Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams,

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl vagystės iš V. T. daržinės ir garažo) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams,

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl automobilio ir daiktų vagystės iš V. T. garažo) laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams,

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl vagystės iš J. M. lauko virtuvės) laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant, prie griežčiausios bausmės pridedant po dalį švelnesnių bausmių, ir galutinė subendrinta bausmė A. J. paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems metams) ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Į bausmės laiką A. J. įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2012-03-06 iki 2012-03-08, nuo 2012-03-23 iki 2012-09-17.

Tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nuteistas S. R., o I. S. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl vagystės iš V. T.) ir pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl vagystės iš J. M.) atleistas ir baudžiamoji byla jam nutraukta (BK 38 straipsnio 1 dalis).

Dėl S. R. ir I. S. apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. J. nuteistas už tai, kad veikdamas kartu su S. R. 2011-10-16 apie 13 val. 20 min., (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) k., kelyje, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė: S. R. – kito asmens, A. J. – savo tikrą teisę, kuri yra pripažįstama, į 1000 litų skolos atgavimą už parduotą motociklą, panaudodami fizinę prievartą, t. y. S. R. sudavė ranka nukentėjusiajam R. Š. ne mažiau kaip du smūgius į galvos sritį ir spyrė ne mažiau kaip vieną smūgį į petį, A. J. sudavė ne mažiau kaip 6 smūgius nukentėjusiajam R. Š. į veido sritį, spyrė ne mažiau kaip vieną smūgį į šoną, taip padarydami nukentėjusiajam R. Š. nosies kaulų lūžį, kraujosruvas nosies nugarėlėje, dešinės akies vokuose, kaktos kairės pusėje, nubrozdinimus kairės ausies kaušelyje – nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes nosies kaulų lūžis, sukėlęs nosies deformaciją, sutrikdo sveikatą ilgesniam negu 10 dienų laikotarpiui ir padarydami didelę žalą nukentėjusiojo teisėms ir teisėtiems interesams.

Be to, A. J., veikdamas kartu su I. S., 2011 m. gruodžio 6 d. apie 20 val., (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) k., V. T. sodyboje, nuplėšus pakabinamas spynas, pro duris įsibrovė į ūkinio pastato daržinę ir garažą, iš kur pagrobė V. T. priklausančius daiktus: benzininį pjūklą ,,Husqvarna 52“, 500 Lt vertės, oro kompresorių, 200 Lt vertės, 2 vnt. statinių, bendros 200 Lt vertės, 20 vnt. įvairių remonto raktų, bendros 50 Lt vertės, ir tris lengvojo automobilio padangas su ratlankiais, bendros 900 Lt vertės, tuo padarydami nukentėjusiajam V. T. 1850 Lt turtinę žalą.

Be to, A. J., veikdamas kartu su I. S., 2011 m. gruodžio 26 d. apie 20 val., (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) mstl., (duomenys neskelbtini) g., J. M. sodyboje, pro duris įsibrovę į lauko virtuvę, pagrobė benzininį pjūklą „Stihl“, 500 litų vertės, tuo padarydami nukentėjusiajam J. M. 500 litų turtinę žalą.

Be to, A. J. nuteistas už tai, kad 2011 m. gruodžio 6 d. apie 23.30 val., (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) k., iš V. T. pagrobė V. T. priklausantį automobilį „Mazda 626“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 600 Lt vertės, bei įsibrovęs į ūkinio pastato garažą, pagrobė V. T. priklausančius daiktus: oro kompresoriaus kabių kaliklį, 600 Lt vertės, 4,5 m aukšto oro spaudimo kompresoriaus žarną, 50 Lt vertės, 6,9 m aukšto spaudimo žarną su matuokliu 100 Lt vertės, akumuliatoriaus suktuką ,,Skill“, 50 Lt vertės, 20 vnt. įvairių remonto raktų, bendros 50 Lt vertės, keturių lizdų elektros ilgintuvą, 20 Lt vertės, dviratį ,,Minevra“, 150 Lt vertės, dviratį ,,Ma‘labike“, 150 Lt vertės, pakabinamą elektrinį lauko prožektorių, 20 Lt vertės, 1,87 m žarną, 30 Lt vertės, dažų purškimo įtaisą, 80 Lt vertės, oro slėgio matuoklį su žarnele, 25 Lt vertės, elektros įtampos matuoklį, 5 Lt vertės, kroviklį, 10 Lt vertės, traktoriaus numerio apšvietimo lempą, 15 Lt vertės, dvi dėžutes kompresorinio kabių kaliklio vinių bendros 30 Lt vertės, tuo padarydamas nukentėjusiajam V. T. 1940 Lt turtinę žalą.

