Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės (kolegijos pirmininkė), Henriko Sadausko ir Halinos Zaikauskaitės (pranešėja), sekretoriaujant Vaidai Laukavičiūtei, dalyvaujant vertėjai Violetai Marčiulionienei, pareiškėjos atstovėms L. K. ir advokatei Genovaitei Rokickienei, atsakovų Vilniaus r. savivaldybės administracijos ir Vilniaus r. savivaldybės tarybos atstovui Audriui Bulniui, atsakovo Vilniaus m. savivaldybės administracijos atstovei Živilei Kisieliauskaitei, Atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos atstovei Irmai Šapokaitei, trečiajam suinteresuotam asmeniui L. S., trečiųjų suinteresuotų asmenų O. S. ir V. S. atstovui advokatui Ramūnui Mikulskiui, trečiojo suinteresuoto asmens VšĮ Vilniaus r. centrinės poliklinikos atstovui Jonui Maineliui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. K., atstovaujamos globėjos L. K., skundą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2005 05 24 įsakymo Nr. 30-798 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“ panaikinimo, Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2004 12 08 sprendimo Nr. T3-339 panaikinimo, Vilniaus apskrities viršininko administracijos valstybinės žemės panaudos 2005 12 08 sutarties Nr. K01/2005-1478 panaikinimo ir dėl atsakovų įpareigojimo vykdyti Vyriausybės nutarimus ir nustatyti A. K. kelio servitutą, suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėmis naudojamu keliu privažiavimui prie gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) per valstybinės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atsakovai Vilniaus apskrities viršininko administracija, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Vilniaus rajono savivaldybės administracija, Vilniaus rajono savivaldybės taryba, tretieji suinteresuoti asmenys L. S., O. S., V. S., viešoji įstaiga Vilniaus rajono centrinė poliklinika.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Aiškina, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracija negali būti atsakovu šioje byloje, nes negali atsakyti už kitos institucijos priimtus sprendimus.

Dėl išdėstytų aplinkybių prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundas iš dalies atmestinas, dalyje byla nutrauktina.

Ginčas yra dėl valstybės ir savivaldos institucijų įpareigojimo nustatyti kelio servitutą, kuris suteiktų pareiškėjai teisę važiuoti transporto priemonėmis per valstybinės žemės sklypą, panaudos sutartimi atiduotą Vilniaus rajono savivaldybės tarybai. Sklypu naudojasi VšĮ Vilniaus rajono centrinė poliklinika. Siekdama šio reikalavimo tenkinimo pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos įsakymą, valstybinės žemės panaudos sutartį, taip pat Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimą bei įpareigoti institucijas nustatyti kelio servitutą pravažiavimui.

Įvertinti skundžiamų aktų teisėtumą ir pagrįstumą bei galimybę juos ginčyti administraciniame teisme dėl to, kad juose nenustatytas kelio servitutas greta esančio privataus žemės sklypo naudotojui, galima tik įvertinus teisinį ginčo santykių reglamentavimą, t. y. nustačius įstatymuose ir kituose teisės aktuose keliamus reikalavimus, apribojimus, tvarką, taikomą servitutų nustatymui.

I. Teisinis ginčo santykių reglamentavimas.

Servituto nustatymą reglamentuoja Civilinio kodekso antrasis skirsnis. Šio skirsnio 4.126 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Šio ginčo kontekste svarbi yra ir Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.124 straipsnio 2 dalies nuostata, jog iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus servitutą, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai. Tai svarbu dėl to, kad pareiškėja savo reikalavimą grindžia ir tuo, jog nuo seno naudojosi kelio servitutu per gretimą žemės sklypą. Teismas pastebi, kad byloje nėra duomenų apie anksčiau tame sklype įregistruotą kelio servitutą.

