Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Evaldo Gražio ir Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. (toliau – D. K.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme, kuri BK 64¹ straipsnio pagrindu sumažinta vienu trečdaliu, D. K. paskiriant galutinę 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti D. K. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Nukentėjusiojo E. P. civilinis ieškinys patenkintas visiškai, iš D. K. jo naudai priteista 200 (du šimtai) eurų žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

D. K. Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis 2017 m. balandžio 17 d., apie 11.00 val. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), paprašė E. P. duoti pasinaudoti mobilaus ryšio telefonu S. G. S3 mini, kurio IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), tamsiai mėlynos spalvos, nukentėjusiajam E. P. davus pasinaudoti mobilaus ryšio telefonu, šį telefoną paėmė ir su juo pabėgo.Apeliaciniu skundu nuteistasis D. K. prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nuosprendį ir sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę; subendrinti visais jo atžvilgiu priimtais nuosprendžiais jam paskirtas bausmes.Nuteistojo teigimu, jo pagrobtas mobilaus ryšio telefonas nėra tiek vertas, kiek nurodoma skundžiamame nuosprendyje. Nukentėjusysis nepateikė jokių jam priklausančio mobilaus ryšio telefono vertę patvirtinančių duomenų, telefonas yra seno modelio. Be to, apeliaciniu skundu pažymima, kad nuteistasis pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailisi dėl padaryto, dėl ko, jam paskirta bausmė turėtų būti švelninama, subendrinant ją su visais kitais nuteistojo atžvilgiu priimtais nuosprendžiais jam paskirtomis bausmėmis. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nuteistasis ir nuteistojo D. K. gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir juos pagrindžiantiems motyvams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė, teigdama, kad nuteistojo apeliacinio skundo dalis dėl nukentėjusiajam priteisto civilinio ieškinio dydžio yra pagrįsta, siūlė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Nuteistojo D. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Iš Kauno apygardos teismui pateikto apeliacinio skundo, matyti, kad juo nesutinkama su nukentėjusiajam E. P. priteistu turtinės žalos dydžiu – 200 (dviem šimtais) eurų, bei nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausme, teigiant, jog ji yra per griežta. Tokiu būdu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teisėjų kolegija patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu. Kaip nustatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Šią teisės normą detalizuoja BPK 44 straipsnio 10 dalies nuostatos, pagal kurias, kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, baudžiamajame procese turi teisę pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso įstatymo normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso įstatymo normoms. Teismas, priimdamas nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). CK 6.263 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, CPK 178 straipsnio nuostatas, šalis turi įrodyti nuostolių (žalos) dydį, bet jeigu negali to padaryti, tai jų dydį nustato teismas. Šių duomenų kontekste analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad nukentėjusysis E. P. dėl nuteistojo D. K. iš jo (nukentėjusiojo) pagrobto mobilaus ryšio telefono (duomenys neskelbtini) mini buvo pareiškęs 84,86 (aštuoniasdešimt keturių eurų aštuoniasdešimt šešių centų) dydžio civilinį ieškinį (b. t. 1, b. l. 22), kuris skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu buvo patenkintas visiškai, iš nuteistojo priteisiant ne nukentėjusiojo prašomus 84,86 (aštuoniasdešimt keturis eurus aštuoniasdešimt šešis centus), bet 200 (du šimtus) eurų, pažymint, jog nukentėjusiojo pareikšto civilinio ieškinio dydis yra pagrindžiamas byloje esančiais dokumentais. Apeliaciniu skundu nesutinkant su tokia apylinkės teismo argumentacija nurodoma, kad pareikšdamas civilinį ieškinį nukentėjusysis jokių iš jo pagrobto mobilaus ryšio telefono vertę patvirtinančių dokumentų teismui nepateikė, telefonas yra seno modelio, todėl 200 (dviejų šimtų) eurų jis nėra vertas. Vertinant tokius nuteistojo argumentus pažymėtina, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis E. P. apklaustas nebuvo. Nukentėjusysis 2017 m. lapkričio 15 d. Kauno apylinkės teismui pateikė prašymą baudžiamąją bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, papildomai pažymėdamas, kad byloje pareikštą civilinį ieškinį jis palaiko (b. t. 2, b. l. 15). Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, remiantis kuriais, iš jo pagrobto mobilaus ryšio telefono (duomenys neskelbtini) mini, kurio IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), vertė yra 200 (du šimtai) eurų, tačiau šio mobilaus ryšio įsigijimą ir jo vertę patvirtinančių dokumentų (pirkimo čekio) jis neturi (b. t. 1, b. l. 14-15). Jokie telefono vertę patvirtinantys dokumentai nebuvo pateikti ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl neabejotina, jog teismui priimant nuosprendį, reali mobilaus ryšio telefono vertė jo pagrobimo metu, taip ir liko nenustatyta, todėl 200 (dviejų šimtų) eurų turtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajam buvo priteistas nepagrįstai. Nuteistajam D. K. nesutinkant su nukentėjusiajam E. P. priteistu civiliniu ieškiniu, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas, kurio metu buvo aiškinamasi iš nukentėjusiojo E. P. pagrobto mobilaus ryšio telefono (duomenys neskelbtini) mini vertė. Dalyvaujant proceso dalyviams (nukentėjusysis į teismo posėdį neatvyko), teismo posėdžio metu buvo apžiūrėtos internetiniuose tinklalapiuose skelbiamos mobilaus ryšio telefono (duomenys neskelbtini) mini kainos. Nustatyta, kad komentuojamo telefono modelio prekyboje šiuo metu jau nėra, tačiau minimali naujo mobilaus ryšio telefono (duomenys neskelbtini) mini kaina buvo 119 (vienas šimtas devyniolika) eurų (duomenys iš internetinių portalų www.kaina24.lt; www.fortakas.lt; www.gsmarena.lt; www.bigbox.lt). Su tokia minimalia naujo komentuojamo mobilaus ryšio telefono kaina apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu sutiko ir nuteistasis D. K.. Tačiau, sprendžiant iš nukentėjusiojo E. P. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų (pagarsintų pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu) visumos, D. K. iš jo pagrobtas mobilaus ryšio telefonas nebuvo naujas, kas suponuoja pagrįstą išvadą, jog jo vertė pagrobimo iš nukentėjusiojo E. P. metu buvo mažesnė nei naujo. Šių aplinkybių patikslinimui bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu buvo patikrintos naudoto mobilaus ryšio telefono (duomenys neskelbtini) mini kainos, skelbiamos internetiniame portale www.skelbiu.lt. Nustatyta, kad 2018 m. vasario 27 d. paskelbtame skelbime apie parduodamą telefoną (duomenys neskelbtini) mini, jo kaina tesiekia 27 (dvidešimt septynis) eurus, 2018 m. vasario 26 d. skelbime – 49 (keturiasdešimt devynis) eurus, 2018 m. vasario 26 d. skelbime – 30 (trisdešimt) eurų, 2018 m. vasario 26 d. skelbime – 42 (keturiasdešimt du) eurus, 2016 m. vasario 25 d. skelbime – 49 (keturiasdešimt devynis) eurus. Kartu akcentuotina, jog aptartuose skelbimuose fiksuojamos aktualios naudoto mobilaus ryšio telefono (duomenys neskelbtini) mini kainos, kas leidžia teigti, jog šio telefono vertė jo pagrobimo metu 2017 m. balandžio 17 d. buvo didesnė.Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklausus nuteistąjį D. K. šis betarpiškai patvirtino, jog su nukentėjusiojo E. P. pareikštu civiliniu ieškiniu dėl 84,86 (aštuoniasdešimt keturių eurų aštuoniasdešimt šešių centų), t. y. būtent tokia mobilaus ryšio telefono (duomenys neskelbtini) mini verte, jis sutinka. Esant šiems duomenims, atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusysis E. P. jokių dokumentų, patvirtinančių iš jo pagrobto telefono vertę, atitinkančią 200 (du šimtus) eurų (priteistą skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu), nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismams nepateikė, įvertinus atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme nustatytas naujo ir naudoto tokio telefono modelio kainas, skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajam E. P. priteista 200 eurų turtinės žalos suma mažintina iki 84,86 (aštuoniasdešimt keturių eurų aštuoniasdešimt šešių centų), šioje dalyje keičiant Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nuosprendį BPK 328 straipsnio 4 punkto pagrindu (netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai). Kadangi skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu D. K. buvo pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, jo