Nuteistojo A. J. teigimu, teismas taip pat nepagrįstai jo veiksmus dėl vagystės iš V. T. vertino kaip dvi atskiras nusikalstamas veikas, o ne kaip vieną tęstinį nusikaltimą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo parodymus, jog jis nežinojo, kad yra daromas nusikaltimas, manė, kad turtas, įskaitant ir automobilį, priklauso I. S.. Apelianto teigimu, spręsdamas jo kaltės klausimą, teismas rėmėsi tik I. S. parodymais, nors Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 301 straipsnyje nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas tik nukentėjusiojo ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Nurodo, kad I. S. parodymai prieštarauja kitų liudytojų, t. y. T. K., kuris paaiškino, jog jis (A. J.) nusikaltimo padarymo metu, apie 20 val., buvo parduotuvėje, parodymams. Be to, liudytoja J. P. nurodė, kad jis apie 21 val. buvo pas ją. Anot apelianto, remiantis liudytojų parodymais akivaizdu, kad jis negalėjo padaryti nusikaltimo 20 val.

A. J. dėl jo nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį dėl vagystės iš J. M. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog iš byloje esančių duomenų matyti, kad J. M. yra paėmęs iš jo (A. J.) 400 Lt ir jų negrąžinęs, ko, beje, pastarasis ir neneigia, todėl pjūklas iš J. M. buvo paimtas kaip užstatas už skolą. Mano, kad teismas negalėjo remtis nenuosekliais I. S. parodymais, teigia, kad I. S. ne kartą parodymus keitė ikiteisminio tyrimo metu, taip pat teisme.

Apygardos teismo posėdyje nuteistasis, nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė prašė nuteistojo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. J. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliantas, prašydamas jo veiką dėl savavaldžiavimo prieš R. Š. perkvalifikuoti iš BK 294 straipsnio 2 dalies į BK 294 straipsnio 1 dalį, nurodo, kad teismas, spręsdamas jo kaltės klausimą, neatsižvelgė į prieštaravimus, esančius tarp jo ir bendrininko S. R. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo, akistatos metu, kaip liudytoją neapklausė I. S., ir nepagrįstai konstatavo, kad jis (A. J.) sudavė R. Š. 5-6 smūgius.

Pažymima, kad BK 294 straipsnis nustato dvi savavaldžiavimo nusikaltimo sudėtis: pirmoje dalyje – pateikta savavaldžiavimo sudėtis, kai padaroma didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams; antroje dalyje – savavaldžiavimas padarytas panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui.

Pagal savavaldžiavimo sudėties dispoziciją savavaldžiavimas yra tada, kai asmuo nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdo savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę (numatytą CK 1.136 straipsnyje), kuri yra ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuojama. Šių veiksmų subjektas turi būti susijęs su šiais santykiais. Kam faktiškai atstovauja kaltininkas, savavaldžiavimo kvalifikavimui reikšmės neturi, tačiau svarbu tai, kad tikrosios ar tariamos teisės yra nerealizuojamos dėl to, kad nukentėjusysis jas ginčija (nepripažįsta skolos, teisės į paveldėtą turtą ir pan.) arba, pripažindamas tas teises, atsisako vykdyti savo pareigą patenkinti reikalavimus. Taigi pagal dispozicijos prasmę konflikto dalyviai turi būti tikro ar tariamo teisinio santykio subjektai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-291/2012).

