pažymėtina, kad administracine tvarka asmuo gali būti nubaustas tik nustačius jo veikoje visus įstatyme įtvirtintus konkretaus administracinio teisės pažeidimo sudėties požymius. Jeigu asmens veikoje nėra administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties, administracinio teisės pažeidimo bylos teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta (ATPK 250 str. 1 p.). ATPK 126 str. 4 d. įtvirtinto pažeidimo sudėties būtinas požymis yra asmens neblaivumas, t. y. pagal šią normą asmuo gali būti baudžiamas tik tuo atveju, kai bylos duomenys neabejotinai patvirtina, kad, vairuodamas transporto priemonę, asmuo buvo neblaivus. Šiuo aspektu analizuojant administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą matyti, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu I. G. buvo inkriminuotas vidutinis girtumo laipsnis, konstatuotas medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti akto pagalba, kurio duomenimis, 2014 m. gruodžio 12 d., apie 8.15 val., I. G. po jo patikrinimo alkotesteriu buvo nustatytas 1.95 promilių girtumas, užfiksuoti požymiai, patvirtinantys asmens neblaivumą (b. l. 69-70). Iš šio akto matyti ir tai, jog patikrinimas buvo atliktas alkotesteriu, kurio patikra buvo atlikta 2014 m. spalio mėn.. Nors administracinėn atsakomybėn traukiamas I. G. apeliaciniu skundu teigia, jog tokie duomenys, gauti po įvykio praėjus beveik 10 valandų, negali būti laikomi įrodymu konstatuojant jo girtumo laipsnį, buvusį vairavimo metu – 2014 m. gruodžio 11 d., tačiau tokia apelianto pozicija, atsižvelgiant į nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje surinktų ir teismo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, atmetama.

Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 (toliau - Taisyklės), inter alia įtvirtinta, kad asmenų, vairuojančių antžeminio, vandens transporto priemones, iškvėptame ore, kraujyje, šlapime, seilėse ar kituose organizmo skysčiuose leidžiama maksimali etilo alkoholio koncentracija vairavimo metu yra 0,4 promilės (išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato kitaip (Taisyklių 3 p.). Policijos pareigūnai gali tikrinti transporto priemonės vairuotoją, įtariamą esant neblaivų (girtą), arba pristatyti jį į asmens sveikatos priežiūros įstaigą atlikti medicininę apžiūrą (Taisyklių 4 p.). Šiomis taisyklėmis neblaivumo (girtumo) tikrinimo sąvoka apima policijos pareigūnų veiksmus, kuriais specialiosiomis techninėmis priemonėmis, kurių metrologinė patikra atlikta teisės aktų nustatyta tvarka, nustatoma, ar transporto priemonės vairuotojas yra neblaivus (Taisyklių 2 p.). Tačiau, remiantis Taisyklių 5 p. nuostatomis, policijos pareigūnai turi teisę transporto priemonės vairuotoją neblaivumo nustatymui pristatyti ir į asmens sveikatos priežiūros įstaigą esant dvejoms aplinkybėms: 1) kai objektyviai neįmanoma atlikti įtariamo neblaivumu (girtumu) transporto priemonės vairuotojo tikrinimo; arba 2) transporto priemonės vairuotojas įtariamas nusikalstamos veikos padarymu. Visais kitais atvejais policijos pareigūnų pareiga pristatyti transporto priemonės vairuotoją į asmens sveikatos priežiūros įstaigą atlikti medicininės apžiūros neatsiranda. Negalėjimas objektyviai atlikti įtariamo neblaivumu (girtumu) transporto priemonės vairuotojo tikrinimo suprantamas kaip buvimas objektyvių kliūčių, pavyzdžiui, asmens būsena yra tokia, dėl kurios jis nesugeba atlikti elementarių tikrinimo veiksmų, pareigūnai neturi su savimi specialios matavimo priemonės ir panašiai.

