- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-29
- Bylos Nr.
- 1A-793-557-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-31-1-00111-2012-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Pauliukėnas (pirm.), Savinijus Katauskas, Violeta Miliuvienė
- Nuteistasis
- A. D.
- Nukentėjusysis
- A. E. M.
Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-793-557/2012
Teisėjas E. Antanauskas Teisminio proceso Nr. 1-31-1-00111-2012-4
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2012 m. lapkričio 29 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Violetos Miliuvienės ir Savinijaus Katausko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. 30 parų areštu, pagal BK 140 str. 2 d. laisvės atėmimu 8 mėnesiams, BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p. nustatyta tvarka paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 8 mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 str., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, bausmės vykdymo atidėjimo pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Nuosprendžiu iš A. D. priteista nukentėjusiajam A. E. M. 50 Lt turtinei ir 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei Valstybinei ligonių kasai 55,09 Lt žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. D. nuteistas už tai, kad 2012-01-23 apie 14.30 val. viešoje vietoje, ties H. Manto - Vytauto gatvių sankryža Klaipėdos m., įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams, o būtent: mažamečiui A. E. M., gim. (duomenys neskelbtini), paprašius nuo jo vairuojamo mikroautobuso leisti nusiimti užmestą kepurę, A. D. jo atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius ir, sugriebęs A. E. M., įsitempė į autobusiuką, kur kartą kumščiu smogė jam į veidą ir kartą delnu trenkė per galvą, sukeldamas fizinį skausmą. Po ko A. E. M. jis išstūmė iš mikroautobuso. Tokiu būdu A. D. įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės tvarką bei sukėlė fizinį skausmą mažamečiui.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. D. prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Nurodo, kad su teismo nuosprendžiu nesutinka, mano, kad teismas, priimdamas šį nuosprendį, padarė baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų taikymo klaidą, todėl nuosprendis nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas.
Vienas svarbiausių baudžiamojo proceso įstatymo principų yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, nes tik išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes galima įrodymus įvertinti vadovaujantis įstatymu ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą. BPK 20 str. pasakyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, kad jais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame Kodekse numatytais proceso veiksmais, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus - vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Turi pagrindą abejoti, kad teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismo išvados yra daugiau grįstos prielaidomis, o ne faktais, teismas atskirai neįvertino įrodymų jų tarpusavio liečiamumo (susietumo) aspektu. Taip teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus ir šie pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. BK 2 str. 4 d. nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis - baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Subjektyviuosius požymius apibūdina kaltė, tikslas, motyvas.
Teismo padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, jo kaltumo nėra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo ištirtos visos bylai reikšmingos aplinkybės, o teismas, nagrinėdamas bylą, į tai neatsižvelgė. Visų pirma, skundžiamame nuosprendyje yra nurodyta, kad jis 2012-01-23, įsitempęs į mikroautobusiuką nepilnametį A. E. M., kumščiu smogė jam į veidą ir kartą delnu trenkė per galvą ir tuo sukėlė fizinį skausmą. Specialisto išvadoje Nr. G304/12 (03) nurodyta, kad A. E. M. veide išskiriama viena trauminio poveikio vieta (kairysis skruostas). Minimą sužalojimą A. E. M. galėjo patirti bukos traumos poveikyje, paveikus kairio skruosto sritį kietu buku daiktu, tačiau kad būtent kumščiu, nenurodyta. Kaip matyti iš bylos medžiagos, iki įvykio paaugliai mėtė vienas kitam sniego gniūžtes, tačiau ar A. E. M. galėjo būti sužalotas sniego gniūžte iki įvykio, niekas net nesidomėjo, nors jis nuo pat pirmos apklausos teigė, kad berniukui nesudavė nei karto.
Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytoju A. E. M. parodė, kad kai autobusas sustojo, jis atidarė duris ir paprašė, kad vairuotojas nuimtų jo kepurę, vairuotojas į tai atsakė: „man nesvarbu, eik iš čia“. Po to dar kartą gražiai paprašė, kad nuimtų jo kepurę, o vairuotojas atsakė, kad jam yra „pochui“. Iš šių parodymų matyti, kad A. E. M. koliojamas necenzūriniais žodžiais nebuvo, veiksmas vyko autobusiuke, kuriame keleivių nebuvo, todėl teismo nuosprendyje nurodymas, kad jis įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės tvarką, prieštarauja baudžiamosios bylos medžiagai.
Kaip nurodo nukentėjusysis, autobusui pradėjus važiuoti, nors autobusiuko durys dar nebuvo uždarytos, jis užlipo ant pirmo autobusiuko laiptelio. Šioje dalyje berniuko parodymai yra teisingi, nes autobusiukui važiuojant jis užlipo ant laiptelio, o A. D. bijodamas, kad neiškristų ir nesusižalotų, įtraukė į autobusiuko vidų ir pasodino ant sėdynės. Jam išlipti iš autobusiuko nebuvo jokio būtinumo, nes berniukas pats įlipo į autobusiuką. Tačiau skundžiamajame nuosprendyje A. E. M. parodymai užrašyti iš pagrindų kitokie, nei ikiteisminio tyrimo metu. Nuosprendyje jau nurodoma, kad A. D. keikėsi necenzūriniais žodžiais, kad buvo išlipęs iš autobusiuko ir jėga įsitempė į autobusiuką. Kyla klausimas, kieno iniciatyva A. E. M. pakeitė parodymus. Nesiaiškinta, kada jis geriau prisiminė įvykio aplinkybes - tuojau pat po įvykio, ar praėjus daugiau nei puse metų. Šiuo konkrečiu atveju viešąją tvarką pažeidė ne jis, bet A. E. M. ir jo draugai, savo veiksmais sukeldami grėsmę ne tik savo sveikatai, bet ir aplinkiniams, nes dėl jų veiksmų gatvėje galėjo įvykti nelaimingas atsitikimas - autoįvykis. Tačiau šią aplinkybę teismas nutyli ir nekreipia dėmesio.
Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apklaustos liudytojos N. B. ir O. T.. Jų parodymai iš esmės skiriasi nuo A. E. M. duotų parodymų ikiteisminio tyrimo metu. Esant esminiams prieštaravimams tarp A. E. M. ir liudytojų parodymų, nei ikiteisminį tyrimą atlikusi pareigūnė, nei teismas nesiaiškino, kokiame atstume liudytojos buvo nuo autobusiuko įvykio metu, kodėl jos nematė momento, kai berniukas pats užlipo ant laiptelių ir jis, bijodamas, kad berniukas neiškristų ir nesusižalotų, įtraukė jį į autobusiuką. Ikiteisminio tyrimo metu nepadaryti parodymų patikrinimai vietoje su minėtomis liudytojomis, nesiaiškinta, ar pastarosios galėjo girdėti berniuko ir jo pasakytus žodžius.
Pirmos apklausos metu 2012-02-01 liudytoja O. T. nurodė, kad autobusiukui sustojus berniukas užlipo ant kelių autobusiuko laiptelių ir po to, kai vaikas vairuotojui reikalaujant neišlipo iš autobusiuko, vairuotojas įtempė į autobusiuką ir pasodino ant kėdės. Šie parodymai prieštarauja N. B. parodymams, kuri parodė, jog mikroautobusiukas sustojo, išlipo vairuotojas, priėjo prie berniuko, griebė už striukės tą berniuką ir įgrūdo į mikroautobusiuką. Tą patį įvykį liudytojos mato skirtingai, tačiau kurios liudytojos parodymai teisingi, niekas nesiaiškino. Taip pat kyla klausimas, kodėl pirmos apklausos metu liudytoja O. T. visiškai nekalba apie patirtus savo išgyvenimus po matyto įvykio, tačiau liudytojos papildomos apklausos metu O. T. nurodo, kad 2012-01- 23 apie 14.14 val., kai H. Manto gatvėje, Klaipėdoje, buvo sumuštas berniukas, ji tada pasijuto labai nemaloniai, buvo išsigandusi, tada buvo sutrikdyta viešoji tvarka. Kyla klausimas, kieno iniciatyva O. T. buvo papildomai apklausta liudytoja apie sutrikdytą viešąją tvarką - savo ar tyrėjos. Kodėl nekonkretizuoja, kuo konkrečiai buvo sutrikdyta viešoji tvarka, kodėl nurodo, kad berniukas buvo sumuštas H. Manto gatvėje, kai pirmos apklausos metu 2012-02-01 nurodo, kad ji nematė, kas pačiame mikroautobusiuke vyko. Iš to matyti, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas šališkai, neobjektyviai, nes liudytoja O. T. papildomai buvo apklausta tikslu akcentuoti, kad buvo sutrikdyta viešoji tvarka, ir tuo remiantis jam būtų pareikštas įtarimas pagal BK 284 str. l d.