Byloje neginčijamai nustatyta, kad A. J., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė savo tikrą pripažįstamą teisę į 1000 litų skolos atgavimą už parduotą motociklą. To neginčija ir pats apeliantas. Tačiau A. J. teigimu, teismas neatsižvelgė, kad R. R. parodymai dėl nukentėjusiajam suduotų smūgių ir jų skaičiaus yra nenuoseklūs.

Nesutikti su šiuo apelianto teiginiu nėra pagrindo. Iš bylos medžiagos matyti, kad proceso dalyvių parodymai dėl nukentėjusiam R. Š. suduotų smūgių labai skiriasi: pats nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu 2011 m. spalio 16 d. nurodė, kad A. J. jam sudavė ne mažiau kaip 10 smūgių rankomis į galvos sritį ir spyrė į veido sritį, pataikydamas į nosį (1 t. 24 b. l.), 2011 m. lapkričio 11 d. R. Š. nurodė, kad A. J. sudavė jam ranka ne mažiau kaip 4 smūgius į veido sritį ir vieną kartą koja spyrė jam į nosį (1 t. 27-29 b. l.), kaip įtariamasis apklausiamas S. R. 2011 m. lapkričio 14 d. parodė, kad A. J. sudavė R. Š. du kartus į veidą (1 t. 59-60 b. l.), o teisiamajame posėdyje parodė, kad A. J. R. Š. mušė rankomis, spardė, galėjo pastarajam suduoti 5-6 smūgius (3 t. 132 b. l.), 2012 m. vasario 7 d. akistatos metu S. R. nurodė, kad A. J. ranka sudavė R. Š. ne mažiau kaip vieną kartą (1 t. 70 b. l.). Nukentėjusysis R. Š. nuosekliai nurodė, kad S. R. jam gulinčiam ant žemės du kartus kumščiu sudavė į galvos sritį ir vieną kartą koja spyrė jam į petį (1 t. 24, 27-29 b. l.). Nukentėjusiojo R. Š. parodymus, kad jis sudavė pastarajam (R. Š.) du smūgius ranka į galvos sritį ir spyrė vieną smūgį nukentėjusiajam į veidą, patvirtino ir pats nuteistasis S. R. (1 t. 59-60, 3 t. 132 b. l.).

Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 1444/11(04) konstatuota, kad R. Š. kūne rastiems sužalojimams padaryti reikėjo keturių smūgių bukais kietais daiktais (1 t. 34 b. l.). Netikėti šia kompetentingo specialisto išvada, kurią pastarasis davė būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingos išvados davimą, nėra pagrindo. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. J. sudavė nukentėjusiajam R. Š. ne mažiau kaip 6 smūgius į veido sritį, spyrė ne mažiau kaip vieną smūgį į šoną. Kuo vadovaudamasis daro tokią išvadą, teismas nenurodė, t. y. šios savo išvados nemotyvavo, taip pat nenurodė, kodėl netiki specialisto išvadoje nurodytu nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičiumi. Esant tokioms aplinkybėms, apylinkės teismo nuosprendis pakeistinas nurodant, kad A. J. sudavė nukentėjusiajam R. Š. ne mažiau kaip 2 smūgius į veido sritį (BPK 328 straipsnio 3 punktas). Nustačius, kad A. J. savavališkai vykdydamas savo tikrą teisę visgi sudavė nukentėjusiajam R. Š. smūgius, tik mažesnį jų skaičių, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, tenkinti apelianto prašymą ir perkvalifikuoti jo veiką iš BK 294 straipsnio 2 dalies į BK 294 straipsnio 1 dalį nėra teisinio pagrindo. Nuteistojo skundo argumentas, kad teismas be pagrindo dėl minėto nusikaltimo aplinkybių kaip liudytoją neapklausė I. S., atmetamas kaip nepagrįstas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas I. S. parodė, kad jis apie R. Š. sumušimą nieko nežino, nes tuo metu sėdėjo automobilyje, gėrė alų, rūkė ir kalbėjosi su A. J. sugyventine R., visų aplinkybių nebeprisimena (1 t. 54-55 b. l., 2 t. 14-15 b. l.).

