- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-14
- Bylos Nr.
- 1A-359-350-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-83-1-00313-2011-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Gaputis, Valdas Petras Meidus, Ričardas Gilys
- Nuteistasis
- A. M., ir D
Pranešėjas Algirdas Gaputis Baudžiamoji byla Nr. 1A-359-350/2012
Teisėja Nijolė Bražiūnienė Baudžiamojo proceso Nr. 1-83-1-00313-2011-4
2012 m. gegužės 14 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš Algirdo Gapučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ričardo Gilio ir Valdo Petro Meidaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. gynėjos O. D. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2012-02-20 nuosprendžio, kuriuo:
A. M. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 str. 6 d. 178 str. 1 d ir nubaustas laisvės apribojimu septyniems mėnesiams, įpareigojant jį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val.; tęsti mokslą.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir D. T., A. K., Ž. T., A. S., tačiau jie apeliacinių skundų nėra pateikę.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. M. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje, aprūpindamas tara bei įrankiais ir iš nusikaltimų vietos išveždamas pagrobtą kurą padėjo D. T. ir A. K., kuriems taip pat padėjo ir Ž. T., 2011 m. liepos 15d., apie 23 val. iš (duomenys neskelbtini) teritorijoje, stovėjusio AB (duomenys neskelbtini) priklausančio krovininio vilkiko Volvo FH12, v.n. (duomenys neskelbtini) kuro bako pagrobti 65 litrus 198,81 Lt vertės dyzelinio kuro, bei, tęsiant nusikalstamą veiką 2011 m. liepos 16 d., apie 1 val. iš (duomenys neskelbtini) degalinės teritorijoje, stovėjusio UAB (duomenys neskelbtini) priklausančio krovininio vilkiko Volvo FH12, v.n. (duomenys neskelbtini) kuro bako pagrobti 300 litrų 1078,55Lt vertės dyzelinio kuro.
A. M. gynėja advokatė O. D. skundžia Rokiškio rajono apylinkės teismo 2012-02-20 nuosprendį ir prašo jos ginamąjį A. M. išteisinti. Nurodo, kad iš visų išvardintų įrodymų, kuriais remiantis, A. M. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis, tik D. T. ir A. K. parodymų patikrinimo vietoje protokoluose yra duomenų apie galimą jos ginamojo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, kurių patikimumas, atsižvelgiant į tai, kad šie asmenys savo parodymų nepatvirtino teisiamojo posėdžio metu, kelia pagrįstų abejonių.
Be to, aplinkybė, kad dalis ikiteisminio tyrimo metu D. T. duotų parodymų, susijusių su D. B. dalyvavimu nusikalstamoje veikoje nepasitvirtino, rodo, kad D. T. parodymai negali būti laikomi patikimais. Nesant kitų įrodymų patvirtinančių A. M. dalyvavimą vagystėse iš AB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) vilkikų apkaltinamasis nuosprendis A. M. atžvilgiu priimtas nepagrįstai.
Apeliacinį skundą pateikusios gynėjos nuomone vien tai, kad A. M. pateikė A. K. tuščius kuro bakus ir žarną, o vėliau šiuos bakus iš A. K. paėmė prie AB (duomenys neskelbtini) sumokėdamas jam už šį kurą, savaime nepatvirtina, kad A. M. suvokė, kad tokiu būdu dalyvauja vagystėje kartu su A. K., D. T. ir Z. T.. Tokia išvada galima tik kaip prielaida, kurią paneigia A. K., D. T. bei Z. T. parodymai teisme. Nei vienas iš šių asmenų nepatvirtino, kad A. M. buvo žinoma, jog A. K., prašydamas paskolinti tuščius kuro bakus ir žarną kurui leisti, taip pat prašydamas atvežti daugiau tuščių bakų kurui supilti ir galiausiai pasiūlydamas šį kurą nupirkti, veikia ne savo, o jų visų vardais. Be to, A. K. paneigė, kad A. M. iš anksto žinojo, jog tušti kuro bakai ir žarna jam reikalingi vagystei. Apeliacinį skundą pateikusios gynėjos tvirtinimu, A. K., D. T. ir Ž. T. parodymai dėl nusikaltimo padarymo aplinkybių iš esmės paneigia, kad A. M. veikė bendrai su jais ir suvokė, kad dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuojamo nusikaltimo padaryme, todėl teismas nepagrįstai atmetė A. M. parodymus, kad jis nesuprato, jog dalyvauja vagystėje ir nukrypo nuo principo „in dubio pro reo“ - jeigu abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai, bei neatsižvelgė į tai, kad teisminio nagrinėjimo metu pasitvirtino jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad jis A. K. pasiūlius šį kurą nupirko, suprasdamas, kad jis tikriausiai vogtas. Atsakomybę už žinomai nusikalstamu būdu gauto turto įgijimą numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 189 str., o tai, kad A. M. iš esmės pripažino padaręs šią veiką rodo, kad jis iš tiesų nebuvo susitaręs su kitais kaltinamaisiais dalyvauti vagystėje, ir nesuvokė, kad jo veiksmai padeda atlikti jau pradėtą vagystę.