Šio ginčo kontekste svarbios yra CK nuostatos dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo, t. y. CK 4.72, 4.75, 4.81 straipsniai. Šios nuostatos yra svarbios dėl to, kad pareiškėja ir kiti to paties namo savininkai yra įgiję bendrosios dalinės nuosavybės teise jų naudojamą žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,1300 ha ploto) prie namo, tačiau konkrečios naudojamos dalys savininkams nėra nustatytos. Tokia išvada daroma dėl to, kad pažymėjime apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre (t. I, b. l. 14-15, 34-37) nėra nurodyta apie bendraturčių susitarimą dėl jų naudojamų dalių, tos dalys neatskirtos. Tuo pačiu byloje yra duomenų, kad kiti bendraturčiai yra įsirengę atskirus privažiavimus, atsitvėrę savo naudojamas sklypo dalis, o kiti žemės sklypo bendraturčiai, tame tarpe ir pareiškėja, tokių veiksmų neginčijo.

Žemės naudojimo klausimus reglamentuoja ir Žemės įstatymas. Šio įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje aiškinama žemės servituto sąvoka – tai yra teisė į svetimą žemės sklypą ar jo dalį, suteikiama naudotis tuo svetimu žemės sklypu ar jo dalimi (tarnaujančiuoju daiktu), arba žemės savininko teisės naudotis žemės sklypu apribojimas siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą.

Žemės įstatymo 23 straipsnyje reglamentuojami žemės servitutų nustatymo klausimai. Iš šio straipsnio nuostatų matyti, kad žemės servitutai nustatomi 2 pagrindiniais būdais – tai Civilinio kodekso nustatytais pagrindais bei administraciniais aktais (1 dalis). Dėl to pastebėtina, kad administracinis teismas savo sprendimu tiesiogiai servituto nustatyti negali. Tam būtinas atitinkamas įstatyme numatytas administracinis aktas, kurio priėmimui įstatymas numato tam tikras sąlygas ir tvarką. Ginčas nagrinėjamas administracine tvarka, pareiškėja servituto nustatymą siekia įgyvendinti per administracinius aktus, todėl šiuo atveju taikytinos Žemės įstatymo 23 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios servitutų nustatymą administracine tvarka. Šiam ginčui aktualios Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatos, jog servitutai nustatomi apskrities viršininko sprendimu – administraciniu aktu Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius. Taigi, apskrities viršininkas sprendimą dėl servituto nustatymo gali priimti tik tuomet, kai toks servitutas numatytas teritorijų planavimo dokumentų sprendiniuose. Žemės įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apskrities viršininkas negali priimti sprendimo nustatyti servitutą, jeigu iki teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo neišreikšta viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko valia dėl servituto reikalingumo. Viešpataujančiuoju tampančio daikto savininkas savo valią išreiškia apskrities viršininkui pateikdamas prašymą dėl siūlomo servituto pagal parengtą teritorijų planavimo dokumentą nustatymo. Tai reiškia, kad pareiškėja prašymą dėl servituto patvirtinimo apskrities viršininkui gali teikti tik tuomet, kai servitutas prieš tai jau patvirtintas teritorijų planavimo dokumente. Šiame straipsnyje numatytas ir galimas nuostolių atlyginimas dėl servituto nustatymo (23 straipsnio 7, 8 dalys). Žemės savininkas ar valstybinės žemės patikėtinis dėl nuostolių, patiriamų dėl registre įregistruoto servituto, atlyginimo turi teisę kreiptis į viešpataujančio daikto savininką. Taigi, Žemės įstatymo paminėtos nuostatos servituto klausimu suponuoja tam tikros administracinės procedūros laikymąsi. Kaip ir paminėta įstatyme, žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisykles yra patvirtinusi Vyriausybė 2004 10 14 nutarimu Nr. 1289 „Dėl žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės). Šiuo Vyriausybės nutarimu yra patvirtintos taisyklės, kuriomis savo skunde remiasi ir pareiškėja.