Atsižvelgiant į tokį teisinį reglamentavimą, jo kontekste vertinant nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, neabejotinai sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju I. G. neblaivumo laipsnis įvykio vietoje nebuvo nustatytas dėl objektyvių priežasčių, kadangi dėl savo būsenos jis negalėjo atlikti elementarių neblaivumo tikrinimo veiksmų, o vien ta aplinkybė, kad I. G. į gydymo įstaigą buvo pristatytas ne policijos pareigūnų, o greitosios medicinos pagalbos darbuotojų, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad girtumas buvo nustatinėjamas neteisėtai ir todėl aktas dėl girtumo nustatymo negali būti laikomas tinkamu įrodymu, juolab, kad tokią I. G. būseną (girtumą) neabejotinai patvirtina liudytojais teismo posėdžio metu apklaustų į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų bei kitų asmenų parodymai.

Remiantis Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 4-ojo būrio patrulio D. J. nurodytomis aplinkybėmis, įvykio dieną jis patruliavo kartu su savo porininku D. B., kai radijo ryšiu gavo pranešimą, jog Savanorių pr. link miesto važiuoja krovininis automobilis, kurio vairuotojas galimai yra neblaivus. Po pusvalandžio buvo gautas dar vienas pranešimas, kad Savanorių pr., priešais „Statoil“ degalinę Greitosios medicinos pagalbos ekipažas prašo policijos pagalbos. Pareigūnams atvažiavus į įvykio vietą, buvo rastas tarp pirmos ir antros eismo juostų stovintis krovininis automobilis, kurio kabinoje buvo užsidaręs vairuotojas. Greitosios medicinos pagalbos darbuotojai informavo, kad vairuotojui reikalinga medicininė pagalba, jam galimai cukraligės priepuolis. Pareigūnas D. J., gavęs tokią informaciją, pradėjo bendrauti su vairuotoju, keletą kartų prašė jo atidaryti duris ir po kiek laiko jis duris atidarė, pareigūnai jį iškėlė ir perdavė medikams. Pasak D. J., vyriškis buvo smarkiai girtas, nuo jo sklido stiprus alkoholio kvapas, jis sunkiai orientavosi aplinkoje, sunkiai judėjo (b. l. 82-83). Analogiškas nagrinėjamo įvykio aplinkybes patvirtino ir pareigūno D. J. porininkas D. B., pažymėjęs ir tai, kad I. G. neblaivumas įvykio vietoje nebuvo nustatinėjamas būtent dėl jo būsenos, t. y. didelio girtumo, pažymint, kad I. G. įvykio metu buvo agresyvokas, susišnekėti su juo nebuvo įmanoma (b. l. 84-85). Netikėti šių asmenų, vieniems pirmųjų atvykusių į įvykio vietą ir įkalbėjusių I. G. atrakinti transporto priemonės duris, nėra teisinio pagrindo. Jų parodymai buvo nuoseklūs, neprieštaringi bei atitinkantys loginę įvykių seką, be to, iki nagrinėjamo įvykio I. G. jie nepažinojo, todėl jų suinteresuotumo bylos baigtimi aukštesnysis teismas neįžvelgia. Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad abu pareigūnai pirmosios instancijos teismo posėdžio metu buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, tačiau vis tik nuosekliai ir detaliai nupasakojo nagrinėjamo įvykio aplinkybes. Ne mažiau svarbu ir tai, kad tiek D. J., tiek D. B. yra policijos pareigūnai nagrinėjamo įvykio dieną vykdę įstatymu jiems pavestas funkcijas bei veikę teisėtai, savo įgaliojimų ribose, todėl teismas neturi teisinio pagrindo abejoti šių asmenų parodymų patikimumu ir nesivadovauti jais sprendžiant I. G. kaltę jam inkriminuojamo teisės pažeidimo padaryme. Pagrindžiant šią išvadą, pažymėtina ir tai, kad tiek D. J., tiek D. B. parodymai iš esmės sutapo ir su policijos pareigūnų M. B. ir A. S., atvykusių į įvykio vietą jau tada, kai I. G. buvo išvežtas Greitosios medicinos pagalbos automobiliu į ligoninę, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu bei tarnybiniuose pranešimuose (b. l. 2, 3) užfiksuotomis aplinkybėmis.

