Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Jurgio Kiškio ir Rimo Švirino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

asmeniui, kuriam taikyta priverčiamosios medicinos priemonės V. R., jo atstovei pagal įstatymą I. R., advokatui Valteriui Aleknai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal V. R. įstatyminės atstovės I. R. apeliacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. nutarties, kuria pripažinta, kad V. R., būdamas nepakaltinamas, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje ir jam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – priverstinis stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Viešojoje įstaigoje (VšĮ) Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. R. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, 2017 m. vasario 2 d., apie 19 val., gyvenamosios sodybos, esančios (duomenys neskelbtini) , lauko viralinėje, smurtavo artimoje aplinkoje prieš savo artimą giminaitį, kartu su juo gyvenančią, senelę I. R., kuriai rankomis sudavė tris smūgius į galvos sritį, tuo sukėlė nukentėjusiajai I. R. fizinį skausmą.Lazdijų rajono apylinkės teismas konstatavo, kad V. R. baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė būdamas nepakaltinamas, todėl taikė jam priverčiamąją medicinos priemonę – priverstinį stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.Apeliaciniame skunde V. R. įstatyminė atstovė I. R. prašo pakeisti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutarties dalį, pakeičiant priverstinį stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Skunde ji nurodo, kad nors teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodyta, kad V. R. reikalinga taikyti priverstinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis, tačiau šią rekomendaciją visų kitų įrodymų kontekste teismas turėjo vertinti kritiškai, nes pagal dabartinę V. R. būseną, jam tikrai nereikia stacionarinio priverstinio gydymo ir teismas pilnai galėjo jam skirti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Skunde apeliantė tikina, kad byloje nustatytos aplinkybės, kuriomis rėmėsi teismas, ne visos yra teisingos, nes jos sūnus V. R. pastoviai vartoja medikamentus, o kai jų nepakanka, pats savanoriškai kreipiasi į medikus ir gydosi ligoninėje. Apeliantės teigimu, V. R. nėra pavojingas, jis ramus, nekonfliktiškas, šis atvejis yra vienintelis. Taip pat skunde nurodo, kad sūnaus gydantis gydytojas, kuris jį stebi ilgą laiką ir gerai žinantis V. R. charakterį, mano, kad stacionarinis gydymas V. R. būtų perteklinė jam taikoma priemonė. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka V. R. atstovė pagal įstatymą I. R. ir jo atstovas advokatas V. Alekna prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutartį. I. R. apeliacinis skundas atmestinas.Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, proceso dalyvių nuomones bei ištyrusi byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi byloje pateikta teismo psichiatrų, teismo psichologų ekspertų komisijos išvada dėl rekomenduojamų priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pobūdžio V. R..Nekyla ginčo, kad V. R. padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika visiškai įrodyta byloje ištirtais įrodymais. Teismo psichiatrinėje, teismo psichologinėje ekspertizėje konstatuota jog tiek nusikaltimo padarymo, tiek ir šiuo metu jis dėl psichikos sutrikimo nesuprato ir nesupranta savo veiksmų esmės, negalėjo ir negali jų valdyti, šios aplinkybės yra pagrindas pripažinti, jog baudžiamuoju įstatymu uždraustą veiką jis padarė būdamas nepakaltinamas ir todėl jam turi būti taikomas priverstinis gydymas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nebuvo būtinumo taikyti V. R. priverstinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis, ir kad būtų būtina jį gydyti ligoninėje, nes jis pasiryžęs pats geranoriškai gydytis. Tokie skundo argumentai prieštarauja byloje esantiems duomenims. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodyta, kad V. R. praeityje psichikos sutrikimu - paranoidine šizofrenija sirgo pavojingos visuomenei veikos padarymo metu ir serga dabar. Dėl savo psichinės sveikatos būklės V. R. pavojingos visuomenei veikos padarymo metu nesuprato savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti. Dabartiniu metu jis nesupranta savo veiksmų esmės ir negali jų valdyti. V. R. rekomenduojama paskirti priverčiamąsias medicinos priemones - stacionarinį gydymą Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis. Šią ekspertų išvadą ekspertė J. Z. Raščiauskaitė patvirtino ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Ji paaiškino, kad V. R. psichikos sutrikimu serga nuo 2010 metų. Po įvykio V. R. buvo gydytas stacionare, tačiau jo būklė nepagerėjo, jis nurodė, kad girdi klausos pseudohaliucinacijas, kurios yra įsakančio ir komentuojančio turinio. Jis nesupranta savo veiksmų esmės ir jų valdyti negali, todėl turi būti gydomas ilgesnį laiką stacionare bendro stebėjimo sąlygomis. Jis turi nevartoti alkoholio ir nuolat gerti vaistus, o jo gyvenamojoje aplinkoje kontrolė dėl jo elgesio ir vaistų vartojimo yra nepakankama. Nevartojant vaistų ir vartojant alkoholį jis tampa dar pavojingesnis ir veikos gali būti padarytos ženkliai sunkesnio pobūdžio. Pažymėtina, kad tyrimą atliko ir išvadą davė specialiųjų žinių turintys specialistai, davę priesaiką dėl teisingų išvadų davimo, todėl teismas pagrįstai neturėjo pagrindo netikėti jų duotos išvados profesionalumu ir objektyvumu. V. R. atstovė pagal įstatyme I. R. skunde išdėstytos aplinkybės, jog sūnui gydymo ligoninėje nereikia, nes šiuo metu jis nevartoja alkoholio, vartoja vaistus bei lankosi pas gydantį psichiatrą, prieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, pats V. R. pripažino, kad vaistų jis negeria, nusikalstamą veiką V. R. padarė būdamas neblaivus. Tai, kad jis piktnaudžiauja alkoholiu ir jo elgesys yra pavojingas bei nenuspėjamas, patvirtino nukentėjusioji I. R., kuri gyvena kartu su V. R. ir išreiškė pageidavimą, kad jis būtų gydomas psichiatrinėje ligoninėje. I. R. negyvena su V. R., dažniausiai bendrauja su juo telefonu, taigi, negali nuolatos stebėti ir kontroliuoti sūnaus elgesio, todėl jos teiginiai, kad V. R. kasdien vartoja reikalingus medikamentus ir jau nevartoja alkoholio negali būti vertinami kaip atitinkantys faktus. Svarbi ir duodanti pagrindo abejoti I. R. teiginiais apie sūnaus atsisakymą vartoti alkoholį, yra aplinkybė, kad kartu su V. R. gyvena ir jo tėvas, kuris piktnaudžiauja alkoholiu ir gali daryti įtaką psichiškai nestabiliam sūnui, todėl apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog tokia gyvenamoji aplinka kelia pavojų ne tik aplinkiniams dėl V. R. psichinės būsenos, tačiau yra netinkama ir pačiam žmogui, sergančiam psichine liga. Aptarti duomenys leidžia teigti, kad dėl V. R. nustatyto psichikos sutrikimo ir šio sutrikimo įtakos jo elgesiui, jį reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare, todėl darytina išvada, kad jam buvo būtina taikyti priverčiamąsias medicinos priemones – priverstinį stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Kolegija pažymi, kad pagal BK 98 straipsnio 2 dalies nuostatas, stacionare gydomo asmens būklei pagerėjus, jis gali toliau gydytis ambulatoriškai. Įvertinus aptartą, kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas pagrįstai ir teisingai nutarė V. R. taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – priverstinį stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl keisti ją V. R. atstovės pagal įstatymą I. R. apeliacinio skundo motyvais teisinio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

V. R. atstovės pagal įstatymą I. R. apeliacinį skundą atmesti.