Visos nurodytos įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatos leidžia daryti išvadą, kad CK 4.126 straipsnio 1 dalyje numatyta galimybė nustatyti servitutą teismo sprendimu, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį, suponuoja civilinio ginčo sprendimą bendros kompetencijos teisme, kai reikalavimas nustatyti servitutą grindžiamas būtent negalėjimu naudotis daiktu pagal paskirtį. Bendros kompetencijos teismui patvirtinus tokią teisę, toliau turi vykti administracinės procedūros dėl servituto įtvirtinimo administraciniuose aktuose. Servituto nustatymui administraciniu aktu keliami atitinkami reikalavimai – kelio servitutas turi būti numatytas patvirtintuose teritorijų planavimo dokumentų sprendiniuose, o tuomet apskrities viršininkas savo sprendimu administraciniu aktu ir Vyriausybės nustatyta tvarka nustato servitutą.

Kadangi Žemės įstatymas nukreipia į teritorijų planavimo dokumentus, ginčo sprendimui svarbios yra ir Teritorijų planavimo įstatymo nuostatos. Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalyje nustatyta, kad teritorijų planavimo dokumentai – bendrieji, specialieji ir detalieji planai, kuriuose raštu ir grafiškai pateikti sprendiniai dėl teritorijų, žemės sklypų ar jų grupių tvarkymo, naudojimo ir apsaugos bei teritorijos vystymo reikmių ir sąlygų. Įstatymo 2 straipsnio 37 dalyje nustatyta, kad teritorijų planavimo dokumento sprendinys – raštu arba grafiškai išreikštas teritorijų planavimo uždavinių sprendimo rezultatas, nusakantis vystymo kryptis, erdvinio organizavimo nuostatas, žemės sklypų arba jų grupių, infrastruktūros objektų išdėstymo, naudojimo ir apsaugos sąlygas bei tvarką. Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad detalusis teritorijų planavimas – savivaldybės teritorijos dalių planavimas žemės sklypo riboms nustatyti, naudojimo ir veiklos jame plėtojimo sąlygoms nustatyti, pakeisti arba panaikinti.

II. Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gegužės 24 d. įsakymo „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“ Nr. 30-798 .

Skundžiamu įsakymu vadovaujantis Žemės įstatymo 8 straipsniu bei Vyriausybės 1999 03 09 nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ ir atsižvelgiant į kadastrinius matavimus, direktorius nustatė žemės sklypo duomenis – plotą, ribas, naudojimo būdą ir pobūdį ir kitus reikalavimus, tame tarpe nustatytas ir kelio servitutas (2.2 punktas), suteikiantis teisę bet kuriuo paros metu neatlygintinai naudotis pėsčiųjų taku eiti prie vandens kolonėlės aplinkinių teritorijų gyventojams (t. I, b. l. 7-8, 106-107).

Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Vilniaus rajono savivaldybės administracija ir taryba dėl šio akto nuginčijimo prašo taikyti senatį, teigia, kad byloje yra duomenų, jog apie šį įsakymą pareiškėja yra informuota iš karto po jo priėmimo. Nors šiuo atveju atsakovai nepagrįstai naudoja sąvoką – senaties terminas, senatis, tačiau teismas savo iniciatyva gali spręsti, ar paduodant skundą nebuvo praleisti Administracinių bylų teisenos įstatymo (ABTĮ) 33 straipsnyje nustatyti tokių aktų apskundimo terminai. ABTĮ 33 straipsnis nustato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Pareiškėja skundžia individualaus pobūdžio administracinį teisės aktą – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2005 05 24 įsakymą Nr. 30-798.

Byloje yra Vilniaus apskrities viršininko 2007 03 19 raštas Nr. 20-239 pareiškėjos atstovei L. K. (t. I, b. l. 5-6). Šiame rašte informuojama, kad buvo priimtas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2005 05 24 įsakymas Nr. 30-798, aprašomas šio akto turinys, o būtent, kad juo nebuvo nustatytas kelio servitutas pravažiavimui per gretimą sklypą.