BK 284 str. 1 d. dispozicija numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grąsinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo abjektyvusis požymis yra tai, kad minėtais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką ir nori taip veikti (BK 15 str. 2 d. 1 p.). Savo veiksmais jis to nepadarė, nes įvykį išprovokavo pats nukentėjusysis, netinkamai elgdamasis gatvėje ir savo veiksmais sukeldamas pavojų autoįvykiui. A. D. nei gatvėje, nei mikroautobusiuke jokių veiksmų, kurie būtų sutrikdę visuomenės rimtį ar tvarką, neatliko. Įtemdamas į mikroautobusiuką ant laiptelių stovintį berniuką jis turėjo tikslą ne pažeisti viešąją tvarką, o apsaugoti berniuką nuo galimo susižalojimo bei išvengti sunkių pasekmių.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad jam kaltinimas pateiktas ir apkaltinamasis nuosprendis priimtas remiantis prieštaringais nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais. Visų byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimai turėtų būti nuoseklūs ir logiški. Šiuo atveju to nėra. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas savo 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančios nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte nurodė, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. BPK 305 str. 1 d. 1 p. nustato, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma nusikalstamos veikos, pripažintos įrodyta, aplinkybės, t.y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. To paties straipsnio 2 punktas reikalauja, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų nurodomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 str. 1 d.). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo nekaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu nuosprendžiu (BPK 44 str. 6 d.). Teismas apkaltinamajame nuosprendyje turi išdėstyti įrodyta pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, t.y. nurodyti jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius bei kitas svarbias aplinkybes, taip pat įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 str. 1 d. 1, 2 p.). Teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 str. 1 d.). Taigi, pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jų buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Atsižvelgiant į teismo padarytus esminius BPK normų pažeidimus, galima teigti, kad nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė, nukentėjusysis ir jo atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
A. D. nuteistas už tai, kad viešoje vietoje, dienos metu, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės tvarką bei sukėlė fizinį skausmą mažamečiui, t.y. mažamečio A. E. M. atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius, sugriebęs jį įsitempė į autobusiuką, kur kartą kumščiu smogė jam į veidą ir kartą delnu trenkė per galvą, po ko A. E. M. iš mikroautobuso išstūmė, tokiu būdu sukeldamas jam fizinį skausmą.
Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog nuteistasis A. D. nepripažįsta nukentėjusiojo mažamečio A. E. M. atžvilgiu vartojęs necenzūrinius žodžius bei fizinį smurtą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis bei skundžiamame nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu. Apeliaciniame skunde nurodo, jog teismo išvados jo kaltės klausimu pagrįstos prielaidomis, o ne išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Teismas atskirai neįvertino įrodymų jų tarpusavio liečiamumo (susietumo) aspektu, nuosprendis priimtas remiantis prieštaringais nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais. Siekiant motyvuotai atsakyti į apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą. Tuo tikslu apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo ištirti – perskaityti ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklausto nukentėjusiojo A. E. M. parodymai (b.l. 5-6), nepilnamečio liudytojo D. S. parodymai (b.l. 47-48), liudytojo B. R. (b.l. 50-51), liudytojos N. B. (b.l. 52-53) bei liudytojos O. T. (b.l. 54-55, 56-57) parodymai.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame nuosprendyje pateiktą pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimą ir pats atlikęs įrodymų tyrimą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai išsiaiškino nuteistajam A. D. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes bei teisingai kvalifikavo jo veikas pagal BK 284 str. 1 d. bei 140 str. 2 d. Nuteistojo A. D. kaltė padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas pilnai įrodyta.
