Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Gintaro Dzedulionio ir Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2024-02-05 nuosprendžio, kuriuo S. Č.:

- pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį (2023-06-03 epizodas) ir jam paskirta 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

- pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2023-08-14 epizodas) ir jam paskirta 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

- pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2023-11-14 epizodas) ir jam paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, į kurią įskaičiuotas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas (iš viso 6 dienos).

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 72² straipsniu, S. Č. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose – šią priemonę įvykdant per šešis mėnesius po laisvės atėmimo bausmės atlikimo, išklausant visą šių programų kursą.

Iš S. Č. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteista 110,85 Eur turtinės žalos bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą, skaičiuojant jas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki nuosprendžio, dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo visiško įvykdymo, dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Nuteistojo S. Č. apeliacinis skundas atmestinas

10. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad, nuteistojo S. Č. teigimu, jis nukentėjusiųjų atžvilgiu nesmurtavo ir to nepagrindžia byloje esančių įrodymų visetas, todėl prašoma jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.

11. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus bei patikrinusi nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, taip pat ir paties nuteistojo duotus parodymus apie įvykių eigą, kuriuos išsamiai išanalizavęs pagrįstai S. Č. pripažino kaltu dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytų trijų nusikalstamų veikų padarymo bei motyvuotai jam paskyrė realią laisvės atėmimo bausmę, skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas ir nekeistinas. Byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl tai, kad nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl bylos faktinių aplinkybių vertinimo nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

12. BK 140 straipsnio 2 dalis numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas prieš savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį sukėlė jam fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė šios veikos pavojingus padarinius ir tų padarinių norėjo arba sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnis). Skundžiamu nuosprendžiu S. Č. pripažintas kaltu padaręs tris nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas dėl to, kad jis:

12.1. 2023-06-03, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kilusio žodinio konflikto metu pasirinko smurtinį konflikto sprendimo būdą, ir tyčia, ne mažiau du kartus, delnu sudavė seseriai J. Č. į veido sritį, taip sukeldamas jai fizinį skausmą ir tyčia, delnu, ne mažiau tris kartus, sudavė savo mamai E. Č. į veido ir galvos sritis, taip sukeldamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kraujosruva kairiame paakyje;

12.2. 2023-08-14, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kilusio žodinio konflikto metu, pasirinko smurtinį konflikto sprendimo būdą ir tyčia koja spyrė seseriai J. Č. į dešinės pusės šlaunį, taip sukeldamas jai fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kraujosruva dešinėje šlaunyje;

12.3. 2023-11-14, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kilusio žodinio konflikto metu, tyčia sugriebė mamą E. Č. už plaukų ir kumščiu, ne mažiau tris kartus, sudavė į galvos sritį ir delnu, tris kartus, sudavė į kairįjį veido skruostą, taip sukeldamas jai fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį paviršiniu nubrozdinimu smakro srityje.

13. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados ar jie atmestini, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-110-719/2018).

15. Nors nuteistojo apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės netinkamai įvertino byloje esančius duomenis ir todėl nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi bylos medžiagą tiek įrodymų vertinimo, tiek teisės taikymo aspektu, su tokiais nuteistojo argumentais nesutinka. Daugkartinį smurto naudojimo faktą prieš nukentėjusiąsias, kiekviename iš nusikalstamų veikų epizodų, šioje byloje neabejotinai patvirtina tarnybiniai pranešimai dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejų, vaizdo įrašai, kuriuose užfiksuota, kaip nukentėjusiosios atvykusiems policijos pareigūnams parodo vietas, kuriose buvo sužalotos S. Č. veiksmais, šias aplinkybes patvirtina ir nukentėjusiųjų skambučių į Bendrąjį pagalbos centrą stenogramos bei Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialistų išvados, dėl E. Č. sukelto nežymaus sveikatos sutrikdymo (2023-06-03 ir 2023-11-14 epizodai) bei medicininiai dokumentai, patvirtinantys J. Č. patirtą fizinį skausmą (2023-06-03 ir 2023-08-14 epizodai), taip pat liudytojų J. Č. ir B. A. parodymai (2023-11-14 epizodas).