Tai, kad I. G. įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio bei sunkiai orientavosi aplinkoje, neabejotinai patvirtina ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoja apklausta L. V., kuri paaiškino nežinanti, dėl ko I. G. buvo atvežtas į ligoninę, pažymėdama, kad Greitosios medicinos pagalbos darbuotojų ji buvo informuota, kad jis (I. G.) buvo rastas girtas sėdintis už automobilio vairo. Ligoninėje jis buvo detoksikuotas (b. l. 105). Analogiškos aplinkybės užfiksuotos ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės VšĮ Kauno klinikų įdėtiniame lape į ambulatorinę kortelę, kurio duomenimis, I. G. į ligoninę atvežė Greitoji medicinos pagalba, nes jis buvo rastas sėdintis girtas už automobilio vairo (b. l. 70).

Remiantis aptartų asmenų parodymų visuma darytina neabejotina išvada, kad nagrinėjamo įvykio metu I. G. iš tiesų buvo neblaivus. Ištraukus jį iš transporto priemonės, stovėjusios važiuojamosios dalies viduryje tarp pirmos ir antros eismo juostų, nuo jo sklido stiprus alkoholio kvapas, jis sunkiai judėjo ir orientavosi aplinkoje, negana to, buvo agresyviai nusiteikęs ir nieko nepasakojo. Esant šioms aplinkybėms, nustatyti jo neblaivumo laipsnį įvykio vietoje, naudojant policijos pareigūnų turimą alkotesterio prietaisą, aukštesniojo teismo vertinimu, nebuvo jokios objektyvios galimybės, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Motyvuojant šią išvadą, pažymėtina ir tai, kad be išsamesnės asmens medicininės apžiūros nebuvo galima neabejotinai konstatuoti, kad tokia jo būklė buvo tik didelio suvartoto alkoholio kiekio pasekmė, buvo būtina apžiūrėti I. G. ir nustatyti tikrąją tokios jos būsenos priežastį ir tik po to, t. y. įsitikinus, kad jo gyvybei ar sveikatai negresia joks pavojus, atitinkamomis priemonėmis tikrinti jo girtumą. Šių duomenų kontekste atsakant į apeliacinio skundo argumentus, jog apelianto girtumas buvo nustatytas praėjus beveik 10 val. po analizuojamo įvykio (automobilio vairavimo fakto), dėl ko, remtis tokiu įrodymu sprendžiant jo kaltės klausimą nėra objektyvaus pagrindo, pažymėtina, kad bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, jog policijos pareigūnams ištraukus I. G. iš transporto priemonės, nuo jo jau sklido stiprus alkoholio kvapas, jis sunkiai orientavosi aplinkoje bei sunkiai judėjo, kas, aukštesniojo teismo vertinimu, atitinka neblaivaus asmens požymius. Iš karto po to, jis Greitosios medicinos pagalbos darbuotojų buvo pristatytas į ligoninę, kur, remiantis liudytojos L. V. parodymais bei medicininiais dokumentais, jis buvo detoksikuotas, ir tik jam pabudus, t. y. 2014 m. gruodžio 12 d., apie 8.15 val., buvo patikrintas jo blaivumas. Akivaizdu, kad nuo to laiko, kai I. G. buvo ištrauktas iš transporto priemonės iki jam atlikto blaivumo nustatymo testo ligoninėje esančiu alkotesteriu, apeliantas neturėjo jokios realios galimybės tuo laikotarpiu vartoti alkoholį, kas neabejotinai įtakotų jam nustatyto girtumo laipsnį ir keltų abejones dėl vairavimo fakto asmeniui esant neblaiviam. Šiuo atveju net ir praėjus beveik 10-čiai valandų po I. G. atvežimo į medicinos gydymo įstaigą, nenustačius jokių jo sveikatos sutrikimų, jam buvo nustatytas 1.95 promilių girtumo laipsnis, kas leidžia pagrįstai konstatuoti, jog I. G. 2014 m. gruodžio 11 d., apie 21.30 val. vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, tokiais savo veiksmais padarydamas jam inkriminuojamą, ATPK 126 str. 4 d. numatytą teisės pažeidimą.

