Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis

rašytinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. (J. J.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

2. Pareiškėjo skundas grindžiamas iš esmės tokiais argumentais.

2.3. Dėl pasivaikščiojimo

Pareiškėjas turi teisę tik į pusantros valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, tokia praktika prieštarauja CPT Antrojo bendro pranešimo [CPT/Inf(92)3] 47 punktui, kuriame nurodyta, kad kalinamasis turi teisę ne mažiau kaip 8 val. per dieną praleisti lauke arba už kameros ribų, pasak EŽTT, to reikalauja ir EŽTK 3 straipsnis.

2.4. Dėl ventiliacijos

Pažymi, kad ventiliacija visiškai neveikia, yra drėgna, čiužiniai pūva, tenka kvėpuoti pelėsiu, užsiveisia parazitai, metalinės lovos rūdija nuo drėgmės. Vėdinimo, oro kondicionavimo ir šildymo oru būdas, sistemų konstrukcijos turi būti parinkti pagal pastato paskirtį ir eksploatacijos ypatumus taip, kad garantuotų norminį patalpų mikroklimatą ir oro švarumą normaliomis eksploatacijos ir lauko oro sąlygomis. Kamerose švaraus oro kiekis neatitinka norminio oro švarumo, todėl kalinamiesiems ribojamas minimalus švaraus oro kiekis. Oro judėjimo greitis neatitinka higienos normų reikalavimų.

2.5. Dėl apšvietimo

Kamerose neužtikrinamas tinkamas apšvietimas, natūrali šviesa labai silpnai patenka į patalpas, jų visai neapšviečia. Kamerose yra elektrinis apšvietimas, praktiškai visose kamerose įrengtos lempos, šviesa labai stipri, nuo jos skauda akis ir galvą, o naktinio apšvietimo išjungti negalima, dega visą parą, dėl to pareiškėjas neišsimiega, jaučiasi irzlus, jis jaučia stresą, depresiją, pablogėjo regėjimas, išdžiūvo ašarų liaukos, akys pasidarė sausos.

2.6. Dėl užimtumo

Lukiškių TI-K administracija nesuteikia pareiškėjui po 8 val. užimtumo, kaip nustatyta CPT Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92)3] 47 punkte. Tinkama veiklos programa (darbas, mokslas, sportas, t. t.) yra ypatingai svarbi kalinių gerovei, tačiau blogų kalinimo sąlygų pareiškėjui nekompensuojama užimtumu, dažnai kameroje tenka sėdėti po 22.30 val., kartais – ir visą parą, jeigu lauke oro sąlygos netinkamos pasivaikščiojimui. Pareiškėjas jaučiasi kankinamas, patiria neigiamus išgyvenimus, dvasines kančias ir sukrėtimus, depresiją, nepilnavertiškumo jausmą, diskomfortą. Pareiškėjas kreipėsi ir į Psichologinę tarnybą dėl pagalbos suteikimo.

2.7. Pareiškėjas, pagrįsdamas skundą, remiasi ne tik paminėta EŽTT ir LVAT praktika, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija (1997 m. sausio 20 d., 2010 m. vasario 3 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimais), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) civiline byla Nr. 3K-3-469, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, nurodo, kad visi išvardyti pažeidimai nėra smulkmeniški ar mažaverčiai, yra tęstinai, turi įtakos pareiškėjo psichikai ir sveikatai, tai yra kankinimas, nes jis nuolat patirdavo emocinių, dvasinių ir psichologinių išgyvenimų, psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, sutriko nervų sistema, tapo labiau nervingas, pastoviai jaučia orumo žeminimą, kančią, sutriko nakties miegas.

3. Pareiškėjas pateikė atsikirtimą į Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, skundą (2 tomo b. l. 183-184) ir atsikirtimą į Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, skundą (2 tomo b. l. 186-188).