Dėl BK 140 straipsnio 2 dalies kvalifikavimo (2023-06-03 epizodas)

16. Skundžiamu nuosprendžiu S. Č. pripažintas kaltu smurtavęs savo šeimos narių atžvilgiu, dėl to, kad, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas sunkus girtumo laipsnis, tyčia delnu sudavė ne mažiau du smūgius nukentėjusiajai J. Č. į veido sritį, taip sukeldamas jai fizinį skausmą ir tyčia sudavė nukentėjusiajai E. Č. delnu ne mažiau tris smūgius į veido ir galvos sritis, taip sukeldamas jai fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kraujosruva kairiame paakyje. Nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, teigė, kad jis smurto nukentėjusiųjų atžvilgiu nenaudojo, o kraujosruva E. Č. galėjo atsirasti veidą nugulėjus lovoje ir nurodė, kad sesuo J. Č. jį apkalba, o mama E. Č. jai pritaria. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, kaip ir apylinkės teismas, tokią nuteistojo keliamą įvykio versiją vertina kaip pastarojo gynybinę poziciją, siekiant sušvelninti savo teisinę padėtį, kadangi ją paneigia objektyvūs bylos faktiniai duomenys.

17. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusiosios J. Č. ir E. Č. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad nuteistasis aptariamo įvykio metu, kiekvienos jų atžvilgiu, naudojo fizinį smurtą, kas sukėlė joms fizinį skausmą, o E. Č. patirtas sužalojimas buvo sukeltas būtent nuteistojo veiksmais. Apklausiamos ikiteisminio tyrimo metu, iškart po įvykio, nukentėjusiosios J. Č. ir E. Č., davė nuoseklius, viena kitos nurodomas aplinkybes patvirtinančius, parodymus apie tai, kad įvykio dieną, švenčiant nukentėjusiosios E. Č. gimtadienį, nuteistojo draugė N. S. žodžiais priekabiavo prie nukentėjusiosios J. Č., dėl ko tarp jų kilo žodinis konfliktas, kurio metu, nuteistasis S. Č., užstodamas N. S., sudavė smūgius savo seseriai – nukentėjusiajai J. Č. į veido ir galvos sritis, o nukentėjusiajai E. Č., bandant ginti dukrą – sudavė smūgius pastarajai į veido ir galvos sritis. Po suduotų smūgių J. Č. išbėgo į lauką, kur pastebėjusi pro šalį važiuojančius policijos pareigūnus ir juos sustabdžiusi, nurodė namuose patyrusi smurtą (1 t., b. l. 36–39, 47–50), o apklausiama teisminio bylos nagrinėjimo metu, J. Č. nurodė analogiškas įvykio aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepaisant prieštaringų liudytojos N. S. parodymų, kuriais ji teigė, kad jokio fizinio kontakto tarp įvykio dalyvių nebuvo ir niekas iš namų nebuvo išėjęs (1 t. b. l. 59-61), laikytina, kad nukentėjusiųjų parodymai viso proceso metu yra nuoseklūs ir neprieštaringi, o juos patvirtina kiti byloje surinkti duomenys. Pažymėtina, jog pats nuteistasis pripažino aplinkybę, kad nukentėjusioji J. Č. buvo išėjusi į lauką, ir tai, priešingai nei teigė nuteistojo sugyventinė N. S., patvirtina policijos registruojamų įvykių registro išrašo duomenys, kuriose nurodyta, jog nukentėjusiąja J. Č. lauke pastebėjo patruliuojantys policijos pareigūnai ir atvykę į įvykio vietą ant J. Č., E. Č. ir N. S. veidų užfiksavo sužalojimus bei iškvietė greitosios medicinos pagalbos medikus (1 t., b. l. 9-13, 83-88, 152). Policijos pareigūnams duoti nukentėjusiųjų parodymai, užfiksuoti vaizdo kameromis, sutapo su parodymais, duotais tolimesnio tyrimo ir buvo patikrinti bylos nagrinėjimo metu (1 t., b. l. 9–10). Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje dalyje pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino prieštaringus nuteistojo bei liudytojos N. S. parodymus ir, nenustatęs abejonių keliančių ir nepagrįstų jokiais objektyviais duomenimis aplinkybių apie įvykio eigą, galinčių paneigti nuoseklius nukentėjusiųjų parodymus, pagrįstai padarė išvadą, kad fizinis kontaktas aptariamu atveju iš tiesų buvo.

18. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, bylos duomenimis patvirtintos aplinkybės ne tik buvusio fizinio kontakto, bet ir kilusio smurtinio konflikto, sukėlusio baudžiamajame įstatyme įtvirtintas nusikalstamais veiksmais padarytas pasekmes – fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą, tiesioginiu priežastiniu ryšiu sietiną su nuteistojo veiksmais. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, padarė esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų ir byloje esančius įrodomus vertino atsietai, taip pat nevertino nuteistojo parodymų, kas turėjo įtakos teismo vidinio įsitikinimo formavimui, tačiau teisėjų kolegija, patikrinus skundžiamo nuosprendžio motyvus ir įrodymus, kuriais remiantis aptariamu nuosprendžiu nuteistasis buvo pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, su tokiais apeliacinio skundo argumentais sutikti neturi objektyvaus teisinio pagrindo.

19. Vertinant aukščiau aptartus duomenis tarpusavyje, pritartina pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad nukentėjusiosios J. Č. ir E. Č. neapkalbėjo nuteistojo ir neišsigalvojo įvykusio konflikto (past. – žodinio konflikto neneigia ir pats nuteistasis bei jo parodymus iš dalies patvirtinusi liudytoja N. S.), nenurodė akivaizdžiai netikrų aplinkybių apie patirtą nuteistojo S. Č. smurtą, dėl ko J. Č. juto fizinį skausmą, o E. Č. – fizinį skausmą ir jai buvo sukeltas nežymus sveikatos sutrikdymas. Bylai reikšmingas aplinkybes patvirtina ne tik tarnybinis pranešimas dėl smurto artimoje aplinkoje (1 t., b. l. 17–24), kūno kamerų apžiūros protokolas (1 t., b. l. 9–10), bet ir tarnybinis pranešimas dėl nukentėjusiųjų medicininės apžiūros (1 t., b. l. 67–75), kuriuose tuoj po įvykio fiksuoti nukentėjusiųjų nusiskundimai ir patirti sužalojimai – J. Č. greitosios medicinos pagalbos medikų fiksuotas kitas galvos sričių paviršinis sužalojimas jai skundžiantis skausmu kairės pusės apatiniame žandikaulyje, o E. Č. – hematoma po kaire akimi. Nors nei vienas policijos pareigūnas, nei medicinos darbuotojai aptariamo įvykio tiesiogiai nematė, tiesiog nurodė nukentėjusiųjų jiems nurodytas aplinkybes, tačiau šiais duomenimis teismas neturi pagrindo abejoti.

20. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismo išvados gali būti grindžiamos ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais, jei jie patvirtina tarpinius faktus ir įrodinėtinas aplinkybes ir yra tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus, o ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013). 2023-06-07 teismo medicinos specialistas nurodė, jog J. Č. kūno sužalojimai nekonstatuoti, tačiau E. Č. patirta kraujosruva kairiame paakyje, padaryta paveikus kietu buku daiktu, vienu trauminiu poveikiu, galimai aptariamojo įvykio metu ir atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (1 t., b. l. 71–73, 76–77). Iš tiesų, byloje yra prieštaringų duomenų dėl sukeltų pasekmių nukentėjusiosios J. Č. sveikatai: 2023-06-07 medicinos specialistas kūno sužalojimų J. Č. nenustatė, tačiau jie buvo fiksuoti policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose, greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje ir pačios nukentėjusiosios parodymuose. Vis tik, pažymėtina, jog baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 2 dalį asmeniui kyla ne tik tuomet, kai jis savo tyčiniais veiksmais nežymiai sutrikdo kito asmens – šeimos nario sveikatą, bet ir tuomet, kai tokiais savo veiksmais sukelia jam fizinį skausmą.