Pagal BK 140 str. 1 d. atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Tuo tarpu baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 str. 2 d. kyla tam, kas BK 140 str. 1 d. nurodytą veiką padarė mažamečiui arba kankindamas nukentėjusį asmenį.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis nukentėjusiojo mažamečio A. E. M. parodymais, specialisto išvada bei liudytojų N. B. ir O. T. parodymais, pripažino įrodyta, kad A. D. padarė BK 140 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką. Tačiau apeliantas su tokia apylinkės teismo išvada nesutinka, ginčija esant neatitikimų tarp nukentėjusiojo bei liudytojų N. B. ir O. T. parodymų, visų pirma neigia, kad buvo išlipęs iš autobusiuko, nurodo, jog tam nebuvo jokio būtinumo, jis, bijodamas, kad berniukas neiškristų ir nesusižalotų, įtraukė pastarąjį į autobusiuko vidų ir pasodino ant sėdynės. Tiek nuteistasis A. D. (b.l. 125), tiek nukentėjusys A. E. M. (b.l. 126) teismo posėdžio metu pripažino, jog pastarasis buvo užlipęs ant mikroautobusiuko laiptelio, o vairuotojas, laikydamas už striukės, įtempė jį į mikroautobusiuko vidų. Kad nukentėjusysis jėga buvo įtemptas į mikroautobusiuką, netiesiogiai patvirtina ir apžiūros protokolas (b.l. 34-36), kuriame užfiksuota, jog nukentėjusiojo A. E. M. striukės dešinės rankos rankovėje buvo padarytas 20 cm plyšimas. Liudytoja O. T. ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 54-55, parodymai perskaityti apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu) nurodė mačiusi, jog vaikas buvo užlipęs ant mikroautobuso laiptelių, paprašė atiduoti jo kepurę, tada pasipylė daug keiksmažodžių, vairuotojas šaukė ant vaiko, liepė išlipti, po ko griebė berniuką už striukės ir įgrūdo į mikroautobusą. Tuo tarpu liudytoja N. B. ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 52-53, parodymai perskaityti apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu) bei teismo posėdžio metu (b.l. 126-127) nurodė mačiusi, kad sustojus mikroautobusui iš jo išlipo vyriškis ir pagriebė berniuką už striukės. Ji matė, kaip vyriškis berniuką drėbė ant sėdynės. Ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 5-6, parodymai perskaityti apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu) nukentėjusysis A. E. M. taip pat buvo nurodęs, jog jam užlipus ant pirmo autobusiuko laiptelio ir dar kartą paprašius, kad nuimtų jo kepurę, vairuotojas išlipo iš autobusiuko, priėjo prie jo, stipriai sugriebė už striukės, nutempė į autobusiuką, pasodino į pirmąją vietą, po to uždarė duris. Tuo tarpu teisiamojo posėdžio metu (b.l. 126), kaip aukščiau aptarta, nukentėjusys A. E. M. nebenurodė, kad vairuotojas, prieš įtraukdamas jį į autobusiuko vidų, būtų išlipęs iš autobusiuko laukan. Apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į aukščiau aptartus nuteistojo, nukentėjusiojo bei liudytojų parodymus, sprendžia, jog lieka nepaneigta apelianto versija, kad jis iš autobusiuko visiškai išlipęs ir nebuvo. Galimai nuteistasis A. D. tik atsistojo iš vairuotojo vietos ir, priėjęs prie autobusiuko durų, neišlipdamas laukan, įtempė A. E. M. į vidų. Tačiau apeliacinis teismas taip pat sprendžia, jog negalima laikyti, kad liudytoja N. B. ikiteisminio tyrimo ir teismo posėdžio metu, o nukentėjusysis A. E. M. ikiteisminio tyrimo metu davė nenuoseklius ir prieštaringus parodymus, kadangi vairuotojo išlipimo iš autobusiuko faktas kiekvieno gali būti vertinamas skirtingai, vairuotojo atsistojimas iš sėdimos vietos ir priėjimas prie durų, o galimai dar ir nulipimas ant laiptelio įvykio dalyvių galėjo būti vertinamas kaip vairuotojo išlipimas. Be to, apeliacinis teismas laiko, jog ši aplinkybė neturi esminės reikšmės sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą, kadangi nei vienas proceso dalyvis neginčijo esminės aplinkybės, kad nukentėjusysis A. E. M., stovėjęs ant mikroautobusiuko laiptelio, buvo vairuotojo įtemptas į autobusiuką ir pasodintas ant sėdynės.