Skundo reikalavimas dėl įsakymo nuginčijimo pateiktas teismui 2007 11 26, kartu nepaduotas prašymas dėl praleisto termino atnaujinimo. Taigi, šis reikalavimas pateiktas teismui praleidus ABTĮ 33 straipsnyje nustatytą akto apskundimo terminą, kartu nepateikiant prašymo dėl termino atnaujinimo, todėl šiuo atveju taikytinas ABTĮ 101 straipsnio 6 punktas ir byla šioje dalyje nutrauktina.

Antra vertus, būtina apibrėžti ir šio ginčijamo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos įsakymo reikšmę sprendžiant kitus pareiškėjos reikalavimus, o būtent reikalavimą įpareigoti atsakovus atlikti veiksmus, kad kelio servitutas būtų įteisintas.

Atsižvelgiant į Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas, o būtent į 19 – 26 straipsnius, bei į minėtas šio įstatymo 2 straipsnio nuostatas nėra pagrindo teigti, kad skundžiamu įsakymu būtų patvirtintas sklypo, kuriame pareiškėja prašo nustatyti kelio servitutą, detalusis planas. Darytina išvada (Žemės įstatymo 23 straipsnio ir kitų teisės aktų nuostatos), kad kelio servitutas, kai jis nustatomas apskrities viršininko sprendimu, gali būti nustatytas tik tuo atveju, jeigu tai numatyta sklypo detaliajame plane. Detalaus planavimo procesas yra viešas, jo metu suinteresuoti asmenys gali teikti prašymus ir pastabas, tame tarpe ir prašymus nustatyti kelio servitutą. Iš bylos duomenų bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovo pasisakymo teisme darytina išvada, kad sklypo detalus planas nėra parengtas.

III. Dėl valstybinės žemės 2005 12 08 panaudos sutarties Nr. K01/2005-1478 nuginčijimo.

Sutartis sudaryta tarp Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir Vilniaus rajono savivaldybės tarybos (t. I, b.l. 26, 27). Šia sutartimi jokie servitutai nenustatomi. Į sutartį perkeltos sąlygos nustatytos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 05 24 įsakymu. Tai civilinio teisinio pobūdžio sutartis, kuria žemės savininkas valstybė perdavė žemės sklypą naudoti savivaldybės tarybai. Sutartis gali būti ginčijama tik bendros kompetencijos teisme pagal bendruosius sutarčių nuginčijimo kriterijus. Pareiškėja ginčyti tokią sutartį neturi reikalavimo teisės, nes ji nėra sutarties šalimi, ir nenurodo, kitų galimų pagrindų, kai sutartį gali ginčyti jos šalimi nesantis asmuo. Dėl to šis reikalavimas negali būti perduotas nagrinėti ir bendros kompetencijos teismui, kaip tai numato Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalies 2 punktas. Pareiškėja nenurodo, kad šioje sutartyje būtų nustatyti kokie nors administracinio pobūdžio sprendimai, pažeidžiantys jos teises. Šioje dalyje byla nutrauktina vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu (kai byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai).

IV. Dėl Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2004 12 08 sprendimo Nr. T3-339 panaikinimo.

Skundžiamas Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimas, kuriuo taryba, vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 26 – 27 punktais, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymu bei išnagrinėjusi 2004 11 26 Seimo kontrolieriaus pažymą Nr. 4D-2004/03-1463 nusprendė nepritarti pažymoje rekomenduojam siūlymui nustatyti privažiavimą prie Aleksandros ir N. K. namo ((duomenys neskelbtini), Vilniuje) servitutą per perduodamą panaudai Vilniaus rajono savivaldybės tarybai žemės sklypą, esantį prie poliklinikos pastato (duomenys neskelbtini), Vilniuje (t. I, b. l. 13).