21. Pažymėtina, jog fizinis skausmas tai nemalonus jausmas, įprastinės sveikos būsenos pokytis, sukeliantis neigiamą organizmo reakciją, nebūdingas pojūtis, kančia, priešingybė malonumui. Šiuo atveju, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, padaryta išsamiai išanalizavus visus byloje esančius įrodymus apie tai, kad nukentėjusioji J. Č. galėjo justi fizinį skausmą. Priešingai nei ikiteisminio tyrimo metu, bylos nagrinėjimo teisme metu ir apeliaciniame skunde teigia nuteistasis, kaltinamojo kaltei pagrįsti reikšmingos aplinkybės, kad jis byloje nustatytu būdu (suduodamas ne mažiau kaip du smūgius delnu nukentėjusiajai į veidą ir galvos sritis) sukėlė pavojingas pasekmės (fizinį skausmą) laikytinos įrodytomis ir pagrįstomis objektyviais duomenimis ir atitinka byloje nustatytas aplinkybes.

22. Teisėjų kolegijos vertinimu nuteistojo pozicija dėl to, kad nukentėjusiajai E. Č. konstatuota kraujosruva po kaire akimi galėjo atsirasti nugulėjus veidą lovoje, yra visiškai nepagrįsta ir pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažinta S. Č. siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės. Šioje dalyje objektyviais duomenimis – specialisto išvada – nustatyta, kad E. Č. konstatuota kraujosruva kairiame paakyje, vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, padaryta vienu trauminiu poveikiu, vietą paveikus kietu buku daiktu ir galėjo būti padaryta aptariamojo įvykio metu. Taigi specialisto išvada patvirtina nukentėjusiosios parodymus ir paneigia nuteistojo keliamą versiją. Pažymėtina, jog kitų duomenų, leidžiančių abejoti specialisto išvada, surašyta įvertinus byloje esančius duomenis, taip pat ir nuteistojo keliamą versiją, byloje nenustatyta. Atsižvelgiant į tai teisėjų kolegijos vertinimui pirmosios instancijos teismas šioje dalyje pagrįstai konstatavo įrodyta, kad nuteistojo veiksmais, aptariamo įvykio metu, nukentėjusiajai E. Č. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata.

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teisme visos įrodinėtinos ir bylai reikšmingos aplinkybės buvo patvirtintos objektyviais duomenimis, todėl nėra abejonių, kad būtent S. Č. tyčiniais nusikalstamais veiksmais, t. y. suprasdamas, kad suduodamas smūgius nukentėjusiosioms į veido ir galvos sritis, gali sukelti joms fizinį skausmą ar nežymiai sutrikdyti jų sveikatą ir tokių padarinių aktyviais veiksmais siekdamas, nukentėjusiajai J. Č. sukėlė fizinį skausmą, o nukentėjusiajai E. Č. – fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą, kas priežastiniu ryšiu sietina būtent su nuteistojo neteisėtais veiksmais. Atsižvelgiant į tai, bei įvertinus, jog nukentėjusiosios BK 141 straipsnio 2 dalies kontekste yra laikytinos nuteistojo šeimos narėmis, konstatuotina, kad S. Č. apylinkės teismo pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Šioje byloje įrodymų, patvirtinančių S. Č. kaltę, surinkta užtektinai, jų išsamią ir pagrįstą analizę atliko pirmosios instancijos teismas, su kurios išvadomis nėra pagrindo nesutikti.

Dėl BK 140 straipsnio 2 dalies kvalifikavimo (2023-08-14 epizodas)

24. Skundžiamu nuosprendžiu S. Č. pripažintas kaltu smurtavęs savo šeimos narės – sesers J. Č. atžvilgiu, dėl to, kad, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam buvo nustatytas sunkus girtumo laipsnis, kilusio žodinio konflikto su seserimi J. Č. metu, tyčia pasirinko smurtinį konflikto sprendimo būdą ir koja spyrė nukentėjusiajai J. Č. į dešinės pusės šlaunį, taip sukeldamas jai fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kraujosruva dešinėje šlaunyje. Dėl šio epizodo nuteistasis savo kaltę neigė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, nurodydamas, kad įvykio dieną vartojo alkoholį mamos namuose ir bendravo su seserimi, tačiau jokio konflikto tarp jų nebuvo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, kaip ir apylinkės teismas, tokią nuteistojo keliamą įvykio versiją vertina kaip pastarojo gynybinę poziciją, siekiant sušvelninti savo teisinę padėtį, kadangi ją paneigia objektyvūs bylos faktiniai duomenys.

25. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusioji J. Č. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad nuteistasis aptariamo įvykio metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, be aiškios priežasties pradėjo elgtis agresyviai ir koja spyrė nukentėjusiajai į dešinę šlaunį. J. Č. nurodė, kad dėl patirtų sužalojimų, kurie vėliau specialisto išvada (1 t., b. l. 135-136) konstatuoti kaip atitinkantys nežymų sveikatos sutrikdymą, juto skausmą, o tuoj po įvykio išėjo iš namų dėl to, kad nuteistojo bijojo. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ir iškart po įvykio, nukentėjusioji nurodė analogiškas įvykio aplinkybes bei davė nuoseklius parodymus, kuriuos patvirtina byloje esantys rašytiniai duomenys, pirmosios instancijos teismo ištirti ir pripažinti įrodymais: įvykio vietos apžiūros protokolas (1 t., b. l. 111-115), bendrojo pagalbos centro pateikto garso įrašo apžiūros protokolas, iš kurio matyti, kad nukentėjusioji, skambindama trumpuoju pagalbos numeriu, nurodė, kad brolis ją mušė, yra agresyvus, namuose vaikšto su peiliu, todėl ji, bijodama jo, policijos pareigūnų lauks lauke, taip pat kitų objektų apžiūros protokolas, kuriame aprašyti policijos kūno kameromis užfiksuoti vaizdai įvykio vietoje, kur nukentėjusioji dar kartą patvirtino patyrusi smurtą ir jo panaudojimo aplinkybes, taip pat greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelė (1 t., b. l. 134), kurioje užfiksuoti analogiški nukentėjusiosios parodymai apie įvykio aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepaisant prieštaringų nuteistojo S. Č. ir nukentėjusiosios J. Č. parodymų, pirmosios instancijos teismas pripažindamas S. Č. kaltu dėl smurto prieš šeimos narį panaudojimo, baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidė ir įrodymų vertinimo klaidos nepadarė. Šiuo atveju byloje nenustatyta jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima netikėti nukentėjusiosios parodymais, o tokių duomenų kartu su apeliaciniu skundu nepateikė ir nuteistasis. Pažymėtina, jog nors nei vienas policijos pareigūnas, nei medicinos darbuotojai aptariamo įvykio tiesiogiai nematė, tiesiog užfiksavo nukentėjusiosios jiems nurodytas aplinkybes, o kitų asmenų, byloje apklaustų liudytojais, nėra, tačiau ir šiais duomenimis, nei pirmosios instancijos teismas, nei teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti.

26. Nors apeliantas laikosi pozicijos, kad jokio konflikto, nei žodinio, nei fizinio tarp jo ir nukentėjusiosios nebuvo, ir mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi išimtinai nukentėjusiosios parodymais bei antriniais įrodymais, tačiau teisėjų kolegija tokius apeliacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, bylos duomenų visetu patvirtintas ne tik fizinio kontakto tarp nukentėjusiosios bei nuteistojo buvimo faktas, bet ir jo veiksmais sukeltos pasekmės – nukentėjusiajai sukeltas fizinis skausmas ir nežymiai sutrikdyta sveikata, pasireiškusi kraujosruva dešinės pusės šlaunyje. Be kita ko, panaudojus specialiąsias žinias nustatyta, jog nukentėjusiosios patirtas sužalojimas, fiksuotas medicininiuose dokumentuose, galėjo būti padarytas įvykio metu ir nurodytomis aplinkybėmis – veikus šlaunį kietu buku daiktu, tai gi atitinka nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes, jog sužalojimą ji patyrė po nuteistojo spyrio jai į koją. Šioje baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti įvykio dieną, taip pat nėra objektyvių duomenų, leidžiančių pagrįstai suabejoti specialisto pateikta išvada.

27. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta jokių duomenų, leidžiančių abejoti pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad būtent S. Č. tyčiniais nusikalstamais veiksmais, t. y. suprasdamas, kad suduodamas smūgį nukentėjusiajai į koją, gali sukelti jai fizinį skausmą ar nežymiai sutrikdyti jos sveikatą ir tokių padarinių aktyviais veiksmais siekdamas, nukentėjusiajai J. Č. sukėlė fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą, kas priežastiniu ryšiu sietina būtent su nuteistojo neteisėtais veiksmais. Tokia išvada skundžiamu nuosprendžiu padaryta išsamiai ištyrus byloje esančius duomenis, nenustačius, kad jie būtų gauti neleistinomis priemonėmis ir juos patikrinus įstatymo nustatyta tvarka. Aukščiau aptarti duomenys, pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažinti įrodymais, kurie patvirtinta visus BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Atsižvelgiant į tai, bei įvertinus, jog nukentėjusioji BK 141 straipsnio 2 dalies kontekste yra laikytina nuteistojo šeimos narė, konstatuotina, kad S. Č. apylinkės teismo pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Šioje byloje įrodymų, patvirtinančių S. Č. kaltę, surinkta užtektinai, jų išsamią ir pagrįstą analizę atliko pirmosios instancijos teismas, su kurios išvadomis nėra apeliacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti.

Dėl BK 140 straipsnio 2 dalies kvalifikavimo (2023-11-14 epizdoas)

28. S. Č., skundžiamu nuosprendžiu, taip pat buvo pripažintas kaltu smurtavęs savo šeimos narės – mamos E. Č. atžvilgiu, dėl to, kad, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas sunkus girtumo laipsnis, kilusio žodinio konflikto su mama E. Č. metu, tyčia pasirinko smurtinį konflikto sprendimo būdą ir sugriebęs E. Č. už plaukų, kumščiu sudavė ne mažiau trijų smūgių į galvos sritį ir tris kartus delnu sudavė į kairįjį veido skruostą, taip sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį 1 cm dydžio paviršiniu nubrozdinimu smakro srityje. Dėl šio epizodo nuteistasis savo kaltę neigė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, pripažindamas, kad įvykio dieną vartojo alkoholį mamos namuose ir, kadangi būdamas neblaivus elgiasi agresyviai, galėjo su ja susiginčyti, tačiau teigė, kad jokio konflikto tarp jų nebuvo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog tokia nuteistojo keliama įvykio versija yra paneigta byloje esančiais įrodymais, todėl vertintina tik kaip jo gynybinė pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