II

1. Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai (toliau – ir KŽS), vadovaudamiesi Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašu, įgyvendindami nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardydami konfliktines situacijas tarp suimtųjų (nuleistųjų) ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje bei siekiant aprūpinti kiekvieną asmenį, atvykusį miegamąja vieta, tuo pačiu mažindami kalinamųjų autoagresijos atvejus, tiek suimtuosius, tiek nuteistuosius į gyvenamąsias kameras paskirsto, griežtai vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 10 straipsniu ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsniu. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas griežtai vadovaujantis paminėtų teisės aktų reikalavimais. Lukiškių TI-K pareigūnai, atlieka pavestas darbo funkcijas, nepažeisdami įstatymų, griežtai vadovaudamiesi galiojančiais teisės aktais, tinkamai ir teisėtai veikdami, nepažeisdami teisėtumo, tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakyme Nr. 4/07-79 patvirtintomis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklėmis (toliau – ir Etikos taisyklės), taip pat Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. balandžio 1 d. įsakyme Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir TIVTT) reikalavimais ir stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

2. Dėl pasivaikščiojimų organizavimo

2.1. Pagal BVK 103 straipsnio 1 dalį nuteistieji BVK nustatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore, pagal 2 dalį, nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje teritorijoje, laikantis BVK 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jeigu su tuo sutinka nuteistasis. Pagal BVK, atsižvelgiant į grupę, kuriai priskirti nuteistieji, bei jų buvimo kalėjime laikinumą, suteikiamas nuo 2 val. iki 1 val. pasivaikščiojimas.

2.2. Pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimą reglamentuoja TI taisyklių 21–22 punktai, pagal kuriuos tam, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės režiminėje teritorijoje įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis suimtiesiems lydėti. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros, jos uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešiais prižiūrėtojo pakylai, kuria jis vaikšto stebėdamas suimtuosius, įrengiami 1,2 m pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferinių kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferinių kritulių vandens šalinimo sistema. Pagal HN 76:2010 18.4 punktą laisvės atėmimo vietų teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai: pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi.

2.3. Pasivaikščiojimo kiemeliai Lukiškių TI-K išdėstyti I, II bei III korpusuose. I korpuse yra 29 atskiri pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas – nuo 17,34 kv. m iki 23,14 kv. m, II korpuse – 14 atskirų pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotas – nuo 34,16 kv. m iki 37,40 kv. m, III korpuse yra 5 atskiri pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas – nuo 15,55 kv. m iki 31,05 kv. m.

2.4. Remiantis CPT Antrojo bendro pranešimo Nr. [CPT/Inf(92)3] 48 punktu, 1 val. per dieną pasivaikščiojimas gryname ore pripažintinas pakankamu, o pareiškėjo minima 8 val. per dieną rekomendacija įtvirtinta 47 punkte ir taikytina įvairiai veiklai kalinimo metu (darbas, sportas, švietimas ir pan.), o ne pasivaikščiojimui gryname ore. Toks pats 1 val. pasivaikščiojimo lauke laikas įtvirtintas ir Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje. Taigi, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, susijusių su kalinamų asmenų teisės pasivaikščioti lauke įgyvendinimu.

3. Dėl užimtumo

3.1. Lukiškių TI-K laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinė reabilitacija organizuojama vadovaujantis BVK 136, 137 ir 137¹ straipsnių reikalavimais. Vykdomos programos ir pozityvaus užimtumo priemonės yra patvirtintos Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. birželio 30 d. įsakymų Nr. N-64 „Dėl Socialinės reabilitacijos skyriaus vykdomų programų ir pozityvaus užimtumo priemonių aprašų patvirtinimo“. Lukiškių TI-K Resocializacijos skyrius (iki 2019 m. vasario 1 d. – Socialinės reabilitacijos skyrius) vykdo įvairias programas i ir priemones: naujai atvykusių į Lukiškių TI-K nuteistųjų adaptacijos programų; ŽIV / AIDS ir narkomanijos prevencijos priemones; pozityvaus užimtumo priemones; kompiuterinio raštingumo programą; kriminalinės subkultūros apraiškų prevencijos programą. Nuteistieji turi galimybę žaisti stalo tenisą, krepšinį bei tinklinį; darbo, poilsio ir švenčiu dienomis išvedami į Laisvalaikio užimtumo patalpas. Vyksta užsiėmimai „Biblijos valanda“, Šv. Mišios, koncertai, renginiai. Lietuvos Respublikos teisės aklai nereglamentuoja, kiek laiko per dieną turi būti skiriama nuteistųjų socialinės reabilitacijos programoms. Pažymėtina, jog įgyvendinant socialinės reabilitacijos programas, bendravimas su nuteistaisiais vykdomas nuolat tiek tarnybiniuose kabinetuose, tiek gyvenamojoje kameroje.

3.2. Dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse pagrįstas savanoriškumo principu, nuteistieji turi savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose. Pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų.