padarytą nusikalstamą veiką vertinant kaip atvirą vagystę, todėl sumažinta iš D. K. pagrobto telefono vertė nuteistojo veiksmų kvalifikavimo nekeičia. Nors apeliaciniu nuteistojo skundu keliamas ir skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu jam paskirtos bausmės individualizavimo klausimas, teigiant, jog jam paskirta bausmė yra per griežta, tačiau sutikti su šiais nuteistojo teiginiais ir jų pagrindu keisti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį, įvertinus pirmosios instancijos teismo motyvus dėl D. K. paskirtos bausmės, nėra pagrindo. Šios išvados kontekste visų pirma pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Remiantis komentuojamo straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įvertina ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, išanalizuodamas kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmę. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Remiantis baudžiamosios teisės teorija šiuo klausimu, vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. spalio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391/2013). Aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, matyti, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę D. K., atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, jo kaltės formą, nusikalstamos veikos tikslus ir motyvus (siekiant savanaudiškų tikslų), nusikalstamos veikos stadiją (veika baigta) bei D. K. asmenybę, konstatuodamas, kad praeityje jis buvo teistas (b. t. 1, b. l. 58-110), naują nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, baustas ir administracine tvarka (b. t. 1, b. l. 111-150), nėra saistomas stipriais socialiniais ryšiais, oficialių pajamų neturi, atsižvelgė į vieną D. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl jos įvykdymo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bei jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Visumos šių aplinkybių pagrindu už nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, padarymą, pirmosios instancijos teismas D. K. skyrė griežčiausią šio straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą, jos dydį nustatydamas artimesnį sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės minimumui. Nesutikti su šiuo apylinkės teismo sprendimu ir švelninti D. K. paskirtą bausmę, parenkant švelnesnę BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmę, teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo. Konstatuojant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad šis teistumas D. K. nėra pirmasis – praeityje už įvairaus pobūdžio ir sunkumo nusikalstamų veikų padarymą jis jau buvo teistas ne kartą, tame tarpe ir už analogiškų nusikalstamų veikų, priskiriamų nusikaltimams ar baudžiamiesiems nusižengimams nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, padarymą. Akivaizdu, kad teisės pažeidimų, susijusių su turtinės naudos sau siekimu, darymas yra nuteistajam būdingo elgesio modelis – praeityje už smulkųjį svetimo turto pagrobimą jis ne kartą buvo baustas ir administracine tvarka. Be to, praeityje D. K. buvo taikytos ir švelnesnio pobūdžio bausmės (areštas, bauda), tačiau akivaizdu, kad teismo parodyto pasitikėjimo jis nepateisino, turėdamas neišnykusį ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, jis ir vėl nusikalto, padarydamas naują apysunkį nusikaltimą, be kita ko, įvykdytą netrukus po analogiškos nusikalstamos veikos (už kurios padarymą D. K. buvo nuteistas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 26 d. nuosprendžiu) padarymo. Po komentuojamo nusikaltimo įvykdymo nuteistojo elgesys teigiama linkme taip pat nebuvo koreguojamas – Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 24 d. nuosprendžiu D. K. buvo pripažintas kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (nusikaltimas padarytas 2017 m. gegužės 5 d.), po D. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos įvykdymo, t. y. 2017 m. balandžio 17 d., jis buvo eilę kartą baustas ir administracine tvarka, tame tarpe ir už iš esmės analogiško pobūdžio administracinių nusižengimų (smulkusis svetimo turto pagrobimas) padarymą (b. t. 1, b. l. 111-151), kas neabejotinai atskleidžia antivisuomenines nuteistojo nuostatas, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad D. K. nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. Esant šių duomenų visumai manyti, jog bausmės tikslai dar gali būti pasiekti be realaus nuteistojo laisvės atėmimo, nėra jokio objektyvaus pagrindo, ką visiškai pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Šios išvados kontekste pastebėtina ir tai, kad informacijos apie piniginių baudų, D. K. skirtų už administracinių teisės pažeidimų/nusižengimų padarymą, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra, jis niekur nedirba, darbo, tuo pačiu ir jokio legalaus pragyvenimo šaltinio neturėjo ir jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu, kas, įvertinus jam inkriminuotos nusikalstamos veikos finansinės naudos gavimo motyvą, leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog nusikalstamų veikų darymas ir iš to gaunamos pajamos yra pagrindinis nuteistojo pragyvenimo šaltinis. Šios išvados kontekste svarbu paminėti ir tai, kad sprendžiant iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių duomenų, jokių pastangų siekiant įsidarbinti D. K. nededa, jų nedėjo ir praeityje – duomenų apie nuteistojo praeityje turėtą darbą nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra, Darbo biržoje paskutinį kartą jis buvo registruotas laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 10 d. iki 2012 m. rugsėjo 17 d. (b. t. 1, b. l. 152, 153), kas visumoje neabejotinai neigiamai charakterizuoja nuteistąjį ir leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog jokių išvadų iš savo išimtinai neigiamo elgesio jis nedaro, pažeidinėja tiek visuomenėje priimtas elementarias elgesio normas, tiek ir įstatymus.Nors apeliaciniu skundu D. K. pažymi, jog savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos jis pripažino ir nuoširdžiai gailėjosi dėl jos įvykdymo, tačiau ši aplinkybė pakankamo pagrindo švelninti skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu jam paskirtą bausmę vėlgi nesudaro. Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė jau buvo įvertinta skundžiamu teismo nuosprendžiu, todėl dar labiau švelninti nuteistajam paskirtą bausmę ar kitaip švelninti jo teisinę padėtį remiantis tais pačiais motyvais, teisinio pagrindo nėra. Motyvuojant šią išvadą pažymėtina, kad nuteistojo prisipažinimas dėl padaryto nusikaltimo ir nuoširdus gailestis skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažintas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, įvertinta nuteistojo atžvilgiu taikant ir BK 64¹ straipsnio nuostatas bei jų pagrindu sumažinant nuteistajam paskirtą bausmę vienu trečdaliu. Įvertinus aukščiau paminėtas nuteistojo D. K. asmenybę bei jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, jo buvusius teistumus ir baustumus administracine tvarka, jo elgesį taikant jam švelnesnio pobūdžio teisines priemones, nuteistajam paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą nėra pagrindo – paskirtoji bausmė nėra per griežta, ji neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant D. K. paskirtą bausmę buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar apelianto asmenybe, kurių pagrindu būtų galima švelninti jo teisinę padėtį taikant bausmės vykdymo atidėjimą, šioje byloje taip pat nenustatyta, todėl nuteistojo apeliacinio skundo prašymas sušvelninti jam paskirtą bausmę atmetamas kaip nepagrįstas. Juo labiau, jog bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu D. K. patvirtino sutinkantis su apylinkės teismo nuosprendžiu jam paskirta bausme bei jos dydžiu, tokiu būdu iš esmės atsisakydamas savo apeliaciniame skunde išdėstyto prašymo sušvelninti jam paskirtą bausmę.Tenkinti nuteistojo prašymą subendrinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę su visais kitais jo atžvilgiu priimtais nuosprendžiais jam paskirtomis bausmėmis, teisinio pagrindo taip pat nėra. Priimant skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį, paskutinieji nuosprendžiai, kuriais D. K. buvo pripažintas kaltu, dar nebuvo įsiteisėję, todėl galimybės subendrinti D. K. skirtą bausmę su ankstesniais nuosprendžiais jam paskirtomis bausmėmis, pirmosios instancijos teismas neturėjo. Analizuojamu atveju klausimas dėl skirtingais nuosprendžiais D. K. paskirtų bausmių subendrinimo turėtų būti sprendžiamas BPK 347 straipsnyje nustatyta tvarka.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiojo E. P. civilinio ieškinio: iš D. K. priteistą turtinės žalos atlyginimą E. P. sumažinti iki 84,86 (aštuoniasdešimt keturių eurų aštuoniasdešimt šešių centų).

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.