29. Nukentėjusioji E. Č., iškart po įvykio atvykusiems policijos pareigūnams ir apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, nuosekliai teigė, kad nuteistasis aptariamo įvykio metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, be aiškios priežasties pradėjo elgtis agresyviai ir, nukentėjusiajai sėdint ant sofos, priėjęs prie jos ir sugriebęs jai už plaukų tampė, po to sudavė smūgius kumščiu į galvos sritį ir delnu – į kairį skruostą (3 t., b. l. 23–27). Nukentėjusioji nurodė jautusi stiprų skausmą, tačiau neverkė, nešaukė ir tik pradėjusi stipriai drebėti nuteistajam pasakė ją paleisti, nes nebegali kentėti ir teigė apsišlapinsianti. Šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtina liudytojų J. Č. ir B. A. parodymai, kurioms nukentėjusioji nurodė analogiškas įvykio aplinkybes, o šios patvirtino ant jos smakro mačiusios nubrozdinimą (3 t., b. l., 53–56). Nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys rašytiniai duomenys, pirmosios instancijos teismo ištirti ir pripažinti įrodymais: įvykio vietos apžiūros protokolas (3 t., b. l. 9–18), policijoje registruojamų įvykių registro išrašas ir bendrojo pagalbos centro pateikto garso įrašo apžiūros protokolas, iš kurių matyti, kad nukentėjusioji, skambindama trumpuoju pagalbos numeriu, nurodė, kad sūnus ją mušė ir tampė už plaukų (3 t., b. l. 4–8, 42–44), taip pat tarnybinis pranešimas dėl informacijos (3 t., b. l. 72–76) bei kitų objektų apžiūros protokolas (3 t., b. l. 45–50), kuriuose užfiksuotos analogiškos nukentėjusiosios nurodytos įvykio aplinkybės ir (duomenys neskelbtini) priėmimo skyriuje nustatyti sužalojimai – galvos paviršiaus ir apatinio žandikaulio srities-smakro nubrozdinimai, kas taip pat patvirtinta ir E. Č. ligos istorijos išraše (3 t., b. l. 3). Teisėjų kolegijos vertinimu, nepaisant prieštaringų nuteistojo S. Č. ir nukentėjusiosios J. Č. parodymų, pirmosios instancijos teismas pripažindamas S. Č. kaltu dėl smurto prieš šeimos narį panaudojimo, baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidė ir įrodymų vertinimo klaidos nepadarė. Šiuo atveju byloje nenustatyta jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima netikėti nukentėjusiosios parodymais, o tokių duomenų kartu su apeliaciniu skundu nepateikė ir nuteistasis. Pažymėtina, jog nors nei liudytojos J. Č. ir B. A., taip pat nei vienas policijos pareigūnas, nei medicinos darbuotojai aptariamo įvykio tiesiogiai nematė, tiesiog užfiksavo nukentėjusiosios jiems nurodytas aplinkybes, tačiau ir šiais duomenimis, nei pirmosios instancijos teismas, nei teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti. Nukentėjusioji kelis kartus pasakodama įvykio aplinkybes davė nuoseklius parodymus, kurie patvirtinti teismo ištirtais ir įrodymais pripažintais duomenimis, o jų visuma iš esmės paneigia nuteistojo keliamą versiją apie tai, kad jokio konflikto ir smurto panaudojimo tarp jo ir nukentėjusiosios aptariamu atveju nebuvo.

30. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, bylos duomenų visetu patvirtintas ne tik fizinio kontakto tarp nukentėjusiosios bei nuteistojo buvimo faktas, bet ir jo veiksmais sukeltos pasekmės – fizinis skausmas ir nežymus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs paviršiniu nubrozdinimu smakro srityje. Šiuo atveju panaudojus specialiąsias žinias nustatyta, jog nukentėjusiosios patirtas sužalojimas, fiksuotas medicininiuose dokumentuose, galėjo būti padarytas įvykio metu ir nurodytomis aplinkybėmis – paveikus smakrą kietu buku daiktu, tai gi atitinka nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes, jog sužalojimą ji patyrė nuteistajam suduodant smūgius jai į veido ir galvos sritis. Šioje baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti įvykio dieną, taip pat nėra objektyvių duomenų, leidžiančių pagrįstai suabejoti specialisto pateikta išvada.

31. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta jokių duomenų, leidžiančių abejoti pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, su kuriomis apeliacinio teismo teisėjų kolegija iš esmės sutinka. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad S. Č., veikdamas tiesiogine tyčia t. y. suprasdamas, kad sugriebęs už plaukų ir juos tąsydamas, gali sukelti fizinį skausmą, o suduodamas smūgius kumščiu ir delnu į galvos ir veido sritis – ne tik sukelti fizinį skausmą, bet ir sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatą, ir tokių padarinių, nors jų nekonkretizavo, tačiau aktyviais veiksmais siekė. Nuteistasis, atlikdamas smurtinius veiksmus nukentėjusiajai E. Č. ne tik sukėlė fizinį skausmą, bet ir nežymiai sutrikdė jos sveikatą, o tai priežastiniu ryšiu sietina būtent su nuteistojo neteisėtais veiksmais. Tokia išvada skundžiamu nuosprendžiu padaryta išsamiai ištyrus byloje esančius duomenis, nenustačius, kad jie būtų gauti neleistinomis priemonėmis ir juos patikrinus įstatymo nustatyta tvarka. Aukščiau aptarti duomenys, pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažinti įrodymais, kurie patvirtinta visus BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Atsižvelgiant į tai, bei įvertinus, jog nukentėjusioji BK 141 straipsnio 2 dalies kontekste yra laikytina nuteistojo šeimos narė, konstatuotina, kad S. Č. apylinkės teismo pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Šioje byloje įrodymų, patvirtinančių S. Č. kaltę, surinkta užtektinai, jų išsamią ir pagrįstą analizę atliko pirmosios instancijos teismas, su kurios išvadomis nėra apeliacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti.