Gynėjos nuomone, net jai apeliacinės instancijos teismas laikytų, kad apkaltinamasis nuosprendis A. M. atžvilgiu priimtas pagrįstai, A. M. yra nubaustas per griežtai. Pažymi, kad skirtingai nei skiriant bausmes kitiems nuteistiesiems, parenkant bausmę A. M. pirmosios instancijos teismas nevertino šį nuteistąjį ypatingai gerai charakterizuojančių duomenų.
Teismo posėdyje gynėja prašo skundą tenkinti, prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių įrodymų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą. Tai leidžia konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“, Nr. T-1).
Įrodymai BPK 20 straipsnio prasme yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. BPK 20 str. 4 d. įtvirtinta nuostata reiškia, kad įrodymais gali būti laikomi tik tokie duomenys, kurių patikimumas BPK numatytomis priemonėmis teismo proceso metu gali būti patikrintas. Ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai privalo būti patikrinti ir išanalizuoti teisiamajame posėdyje. Tai reiškia, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, t. y. tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų duotų teisme, o taip pat ištirti rašytinius įrodymus. Pažymėtina ir tai, kad įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patikrinti arba paneigti tiriamas versijas.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga vertinant įrodymus – jie turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Šiuo atveju pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 str. 3 ir 4 d. numatytus reikalavimus. Teisėjų kolegijos nuomone, nuosprendyje išdėstyti įrodymai atitinka jiems keliamus reikalavimus, o įrodymų turinys analizuojamas, aptariant nuteistojo kaltę.
Dėl teismo nustatytų faktinių nusikaltimo padarymo aplinkybių ir kitų apeliacinio skundo argumentų
Apylinkės teismas išsamiai, nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos, kuri inkriminuota A. M. padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo A. M. nusikalstamus veiksmus.
Sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 str. 6 d., padėjėju yra pripažįstamas asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Konstatuojant bendrininkavimą svarbu nustatyti, jog dėl nuskalstamos veikos buvo susitarta iki tos veikos darymo pradžios arba ją darant ir įrodyti, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitais asmenimis tam tikru būdu prie jos prisidėdamas. Tuo tarpu gynėjos nurodomo BK 189 str. 1 d., pagal kurį jos nuomone galėtų būti kvalifikuojama A. M. veika, objektyvieji požymiai pasireiškia iš anksto nepažadėtu svetimo nusikalstamu būdu gauto turto įgijimu, naudojimosi juo arba realizavimu.
Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, apylinkės teismas nustatė, kad A. M. dalyvavo kitų nuteistųjų - A. K. ir Ž. T. kartu su D. T. daromoje nusikalstamoje veikoje jiems padėdamas, t. y. aprūpindamas tara bei įrankiais, skirtais kurui iš krovininių automobilių bakų pagrobti ir transportuoti, o taip pat išveždamas savo transportu iš nusikaltimų vietų kurą talpose, tokiu būdu bendrininkaudamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 str. 1 d. padaryme.
