Kauno apygardos teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. N. (toliau – V. N.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 10 d. nutarimo V. N. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

V. N. Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 10 d. nutarimu buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 130² straipsnį (Pakartotinis transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems arba apsvaigusiems nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų) ir 124¹ straipsnio 8 dalį (Kelių eismo taisyklių pažeidimai, išskyrus numatytuosius šiame kodekse) už tai, kad jis 2016 m. birželio 29 d., 19 val. 45 min., (duomenys neskelbtini), vairavo transporto priemonę Mercedes Benz CLK 200, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai jam nustatytas sunkus (2,74 promilių) girtumo laipsnis. Taip pat transporto priemonę vairavo, kai jam buvo paskirta ir galiojo administracinė nuobauda už ATPK 126 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą. Vairuotojas nepateikė vairuotojo pažymėjimo, automobilio registracijos dokumento. Šiais veiksmais V. N. pažeidė Kelių eismo taisyklių 14, 16 punkto reikalavimus.Pagal ATPK 124¹ straipsnio 8 dalį V. N. buvo paskirta 8 (aštuonių) eurų bauda, pagal ATPK 130² straipsnį – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 4 (ketveriems) metams su transporto priemonės Mercedes Benz CLK 200, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) identifikacinis numeris (VIN kodas) (duomenys neskelbtini), konfiskavimu. Vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, V. N. buvo paskirta galutinė 8 (aštuonių) eurų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 4 (ketveriems) metams bei transporto priemonės Mercedes Benz CLK 200, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) identifikacinis numeris (VIN kodas) (duomenys neskelbtini), konfiskavimu.Apeliaciniu skundu V. N. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 10 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą jo atžvilgiu nutraukti. Pasak V. N., vertinamo įvykio metu automobilio, būdamas neblaivus, jis nevairavo, alkoholį vartojo jau neketindamas niekur važiuoti. Aiškindamas analizuojamo įvykio aplinkybes apeliantas nurodo, kad įvykio dieną jis iš darbo parvažiavo namo, buvo pametęs visus dokumentus ir raktus, todėl negalėjo įeiti į namus. Paskambino žmonai, tačiau ji paaiškino, kad raktus atveš po poros valandų. Belaukdamas žmonos, nusipirko butelį degtinės ir gėrė automobilyje, tačiau jo nevairavo. Automobilis net nebuvo užvestas ir stovėjo daugiabučio namo, kuriame jis gyvena, kieme. Pareigūnų, vairuojantis transporto priemonę, jis sustabdytas nebuvo, o jo girtumas alkotesteriu buvo nustatytas dėl to, kad jis iš tiesų vartojo alkoholį, tačiau ne vairuodamas transporto priemonę, bet vėliau. Dėl to teigti, kad jis vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, teisinio pagrindo nėra. Nors spręsdamas apelianto kaltės klausimą apylinkės teismas rėmėsi liudytojų T. D. ir L. D. parodymais, tačiau, V. N. įsitikinimu, vien tik jų manymo apie tai, kad jis transporto priemonę galėjo vairuoti būdamas neblaivus, nepakanka jo kaltumui patvirtinti. Tuo tarpu jokių neginčijamų įrodymų, kurie patvirtintų V. N. kaltę jam inkriminuoto teisės pažeidimo padaryme, jo įsitikinimu, nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje nėra. Priešingos išvados, pasak apelianto, negalima daryti ir vertinant policijos pareigūnų E. R. ir E. D. parodymus, kadangi jų dėstomos aplinkybės nagrinėjamu atveju yra išvestinės – jie V. N. neblaivaus šiam vairuojant automobilį nesustabdė, paties vairavimo fakto nematė. Tai, kad pareigūnui patikrinus automobilio variklį, šis buvo šiltas, taip pat nesudaro pagrindo kategoriškai išvadai, kad apeliantas vairavo automobilį būdamas neblaivus. V. N. neneigia, jog automobiliu prieš tai buvo važiuota, todėl natūralu, kad variklis buvo šiltas. Juo labiau, kad tai buvo vasaros laikas ir automobilio variklis taip greitai