Nuteistasis A. D. neigia mažamečio A. E. M. atžvilgiu vartojęs fizinį smurtą, neigia jam kartą kumščiu smogęs į veidą ir kartą delnu trenkęs per galvą, nurodo, jog specialisto išvadoje nėra konstatuota, kad sužalojimas A. E. M. padarytas kumščiu, todėl galimai A. E. M. buvo sužalotas sniego gniūžte dar iki įvykio. Tačiau tokius nuteistojo A. D. parodymus ir samprotavimus paneigia nukentėjusiojo mažamečio A. E. M. bei liudytojų parodymai. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu (b.l. 126) nukentėjusysis A. E. M. parodė, jog mikroautobuso vairuotojas, paėmęs jį už striukės, įsitempė į vidų ir, pasodinęs ant priekinės sėdynės, trenkė per galvą bei per veidą. Trenkė du kartus. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas A. E. M. (b.l. 5-6, parodymai perskaityti apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu) taip pat parodė, jog vairuotojas, po to kai jį pasodino, dešinės rankos kumščiu vieną kartą jam trenkė į kairės pusės žandą ir po to su kairės rankos plaštaka vieną kartą trenkė į galvą dešinėje pusėje. Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo (b.l. 8-11) matyti, jog nukentėjusysis A. E. M. A. D. atpažino kaip asmenį, kuris 2012-01-23 apie 14.30 val. H. Manto g., Klaipėdoje, mikroautobuse jam trenkė. Liudytoja N. B. apklausiama teisiamojo posėdžio metu (b.l. 126-127) nurodė mačiusi, kad mikroautobuso vairuotojas pagriebė berniuką už pakarpos, drėbė berniuką ant sėdynės ir iškėlė ranką. O kadangi durys užsidarė, ji nematė, ar vyras sudavė berniukui, ar ne. Berniukas iš autobuso išlipo raudonas, apsiverkęs, ant veido buvo raudonos žymės. Vaikas drebėjo, buvo išsigandęs. Liudytoja O. T. apklausiama teisiamojo posėdžio metu (b.l. 127) taip pat patvirtino mačiusi, jog išlipęs iš autobusiuko berniukas buvo susijaudinęs, jo veidas buvo raudonas. Berniukas sakė, kad vairuotojas jį mušė. Šie liudytojų N. B. bei O. T. parodymai patvirtina nukentėjusiojo A. E. M. parodymus, kad nuteistasis A. D. mikroautobusiuke smogė mažamečiui nukentėjusiajam kumščiu į veidą ir delnu trenkė per galvą. Be to, tokius nukentėjusiojo bei aukščiau aptartus liudytojų parodymus patvirtina ir liudytojo policijos pareigūno B. R. parodymai. Ir nors šis liudytojas tiesiogiai įvykio nematė, ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas liudytoju jis parodė (b.l. 50-51, parodymai perskaityti apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu), jog kai atvyko nurodytu adresu į įvykio vietą ir pamatė vaiką, ant pastarojo veido matėsi, kad yra pamėlęs žandas. Nukentėjusioji V. I., nukentėjusiojo A. E. M. močiutė, įvykio vietoje taip pat nebuvo ir įvykio tiesiogiai nematė, tačiau posėdžio metu nurodė (b.l. 125), kad nuvykusi į policiją anūką rado sunkioje būklėje, jis buvo visas raudonas, drebantis. Aukščiau aptartais įrodymais apeliacinis teismas pripažįsta įrodyta, jog nuteistasis A. D. mažamečio nukentėjusiojo A. E. M. atžvilgiu vartojo fizinį smurtą.