Konstatuojant I. G. kaltę jam inkriminuojamo teisės pažeidimo padaryme ne mažiau svarbu ir tai, kad bėgant laikui alkoholio kiekis atitinkamose organizmo terpėse dėl natūralių procesų, vykstančių žmogaus organizme, paprastai tik mažėja. Alkoholis žmogaus organizme cheminių procesų metu skyla į vandenį ir anglies dvideginį, vidutiniškai per valandą skaidosi 0,1 promilės. Tačiau šie duomenys nėra absoliutūs, gauti tik vidutinių statistinių skaičiavimų metodu. Jie yra labai individualūs, priklausomi nuo to, ar žmogus turi inkstų ar kepenų ligų, kitų individualių organizmo savybių. Tokiu būdu, nors medicininės apžiūros metu, kuri atliekama praėjus tam tikram laikui po reikšmingo įvykio, nustatytas neblaivumo laipsnis paprastai neatspindi to laipsnio, kuris buvo prieš tam tikrą laiko tarpą, tačiau tuo atveju, jei praėjus 10-čiai valandų nuo vairavimo fakto asmeniui nustatomas vidutinis girtumo laipsnis, akivaizdu, kad šis laipsnis asmens vairavimo metu galėjo būti tik didesnis, kas leidžia pagrįstai teigti, kad aplinkybės, kurioms esant buvo atliktas I. G. neblaivumo testas, t. y. nuo vairavimo fakto praėjus 10-čiai valandų, jo kaltės jam inkriminuoto teisės pažeidimo padaryme nepaneigia.

Analogiška išvada darytina ir įvertinus I. G. apeliacinio skundo argumentus dėl jam nustatyto girtumo laipsnio alkotesteriu patikimumo. Kaip pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino liudytoja apklausta S. P., alkotesteris nustatant asmens, pristatyto į medicinos įstaigą, blaivumą naudojamas tais atvejais, kai nėra aiški diagnozė, jei yra trauma ir pan.. Šią procedūrą dalyvaujant gydytojui atlieka medicinos sesutė. Nagrinėjamu atveju I. G. atžvilgiu buvo panaudotas tinkamas alkotesteris, jo metrologinė patikra buvo galiojanti. Alkotesteris jai parodė 1.95 promilių girtumą (b. l. 96). Tai, kad I. G. atžvilgiu buvo panaudotas tinkamas alkotesteris patvirtina ir nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje esantis Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktas, kurio duomenimis, nagrinėjamu atveju panaudoto alkotesterio metrologinė patikra buvo atlikta 2014 m. spalio 27 d. (b. l. 70). Atsižvelgiant į šių duomenų visumą, abejoti alkotesterio duomenimis, o būtent tuo, kad 2014 m. gruodžio 12 d., 8.15 val. I. G. buvo nustatytas vidutinis – 1,95 promilių girtumas, aukštesnysis teismas neturi teisinio pagrindo. Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti akto forma Nr. 155-1/a yra patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2014 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. V-120. Šioje formoje 20 punktu pažymėtas ir alkoholio nustatymas iškvepiamame ore, kuris nustatomas alkotesterio pagalba. Šių duomenų pagrindu apelianto argumentai, kad medicinos priežiūros įstaigos darbuotojai neturi teisės tikrinti asmens blaivumo alkotesterio pagalba atmestini kaip nepagrįsti.