neatvėsta. Be to, tarp liudytojų parodymų, pasak V. N., yra prieštaravimų. Iš pradžių jie teigė matę, kad įvykio metu vairuotojas niekur nebuvo sustojęs ir išlipęs, tačiau vėliau patikino, jog vis tik matė, kaip kažkoks vyras neva bandė iš vairuotojo atimti automobilio raktelius, vairuotojas su juo susistumdė, po to, sėdo į automobilį ir grįžo atgal į (duomenys neskelbtini) Tokiu būdu, pasak V. N., neatmestina versija, kad kaimynai siekia melagingai jį apkalbėti. Juo labiau, kad, kiek apeliantui žinoma, T. D. ir L. D. daug ką skundžia, dėl ko, kiti kaimynai su jais bendrauti nenori. V. N. įsitikinimu, patikimu įrodymu nagrinėjamu atveju negali būti laikomas ir jam nustatytas sunkus (2,72 promilės) girtumo laipsnis, kadangi pareigūnai pažeidė alkotesterio naudojimo tvarką. Pareigūnai turėjo įsitikinti, ar jis nieko nevalgė, negėrė iki testo darymo bent 15 min., kadangi nepraėjus 15 min. laiko tarpui nuo alkoholio vartojimo, alkotesterio duomenys gali būti iškreipti ir neatitikti realybės. Apylinkės teismas nevertino, ar pareigūnai laikėsi alkotesterio naudojimo taisyklių, ar mokėjo šiuo prietaisu naudotis, o netyrus šių aplinkybių, alkotesteriu užfiksuoti duomenys vertinamu atveju negali būti pripažinti teisėtais, patikimais ir neginčijamais V. N. kaltę patvirtinančiais įrodymais. Be to, byloje nebuvo pateikta ir alkotesterio „Drager 0358“ naudojimosi instrukcija, dėl ko, pirmosios instancijos teismas net nebūtų galėjęs tinkamai įvertinti, ar policijos pareigūnai, atlikdami apelianto blaivumo nustatymo testą alkotesteriu, nepažeidė tikrinimo šiuo prietaisu taisyklių. Apeliaciniu skundu akcentuojama ir tai, kad apylinkės teismas skundžiamu nutarimu neteisingai aiškino bei taikė nutarimų skirti administracines nuobaudas vykdymo senatį reglamentuojančias teisės normas, todėl visiškai nepagrįstai nustatė, kad apeliantui anksčiau (2011 m. sausio 11 d.) paskirta administracinė nuobauda naujo teisės pažeidimo padarymo metu vis dar galiojo. Pasak V. N., 2015 m. liepos 1 d. įsigaliojusi naujoji ATPK 308 straipsnio redakcija numato, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo už administracinius teisės pažeidimus paskirtų baudų išieškojimas turi būti vykdomas iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka. Šis teisės aktas yra akivaizdžiai švelninantis asmens atsakomybę nepriklausomai nuo to, ar asmuo dėl paskirtos nuobaudos, kuri nėra visiškai įvykdyta, peržiūrėjimo yra kreipęsis į nuobaudą paskyrusį teismą, ar ne, kas suponuoja išvadą, kad minėta teisės norma turi atgalinio veikimo galią. Apelianto įsitikinimu, remiantis aptarta teisės norma, įvertinus jos turinį jam inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo požymių kontekste, pagrįstai manytina, kad V. N. darant naują teisės pažeidimą (už kurio padarymą jis buvo pripažintas kaltu skundžiamu apylinkės teismo nutarimu), jau buvo suėjusi už anksčiau padarytą pažeidimą jam paskirtos nuobaudos (1130 litų) vykdymo senatis. Konstatuodamas šią išvadą apeliantas pažymi, kad ATPK nenumatė administracinės nuobaudos vykdymo senaties terminų, dėl ko, administracinių teisės pažeidimų bylose pagal analogiją turi būti vadovaujamasi BK teisės normomis. Pagal BK 96 straipsnį, apkaltinamasis nuosprendis nevykdomas, jei jis nebuvo įvykdytas per du metus, kai paskirta bausmė už baudžiamąjį nusižengimą, tačiau nuosprendžio vykdymo eiga sustoja, jeigu nuteistasis po nuosprendžio įsiteisėjimo vengia atlikti bausmę. Šiuo atveju V. N. paskirta piniginė bauda per du metus išieškota nebuvo, todėl, nesant pagrindo pripažinti, kad jis vengė baudos mokėjimo (ji pagal galimybes buvo išieškoma iš jo darbo užmokesčio), vykdymo procesas administracinio teisės pažeidimo byloje turėjo būti nutrauktas. Tai reiškia, kad naujo pažeidimo padarymo metu neturėjo būti laikoma, jog V. N. anksčiau buvo baustas pagal ATPK 126 straipsnio 1 dalį, todėl jis negalėjo būti baudžiamas pagal ATPK 130² straipsnį. Be to, apelianto teigimu, nepagrįsta ir pirmosios instancijos teismo išvada, jog jis padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 124¹ straipsnio 8 dalyje, t. y. nepateikė vairuotojo pažymėjimo bei automobilio registracijos dokumento. Motyvuodamas tokius savo teiginius V. N. pažymi, kad vertinamu atveju jis nebuvo sustabdytas vairuojantis transporto priemonę, dokumentų jo buvo pareikalauta tuo metu, kai jis sėdėjo nevairuojamame automobilyje, tuo tarpu pagal KET 16 punkto reikalavimus, tik tikrinančio pareigūno stabdomas transporto priemonės vairuotojas privalo ją sustabdyti bei su savimi turėti nurodytus dokumentus ir juos pateikti pareigūnui. Esant šiems duomenims, pasak apelianto, akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju jo veiksmuose nėra ir ATPK 124¹ straipsnio 8 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyrius pateikė atsiliepimą į V. N. apeliacinį skundą, kuriuo prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 10 d. nutarimą palikti nepakeistą ir V. N. apeliacinio skundo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

V. N. apeliacinis skundas netenkinamas. Pagal ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad teismo procesinis sprendimas (nutartis, nutarimas) laikomas teisėtu ir pagrįstu tik tokiu atveju, kai jame išdėstytos teismo išvados atitinka bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines bylos aplinkybes bei jų visumą. Akivaizdu, jog pripažįstant asmenį kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo privalu konstatuoti, kurios aplinkybės yra nustatytos/nenustatytos ir kokiais įrodymais grindžiamos atitinkamos teismo išvados. Sutinkamai su ATPK 256 straipsnio nuostatomis, įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone (ATPK 257 straipsnis). Esant tokiam teisiniam reglamentavimui darytina pagrįsta išvada, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas bei įrodymų šaltinių patikimumas. Tuo tarpu įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Šiame kontekste svarbu paminėti, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, kiti proceso dalyviai, tarp jų ir administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų juos vertinant. Tokiu būdu, administracinėn atsakomybėn traukiamas asmeniui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste įvertinus nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus bei skundžiamo nutarimo turinį, spręstina, kad visos aplinkybės, turinčios reikšmės apelianto veiksmų kvalifikavimui buvo ištirtos, teismo įvertintos ir pagrįstai pripažintos įrodymais, pagrindžiančiais V. N. kaltę jam inkriminuojamų teisės pažeidimų padaryme. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija bei naikinti apylinkės teismo sprendimą remiantis apeliaciniame skunde pateiktais administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens samprotavimais apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo.Administracinė atsakomybė pagal ATPK 130² straipsnį, kyla už transporto priemonių vairavimą neblaivių arba apsvaigusių nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vairuotojų arba <...>, arba <...>, kai asmeniui buvo paskirta administracinė nuobauda už šio kodekso 124² straipsnio trečiojoje ar ketvirtojoje dalyje, 126 straipsnyje, 127 straipsnio trečiojoje dalyje, 129 straipsnyje numatytus pažeidimus. Šios teisės normos esmė, kaip beje ir ATPK 126, 127 ir 129 straipsniuose įtvirtintų nuostatų, yra užtikrinti, kad transporto priemonės nevairuotų asmuo, negalintis tinkamai vertinti aplinkybių, laiku į jas reaguoti, nes toks vairuotojas kelia pavojų ne tik sau, bet ir kitiems eismo dalyviams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-4-2014). Vairavimas apsvaigus nuo alkoholio yra neleistinas, nes alkoholis žymiai pablogina vairuotojo reakciją, dėl ko jis gali netinkamai įvertini greitį, atstumą ir priimi klaidingus sprendimus.Kaip nustatyta nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje, V. N. vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jam nustatytas sunkus (2,74 promilių) neblaivumo laipsnis. Nors pats apeliantas neginčija