Apelianto argumentas, kad mažametis A. E. M. iki įvykio galėjo būti sužalotas sniego gniūžte, paneigtas paties nukentėjusiojo A. E. M. bei liudytojo D. S. parodymais. Teisiamojo posėdžio metu (b.l. 126) nukentėjusysis A. E. M. parodė, jog D. S. paėmė jo kepurę ir užmetė ant maršrutinio autobusiuko dėl to, kad jis D. S. pataikė iš sniego gniūžtės. Kad būtų buvę ir jam pataikyta iš sniego gniūžtės, nukentėjusysis nenurodė, o apklaustas apeliacinės instancijos teisme kategoriškai patvirtino, kad mėtantis sniego gniūžtėmis, jam į veido sritį pataikyta nebuvo ir jis jokių sužalojimų besimėtant sniegu nepatyrė. Tokius nukentėjusiojo parodymus patvirtina liudytojo D. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (b.l. 47-48, parodymai perskaityti apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu), jog jis priėjo prie Adriano ir atėmė jo kepurę po to, kai jam pastarasis metė ir pataikė iš sniego gniūžtės. Kad ir jis būtų metęs A. E. M. iš sniego gniūžtės ir jam pataikęs, liudytojas nenurodė. Specialisto išvadoje Nr. G 304/12 (03) (b.l. 19) konstatuota, jog A. E. M. nustatytas kairiojo skruosto sumušimas su minkštųjų audinių patinimu ir poodine kraujosruva. Minimą veido sužalojimą A. E. M. galėjo patirti bukos traumos pasekoje, paveikus kairio skruosto sritį kietu buku daiktu. Nors šioje specialisto išvadoje ir nėra konstatuota, kad sužalojimas A. E. M. buvo padarytas kumščiu, kumštis neabejotinai atitinka kieto buko daikto sąvoką.
Nukentėjusysis A. E. M. mažametis, įvykio metu jam buvo 13 metų, jis pagal sudėjimą, fizinius duomenis, išvaizdą (b.l. 11, 15) išoriškai neatrodo vyresnis, netgi priešingai, todėl neabejotina, jog kaltinamasis pagal asmenines savo savybes ne tik galėjo, bet neabejotinai ir suvokė, jog jis mažametis. Remdamasi aukščiau išdėstytu, kolegija sprendžia, jog nuteistojo A. D. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 str. 2 d.
Pagal BK 284 str. 1 d. atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Viešosios tvarkos pažeidimo nusikaltimo pagrindinis objektas yra viešoji tvarka. Viešoji tvarka gali būti pažeidžiama tiesiogiai arba per poveikį papildomiems objektams – žmogaus sveikatai arba turtui. Tam, kad veiką būtų galima kvalifikuoti pagal BK 284 str. 1 d., būtina įrodyti šiuos objektyviuosius nusikalstamos veikos sudėties požymius - veikos padarymo vietą, padarytos veikos (veiksmų) pobūdį, kilusius padarinius. Viešoji vieta teismų praktikoje suprantama kaip tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę (gali) lankytis bet kurie kiti asmenys. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų. Viešoji tvarka gali būti pažeidžiama BK 284 str. 1 d. dispozicijoje nurodytais savarankiškais būdais: įžūliu elgesiu (ką nagrinėjamu atveju teismas konstatavo esant nuteistojo A. D. veiksmuose), grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Šie veiksmai gali pasireikšti viešojoje vietoje tiek tada, kai aplink yra kitų žmonių (nepagarbos demonstravimas aplinkiniams), tiek ir tada, kai aplink žmonių nėra (nepagarbos demonstravimas aplinkai). Pagal teismų praktiką smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu. Visais atvejais, kvalifikuojant veiką pagal BK 284 str. 1 d., būtina nustatyti esminį viešosios tvarkos pažeidimo požymį (padarinius) - sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka kaip nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demonstravimo pasekmė. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, grasinimai, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla ir pan.