Nors bylos duomenys patvirtina nuteistojo A. J. skunde nurodytą aplinkybę, kad jis nukentėjusiajam J. M. davė 400 Lt, tačiau duomenų, patvirtinančių apelianto teiginį, kad J. M. pjūklą jis pasiėmė kaip užstatą už šią skolą byloje nėra. Jokie bylos duomenys nepatvirtina, kad J. M. už parduodamą arklį gavęs iš A. J. 400 Lt rankpinigių būtų nevykdęs prievolės perduoti arklį pirkėjui, t. y. A. J., taip pat nėra duomenų, kad pastarasis būtų prašęs J. M. grąžinti jam kaip rankpinigius duotus 400 Lt. Todėl konstatuojama, kad apelianto veika yra teisingai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Perkvalifikuoti nuteistojo veiką į BK 294 straipsnio 1 dalį, kaip pastarasis prašo savo skunde, taip pat nėra teisinio pagrindo. Be to, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad I. S. parodymais dėl minėto nusikaltimo, t. y. dėl J. M. priklausančio benzininio pjūklo „Stihl“, teismas rėmėsi tiek, kiek šiuos parodymus patvirtino kiti byloje surinkti įrodymai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė), arba automobilį.

Įsibrovimu laikomas slaptas arba atviras neteisėtas patekimas į bet kokią tiek gyvenamąją, tiek negyvenamąją patalpą. Neteisėtas patekimas šiuo atveju reiškia, kad kaltininkui į nurodytas vietas apskritai draudžiama įeiti be atskiro leidimo (į svetimą butą, sandėlius ir kt.). Taigi nusikaltimo nuosavybei atvejais neteisėtu laikomas bet koks patekimas į patalpą neturint jokių teisių į ją įeiti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką įsibrovimu taip pat laikomi tie atvejai, kai kaltininkas į patalpą patenka laisvai ir pagrobia turtą iš atitinkamų vietų, į kurias pašaliniams asmenims patekti draudžiama ar patekimas yra ribojamas. Be to, įsibrovimas yra ne tik tada, kai įveikiamos kliūtys, bet ir tais atvejais, kai į objektus neteisėtai patenkama be kliūčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-536/2010).

Byloje nustatyta, kad nukentėjusiesiems J. M. ir A. T. priklausantį turtą A. J. pagrobė įsibrovęs į J. M. lauko virtuvę bei V. T. ūkinio pastato daržinę ir garažą, taip pat pagrobė V. T. automobilį.

Prašydamas veikas dėl vagystės iš V. T. sodybos vertinti kaip vieną tęstinę nusikalstamą veiką, apeliantas nurodo, kad jis nežinojo, jog yra daromas nusikaltimas, manė, kad turtas, įskaitant ir automobilį, priklauso I. S..