Nesutikti su tokia apylinkės teismo išvada kolegija neturi pagrindo. Tuo tarpu nuteistojo A. M. gynėjos argumentas, jog jos ginamasis su D. T., A. K. ir Ž. T. nebuvo susitaręs ir nieko nežinojo apie jų nusikalstamus ketinimus, paneigtas byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų visuma.
Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuteistasis A. M. savo kaltės dėl dalyvavimo kuro vagystėje nepripažino. Ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad tik vagystės naktį, t.y. 2011-07-15 paskambinus pažįstamam A. K. ir pasiūlius pigiau įsigyti kuro jis nuvažiavo į nurodytą vietą, t.y. prie UAB (duomenys neskelbtini), kur be A. K. buvo D. T. ir Ž. T. bei įsigijo apie 250 litrų dyzelinio kuro, supilstyto į 25-30 litrų talpas už 650 Lt. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu A. M. neneigė supratęs, kad kuras yra vogtas. Tuo tarpu apklausiamas teisiamajame posėdyje A. M. jau aiškino, kad jam važinėjant po (duomenys neskelbtini) miestą, vakare po 21 val. paskambinęs A. K. paprašė paskolinti taros. Todėl jis kartu iš miesto centro su A. K. nuvažiavo į garažą iš kur pastarajam padavė du kanistrus ir žarną. Būnant namuose apie 24 val. vėl sulaukė A. K. skambučio su prašymu paskolinti iki 300 litrų talpos taros, todėl jis atsikėlęs nuvažiavo į garažą ir paėmė 5-6 vienetus 25-30 litro talpos kanistrus ir atidavė A. K. Netrukus grįžęs namo sulaukė pastarojo skambučio su pasiūlymu pirkti kurą. Todėl nuvažiavęs prie UAB (duomenys neskelbtini) įsigijo kuro už 650 ar 600 Lt., nurodydamas, kad nesuprato, kad jo įsigytas kuras yra vogtas.
Tuo tarpu D. T., A. K. ir Ž. T. duodami parodymus ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai ir vienodai paaiškino, kad A. M. dalyvavo aptariamos nusikalstamos veikos padaryme. Savo parodymus patvirtindami dar kartą ne tik parodymų patikrinimo vietoje metu ir akistatų su A. M. metu (išskyrus D. T., kuris atsisakė dalyvauti akistatoje), bet ir papildomų apklausų metu.
Ikiteisminio tyrimo metu, duodami nuoseklius parodymus apie bendrą jų ir A. M. sumanymą grobti kurą iš vilkikų bakų, tiek D. T., tiek. A. K. ir Ž. T. nurodė, kad visi įsėdę į A. M. automobilį važinėjo po Rokiškio miestą ieškodami stovinčių krovininių automobilių. D. T. pažymėjo, kad būtent A. M. jam davė šešiakampį raktą, kuriuo jis atsuko vieno iš krovininio automobilių kuro baką, kad būtent A. M. buvo pasirūpinęs kanistrais ir žarna ir laukdavo prie savo automobilio kur jam kiti nuteistieji nešdavo pripildytas taras dyzelinio kuro. A. K. ir Ž. T. kuro vagysčių aplinkybes iš esmės ikiteisminio tyrimo metu apklausų metų nupasakojo analogiškai, taigi kitų nuteistųjų parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo ne tik nuoseklūs, tačiau ir neprieštaraujantys tarpusavyje. Tuo tarpu teisiamojo posėdžio metu D. T. tenurodė, kad prie krovininio automobilio buvo tik trise, iš kur buvo gauti kanistrai nepamena, o pagrobtą kurą paliko prie kažkokio pastato ir kas jį paėmė nežino (3 t., b.l. 87-88); A. K. jau aiškino, kad A. M. jis apkalbėjo, nes jis vagystėje nedalyvavo, o atvežė tik talpas kurui ir, kad jam tik vėliau buvo paskambinta ir parduotas kuras. Kaip pagrindinę tokių parodymų davimo ikiteisminio tyrimo metu priežastį įvardijo - už kurą gautų pinigų pasisavinimą, vėliau tvirtino, kad tokius parodymus davė dėl pareigūnų atlikusių ikiteisminį tyrimą įtakos, kartu nurodydamas, kad apklausų metu visada dalyvaudavo gynėjas (3 t., b.l. 89-91); Ž. T. parodė, kad stebėdamas aplinką, matė kaip A. M. atvažiavęs autobusiuku perduodavo A. K. kanistrus, į kuriuos jis su draugais A. K. ir D. T. iš krovinių automobilių bakų pildavo dyzelinį kurą, kartu nurodydamas, kad nematė kas kurą pasiėmė ir jokių pinigų už tai negavo (3 t., b.l. 91).