Nuteistasis A. D. nepripažįsta įvykio metu mažamečio A. E. M. atžvilgiu vartojęs necenzūrinius žodžius ir savo įžūliu elgesiu demonstravęs nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdęs visuomenės tvarką. Tačiau tokie nuteistojo A. D. parodymai prieštarauja nukentėjusiojo A. E. M. bei liudytojų parodymams.
Teisiamojo posėdžio metu (b.l. 126) nukentėjusysis A. E. M. parodė, jog jam bandant užlipti ant mikroautobuso laiptelių ir prašant vairuotojo nuo autobusiuko stogo nuimti jo kepurę, vairuotojas pavartojo necenzūrinį žodį. Liudytoja N. B. posėdžio metu (b.l. 126-127) parodė girdėjusi, jog vairuotojas keikėsi, jis buvo agresyvus. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 52-53, parodymai perskaityti apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu) liudytoja N. B. parodė girdėjusi, jog vairuotojas, prieš griebdamas berniuką, jam pagrasino necenzūriniais žodžiais. Vairuotojo balsas buvo labai agresyvus. Liudytoja O. T., apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 54-55, parodymai perskaityti apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu) taip pat nurodė girdėjusi, jog, kai vaikas paprašė atiduoti kepurę, tada pasipylė keiksmažodžiai, vairuotojas šaukė ant vaiko. Vairuotojo balsas buvo labai agresyvus. Netikėti aukščiau aptartais nukentėjusiojo bei liudytojų parodymais, jog nuteistasis A. D. nukentėjusiojo A. E. M. atžvilgiu visgi vartojo necenzūrinius žodžius, apeliacinis teismas neturi jokio pagrindo, byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų manyti, jog nukentėjusysis A. E. M. ar liudytojos N. B. bei O. T. būtų suinteresuotos melagingai apkalbėti A. D..
Byloje neginčijamai nustatyta, jog veikos, už kurias nuteistas A. D., įvykdytos ties H. Manto – Vytauto gatvių sankryža, t.y. vienoje pagrindinių Klaipėdos miesto gatvių. Abejonių nekyla, kad įvykio vieta šiuo atveju yra viešoji vieta, kurioje turi teisę (gali) lankytis bet kurie kiti asmenys. Nuteistojo A. D. išpuolis prieš nukentėjusįjį A. E. M. įvyko dienos metu, mieste, kur ne tik galėjo būti, bet ir buvo pašaliniai asmenys. Tiek liudytoja N. B., tiek liudytoja O. T. nurodė mačiusios konfliktą. Liudytoja N. B. posėdžio metu (b.l. 126-127) taip pat nurodė, jog įvykio vietoje buvo būrelis žmonių. Tai teisiamojo posėdžio metu (b.l. 126) patvirtino ir liudytojas policijos pareigūnas B. R., kuris parodė, jog atvykus į įvykio vietą jų laukė būrys žmonių, įvykį matė daug žmonių. Taigi, įžūlius A. D. veiksmus mažamečio A. E. M. atžvilgiu – fizinį smurtą, necenzūrinius žodžius girdėjo ir stebėjo pašaliniai asmenys, į įvykio vietą buvo kviečiama policija. Neabejotina, kad nuteistojo A. D. elgesys - keiksmažodžių bei smurto vartojimas prieš mažametį viešoje vietoje šokiravo tai mačiusius pašalinius asmenis ir privertė pasijusti nejaukiai. Toks nuteistojo elgesys laikomas įžūliu, moralės požiūriu nepriimtinu, aplinkinius šokiruojančiu, tokiu elgesiu buvo pademonstruota nepagarba mažamečiui nukentėjusiajam A. E. M. ir aplinkiniams bei sutrikdyta visuomenės tvarka. Kolegija sprendžia, jog nuteistasis A. D. numatė, kad jo įžūliais veiksmais - neleistinu, akivaizdžiai agresyviu ir moralės požiūriu nepriimtinu, aplinkinius šokiruojančiu elgesiu bus padaryta žala nukentėjusiajam, taip pat pademonstruota nepagarba aplinkiniams, pažeista viešoji tvarka, ir tokių padarinių norėjo.