įvykio dieną vartojęs alkoholį, tačiau teigia, kad administracinio teisės pažeidimo byloje surinkti duomenys kelia abejonių ne tik dėl paties transporto priemonės vairavimo fakto jam jau būnant apsvaigus nuo alkoholio, bet ir konkretaus V. N. neblaivumo laipsnio galimo pažeidimo padarymo metu nustatymo, nurodant, kad jis vertinamu atveju buvo nustatytas pažeidžiant neblaivumo tikrinimo alkotesteriu taisykles. Vertinant šiuos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens argumentus, visų pirma pažymėtina, kad ATPK 130² straipsnyje įtvirtinto teisės pažeidimo sudėties būtinasis požymis yra asmens neblaivumas, t. y. pagal šią normą asmuo gali būti baudžiamas tik tuo atveju, kai bylos duomenys neabejotinai patvirtina, kad vairuodamas transporto priemonę asmuo buvo neblaivus. Šiuo aspektu analizuojant administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą matyti, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu V. N., alkotesterio „Alcotest 6810“, Nr. ARFM-0358 pagalba, buvo nustatytas sunkus girtumo laipsnis. Sutinkamai su V. N. blaivumo patikrinimo testo, atlikto minėtu alkotesteriu, 2016 m. birželio 29 d., 20.26 val. jam buvo nustatytas 2,74 promilių girtumas (b. l. 6). Iš alkotesterio patikros sertifikato Nr. 0431326 (b. l. 7) matyti, kad alkotesterio „Alcotest 6810“, Nr. ARFM-0358, patikra buvo atlikta 2016 m. birželio 10 d., patikros sertifikatas galiojo iki 2016 m. gruodžio 10 d., o V. N. inkriminuojamas teisės pažeidimas buvo įvykdytas 2016 m. birželio 29 d., kas leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, jog blaivumo nustatymo testas V. N. vertinamu atveju buvo atliktas tinkamu naudoti alkotesteriu.Nors apeliaciniu skundu keliama versija, jog atliekant V. N. neblaivumo nustatymo testą buvo pažeista alkotesterio naudojimo tvarka, tačiau sutikti su tokiais apelianto teiginiais ir jų pagrindu naikinti/keisti skundžiamą apylinkės teismo nutarimą, vėlgi nėra jokio objektyvaus pagrindo. Šią aplinkybę patvirtinančių duomenų nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje nenustatyta, jų nepateikė ir apeliantas. V. N. inkriminuoti teisės pažeidimai buvo padaryti 19.45 val., o V. N. blaivumas alkotesteriu buvo patikrintas 2016 m. birželio 29 d., 20.26 val. (b. l. 6). Be to, apklausimas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas E. R. pažymėjo, jog jam su kolega atvykus į įvykio vietą buvo rastas automobilis, kurio variklis buvo užgesintas, tačiau už vairo sėdėjo V. N.. Sprendžiant iš policijos pareigūno E. R. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotų parodymų turinio, atvykę į įvykio vietą policijos pareigūnai išklausė V. N. pozicijos, patikrino automobilio variklio dangtį, išklausė liudytojų, nurodė šiems parašyti pareiškimus ir tik tuomet patikrino V. N. blaivumą alkotesteriu (b. l. 41-44). Įvertinus įvykio vietoje atliktus pareigūnų veiksmus bei galimą jų trukmę, atsižvelgiant į tai, kad policijos pareigūnams atvykus į įvykio vietą apeliantas alkoholio jau nebevartojo – jo paties teigimu, į įvykio vietą atvykę pareigūnai išpylė alkoholio likučius, abejonių tuo, jog tikrinant V. N. blaivumą alkotesteriu jau buvo praėjęs rekomenduojamas 15 minučių laiko tarpas, aukštesniajam teismui nekyla. Šiuo aspektu akcentuotina ir tai, kad administracinio teisės pažeidimo protokole, turėdamas galimybę įrašyti savo paaiškinimus apie padarytus tikrinimo pažeidimus, šia teise V. N. nepasinaudojo, pastabų dėl policijos pareigūnų veiksmų neteisėtumo tikrinant jo blaivumą nenurodė, pažymėdamas tik tiek, kad nuo 19.00 val. jis nevairavo, sėdėjo mašinoje, o prieš tai važiavo į parduotuvę (b. l. 2-3), kas iš esmės prieštarauja nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos faktinėms aplinkybėms. Šių duomenų kontekste atkreiptinas teisės pažeidėjo dėmesys ir į tai, kad pagal 2006 m. gegužės 12 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 452 „Dėl transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių patvirtinimo“ 27 punktą (teisės akto redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.), jeigu asmuo nesutinka tikrintis, atsisako medicininės apžiūros ar nesutinka su medicininės apžiūros, atliktos policijos, Inspekcijos ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros, teismo, darbdavio ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų įgaliotų subjektų siuntimu, rezultatais, jis gali pats kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, prašydamas jo lėšomis atlikti medicininę apžiūrą. Nagrinėjamu atveju V. N., nesutikdamas su jam atlikto blaivumo patikrinimo rezultatu, pagrįstai manydamas, kad policijos pareigūnai pažeidė blaivumo tikrinimo alkotesteriu tvarką (ką jis nuosekliai tvirtina apeliaciniu skundu), kas iškreipė jo tikrąjį blaivumo laipsnį, šia savo teise nepasinaudojo, pakartotinai savo blaivumo medicinos įstaigoje, siekdamas pašalinti galimus prieštaravimus, nesitikrino. Atsižvelgiant į nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus ir tinkamai pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ištirtus įrodymus, apelianto argumentai, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesiaiškino ar policijos pareigūnai E. R. ir E. D. turėjo teisę tikrinti jo blaivumą, ar buvo supažindinti su vertinamo įvykio metu jų naudoto alkotesterio (apeliaciniu skundu teigiama, kad pareigūnai naudojosi „Drager“ alkotesteriu, tačiau tai vėlgi prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms) naudojimo tvarka, atmestini kaip deklaratyvūs. Bylos duomenimis nustatyta, kad V. N. blaivumas analizuojamu atveju buvo patikrintas policijos pareigūnų, įvykio metu atvykusių į įvykio vietą (t. y. į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams nereikėjo kviesti papildomo policijos ekipažo, turinčio alkotesterį ir galinčio nustatyti vairuotojo blaivumą), kas suponuoja pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju prieš pareigūnų E. R. ir E. D. budėjimą alkotesteris jiems buvo perduotas kaip asmenims, turintiems teisę tikrinti asmenų blaivumą bei apmokytiems atlikti šiuos veiksmus. Šią aplinkybę neabejotinai patvirtina ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus atsiliepime į V. N. apeliacinį skundą išdėstyti teiginiai, kad patikrinimą alkotesteriu vertinamu atveju atliko tai mokantis daryti pareigūnas – E. D.. Atsakant į komentuojamus V. N. apeliacinio skundo argumentus pažymėtina ir tai, kad faktinėms aplinkybėms nustatyti nebūtinai turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Aukštesniojo teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje yra pakankamai patikimų įrodymų, gautų iš skirtingų šaltinių ir leidžiančių daryti pagrįstas išvadas dėl V. N. nustatyto girtumo laipsnio teisingumo ir patikimumo. Analogiškais motyvais atmestini ir V. N. apeliacinio skundo teiginiai, jog jam inkriminuotas teisės pažeidimas vertinamu atveju nebuvo užfiksuotas jokiomis techninėmis priemonėmis (pvz. filmavimo kamera). Tokiu būdu, neabejojant V. N. nustatytu neblaivumo laipsniu, abejonių jo vairavimo esant apsvaigusiam nuo alkoholio faktu, aukštesniajam teismui taip pat nekyla. Kaip nustatyta liudytojų T. D. ir L. D. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, įvykio dieną jie sėdėjo mašinoje prie laiptinės ir matė, kaip administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo išvažinėjo iš kiemo atbulas, užvažiavo ant bortelių. T. D. iškvietė policiją. Kol kalbėjosi su policija, administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo bandė antrą kartą išvažiuoti iš namo kiemo. Išvažiavo nestabdydamas į (duomenys neskelbtini). T. D. apie tai informavo policiją ir sekė apelianto vairuojamą automobilį iš paskos. (duomenys neskelbtini), aikštelėje, kažkas bandė atimti iš vairuotojo raktelius, V. N. susistumdė su kažkokiu vyriškiu, įsėdo atgal į automobilį ir grįžo į (duomenys neskelbtini). Visą laiką matė automobilį, kitų asmenų automobilyje nebuvo, V. N. atrodė neblaivus, jo judesiai buvo nekoordinuoti (b. l. 42 - 43). Priešingai nei teigiama V. N. apeliaciniu skundu, abejoti šių