- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-09
- Bylos Nr.
- 2A-825-755/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-50-3-01635-2014-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Jonaitienė, Eigirdas Činka, Birutė Valiulienė
- Atsakovas
- S. K.
- Ieškovas
- MB „(duomenys neskelbtini)“
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. e2A-825-755/2015
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gruodžio 9 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Eigirdo Činkos, teisėjų Birutės Jonaitienės ir Birutės Valiulienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės S. K. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-48-504/2015 pagal ieškovės MB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovei S. K., dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė MB „(duomenys neskelbtini)“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti ieškovei iš atsakovės S. K. 10000 Lt už suteiktas paslaugas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas - mokėjimo nurodyme nurodytą žyminį mokestį.
Ieškinyje nurodė, kad 2014 m. vasario 1 d. ieškovas MB „(duomenys neskelbtini)“ ir atsakovė S. K. sudarė pavedimo sutartį, kurioje ieškovė įsipareigojo vykdyti pirkėjų paiešką atsakovės nekilnojamam turtui - 1 ha žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su jame esančiu gyvenamuoju namu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei kitais ūkio pastatais, (duomenys neskelbtini) r. (duomenys neskelbtini) km. Sudarytos pavedimo sutarties 5.1 punkte nurodoma, kad atsakovė ne vėliau kaip per 10 dienų nuo preliminarios nekilnojamo turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dienos už suteiktas paslaugas sumokės ieškovei 10000 Lt atlyginimą. Taipogi sutartyje nurodyta, kad jei atsakovė per nurodytą terminą vėluoja sumokėti atlyginimą už ieškovo suteiktas paslaugas, pradedami skaičiuoti 0,04 procentų dydžio delspinigiai nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną praleistą mokėti dieną. Ieškovė pagal pavedimo sutartyje nurodytus įsipareigojimus aktyviai pardavinėjo minėtą žemės sklypą su jame esančiu gyvenamuoju namu ir kitais ūkiniais pastatais. Atsakovės nekilnojamą turtą ieškovas fotografavo, dėjo skelbimus į internetinius skelbimų portalus, laikraščius, bendravo su potencialiais pirkėjais. Atliko visus nurodytus veiksmus kaip ir buvo numatyta pavedimo sutartyje, kad atsakovei priklausantis nekilnojamas turtas būtų parduotas.
Nurodė, kad atsakovė žemės sklypą su jame esančiu gyvenamuoju namu ir kitais ūkiniais pastatais pardavė 2014 m. birželio 19 d., tai patvirtina 2014-07-22 iš VĮ „Registrų centro“ gautas nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, kuriame nurodoma, kad pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta su ieškovės surastais pirkėjais. Po nurodyto nekilnojamo turto pardavimo atsakovė vengė atsiskaityti su ieškove pagal sudarytą pavedimo sutartį, sumokant sutartą atlygį. Atsakovė pažeidė Civilinio kodekso 6.38 str. 1 d., ji nėra sumokėjusi 10000 Lt už suteiktas paslaugas, todėl ši suma priteistina. Be to, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.37 str. ir 6.210 str. ieškovės prašymu iš atsakovės turi būti priteistos ieškovui 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Atsiliepimas
Atsakovė S. K. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškovės ieškinį atmesti. Nurodė, kad su ieškove MB „(duomenys neskelbtini)“ dėl jai priklausiusio nekilnojamojo turto - 1 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) su jame esančiais pastatais: gyvenamuoju namu bei kitais ūkiniais pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) kaime, ji buvo sudariusi tris sutartis: 2012-09-05, kuri galiojo iki 2013-03-05; 2013-03-12, kuri galiojo iki 2013-09-12; 2013-10-01, kuri galiojo iki 2014-04-01. Tikroji šalių valia ir ketinimai buvo - pakeisti, t. y. sumažinti turto pardavimo kainą, nurodytą 