ATPK 126 str. 4 d. administracinio teisės pažeidimo sudėties požymius I. G. veiksmuose patvirtina ir liudytoju teismo posėdžio metu apklausto P. B. parodymai, kad įvykio dieną jis važiavo link namų iš darbo link Partizanų g.. Išsukant iš autostrados link „Muravos“ sankryžos, sunkiasvorė mašina pradėjo staigiai stabdyti, ko pasėkoje, priekyje važiavę automobiliai, sustojo, paskui aplenkė tą automobilį. Jis (P. B.) aplenkti negalėjo, nes sunkiasvorė mašina pradėjo manevruoti po kelią: tai važiuoja, tai sustoja. Tuomet sustojo ir jis (P. B.), panaudojo garsinį signalą, po ko, automobilis pradėjo judėti, tačiau prie susikirtimo su Savanorių pr. jis sustojo. Tuomet liudytojas paskambino 112, pagalvojęs, kad vairuotojui gali būti pablogėjusi sveikata, ar sugedęs automobilis, ar jis išgėręs. Kol sujungė su policijos dispečere, jis važiavo paskui vilkiką, tačiau pareigūnų nelaukė, perdavė jiems visą informaciją apie automobilį ir nuvažiavo namo (b. l. 103-104). Analogiškas aplinkybes liudytojas nurodė ir 2015 m. kovo 13 d. paaiškinime (b. l. 89). Jis tiek apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, tiek teikdamas paaiškinimus policijos įstaigoje buvo nuoseklus, detaliai nupasakojo analizuojamo įvykio aplinkybes, ir nors negalėjo patvirtinti, kad būtent I. G. įvykio dieną vairavo minėtą sunkiasvorį automobilį, kadangi jis nematė vilkiko vairuotojo veido, tačiau abejoti tuo, įvertinus nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus bei juos sujungus į vieningą loginę seką, aukštesnysis teismas neturi objektyvaus pagrindo.

Analizuojant P. B. parodymų turinį I. G. inkriminuojamo teisės pažeidimo bei aukštesniajam teismui pateikto apeliacinio skundo argumentų kontekste, matyti, kad pavojingai manevruojantį automobilį jis pastebėjo važiuodamas Islandijos pl. link Savanorių pr. Pasak liudytojo, jo stebimas automobilis visiškai sustojo ties „Muravos“ sankryža antroje eismo juostoje. Remiantis policijos pareigūno D. B. parodymais, prieš įvykį su I. G. buvo gautas pranešimas, kad nuo baro „Šalia kelio“ pajudėjo krovininis automobilis, kurio vairuotojas prieš tai vartojo alkoholinius gėrimus (b. l. 84). Baras „Šalia kelio“, remiantis internetinio portalo www.maps.lt duomenimis, randasi adresu Islandijos pl. 61, Kaunas. Sutinkamai su P. B. parodymais, būtent šiame kelio ruože, t. y. važiuojant Islandijos pl., jis pastebėjo pavojingai manevruojantį sunkiasvorį automobilį MAN, kuris kiek vėliau sustojo ties „Muravos“ sankryža. Be to, prie pat baro „Šalia kelio“ yra įsikūrusi ir „Statoil Greitkelis 2“ degalinė, kurioje, remiantis šios degalinės vadovybės pateiktu vaizdo įrašu, analizuojamo įvykio dieną lankėsi I. G., laikotarpiu nuo 18.43 val. iki 18.52 val. (b. l. 10-11). 2015 m. sausio 20 d. minėtas vaizdo įrašas buvo apžiūrėtas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veikos skyriaus vyriausiojo specialisto R. Z.. Jo tarnybiniame pranešime užfiksuota, kaip 18.45 val. prie kasos prieina pagyvenęs vyras su žalsvos spalvos striuke bei vienkartiniu puodeliu kavai rankose. Vyro veidas įraudęs. Vyras emocingai kažką aiškina kasininkei, pasilenkia virš prekystalio, atsitiesia, vėl pasilenkia į priekį virš prekystalio, pirštu rodo į kasininkę, dešine ranka rodydamas į išėjimo iš prekybos salės duris. Vyras plačiai gestikuliuoja abejomis rankomis, kažką pasakoja. 