Pastebėtina, kad skundžiamas sprendimas liečia tik Vilniaus rajono savivaldybės tarybos ir Seimo kontrolieriaus teises ir pareigas vienas kito atžvilgiu. Šis sprendimas tiesiogiai pareiškėjos teisių ir pareigų neįtakoja, nes Vilniaus rajono savivaldybės taryba iš viso neturi jokių teisių spręsti dėl Vilniaus mieste esančių sklypų teritorinio planavimo dokumentų sprendinių, tame tarpe ir dėl servituto nustatymo. Minėta, kad servituto nustatymo administracine tvarka klausimai sprendžiami pagal Žemės įstatymo ir Taisyklių nuostatas. Kitas dalykas, kad čia savivaldybės taryba veikia kaip subjektas pagal panaudos sutartį naudojantis žemės sklypą. Taryba šiuo atveju galėtų palaikyti ar prieštarauti pareiškėjos reikalavimui nustatyti kelio servitutą jos naudojamame sklype detalaus sklypo planavimo procese, tačiau tam, kad būtų priimtas administracinis sprendimas šiuo klausimu (VAVA sprendimas), vis tiek turėtų įvykti pirmiau minėtos administracinės procedūros – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos organizuotas detalaus sklypo planavimo procesas, kurio metu suinteresuotos šalys svarstytų klausimą dėl servituto nustatymo būtinumo.

ABTĮ 5 straipsnyje nustatyta, kad teismas gina tik pažeistą ar ginčijamą asmens teisę ar įstatymų saugomą interesą. Šiuo atveju ginčyti sprendimą galėtų tik subjektas, kurio pasiūlymas šiuo sprendimu buvo atmestas. Pareiškėja ginčyti Tarybos sprendimą neturi reikalavimo teisės, nes esant dabartinei ginčo situacijai, Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimas pareiškėjai jokių teisinių padarinių nesukelia.

Tačiau byla šioje dalyje nutrauktina tuo pagrindu, kad pareiškėja praleido šio akto ginčijimo terminus, nustatytus ABTĮ 33 straipsnyje. Byloje yra Seimo kontrolieriaus 2005 02 15 raštas Nr. 4D-2004/03-1463/3D-619 L. K., iš kurio turinio matyti, kad Seimo kontrolieriui Vilniaus rajono savivaldybės merė pateikė rajono savivaldybės tarybos 2004 12 08 sprendimą Nr. T3-339. Iš Seimo kontrolieriaus gauta medžiaga patvirtina, kad jau tuo metu L. K. atstovavo A. K. pagal įgaliojimą, pareiškėjos vardu padavė skundą Seimo kontrolieriui, kitoms institucijoms (t. I, b. l. 141, 146, 151 – įgaliojimas). Pareiškėjos atstovei 2005 02 15 buvo išsiųstos gautų dokumentų kopijos (t. I, b. l. 236). Taigi, pareiškėjai ir ją atstovaujančiam asmeniui apie ginčijamą Tarybos sprendimą tapo žinoma dar 2005 metų vasario mėnesį, tuo tarpu skundas dėl šio akto panaikinimo paduotas teismui 2007 11 26, o kartu su skundu nepaduotas prašymas dėl termino atnaujinimo. Dėl nurodytų aplinkybių byla dalyje dėl Tarybos sprendimo nuginčijimo nutrauktina ABTĮ 101 straipsnio 6 punkto pagrindu.

V. Dėl reikalavimo įpareigoti atsakovus vykdyti Vyriausybės nutarimus ir nustatyti A. K. kelio servitutą, suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėmis naudojamu keliu privažiavimui prie gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) per valstybinės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

Pirma, teismas pastebi, kad šis reikalavimas nėra konkretus. Atsakovais šioje byloje yra Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Vilniaus rajono savivaldybės administracija ir Taryba bei Vilniaus apskrities viršininko administracija, nenurodyta, kokius Vyriausybės nutarimus turi vykdyti šios institucijos. ABTĮ 37 straipsnio 4 dalis nustato, kad kai skunde pakankamai aiškiai suformuluotas ginčo dalykas, tai teismas gali nurodyti, kas traukiamas proceso šalimi kaip atsakovas. Šiuo atveju teismas atsakovu papildomai įtraukė Vilniaus rajono savivaldybės tarybą, nes buvo pakankamai aiškiai suformuluotas ginčo dalykas šiam atsakovui - prašoma panaikinti Tarybos sprendimą. Tačiau, kas iš atsakovų ir ką turi atlikti tam, kad pagal pirmiau minėtus teisės aktus būtų galima nustatyti servitutą, pareiškėja nenurodo. Teismas negali išeiti iš ginčo dalyko ribų ir nustatinėti, kokias administracines procedūras turėtų atlikti atsakovai.