Dėl bausmės ir kitų klausimų

32. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. Be kita ko, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

33. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas individualizuodamas nuteistojo S. Č. atžvilgiu skirtiną bausmę atsižvelgė į jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, įvertino tai, jog jis ne kartą teistas tame tarpe už smurtinius nusikaltimus prieš tuos pačius savo šeimos narius. Sunkinančiomis atsakomybę aplinkybėmis pripažino tai, kad jis veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) bei būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Remdamasis byloje esančiais duomenimis, įvertinęs nusikalstamos veikos aplinkybes, kaltinamąjį charakterizuojančius duomenis, jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, ankstesnius teistumus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju bausmės tikslai švelnesnėmis bausmės rūšimis negali būti pasiekti ir parinko griežčiausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, už kiekvieną iš padarytų nusikalstamų veikų nustatydamas bausmės dydžius, didesnius nei minimalius ir paskirtas bausmes tarpusavyje subendrino, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, dalinio bausmių sudėjimo būdų. Pagrindų ir sąlygų taikyti BK 75 straipsnį, pirmosios instancijos teismas nenustatė.

34. Pažymėtina, jog įstatymų leidėjas nustatydamas teisinio poveikio priemones aukščiau iškelia visuomenės interesą, saugumą, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu nusikaltimu. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, duomenys apie besikartojantį S. Č. nusikalstamą elgesį jį charakterizuoja neigiamai ir leidžia manyti, jog nagrinėjamu atveju švelnesnės bausmės rūšies paskyrimas formuotų galimybės išvengti realios bausmės už padarytą nusikalstamą veiką požiūrį ir neatitiktų nukentėjusiojo teisėtų interesų, todėl parenkant bausmės rūšį, jos dydį ir atliekant bausmių bendrinimą baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas tinkamai, nepažeidžiant teisingumo ir proporcingumo principų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslams pasiekti – perauklėti S. Č. – kuriam, smurtinis konfliktų sprendimo būdas yra priimtinas ir toks jo elgesys linkęs kartotis, padės skiriama baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose. Nors paskirta laisvės atėmimo bausmė neabejotinai pakeis S. Č. įprastą gyvenimą, tai yra neišvengiamos už nusikaltimo padarymą skirtinos poveikio priemonės pasekmės, dėl kurių atsiradimo yra kaltas pats nuteistasis.

35. Išnagrinėjus apeliacinį skundą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, dėl kiekvienos kaltinamajam inkriminuotos nusikalstamos veikos, įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio taisyklių, išsamiai ir nešališkai įvertino ne tik S. Č. poziciją dėl bylos aplinkybių, bet ir visų surinktų duomenų visumą, palygino ir sugretino visus teisėtais būdais gautus duomenis, patikrino juos BPK nustatytais proceso veiksmais, išsamiai išnagrinėjo aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai atliko įrodymų tyrimą ir nuosprendį grindė tik BPK 20 straipsnio tvarka patvirtintais, nuoseklius nukentėjusiųjų parodymus papildančiais įrodymais. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktų duomenų visetą ir remdamasis juo pagrįstai, kiekvienu iš nusikalstamų veikų atveju, nuteistojo veiksmus kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Naujų, objektyviais duomenimis patvirtintų ir dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės S. Č. veikų kvalifikavimui ar skiriamos bausmės rūšiai ar dydžiui baudžiamojoje byloje nėra, jų nenurodė ir nuteistasis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo S. Č. apeliacinį skundą atmesti.