Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. J. atskirąjį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės R. B. ieškinį atsakovui D. J. dėl pinigų, gautų vykdant pavedimą, priteisimo ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atsiliepimas į atskirąjį skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria atsakovo atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas – potenciali grėsmė, kad laikinųjų apsaugos priemonių nesiėmus, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-786/2008, 2009 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-323/2009).

Atsakovas kvestionuoja nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumą ir pagrįstumą, tvirtindamas, kad ieškinys yra nepagrįstas, jame nurodyti melagingi faktai, be to, laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos nepranešus atsakovui.

Spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas pirmiausia turi nustatyti, ar yra tikimybė, jog bus priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Jei preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu tampa aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Visgi preliminariai vertinant ieškinio pagrįstumą CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatos prasme, pats ieškinys (jo reikalavimų pagrįstumas) nėra nagrinėjamas iš esmės ir teismas netiria bei nevertina ieškinio teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo, nes jie tirtini ir vertintini tik nagrinėjant ginčą iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Tokiu atveju įvertinamas tik tikėtinas ieškinio pagrįstumas. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje preliminaraus ieškinio pagrįstumo įvertinimo klausimu pasisakoma, kad tai nėra ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, kuris atliekamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, ir neturi jokios prejudicinės galios bylos išsprendimui, kadangi ieškovas bylos nagrinėjimo metu turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą ar dalyką, padidinti/sumažinti ieškinio reikalavimus, pateikti naujus įrodymus ir t. t. Tik atlikęs preliminarų ieškinio reikalavimų ir pateiktų įrodymų vertinimą ir padaręs išvadą dėl egzistuojančios ieškiniu pareikštų reikalavimų tenkinimo tikimybės, teismas turėtų spręsti dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo kaip CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo buvimo. Šiame etape teismas turėtų vertinti šią grėsmę patvirtinančias aplinkybes pagal kiekvienam atvejui, priklausomai nuo byloje pareikštų reikalavimų, individualiai taikytinus kriterijus (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas 10 punkte nurodytu aspektu skundžiamoje nutartyje faktiškai nepasisakė. Visgi nenurodymas teismo nutartyje apie tai, jog teismas preliminariai įvertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, savaime dar nereiškia, kad teismas tokio vertinimo neatliko apskritai. Teismas patenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nusprendęs, kad, nesiėmus ieškinio užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Tai leidžia daryti išvadą, kad teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų teigti, jog ieškinys yra tikėtinai nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš ieškinio turinio matyti, jog ieškovė aiškiai suformulavo ieškinio pagrindą ir dalyką, detaliai išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, pateikė ieškinio reikalavimus tikėtinai pagrindžiančius įrodymus, kurių įrodomoji vertė, kaip jau minėta, gali būti nustatyta tik nagrinėjant civilinę bylą iš esmės, o ne pradinėje civilinės bylos stadijoje. Atsižvelgęs į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šioje civilinės bylos stadijoje (sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą), kai ginčas dar nėra nagrinėjamas iš esmės, nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovė tikėtinai nepagrindė pareikšto ieškinio reikalavimų, o teismas klaidingai sprendė dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo. Atsakovo argumentai dėl ieškinio nepagrįstumo, atsakovo teigimu, ieškovės melagingai nurodytų aplinkybių, bus vertinami tik bylą nagrinėjant iš esmės ir nėra vertinami klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendimo metu. Nesant duomenų apie akivaizdų ieškinio nepagrįstumą, su tuo susiję atskirojo skundo argumentai atmetami.

Pagal CPK 147 straipsnio, reglamentuojančio prašymų, susijusių su laikinosiomis apsaugomis priemonėmis, nagrinėjimą, 1 dalies nuostatas teismas neturi pareigos pranešti šalims apie tokio prašymo nagrinėjimą. Teismas pats sprendžia apie pranešimo būtinumą, todėl nepranešimas nelemia nutarties nagrinėtu klausimu neteisėtumo. Atsižvelgiant į tai, atskirojo skundo argumentas, kad laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos nepranešus atsakovui, pripažintinas nepagrįstu.

Kaip minėta, antra būtina sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – grėsmės teismo sprendimo įvykdymui nustatymas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad ieškinio suma yra ženkli, atsakovas iki ieškinio pateikimo teismui dienos nesumokėjo ieškovei reikalaujamos sumos, sprendė, kad, nesiėmus ieškinio užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Atsakovas atskirajame skunde nenurodė argumentų, susijusių su tuo, kad nėra grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, t. y. kad nėra galimas ir priverstinio vykdymo būdo reikalingumas. Atsižvelgęs į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog atsakovas nepaneigė objektyvios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, atsakovas atskirojo skundo argumentais nepaneigė pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, todėl ji nekeistina.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti nepakeistą Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. nutartį.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.