Kaip matyti iš atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės I. S. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, pastarasis nuosekliai nurodė, kad tiek jis, tiek A. J. yra buvę V. T. sodyboje, todėl žinojo, kas joje gyvena. Pirmiausia A. J. pakvietė jį (I. S.) nueiti į V. T. sodybą pažiūrėti, ar yra kuro. Kuro reikėjo A. J. automobiliui. Jiems nuėjus į sodybą, galėjo būti apie 20 val., jos kieme stovėjo 2 ar 3 automobiliai, jis (I. S.) žinojo, kad automobiliai yra V. T.. Kadangi kieme traktoriaus nebuvo, A. J. kuro pasiimti negalėjo, jie nuėjo prie ūkinio pastato. Jis, t. y. I. S., stovėjo ir laukė, o A. J., priėjęs prie daržinės, atsidarė duris ir pasižiūrėjo vidun. A. J. durų spynos neplėšė, viskas visur buvo atidaryta. A. J. iš daržinės paėmė V. T. priklausančius daiktus, jie kartu šiuos daiktus per du kartus sunešė į A. J. automobilį. Po to daiktus iškrovė A. J. sodyboje ir pastarasis parvežė jį į namus. Automobilio „Mazda“ kartu su A. J. jis nevogė, šį automobilį po keleto dienų pamatė A. J. garaže. A. J. jam prisipažino, kad automobilį nuvarė (1 t. 164-166 b. l., 2 t. 14-15 b. l., 3 t. 132-134, 136 b. l.). Apelianto skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas jo kaltę dėl V. T. turto vagysčių grindė vien tik I. S. parodymais, nepagrįstas. Iš 2012 m. kovo 30 d. akistatos protokole užfiksuotų duomenų matyti, kad pats A. J. patvirtino, jog daiktus iš V. T. sodybos vogė kartu su I. S., o automobilį, dviračius, prailgintuvą ir dar kai kuriuos daiktus, kurie po to buvo sudėti jo (A. J.) garaže (duomenys neskelbtini) kaime, jis vogė vienas (2 t. 33-34 b. l.). Be to, ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus dėl vagystės iš V. T. sodybos A. J. patvirtino, kad jam susitikus su I. S., galėjo būti apie 20 val. (2 t. 37-38 b. l., parodymai ištirti teisme). Liudytojai K. T. ir T. K. teisiamajame posėdyje nurodė, kad A. J. paprašė jų padėti išardyti automobilį „Mazda“ (3 t. 140 -141 b. l., 142 b. l.), liudytojas T. K. teismo posėdžio metu patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kur buvo nurodęs, kad jam paskambinęs pusbrolis A. J. pasakė, jog nusipirko automobilį, atvarė jį į negyvenamą vienkiemį ir paprašė padėti automobilį išardyti (1 t. 143-144 b. l., 3 t. 177-178 b. l.). Esant tokioms aplinkybėms, apelianto skundo argumentas, kad teismas, spręsdamas jo kaltės klausimą, pažeidė BPK 301 straipsnio reikalavimus, negali būti pripažįstamas teisingu. Kadangi, kaip jau minėta, pats A. J. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog su I. S. jis galėjo susitikti apie 20 val., liudytojo T. K. parodymai, kad jis su A. J. apie aštuntą valandą vakaro važiavo į parduotuvę, vertintini kaip pastarojo siekis padėti A. J. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apelianto kaltės nepaneigia ir liudytojos J. P. parodymai, kad paskutinį kartą A. J. pas ją buvo atvažiavęs apie 21 val. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pirmąją vagystę iš V. T. ūkinio pastato daržinės ir garažo A. J. įvykdė apie 20 val., o antrąją nusikalstamą veiką iš V. T. sodybos padarė, t. y. pagrobė V. T. priklausantį automobilį ir kitus daiktus, apie 23.30 val. Taigi, įvertinus byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl A. J. kaltės padarius visus jam inkriminuotus nusikaltimus.

Pažymima, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tęstine nusikalstama veika laikoma tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieno sumanymo (vieningos tyčios). Tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs, laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-412/2007). Vieningai tyčiai, jungiančiai atskirus nusikalstamus veiksmus, būdinga tai, kad pats kaltininkas šiuos savo veiksmus suvokia kaip vientisą nusikalstama veiką ir, darydamas pirmą veiksmą, jau turi susiformavusį sumanymą ir dėl kito nusikalstamo veiksmo. Tuo tarpu tais atvejais, kai tyčia padaryti kitą nusikalstamą veiką kyla jau po pirmosios veikos, šios veikos paprastai kvalifikuojamos kaip pakartotinės.

Byloje nėra duomenų, kad abi vagystes iš V. T. sodybos A. J. padarė turėdamas vieningą tyčią. Tokių parodymų nedavė ir pats apeliantas. Priešingai, jis ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme neigė savo kaltę, nurodė manęs, kad turtas, įskaitant ir automobilį, priklauso ne V. T., o I. S.. Esant tokioms aplinkybėms, A. J. padarytos nusikalstamos veikos negali būti vertinamos kaip viena tęstinė nusikalstama veika ir šiuo pagrindu jam paskirta bausmė negali būti mažinama. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino A. J. veiksmuose esant nusikaltimų sutaptį ir už padarytas nusikalstamas veikas bausmes paskyrė nepažeisdamas įstatymo reikalavimų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nuosprendį pakeisti: patikslinti nuosprendyje nustatytą nusikalstamos veikos aplinkybę nurodant, kad A. J. sudavė nukentėjusiajam R. Š. ne mažiau kaip du smūgius į veido sritį.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.