asmenų parodymais aukštesnysis teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo. Tiek savo rašytiniuose paaiškinimuose (b. l. 10, 11), tiek ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, vertinamo įvykio aplinkybes jie išdėstė nuosekliai ir detaliai, esminių prieštaravimų jų parodymuose nėra. Nors E. R. nurodė, kad T. D. ir L. D. jį patikino, jog visą laiką, kol jie sekė V. N., iš automobilio jis išlipęs nebuvo, tačiau, kaip seka iš T. D. ir L. D. parodymų, iš automobilio V. N. vis tik buvo išlipęs ir tuo metu nenustatytas asmuo iš jo bandė atimti automobilio raktelius. Tačiau, priešingai nei teigiama V. N. apeliaciniu skundu, šie E. R. teiginiai nesudaro pakankamo pagrindo abejoti aukščiau aptartų liudytojų parodymais, kadangi apklausiami teismo posėdžio metu jie aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtino matę, kaip vienu momentu V. N. iš automobilio buvo išlipęs ir tuo metu nenustatytas asmuo bandė iš jo atimti automobilio raktelius. Šių duomenų kontekste, vertinant liudytojais apklaustų T. D. ir L. D. parodymų patikimumą ir objekyvumą, akcentuotina ir tai, kad jų suinteresuotumas nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos baigtimi pirmosios instancijos teismo nustatytas nebuvo, jo neįžvelgia ir aukštesnysis teismas. Iki vertinamo įvykio V. N. jie nepažinojo, todėl pagrindo melagingai jį apkalbėti, neturėjo, be to, tiek T. D., tiek L. D., apklausiami pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, o jų nurodytos vertinamo įvykio aplinkybės iš esmės atitiko ir policijos pareigūno E. R. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotus parodymus. Nors apeliaciniu skundu teigiama, kad E. R. parodymai vertinamu atveju yra išvestiniai, nes paties vertinamo įvykio jie nematė, apie jį sužinojo tik iš liudytojų parodymų, dėl ko, remtis jo parodymais, vertinant V. N. kaltės klausimą, nėra jokio objektyvaus pagrindo, tačiau šioje vietoje atkreiptinas apelianto dėmesys, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada vertinamo teisės pažeidimo aplinkybės ir pažeidimą padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Netiesioginiais įrodymais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai.Įvertinus aukščiau aptartus liudytojų parodymus matyti, jog T. D. ir L. D. aiškiai matė, kaip V. N. vertinamo įvykio metu nekoordinuotais judesiais įlipo į automobilį (apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu V. N. pažymėjo, jog sutrikusią jo koordinaciją analizuojamo įvykio metu galėjo lemti stiprūs antidepresantiniai vaistai, tačiau jų vartojimas apeliantui vis tik netrukdė įvykio metu vartoti alkoholį), išvažiuodamas juo iš (duomenys neskelbtini) namo kiemo užvažiavo ant bortelio, po ko, dideliu greičiu iš kiemo išvažiavo. Apeliantui pajudėjus iš paminėto namo kiemo, liudytojai pajudėjo iš paskos, nepaleisdami V. N. iš akių, apie jo veiksmus telefonu pranešdami ir policijos pareigūnams, kas iš esmės paneigia V. N. paaiškinime išdėstytus teiginius, jog nuo 19.00 val. automobilio jis nevairavo. Tokia išvada darytina įvertinus ir jam inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo padarymo laiką – 19.45 val., kurį betarpiškai savo rašytiniuose paaiškinimuose patvirtino ir liudytojai T. D. su L. D.. Ir nors, sprendžiant iš liudytojų parodymų, vienu momentu V. N. buvo dingęs iš jų akiračio (teko klausti žmonių ar nematė pravažiuojančio Mercedes automobilio), tačiau akivaizdu, kad tai užtruko pakankamai trumpą laiko tarpą, nes, pasak T. D. ir L. D., netrukus po V. N. dingimo iš jų akiračio, jie jį vėl pastebėjo (duomenys neskelbtini) namo kieme, kur jį rado ir į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai. Šių duomenų kontekste tikint V. N. versija, jog alkoholį jis vartojo sėdėdamas automobilyje, manant, jog tokius veiksmus jis atliko T. D. ir L. D. pametus jį iš savo akiračio, neabejotina, jog tokio trumpo laiko tarpo V. N. vis tik nebūtų pakakę išgerti tiek alkoholio, kad jam būtų nustatytas sunkus, 2,72 promiles siekiantis, girtumo