Antra, teismas nenustatė, kad kokie nors Vyriausybės nutarimai įpareigotų nurodytas institucijas privataus asmens prašymu pradėti procedūras, būtinas servituto nustatymui administracine tvarka, - šiuo atveju gretimo sklypo detalaus planavimo procesą. Prieš tai aprašyta, kokios administracinės procedūros būtinos servituto nustatymui administracine tvarka. Tai yra, kad apskrities viršininkas priimtų sprendimą dėl servituto, servitutas turi būti suplanuotas teritorijų planavimo dokumentuose. Tokia tvarka nustatyta ir Žemės įstatymo 23 straipsnyje ir Vyriausybės 2004 10 14 nutarimu Nr. 1289 patvirtintose Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklėse (Taisyklių 15, 16 punktai).

Servitutas gali būti nustatytas ir teismo sprendimu, kai yra sprendžiamas civilinis ginčas tarp žemės sklypų savininkų bendros kompetencijos teisme, kaip tai numato CK 4.126 straipsnis. Sprendimas nagrinėjamoje byloje neatima galimybės kelti tokį ginčą tarp gretimų sklypų žemės savininkų.

Kiti pareiškėjos atstovų nurodomi motyvai dėl būtinumo nustatyti servitutą, nustatant servitutą administracine tvarka, nėra reikšmingi. Pareiškėjos atstovai teigia, kad poliklinikos pastate gyvena privatūs asmenys, jie naudojasi privažiavimu prie šio pastato, tuo tarpu pareiškėjai tokios galimybės nėra. Tai, pareiškėjos atstovų teigimu, pažeidžia pareiškėjos teises. Valstybinės žemės sklypu pagal panaudos sutartį naudojasi VšĮ Vilniaus rajono centrinė poliklinika. Šios įstaigos administracija, kaip ir bet kuris kitas, kad ir privatus asmuo savo privačiame sklype, gali leisti atskiriems asmenims naudotis savo teisėtai naudojamu žemės sklypu privažiavimui ar kitoms reikmėms. Tai nėra servitutas, tai tik subjekto, naudojančio sklypą, valia ir jo teisė pasirinkti, kaip naudoti sklypą. Ši žemės teisėto naudotojo teisė leisti sklypu naudotis privatiems asmenims nereiškia, kad tokia teisė naudotis sklypu privalomai turi būti suteikta bet kuriam kitam asmeniui, kuris apie tai sužinojo ir pageidauja naudotis svetimu, kad ir valstybei priklausančiu, sklypu.