2013 m. spalio 1 d. sutartyje, o ne sudaryti naują sutartį. Pavedimo sutarties terminas baigėsi kaip ir buvo sutarta sudarant 2013 m. spalio 1 d. sutartį - 2014 m. balandžio 1 d. Visą nurodytą laikotarpį ji konsultacijų iš MB „(duomenys neskelbtini)“ nekilnojamojo turto klausimais negavo, kaip ir informacijos apie rinkos sąlygas, galinčias turėti įtakos nekilnojamojo turto pardavimui, o būtent, jog jos ketinamo parduoti turto rinkos vertė 60000-70000 Lt, kad už didesnę kainą šio turto parduoti neįmanoma. Pati minėtą sodybą prieš keletą metų įsigijo už 60000 Lt. Taip pat negavo informacijos apie jokį potencialų klientą, informacijos apie pavedimo vykdymą. Todėl mano, kad įgaliotinis savo pareigų, numatytų pavedimo sutartyje, nevykdė. Esant šioms aplinkybėms, įsitikino, jog MB „(duomenys neskelbtini)“ pavedimo neįvykdys ir pati aktyviai ėmė pardavinėti turtą. Pati įdėjo skelbimus 2013 m. gruodžio mėn., dar galiojant 2013 m. spalio 1 d. susitarimui. Tik po to susitiko su būsimais turto pirkėjais, kurie nurodė, kad kaimynystėje atliko rangos darbus, sužinojo, jog parduodama jos sodyba. Minėti pirkėjai pas ją į sodybą buvo atvykę apie keturis kartus, vieną iš jų, su savo giminaičiais. 2014 m. birželio 19 d. buvo sudaryta turto pirkimo - pardavimo sutartis. Turtą - 1 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) su jame esančiais pastatais: gyvenamuoju namu bei kitais ūkiniais pastatais, (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) kaime, pardavė už 60000 Lt. Kadangi pirkėjus surado pati, aktyviai pati pardavinėjo turtą, įsitikinusi, jog įgaliotinis pareigų, numatytų sutartyje, nevykdė. Atsižvelgiant į tai, mano, kad MB „(duomenys neskelbtini)“ neįgijo teisės į atlyginimą. Turtą pardavus už 60000 Lt, atlygis įgaliotiniui 10000 Lt ar 7000 Lt net ir suradus pirkėją neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimų. Nekilnojamojo turto rinkoje susiformavusi praktika,jog tokiu atveju atlygis įgaliotiniui paprastai neviršija 3 procentų nuo parduoto turto vertės, kas sudarytų 1800 Lt. Pardavimo sandorio metu parduodamo turto rinkos vertė tebuvo 10188 Lt, kas reikštų, jog ieškovė prašo priteisti jai iš esmės visą vidutinę parduoto turto rinkos vertę.
Žemesnės instancijos teismas
Rokiškio rajono apylinkės teismas 2015-06-18 sprendimu ieškovės MB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį patenkino iš dalies - priteisė iš S. K. 580 Eur atlygio už paslaugų teikimą bei 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme – 2014-10-02, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 17,38 Eur žyminio mokesčio ieškovės naudai.
Teismas nustatė, kad ginčo šalys buvo sudariusios penkias Pavedimo sutartis – 2012-09-05, 2013-03-12, 2013-01-01 ir dvi 2014-02-01. Nustatė, kad nagrinėjamu atveju yra dvi šalių pasirašytos Pavedimo sutartys, kurių sudarymo data nurodyta 2014-02-01, galiojimo laikas – iki 2014-08-01. Sutarys sudarytos dėl to paties sutarties objekto – 1 ha žemės sklypo su jame esančiais gyvenamuoju namu bei visais ūkio pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini) r. (duomenys neskelbtini) k., priklausančiais atsakovei S. K., pirkėjų paieškos. Sutarčių tekstas tapatus, išskyrus turto pardavimo kainą ir įgaliotinio atlygį (sutartyje, kurioje atsakovės pavardė nurodyta G., kaina 70000 Lt, atlygis – 7000 Lt, sutartyje, kurioje pavardė K., – turto kaina 110000 Lt, atlygis – 10000 Lt). Teismas sprendė, šalių pasirašyta 2014-02-01 Pavedimo sutartis, kurioje parduodamo nekilnojamojo turto kaina nurodyta 110 000 Lt, o atlygis įgaliotiniui už suteiktas paslaugas – 10 000 Lt, nėra akivaizdžiai niekinis sandoris. Kadangi atsakovė reikalavimo pripažinti jos pasirašytą su ieškove 2014-02-01 Pavedimo sutartį pripažinti negaliojančiu sandoriu nepareiškė, duomenų, kad minima sutartis būtų nuginčyta anksčiau, byloje nėra, teismas konstatavo, kad šalių pasirašyta 2014-02-01 Pavedimo sutartis, kurioje