laipsnis. Atmetant šią apelianto versiją, pažymėtina ir tai, kad į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams patikrinus V. N. automobilio variklio dangtį, jis vis dar buvo šiltas, kas tik patvirtina, jog automobilis su išjungtu varikliu stovėjo neilgai. Priešingos išvados aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir apelianto teiginiai, jog vertinamo įvykio dieną buvo vasara, prieš jam vartojant alkoholį automobiliu buvo važiuota, dėl ko, logiška, jog automobilio variklio dangtis dar buvo nespėjęs atšalti. Juk paties V. N. teigimu, automobilio jis nevairavo nuo 19.00 val., tuo tarpu pareigūnai į įvykio vietą, sutinkamai su nagrinėjamos bylos duomenimis, atvyko apie 20.00 val., kas neabejotinai įvertinus ir šiltą vasaros laiką leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog praėjus valandai laiko nuo automobilio variklio išjungimo, variklio dangtis turėjo atvėsti. Apibendrinus aptartus faktinius duomenis bei nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad V. N. nagrinėjamu vairavo automobilį būdamas sunkaus girtumo laipsnio, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal ATPK 130² straipsnį. Jo skundo argumentai dėl to, jog automobilį jis vairavo blaivus, o alkoholį vartojo tik po jo sustabdymo, neketindamas daugiau niekur važiuoti, ar dėl netinkamai jam atlikto blaivumo testo neįtikinami, prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, todėl vertinami kaip gynybinė jo pozicija.Nors administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo nesutikdamas su jo veiksmų kvalifikavimu pagal ATPK 130² straipsnį nurodo ir tai, kad kiek ankščiau už ATPK 126 straipsnio 1 dalį jam paskirta administracinė nuobauda jau buvo nebegaliojanti, tačiau sutikti su šiais apelianto teiginiais vėlgi nėra jokio teisinio pagrindo. Sprendžiant asmens atsakomybės pagal komentuojamą straipsnį klausimą, būtina nustatyti, kad pirmasis pažeidimas buvo padarytas po 2008 m. sausio 1 d., toks pažeidimas patenka į ATPK 130² straipsnyje minimų pažeidimų sąrašą, už šį pažeidimą skirta nuobauda įsiteisėjusi naujai daromo pažeidimo metu ir nėra suėjęs ATPK 36 straipsnyje įtvirtintas terminas; naujai padaryto pažeidimo sudėtis apima šiuos objektyviuosius požymius – transporto priemonių vairavimą, esant vairuotojams neblaiviems arba apsvaigusiems nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Iš išrašo apie asmeniui registruotus administracinius teisės pažeidimus ir priimtus sprendimus matyti, kad Raseinių rajono apylinkės teismas 2011 m. sausio 11 d. nutarimu pripažino V. N. kaltu padarius administracinius teisės pažeidimus (padarymo data – 2010 m.), numatytus ATPK 126 straipsnio 1 dalį, 123 straipsnio 1 dalį ir 124¹, straipsnio 7 dalį, už tai jam paskirdamas galutinę subendrintą 327 eurų baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 12 (dvylikai) mėnesių. Bauda sumokėta 2017 m. vasario 27 d. Pažeidimas, už kurio padarymą V. N. buvo pripažintas kaltu skundžiamu apylinkės teismo nutarimu, įvykdytas 2016 m. birželio 29 d., t. y. dar neįvykdžius prieš tai jam paskirtos administracinės nuobaudos. Esant šioms aplinkybėms, atsižvelgiant į ATPK 130² straipsnio dispozicijos formuluotę bei ATPK 36 straipsnyje numatyto termino, kuriam pasibaigus laikoma, kad asmeniui nebuvo paskirta administracinė nuobauda, skaičiavimo taisykles, V. N. inkriminuojamas teisės pažeidimas, kurį apylinkės teismas kvalifikavo pagal ATPK 130² straipsnį, laikytinas padarytu tuo metu, kai V. N. turėjo galiojančią administracinę nuobaudą, be kita ko, paskirtą ir už ATPK 126 straipsnio 1 dalyje numatytą teisės pažeidimą. Konstatuojant šią išvadą, įvertintinas ir ATPK 36 straipsnio turinys. Sutinkamai su komentuojamo straipsnio nuostatomis, jeigu asmuo, kuriam buvo paskirta administracinė nuobauda, per metus nuo tos dienos, kai pasibaigia nuobaudos vykdymas (vertinamu atveju nuobauda buvo įvykdyta tik 2017 m. vasario 27 d.), nepadarė naujo administracinio teisės pažeidimo, laikoma, kad jam nebuvo paskirta administracinė