18.51 val. prie prekystalio vėl prieina tas pats vyras, pastato puodelį ant prekystalio, abejomis rankomis atsiremia į prekystalį ir palinksta į priekį link kasininkės, kažką kalba, kai tuo metu kasininkė tvarkosi prie kasos, su vyru nekalba. Kiek vėliau, vyras pasiima turėtą kavos puodelį, pasisuka link išėjimo ir svirduliuodamas nueina (b. l. 10-11). Aptariamu vaizdo įrašu nustatytos aplinkybės patvirtina ne tik I. G. buvimo minėtoje degalinėje faktą, bet jame užfiksuotas administracinėn atsakomybėn elgesys leidžia pagrįstai manyti, kad jau tuo metu jis buvo neblaivus, ką atskleidžia jo gestikuliavimas rankomis, svirduliavimas, pasirėmimas į prekystalį, kalbėjimas su kasininke, kai ji jo visai neklauso. Akivaizdu, kad minėtas vaizdo įrašas negali būti laikomas pagrindiniu I. G. kaltės jam inkriminuojamo teisės pažeidimo padaryme įrodymu, tačiau remtis juo siekiant nustatyti objektyvią tiesą byloje vis tik galima. Aptartų duomenų pagrindu darytina abejonių nekelianti išvada, kad I. G. kelionės maršrutas iš esmės sutampa su liudytojo P. B. išdėstytomis aplinkybėmis, todėl abejoti tuo, jog P. B. matė būtent I. G. vairuojamą automobilį, nėra pagrindo. Konstatuojant šią išvadą, svarbu pažymėti ir tai, kad automobilio, sustojusio tarp pirmos ir antros eismo juostų ties „Muravos“ sankryža, kabinoje, policijos pareigūno D. B. teigimu, I. G. sėdėjo už vairo, P. B. teigimu, būtent šioje vietoje sustojo jo matytas vilkikas, be to, tiek P. B. įvardinta automobilio markė (MAN), tiek ties „Muravos“ sankryža rasto automobilio modelis sutapo, kas vėlgi patvirtina faktą, kad būtent I. G. vairavo minėtą automobilį bei paneigia apelianto iškeltą versiją, jog vilkiką MAN galėjo vairuoti asmuo, su kuriuo jis bendravo „Statoil“ degalinėje.

Sprendžiant I. G. kaltės klausimą jam inkriminuojamo teisės pažeidimo padaryme, ne mažiau svarbu aptarti ir paties apelianto nurodytas nagrinėjamo įvykio aplinkybes. Remiantis jo 2014 m. gruodžio 12 d. paaiškinimu (duotu iš karto po analizuojamo įvykio), 2014 m. gruodžio 11 d., vakare jis, važiuodamas iš Aleksoto vakariniu aplinkeliu, nusuko į Šilainiuose esančią parduotuvę „Maxima“, kur nusipirko pavalgyti ir butelį viskio. 16.18 val., atvažiavęs į „Statoil“ degalinę, esančią priešais restoraną „Tėvynė“, jis sustojo poilsiui. Būdamas šioje vietoje, jis pasidarė pavalgyti ir tam, kad būtų lengviau užmigti, išgėrė 100-150 gramų viskuo. Kodėl išgėrė visą butelį, nežino. Apie 19.30 val., „Statoil“ degalinėje jis nusipirko kavos, grįžo į automobilį, kur toliau gėrė viskį. Kaip pajudėjo iš degalinės teritorijos, nepamena. Pabudo ligoninėje. Dėl savo poelgio nuoširdžiai gailisi, nesupranta, kodėl taip įvyko (b. l. 4). Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, savo kaltę jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo padaryme I. G. pripažino tik iš dalies, nurodydamas, kad apie tai, jog vairavo transporto priemonę neblaivus, neprisimena, pažymėdamas, kad tuo metu, kai atvažiavo greitoji pagalba, jo transporto priemonė stovėjo (b. l. 62-63). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, administracinėn atsakomybėn traukiamas I. G. ir jo atstovas iškėlė versiją, jog didelę įtaką jo apsvaigimui turėjo ne tik alkoholis, bet ir jo vartoti vaistai, pateikiant išsamius I. G. vartojamų vaistų, skirtų iš esmės reguliuoti padidėjusį spaudimą, aprašymus, apeliaciniame skunde iškeldami versiją, jog „Statoil“ degalinėje I. G. bendravo su kitu asmeniu, todėl galbūt jis ir vairavo vilkiką įvykio metu. Vertinant tokius I. G. veiksmus, jo versijų apie nagrinėjamą įvykį gausą, vis tik sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokiu būdu I. G. siekia išvengti jam gresiančios administracinės atsakomybės už įvykdytus veiksmus, visomis priemonėmis bandant paneigti savo vairavimo faktą apsvaigus nuo alkoholio. Sprendžiant apie administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymų patikimumą vis tik pažymėtina, kad toks asmuo teikdamas parodymus yra visiškai laisvas, jam nėra taikoma atsakomybė už melagingų parodymų davimą, todėl remtis jais, sprendžiant asmens kaltės jam inkriminuojamo teisės pažeidimo klausimą, galima tik tokiu atveju, kai, įvertinus jo nurodytas aplinkybes kitų administracinio teisės pažeidimo byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumoje, nelieka jokių abejonių tokio asmens pateikta įvykių versija. Analogiškos pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje, teigiant, kad nustatinėjant administracinio teisės pažeidimo sudėties požymius, vadovautis vien tik administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens paaiškinimais nėra teisinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią administracinę atsakomybę bei su ja susijusias neigiamas pasekmes, siekdamas to išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo teisės pažeidimo aplinkybių. Šiuo aspektu pažymėtina, kad I. G. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu bei apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių nepatvirtina nei vienas iš aukščiau aptartų įrodymų, jas paneigia ir aukščiau aptartų liudytojų parodymai, todėl tikėti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens motyvais šiuo atveju, aukštesnysis teismas neturi pagrindo. Nors I. G. teigia, jog jo parodymus gali patvirtinti „Statoil“ degalinės kiemo vaizdo įrašas, kuris nebuvo išreikalautas, bei degalinės darbuotojai, kurie nebuvo apklausti, tačiau atsakant į tokius apelianto argumentus vis tik akcentuotina, kad įrodymų rinkimas negali būti begalinis procesas, jų turi būti surenkama ir ištiriama tiek, kad pakaktų bylai svarbioms aplinkybėms nustatyti ir pagrįstoms išvadoms padaryti. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, naujų įrodymų išreikalavimo ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Tokių pasiūlymų atmetimas, priešingai nei tai suvokia apeliantas, savaime nelaikomas ATPK nuostatų pažeidimu, jeigu teismų sprendimai yra pakankamai motyvuoti ir juose nėra prieštaravimų (pvz., kasacinė nutartis byloje Nr. 2AT-32-2013). Nagrinėjamu atveju surinktų ir ištirtų įrodymų pakako išvadai, jog I. G. padarė administracinį teisės pažeidimą numatytą ATPK 126 str. 4 d., todėl papildomai apklausti degalinės darbuotojus ar išsireikalauti vaizdo įrašą, galimai patvirtinantį, kad degalinės teritorijoje I. G. su kažkuo bendravo, aukštesniojo teismo vertinimu, nebuvo ir nėra jokio pagrindo, juolab, kad tokie duomenys niekaip negalėtų paneigti nei liudytojo P. B. parodymų dėl pavojingai manevravusio vilkiko, nei policijos pareigūnų išdėstytų aplinkybių, patvirtinusių, jog nuo iš vilkiko ištraukto I. G. sklido stiprus alkoholio kvapas.