parduodamo nekilnojamojo turto kaina nurodyta 110 000 Lt, o atlygis įgaliotiniui už suteiktas paslaugas – 10 000 Lt, galiojimo terminas – 2014-08-01, kuria ieškovas grindžia savo ieškininį reikalavimą, yra galiojantis sandoris. Kadangi 2014-02-01 Pavedimo sutartyje, kurioje nurodyta turto pardavimo kaina – 70000 Lt, o atlygis už paslaugą -7000 Lt, nėra įrašų apie tai, kad šia sutartimi yra keičiama ar tikslinama 2013-10-01 sudaryta sutartis, teismas sprendė, kad atsakovė su ieškove 2014-02-01 sudarė naują Pavedimo sutartį, kuria susitarė dėl esminių sąlygų – turto kaina, galiojimas ir kt. Teismas sprendė, kad labiau tikėtina, kad sutartis, kurioje turto kaina nurodyta 110000 Lt buvo pasirašyta 2014-05-27, kadangi minėtoje sutartyje įrašyta MB “ (duomenys neskelbtini)” buveinės adresas (duomenys neskelbtini), Utena, į kurias, kaip nurodė R. B. ir liudytoja O. P., MB „(duomenys neskelbtini)“ įsikėlė 2014-04-01. Įvertinęs bylos įrodymus, teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovės sodybą nupirkęs asmuo V. J., yra ieškovės surastas pirkėjas, dėl to ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovės jam atlygį, vadovaujantis sutarties 4.1 punktu, laikė nepagrįstu. Byloje iš atsakovės paaiškinimų, liudytojo V. J. parodymų, teismas nustatė, kad atsakovė 2014 m. gegužės mėn. pati sutarė su V. J. dėl savo sodybos jam pardavimo, tad sprendė, kad visiškai tikėtina, kad ji kreipėsi į MB „(duomenys neskelbtini)“ dėl Pavedimo sutarties nutraukimo. Tačiau teismas pripažino, jog tikėtina, kad atsakovė, didindama turto kainą, žinodama jo realią vertę (2014 m. birželio 19 d. sodyba parduota už 60000 Lt), tikėjosi, kad jos turto pirkėjų MB „(duomenys neskelbtini)“ iki sutarties galiojimo pabaigos nesuras, taip išvengiant pareigos mokėti sutartą atlygį įgaliotiniui. Teismas iš byloje nustatytų aplinkybių viseto sprendė, kad atsakovei nebeketinant pardavinėti savo turto, naudojantis MB „(duomenys neskelbtini)“ paslaugomis, turint ieškovo pateiktą informaciją, kad sutarties nutraukimas sutartyje nenumatytas, kad atsakovė vis tiek turi sumokėti sutartą atlygį, jos pasirašyta Pavedimo sutartis 2014-02-01, kurioje atlygis įgaliotiniui nurodytas 10000 Lt, t. y. dar padidintas, neatitiko tikrųjų atsakovės ketinimų, jos valios. Todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovė, esant galiojančiai 2014-02-01 sutarčiai, kurioje turto kaina nurodyta 70000 Lt, atlygis – 7000 Lt, pati, pažeisdama sutarties 3.2. p. surado savo sodybos pirkėją, kuriam turtą 2014 m. birželio 19 d., Žemės sklypo su pastatais pirkimo – pardavimo sutartimi pardavė, todėl ieškovei atsirado pagrindas reikalauti iš atsakovės tinkamo atlyginimo. Tačiau teismas, atsižvelgęs į suteiktų paslaugų pobūdį, sudėtingumą, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str.), ieškovės ieškinį sprendė tenkinti iš dalies ir iš atsakovės priteisti ieškovei 580 Eur atlygį.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė S. K. skundžia Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015-06-18 sprendimą, prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir ieškovės MB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atmesti.
Apeliantė teigia, jog teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl yra naikintinas. Nagrinėjant bylą teisme, nurodo, kad ieškovė ieškinį grindė ne tik ieškinyje nurodytu pagrindu, t. y. 2015-02-01 Pavedimo sutarties, kurioje parduodamo turto kaina 110000 Lt, atlygis 10000 Lt., 5.1. p., bet jau ir 3.2. p., tačiau ieškinio pagrindo, kaip tai nustatyta CPK 141 str., nekeitė. Teigia, kad teismas, iš dalies patenkindamas ieškinį ir remdamasis 2014-02-01 Pavedimo sutartimi, kurioje paduodamo turto kaina 70000 Lt, o atlygis 7000 Lt, kuria jis ieškovės nebuvo grindžiamas, t. y. nebuvo nurodytas toks faktinis juridinis pagrindas, peržengė ieškinio ribas ir pažeidė CPK 135 str. 1 d., 2, 4 p., 265 str. 2 d. numatytas procesinės teisės normas.