nuobauda. Tuo tarpu jeigu asmuo padaro naują administracinį teisės pažeidimą, kuomet nėra praėję vieneri metai nuo nuobaudos įvykdymo, jis yra laikomas asmeniu, kuriam yra paskirta administracinė nuobauda. Esant šiems duomenims, V. N. pateiktas administracinės nuobaudos vykdymo senaties termino išaiškinimas laikytinas deklaratyviu, neatitinkančiu nei ATPK 130² straipsnyje, nei ATPK 36 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo, todėl negali būti pripažįstamas pakankamu pagrindu skundžiamo apylinkės teismo nutarimo panaikinimui. Juo labiau, jog pagal ATPK 249 straipsnio nuostatas, šio kodekso nereglamentuojamų administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos santykių atvejais teismas, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, mutatis mutandis vadovaujasi ne Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, o Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normomis, taikomomis baudžiamųjų nusižengimų bylų procesui. Priešingos išvados aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir tai, kad vertinamu atveju V. N. nevengė mokėti Raseinių rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 11 d. nutarimu jam paskirtos baudos. Sutinkamai su nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos duomenimis, V. N. paskirtos nuobaudos vykdymas buvo pradėtas laiku, jam paskirta nuobauda buvo nuskaitoma iš jo darbo užmokesčio, todėl nutraukti jau pradėtos nuobaudos vykdymą, priešingai nei apeliaciniu skundu tai suvokia pats apeliantas, nebuvo jokio teisinio pagrindo. Vertinant V. N. apeliacinio skundo turinį akivaizdu, jog jis nesutinka ne tik su jo veiksmų kvalifikavimu pagal ATPK 130² straipsnį, bet ir pagal ATPK 124¹ straipsnio 8 dalį, teigdamas, jog automobilio būdamas neblaivus jis nevairavo, o pateikti prašomus dokumentus policijos pareigūnai jo reikalavo jam sėdint automobilyje, dėl ko, jis neturėjo pareigos atlikti pareigūnų prašomus veiksmus, t. y. pateikti prašomus dokumentus. Sutikti su tokiais apelianto teiginiais, vėlgi nėra jokio objektyvaus pagrindo. Sutinkamai su Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai įtardamas, kad padarytas administracinis teisės pažeidimas ar nusikalstama veika, policijos pareigūnas turi teisę tikrinti su tuo susijusio asmens, transporto priemonės, krovinių dokumentus ir laikinai, kol bus priimtas sprendimas, juos paimti. Esant tokiam teisiniam reguliavimui akivaizdu, jog net ir nenustačius asmens veiksmuose administracinio teisės pažeidimo ar nusikalstamos veikos požymių, jo tapatybės bei kitų dokumentų tikrinimas yra leidžiamas, ir tikrinamas asmuo turi neabejotiną pareigą pateikti policijos pareigūnų prašomus dokumentus. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad V. N. buvo įtariamas vairavęs automobilį būdamas neblaivus (kas beje pasitvirtino), todėl jis privalėjo pateikti paminėtus dokumentus ir sutinkamai su Kelių eismo taisyklių 16 p., o to nepadaręs, įvykdė aptariamą pažeidimą, kuris teisingai kvalifikuotas pagal ATPK 124¹ straipsnio 8 dalį. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 10 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas (su jame išdėstytais motyvais sutinka ir apeliacinės instancijos teismas), naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo teiginiais, teisinio pagrindo nėra.Pažymėtina, kad nagrinėjant skundą vadovautasi pažeidimo padarymo metu galiojusio ATPK nuostatomis, kadangi nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksui, apelianto veiksmai dėl vairavimo esant neblaiviam, kai nustatytas 2,74 promilės girtumas, užtrauktų baudžiamąją atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį, t. y. sunkintų V. N. teisinę padėtį (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo (2015 m. birželio 25 d. įstatymas Nr. XII-1869) 3¹ straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, teismas,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 10 d. nutarimą palikti nepakeistą ir V. N. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.