Atsižvelgiant į nustatytų faktinių administracinio teisės pažeidimo bylos duomenų visumą, kaip nepagrįsti atmestini ir apelianto argumentai dėl neva netiksliai nustatyto pažeidimo padarymo laiko. Iš bylos medžiagos matyti, kad administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas I. G. inkriminuojamo teisės pažeidimo padarymo laikas yra 2014 m. gruodžio 11 d., 23.15 val. (b. l. 1). Remiantis policijos pareigūno A. S., I. G. atžvilgiu surašiusio administracinio teisės pažeidimo protokolą, parodymais, protokolas buvo surašytas kitą dieną (2014 m. gruodžio 12 d.) į komisariatą atvykus I. G. iš jo paties paaiškinimų. Į įvykio vietą jis su savo porininku buvo iškviestas į pagalbą kitam policijos ekipažui (b. l. 97). Sutinkamai su A. S. porininko M. B. 2014 m. gruodžio 11 d. tarnybiniu pranešimu, apie 23.00 val. jie iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato budėtojo gavo pranešimą, kad Kaune, Savanorių pr., netoli sankryžos Pramonės pr. – Šiaurės pr. reikia įforminti kelių eismo taisyklių pažeidimą dėl neblaivaus vairuotojo (b. l. 3). Remiantis paties I. G. 2014 m. gruodžio 12 d. paaiškinimu, tikslaus savo galimai padaryto pažeidimo laiko jis neįvardijo, nurodydamas, kad 19.30 val. „Statoil“ degalinėje nusipirkęs kavos jis grįžo į savo vilkiką, kur toliau vartojo alkoholį, pažymėdamas, kad momento, kuomet jis pajudėjo iš degalinės, jis nepamena (b. l. 4). Atsižvelgiant į šių duomenų visumą, akivaizdu, kad I. G. inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo padarymo laikas, užfiksuotas administracinio teisės pažeidimo protokole, iš esmės atitinka pareigūnų A. S. ir M. B. atvykimo į įvykio vietą laiką, kas neabejotinai negali būti traktuojama tinkamu administracinio teisės pažeidimo padarymo laiko nustatymu. Esant tokiems netikslumams, pirmosios instancijos teismas skundžiamu nutarimu, vadovaudamasis administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu nustatytomis aplinkybėmis, pagrįstai konstatavo, kad tikrasis I. G. inkriminuojamo teisės pažeidimo padarymo laikas – 2014 m. gruodžio 11 d. apie 21.30 val. Su tokia apylinkės teismo išvada sutiktina visiškai. Bylos duomenimis nustatyta, kad apie I. G. vairuojamo vilkiko sustojimą ties „Muravos“ sankryža buvo pranešta 21.31 val. (b. l. 13). Šį faktą teismo posėdžio metu patvirtino ir policijos pareigūnas D. J. (b. l. 83). Remiantis asmens ambulatorinio gydymo statistinės kortelės duomenimis, įvykio dieną į ligoninę I. G. buvo pristatytas 22.45 val. (b. l. 68, 69-70). Įvertinus tai, kad policijos pareigūnai, buvę įvykio vietoje, betarpiškai patvirtino, kad užtruko kol I. G. pavyko įkalbėti atrakinti vilkiko kabinos duris ir iš jos išlaipinti apeliantą, įvertinus galimą jo pristatymo į ligoninę laiką, spręstina, kad apytikriai nustatytas I. G. inkriminuoto teisės pažeidimo padarymo laikas atitinka faktines bylos aplinkybes, todėl naikinti teisėtą ir pagrįstą apylinkės teismo nutarimą vien tik šiuo pagrindu būtu nelogiška ir netikslinga, juo labiau, aukščiau aptartų duomenų kontekste nekylant abejonių dėl I. G. vairavimo apsvaigus nuo alkoholio fakto.

Tokiu būdu, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad I. G. veika teisingai kvalifikuota kaip administracinis teisės pažeidimas, numatytas ATPK 126 str. 4 d., pažeidėjo kaltė įrodyta tinkamai ištirtais ir pirmosios instancijos teismo įvertintais bylos duomenimis, todėl naikinti ar keisti teisėtą ir pagrįstą Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 11 d. nutarimą remiantis I. G. apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 11 d. nutartį palikti nepakeistą ir I. G. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.