Apeliantė nesutinka su teismo išvadomis, kad ji su ieškovė sudarė penkias pavedimo sutartis, taip pat su tuo, kad 2014-02-01 sudarytoje Pavedimo sutartyje, kurioje parduodamo turto kaina 70000 Lt, atlygis 7000 Lt, nėra jokių įrašų apie tai, kad šia sutartimi yra keičiama ar tikslinama 2013-10-01 sudaryta sutartis, todėl buvo sudaryta nauja Pavedimo sutartis. Teigia, kad ji su ieškove sudarė tris pavedimo sutartis: 1) 2012-09-05, galiojo iki 2013-03-05; 2) 2013-03-12, galiojo iki 2013-09-12; 3) 2013-10-01, galiojo iki 2014-04-01. Tiek ieškinyje, tiek teismo posėdžių metu paaiškino, jog dėl parduodamo turto kainos sumažinimo pagal 2013-10-01 su ieškove buvo sutarta anksčiau, tačiau raštu susitarimas buvo sudarytas 2014-02-01 Pavedimo sutartyje. Dėl kitų 2013-10-01 Pavedimo sutarties keitimo sąlygų su ieškove nesitarė. Šias aplinkybes patvirtina ieškovės pateikti išrašai iš skelbimų portalo internete, kad jau 2014 m. sausio mėnesį parduodamo sklypo vertė buvo mažesnė, nei numatyta 2013-10-01 d. Pavedimo sutartyje, t. y. 80000 Lt. Ieškovės darbuotoja O. P. teismo posėdžio metu taip pat paaiškino, jog tik perrašė sutartį, kurioje neatitiko turto pardavimo kaina, sutartyje ji buvo didesnė. Kartu ji paaiškino, jog dėl jokių kitų galiojančių sutarties pakeitimo sąlygų nesitarė. Ieškovės atstovė R. B. taip pat nenurodė, jog buvo tartasi dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Teigia, kad iš esamų sudarytų sutarčių matyti, kad nauja sutartis tarp šalių buvo sudaroma tik pasibaigus prieš tai buvusios galiojimui ir praėjus tam tikram laiko tarpui.
Apeliantė nurodo, kad teismas neatsižvelgė ir nevertino aplinkybės, jog jos su ieškove sudaryta sutartis yra vartojimo sutartis. Šalių individualiai neaptartos vartojimo sutarčių sąlygos laikomos nesąžiningomis pagal CK 6.2284 str. 2 d. išdėstytus kriterijus. Tikrindamas vartojimo sutarčių sąlygas nesąžiningumo aspektu, teismas turi įvertinti, ar neiškreipta vartojimo sutarties šalių interesų pusiausvyra vartotojo nenaudai. CK 6.2284 str. 6 d. nustatyta, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Ieškovės MB „(duomenys neskelbtini)“ savininkė R. B., taip pat ieškovės darbuotoja O. P. su atsakove dėl 2013-10-01 sutarties nutraukimo ir naujos sutarties sudarymo nesitarė. Su O. P. telefonu buvo aptarta tik tai, jog bus pakeista 2013-10-01 numatyta turto pardavimo į mažesnę kainą - 70000,00 Lt. Jokios kitos sutarties pakeitimo sąlygos nebuvo aptariamos ir minimos. O. P. atvyko su sutartimi pas atsakovę į darbą, o ne į namus, nepaisant to, jog minėjo, kad skuba išvykti, pasakė, kad pakeista tik parduodamo turto kaina, todėl jis neturėdama laiko susipažinti su susitarimo turiniu, jį pasirašė. Šios aplinkybės rodo, kad tuo metu negalėjo priimti tinkamo sprendimo, nes nebuvo pateikta visa apsispręsti reikšminga informacija. Ieškovė pasielgė neskaidriai ir nesąžiningai, nes ji, atsakovė, nebuvo informuota, jog buvo be parduodamo turto kainos buvo pakeistos ir kitos galiojančios sutarties sąlygos, t. y. sutarties galiojimo terminas. Iš esmės skyrėsi, kaip paaiškėjo teisminio nagrinėjimo metu, ir sutarties 3.2. p. turinys. Apeliantė teigia, kad esant nurodytoms faktinėms aplinkybėms, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad 2014-02-01 buvo sudaryta nauja Pavedimo sutartis, nes tikrieji šalių ketinimai ir valia buvo raštu įforminti jau vykdomą šalių susitarimą dėl parduodamo turto kainos sumažinimo 2013-10-01 Pavedimo sutartyje. Atsižvelgiant į tai, apeliantė teigia, kad sutartiniai jos ir ieškovės MB „(duomenys neskelbtini)“ santykiai baigėsi 2014-04-01. Apeliantė nurodo, kad kitoje dalyje teismo sprendimo neskundžia, nes išdėstytais motyvais patenkinus apeliacinį skundą, kiti teisiniai argumentai nebetektų prasmės.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė MB „(duomenys neskelbtini)“ prašo apeliacinio skundo netenkinti ir Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015-06-18 sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas neperžengė ieškinio ribų, nes rėmėsi sutartimi, kuria šalis grindė ieškinio faktinį pagrindą. Teismas įvertino faktines sutarčių sudarymo aplinkybes, spręsdamas, kada ieškovei atsirado teisė į atlygį.