4. Dėl neturtinės žalos

Motyvuojamoji dalis

4.1. CK 6.271 straipsnyje įtvirtintai viešajai atsakomybei atsirasti užtenka nustatyti esant 3 sąlygas: neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

4.2. Tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme. tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Remiantis EŽTT praktika, įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai negu laisvėje esančių asmenų atžvilgiu, tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę, laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (bylos Hirst prieš Jungtinę Karalystę, Golder prieš Jungtinę Karalystę, K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, Dickson prieš Jungtinę Karalystę). Asmens kaip įkalintojo statusas yra svarbi aplinkybė, daranti svarią įtaką, vertinant patiriamų apribojimų proporcingumą. Pareiškėjas savo skunda grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos, jos dydis negrindžiamas jokiais įrodymais. Pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.

4.3. Pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (LVAT administracinė byla Nr. A444-669/2011). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme; vien pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT administracinė byla Nr. A438-336/2012 ir kt.). Taigi, šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

III

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (1 tomo b. l. 94–97) nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, prašo skundą atmesti, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais.

1.1. Pažymi, kad pareiškėjas šioje byloje nepateikė duomenų, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjo nurodomi galimai įvairūs nepatogumai bei su tuo susiję neigiami išgyvenimai, dėl laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, Kalėjimų departamento nuomone, yra neišvengiama laisvės apribojimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Mano, jog jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigose nebuvo. Be to, tam tikras nuteistųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės apribojimo pasekmė. Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), Nr.74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 4451/70). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04).

1.2. Kalėjimų departamentas nerenka ir nekaupia informacijos apie konkrečių nuteistų asmenų laikymą laisvės atėmimo vietose, neturi ir teismui negali pateikti informacijos dėl visų pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių apie pareiškėjo laikymo sąlygas Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu.

Mano, kad skunde nėra duomenų apie tai, kokias neigiamas pasekmės CK 6.250 straipsnio prasme patyrė pareiškėjas. Pareiškėjas konkrečiai neįvardija priežastinio ryšio tarp tariamos neteisėtos veikos ir kilusių pasekmių. Taip pat nenurodo, kuo grindžiamas pateiktos neturtinės žalos dydis ir kaip konkrečiai apskaičiuotas.

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

1. Pareiškėjas J. J. kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti iš viso 4 000 Eur neturtinės žalos, kuri jam padaryta dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI- K sąlygų, pažeidžiančių Suėmimo vykdymo įstatymo, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių ir Higienos normos reikalavimus.

2. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 str. 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A146-244/2008, Nr. A822-87/2009, A822-619/2009).

3. Pažymėtina, kad vienas iš pareiškėjo nusiskundimų – ploto trūkumas Lukiškių TI-K kameroje Nr. 224. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Iš byloje esančios medžiagos (1 tomo b. l. 173, 177–182) nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI- K ginčo laikotarpiu kameroje Nr. 224, kurios plotas 5,33 kv. m, buvo laikomas vienas nuo 2018 m. kovo 14 d. iki 2018 m. kovo 19 d. ir pareiškėjui šioje kameroje teko daugiau nei 3,6 kv. m ploto. Todėl šiuo aspektu konstatuoti teisės aktų pažeidimo nėra pagrindo.

Atkreiptinas dėmesys, jog nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos užimamas plotas. Pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Kitose kamerose, kuriose pareiškėjas buvo visą laiką, t. y. nuo 2018 m. kovo 10 d. iki 2019 m. vasario 15 d. (su pertraukomis), laikomas vienas, taip pat pareiškėjui pakako ploto.

4. Pareiškėjas savo skunde taip pat nurodo, jog kameros neatitiko teisės aktuose keliamų reikalavimų dėl ventiliacijos ir apšvietimo, jose veisiasi įvairūs parazitai, drėgna.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punktas nurodo, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus tas patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. HN 134:2015 14 punktas nurodo, jog mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx, 16 punktas numato gyvenamųjų patalpų, prausyklų, dušų, persirengimo kambarių oro temperatūros, santykinės drėgmės ribas, oro judėjimo greičius atskirais metų laikais.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato: taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams.

Teismui pateiktame Lukiškių TI-K Turto valdymo skyriaus pranešime „Dėl J. J. skundo“ (1 tomo b. l. 183–185) nurodyta, kad kameros vėdinamos natūraliai, per langus (kamerose įrengti lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui langai). Gyvenamosiose kamerose įrengtas dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas atitinka normas. Lukiškių TI-K laikomi suimtieji ir nuteistieji privalo tvarkyti kameras, kuriose gyvena. Visos Lukiškių TI-K kameros yra aprūpintos valymo inventoriumi.