Tai, kad teisiamojo posėdžio metu šie nuteistieji pakeitė parodymus neigdami A. M. dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme ir pagarsinus jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu iš esmės negalėjo nurodyti jokios logiškos jų pakeitimo priežasties bei painiojosi aptariamo įvykio detalėse, kas prieštarauja įrodymų visetui, įskaitant ir teismui pateiktą kuro vagystės vaizdo įrašą, kuriame užfiksuotas vaizdas, kaip dviem asmenims bandant ištraukti žarna kurą iš vilkiko kuro bako, dalis kuro išsilaisto ir po vieno iš jų telefoninio pokalbio prie jų prisijungia dar du vaikinai ir vėl bando leisti kurą, ką ikiteisminio tyrimo metu teikdami parodymus nurodė ir A. K., Ž. T. ir D. T., todėl šių asmenų parodymų pirmosios instancijos teisme pakeitimas vertintinas kaip siekis padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės A. M. ir teismas turėjo pagrindą jais abejoti ir nesiremti nustatant ir vertinant nustatytas faktines bylos aplinkybes.
Akivaizdu, kad visi bendrininkai veikė pagal išankstinį susitarimą, todėl A. M. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 24 str. 6 d. ir 178 str. 1 d. kaip padėjimas pagrobti svetimą turtą. Tuo būdu kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis A. M. veikos kvalifikavimo klausimu ir neįžvelgia pagrindo jo padarytus iš anksto pažadėtus bendrininkams veiksmus vertinti apelianto siūlomu būdu - kaip nusikalstamu būdu gauto turto įgijimą ir realizavimą (BK 189 str.).
Apygardos teismas įvertinęs visas aplinkybes daro išvadą, kad apylinkės teismo nuosprendis pagrįstas įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kaip to reikalauja BPK 301 str. ir nenustatyta, kad būtų pažeistas įrodymų leistinumo bei liečiamumo principas. Jų visetas leido teismui padaryti išvadą dėl A. M. kaltės įrodytumo. Vertinant įrodymus BPK 20 str. 1 ir 5 dalyse numatyti reikalavimai nebuvo pažeisti. Taigi, nors nuteistasis savo kaltės dėl padaryto nusikaltimo nepripažino ir teisminio bylos nagrinėjimo metu įvykio aplinkybes aiškina savaip, tačiau byloje esančiais įrodymais neginčytinai nustatyta, kad A. M. dalyvavo jam inkriminuotoje nusikalstamoje veikoje.
Nepagrįsti nuteistojo A. M. gynėjos apeliacinio skundo argumentai, jog apylinkės teismas, skirdamas jam bausmę, nepakankamai įvertino jį ypatingai teigiamai charakterizuojančius duomenis. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 41, 54 str., nepažeidė. BK 61 str. 2 d. įtvirtinta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Pirmosios instancijos teismas nustatydamas bausmės rūšį ir dydį teisėjų kolegijos manymu šių taisyklių nepažeidė, tinkamai įvertino anksčiau aptartų aplinkybių visumą, ir net nenustačius atsakomybę lengvinančių aplinkybių skyrė laisvės apribojimo bausmę, žymiai mažesnę nei BK 178 str. 1 d. sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis.
Atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes darytina išvada, jog A. M. paskirtoji bausmė nėra per griežta, yra teisinga ir tinkama BK 41 str. numatytiems bausmės tikslams pasiekti. Skirti švelnesnę bausmę nuteistajam nėra teisinio pagrindo.
Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Rokiškio rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
A. M. gynėjos O. D. apeliacinį skundą atmesti.