Visiškai nepagrįstas apelianto argumentas, jog ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas šališkai, neobjektyviai, nes, anot jo, liudytoja O. T. papildomai buvo apklausta tikslu akcentuoti, kad buvo sutrikdyta viešoji tvarka, ir tuo remiantis jam būtų pareikštas įtarimas pagal BK 284 str. l d. Teisėjų kolegija pažymi, jog net ir tuo atveju, jei liudytoja O. T. ikiteisminio tyrimo metu nebūtų buvusi apklausta papildomai ir nebūtų nurodžiusi, kad dėl matyto įvykio pasijuto labai nemaloniai, buvo išsigandusi, buvo sutrikdyta viešoji tvarka (b.l. 56-57, parodymai perskaityti apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu), byloje surinkta pakankamai įrodymų, kad A. D. veiksmuose yra visi nusikaltimo, numatyto BK 284 str. l d., sudėties požymiai. Tai įrodyta aukščiau aptartais nukentėjusiojo A. E. M., liudytojos N. B., liudytojo policijos pareigūno B. R. parodymais apie nuteistojo A. D. elgesį, įvykį stebėjusius asmenis, jų reakciją į tai, policijos iškvietimą, bei parodymų patikrinimo vietoje protokolais (b.l. 12-15, 71-74), neginčijamai patvirtinančiais, kad įvykis įvyko viešoje vietoje.
Apeliacinis teismas negali sutikti su apelianto argumentu, jog šiuo atveju viešąją tvarką pažeidė ne jis, o nukentėjusysis A. E. M. ir jo draugai, nes neva dėl jų veiksmų gatvėje galėjo įvykti nelaimingas atsitikimas - autoįvykis. Nukentėjusysis A. E. M. teisiamojo posėdžio metu (b.l. 126) pripažino, jog vydamasis šalia šaligatvio važiuojantį mikroautobusą trumpam jis buvo nulipęs nuo šaligatvio į važiuojamąją kelio dalį, pripažino ir tai, jog bandė įlipti į važiuojantį mikroautobusą. Neabejotina, kad tokie nukentėjusiojo A. E. M. veiksmai buvo itin pavojingi visų pirma jam pačiam, dėl nukentėjusiojo išbėgimo į gatvę bei mėginimo įlipti į važiuojantį mikroautobusą galėjo įvykti eismo įvykis. Tačiau toks nukentėjusiojo A. E. M. elgesys jokiu būdu nepateisina nuteistojo A. D. veiksmų – necenzūrinių žodžių bei fizinio smurto vartojimo mažamečio atžvilgiu, apelianto veiksmai peržengė leistino elgesio ribas ir tapo nusikalstami. Duomenų, kad viešąją tvarką kokiu tai būdu būtų pažeidinėję nukentėjusiojo A. E. M. draugai, byloje nėra.
Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistojo A. D. kaltės ir jo veiksmų kvalifikavimo klausimu, apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir nuteistojo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas, negu padarė apylinkės teismas. Nuosprendis nuteistojo A. D. apeliacinio skundo ribose yra teisėtas ir pagrįstas, keisti ar naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 332 str., teisėjų kolegija
nutaria:
nuteistojo A. D. apeliacinį skundą atmesti.