Be to, atsiliepimu nurodo, kad atsakovės nuomonė, kad ji, pasirašydama naują sutarties redakciją, įsivaizdavo, kad keičia buvusios sutarties kelis punktus yra niekuo nepagrįsta, atsakovė yra kvalifikuota teisininkė. Ieškovė mano, jog vertinant atsakovės išsilavinimą ir darbo pobūdį, atsakovės dėstomas faktines aplinkybes yra pagrindas vertinti kritiškai. Atsakovės, kaip vartotojos, teisės, sudarant sutartį nebuvo pažeistos. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovė dėl tam tikrų aplinkybių ar ieškovo neteisėtų veiksmų buvo priversta pasirašyti sutartį be galimybės su ja susipažinti ir įsigilinti į jos turinį. Byloje nėra nustatyta, kad ieškovė dėl kokių nors priežasčių skubino atsakovę, reikalavo pasirašyti sutartį nedelsiant. Atsakovė, pasirašydama sutartis jų neskaičiusi, neabejotinai prisiėmė riziką. Laiko neturėjimas nėra pagrindas pasirašyti sutartį nedelsiant. Jeigu atsakovė įsivaizdavo, kad teikiamomis jai pasirašyti sutartimis keičiamos tik kainos, o kitos 2013-10-01 sutarties sąlygos galioja, tai reiškia, kad ji turėjo žinoti, kad nurodytos sutarties terminas baigiasi 2014-04-01. Atsakovės dėstomos aplinkybės laikytinos prasimanymu, siekiant išvengti atsiskaitymo už paslaugas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, sprendimas naikinamas ir byla perduodama pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
CPK 265 straipsnyje įtvirtinta pirmosios instancijos teismo pareiga nustatyti visų byloje pareikštų reikalavimų pagrindą sudarančias faktines bei teisines aplinkybes (CPK 265 str. 1 d.) ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 259 str., 263 str.). Sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus (CPK 265 str. 2 d.).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai nustatė faktinį ieškinio pagrindą (ieškovės nurodytas aplinkybes, kuriomis ši grindė savo reikalavimą). Be to, vertina, kad šio procesinio pažeidimo, atsižvelgiant į priešingai šalies, kuriai pareikštas reikalavimas, teises bylos nagrinėjimo pasinaudoti atitinkamomis teisminės gynybos priemonėmis, negalima ištaisyti apeliacinės instancijos teisme.
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas tarp šalių kilo dėl atsiskaitymo pagal Pavedimo sutartį. Kaip matyti iš ieškovės pareikšto ieškinio turinio, ji reikalavimą priteisti iš atsakovės 10000 Lt grindė suteiktomis paslaugomis tarp šalių pasirašytos 2014-02-01 Pavedimo sutarties, kurioje parduodamo nekilnojamojo turto kaina nurodyta 110000 Lt, o atlygis įgaliotiniui už suteiktas paslaugas – 10000 Lt pagrindu, ieškinyje nurodydama aplinkybes, jog ieškovė atliko visus veiksmus, kaip numatyta Pavedimo sutartyje, o turto, kurį pardavinėjo ieškovė, pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta su ieškovės surastais pirkėjais. Prie ieškinio ieškovė pridėjo įrodymus reikalavimui pagrįsti – paminėtą Pavedimo sutartį. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Pavedimo sutartis, kuria ieškovė grindė savo reikalavimą atsakovei yra galiojantis sandoris, ši sutartis neginčijama įstatymo nustatyta tvarka, taip pat sprendė, kad sutartį pripažinti niekine nėra pagrindo. Tačiau iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas, nepaisydamas šių savo išvadų, ieškovės ieškinį patenkino visai kitos (2014-02-01 Pavedimo sutarties, kurioje pardavimo turto kaina nurodyta 70000 Lt, sprendimo 7 l.), nei nurodyta ieškinyje, Pavedimo sutarties pagrindu. Pirmosios instancijos teismas ištyręs bylos įrodymus nustatė, kad 2014-02-01 Pavedimo sutartis, kurioje atlygis įgaliotiniui nurodytas 10000 Lt, neatitiko tikrųjų atsakovės ketinimų ir jos valios ( b.l. 128, sprendimo 7 l.) ir sprendė, kad esant galiojančiai 2014-02-01 sutarčiai, kurioje turto kaina nurodyta 70000 Lt, atsakovė pažeidė sutarties 3.2 p. nuostatas – pati surado turto pirkėją ir turtą pardavė.