Byloje pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai (1 tomo b. l. 186–194, 2 tomo b. l. 1–49) dėl Lukiškių TI-K patalpų atitikimo higienos normų reikalavimams patvirtina, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K ar artimu jo buvimui metu kamerose išmatuota bendra dirbtinė apšvieta atitiko HN 134:2015 14 punkto reikalavimą, kur nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Drėgmė neviršija nustatytų normų, palaikoma tinkama gyvenamųjų patalpų temperatūra. Nustatyti nežymus pažeidimai operatyviai šalinami – kamerose Nr. 231 ir 211 nustatyti vizualiai matomi pelėsių požymiai pašalinti. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad yra sudaryta galimybė išvėdinti kameras per atidaromus langus – kamerų langai atsidaro, langų rėmai nesulūžę. Lukiškių TI-K yra sudaręs sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, organizuojančia profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Patikrinimo aktuose nėra užfiksuota nariuotakojų ar graužikų buvimo pėdsakų. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl apšvietimo, drėgmės, vėdinimo laikomi objektyviai nepagrįstais.

5. Pareiškėjas teigia, kad pasivaikščioti kiemelyje skirta 1,5 valandos, o tiek laiko nepakanka.

Bausmių vykdymo kodekso 85 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad kalėjimuose paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti pusantros valandos. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo suteikiama mažiau negu pusantros valandos pasivaikščioti gryname ore ar buvo kliudoma pasinaudoti šia teise. Pareiškėjas neginčija aplinkybės, jog jam buvo suteiktas teisės aktuose nustatytas pasivaikščiojimo laikas, tačiau mano, kad jis yra per trumpas. Atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K neturėjo pareigos suteikti pareiškėjui pasivaikščioti gryname ore ilgiau kaip pusantros valandos ir tai atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų.

6. Pareiškėjas skunde teigė, kad užimtumas už kameros ribų yra nepakankamas ir tai pažeidė jo teises. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K suimtieji asmenys dalyvauja užimtumo programoje: naujai atvykusių į Lukiškių TI-K nuteistųjų adaptacijos programose; ŽIV / AIDS ir narkomanijos prevencijos priemonėse; pozityvaus užimtumo priemonėse; kompiuterinio raštingumo programoje; kriminalinės subkultūros apraiškų prevencijos programoje. Nuteistieji turi galimybę žaisti stalo tenisą, krepšinį bei tinklinį; darbo, poilsio ir švenčiu dienomis išvedami į Laisvalaikio užimtumo patalpas. Vyksta užsiėmimai „Biblijos valanda“, Šv. Mišios, koncertai, renginiai. Lietuvos Respublikos teisės aklai nereglamentuoja, kiek laiko per dieną turi būti skiriama nuteistųjų socialinės reabilitacijos programoms. Įgyvendinant socialinės reabilitacijos programas bendravimas su nuteistaisiais vykdomas nuolat – tiek tarnybiniuose kabinetuose, tiek gyvenamojoje kameroje. Dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse pagrįstas savanoriškumo principu, nuteistieji turi savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose. Pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų. Todėl pareiškėjo teiginiai, jog jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nebuvo pakankamai galimybių pasinaudoti užimtumo programomis, atmetami kaip nepagrįsti.

7. Pažymėtina, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

8. Kaip minėta, šiuo atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina būtent iš pirmiau nurodytų, jo nuomone, netinkamų kalinimo sąlygų, o šiuo atveju nustačius, kad pareiškėjo teisės nurodytu aspektu nebuvo pažeistos, nėra pagrindo teigti, kad buvo atlikti neteisėti veiksmai. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta Lukiškių TI-K ar Kalėjimų departamento neteisėtų veiksmų, nurodo, jog kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas yra betikslis, kadangi tam, kad būtų priteista pareiškėjo prašoma žala turi būti nustatytos visos trys kumuliatyvios sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Atitinkamai, dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų dėl jo patirtos neturtinės žalos, jos buvimo bei jos įrodinėjimo, atsižvelgus į nurodytus argumentus, nėra tikslinga atskirai pasisakyti.

9. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo J. J. skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

10. Pareiškėjas prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas (siuntimo ir kopijų darymo išlaidas). Kadangi pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas, tai šio jo prašymo tenkinti nėra jokio pagrindo (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo J. J. (J. J.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.