Taip pat teismas nenustatė, kad pareiškėja neturi jokios galimybės naudotis savo gyvenamojo namo dalimi, nesant privažiavimo per valstybinę žemę būtent prie įėjimo į pareiškėjos namo dalį. Minėta, kad pareiškėjai dalinės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, kuriuo naudojimosi tvarka tarp bendraturčių nenustatyta. Yra du privažiavimai prie namo per privačią žemę. To neneigia ir pareiškėjos atstovės. Tai, kad pareiškėja neva negali naudotis šiais privažiavimais (dėl kitų žemės savininkų veiksmų), nesuteikia teisės besąlygiškai reikalauti kelio servituto privažiavimui per valstybinę žemę. Šiuo atveju pareiškėja neįvertina ir teisėto valstybinės žemės naudojo – poliklinikos teisių ir teisėtų interesų. Tačiau pirmiausia pareiškėja turėjo išnaudoti galimybes tartis su kitais bendro turto savininkais dėl naudojimosi tvarkos sureguliavimo taip, kad tai būtų patogu visiems žemės sklypo savininkams. Bet kuriuo atveju šie pagrindai, kuriais pareiškėja ginčija administracinius aktus, kuriais reikalauja administracine tvarka nustatyti servitutą, yra civilinio teisinio pobūdžio pagrindai, kuriais galima remtis nagrinėjant civilinį ginčą. Pareiškėja teigia, kad nuo seno naudojosi pravažiavimu per sklypą, kuris šiuo metu naudojamas Vilniaus rajono poliklinikos reikmėms. Visų pirma, joks servitutas anksčiau šiam sklypui nebuvo nustatytas ir įregistruotas, todėl ankstesnis naudojimas jokių teisinių pasekmių sukelti negali ir jų nesukelia. Antra, jau minėta, kad Civiliniame kodekse numatyta, kad servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Šiuo atveju galimas civilinis ginčas tarp žemės savininkų, kurio metu pareiškėja įrodinėtų, kad ji negali naudotis gyvenamuoju namu pagal paskirtį, nesant kelio servituto per valstybinės žemės sklypą. Nustatyta, kad privačios žemės, kurios dalis priklauso ir pareiškėjai, savininkai yra įsirengę privažiavimą prie jiems priklausančių namo dalių. Tai patvirtino ir tretysis asmuo L. S. savo paaiškinimuose. Pareiškėja teigia, kad negali naudotis akligatviu, nes kažkuris iš žemės savininkų sklype pastatė tvorą, kito įvažiavimo įrengti negali dėl techninių priežasčių. Tačiau teismo nuomone, pareiškėja neišnaudojo visų galimybių, kad turėtų privažiavimą prie savo namo dalies per jos dalinėje nuosavybėje esantį sklypą. Pareiškėja nereiškė reikalavimų kitiems sklypo savininkams dėl kliūčių privažiuoti sudarymo (tvorų statymo sklype), dėl kitų esamų privažiavimų naudojimo ir iš anksto teigia, kad kiti žemės savininkai nesutiks sudaryti jai sąlygų privažiavimui, todėl reikalauja administracine tvarka nustatyti privažiavimą per valstybei priklausantį žemės sklypą. Toks reikalavimas nepagrįstas nei faktinėmis aplinkybėmis, nei teisės aktų nuostatomis.

Kiek tai susiję su administraciniu ginču, pareiškėjos reikalavimai nustatyti kelio servitutą per valstybės nuosavybėje esantį žemės sklypą galėtų būti sprendžiami detalaus poliklinikos naudojamo sklypo planavimo procese, t.y. detalaus plano rengėjas ar planavimo organizatorius, gavęs pasiūlymus dėl rengiamo detalaus plano jo viešo svarstymo metu (Teritorijų planavimo įstatymo 25 straipsnio 5 dalis), turėtų spręsti, ar pagrįstai pareiškėja reikalauja nustatyti kelio servitutą per valstybinės žemės sklypą, ar ji išnaudojo visas galimybes naudotis nuosavu žemės sklypu ir pan.

Dėl nurodytų aplinkybių reikalavimas įpareigoti atsakovus nustatyti kelio servitutą netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 – 88 straipsniais, 101 straipsnio 1 ir 6 punktais, 127 straipsniu,

n usprendžia:

Nutraukti administracinę bylą dalyje dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2005 05 24 įsakymo Nr. 30-798 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“ panaikinimo.

Nutraukti administracinę bylą dalyje dėl Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2004 12 08 sprendimo Nr. T3-339 panaikinimo.

Nutraukti administracinę bylą dalyje dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos valstybinės žemės panaudos 2005 12 08 sutarties Nr. K01/2005-1478 panaikinimo.

Kitus pareiškėjos A. K. reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu per 14 dienų nuo priėmimo ir paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.