Pagal CPK 135 straipsnį ieškovas kreipdamasis į teismą turi nurodyti savo reikalavimą (ieškinio dalyką) ir aplinkybes, kuriomis grindžia pareikštą reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas). Teisinis ieškinio pagrindas – konkrečios materialiosios teisės normos, reglamentuojančios ginčijamą teisinį santykį, rodo, kaip ginčo santykį teisiškai vertina pats ieškovas, kokį pažeistos teisės gynybos būdą ar būdus prašo teismo taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. N. v. J. M., M. N., bylos Nr. 3K-3-299/2013), tačiau ieškovo nurodyti įstatymai ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui nėra privalomas. Teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo priešieškinio (jei pareikštas) pagrindą ir dalyką bei šiuose procesiniuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes, kuriomis šalis grindžia savo reikalavimus – turi būti nurodyti įrodymai, patvirtinantys ieškovo ir atsakovo išdėstytas aplinkybes (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktai; 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis; 143 straipsnio 3 dalis). CPK 135 straipsnyje, reglamentuojančiame ieškinio turinį, nustatyta, kad ieškinyje turi būti nurodytos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas). CPK 42 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą arba dalyką. Tokia teisė, išskyrus CPK nustatytus atvejus, teismui nėra suteikta. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus, negali daryti ir įtakos dispozityviai ieškovo teisei pasirinkti konkretų pažeistos teisės gynimo būdą. Ieškinio suformulavimas ir jo pateikimas teismui yra išimtinė ieškovo procesinė teisė, kuria jis savo nuožiūra disponuoja (CPK 13 str., 42 str. 1 d.). Teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia svarbiausi ieškinio turinį sudarantys elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Kaip ieškinio dalykas suprantamas ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialusis teisinis reikalavimas, o ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (CPK 135 str. 1 d. 2, 4 p.). Teismas privalo ginčą spręsti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, negali nei pats suformuluoti už ieškovą ieškinio dalyko ir pagrindo, nei, spręsdamas bylas, pakeisti ieškinio dalyko arba faktinio pagrindo ar taikyti alternatyvius pažeistų teisių gynimo būdus (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis). Bylos nagrinėjimo ribas ieškovas turi apibrėžti teismui teikiamame ieškinyje, suformuluodamas jame ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą (CPK 135 str. 1 d.).
Todėl, atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą, pažymėdamas, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė, laisvai disponuodama savo procesinėmis teisėmis, kaip ieškinio pagrindu nesirėmė aplinkybėmis - 2014-02-01 tarp šalių sudaryta Pavedimo sutartimi, kurioje turto pardavimo kaina numatyta 70000 Lt, ir neįrodinėjo aplinkybių, sudarančių pagrindą vadovautis būtent šia sutartimi, apygardos teismas sprendžia, kad atsakovės apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas peržengė pareikštą reikalavimą, savo iniciatyva pakeitė ieškinio pagrinda, nors tai išimtinė šalies teisė, iš esmės yra pagrįstas. Apygardos teismas vertina, kad pirmosios instancijos teismas, neteisingai nustatęs teisminio nagrinėjimo pagrindą, neatskleidė nagrinėjamos bylos esmės, todėl skundžiamas teismo sprendimas naikintinas ir bylą perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Be to, apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovei atlygį Pavedimo sutarties 3.2. punkto pažeidimo pagrindu (b.l. 128), privalėjo išsamiai motyvuoti ir aiškiai nurodyti, kurios 2014-02-01 Pavedimo sutarties 3.2. punkto nuostatas atsakovė pažeidė, kadangi paminėto sutarties punkto nuostatos Pavedimo sutartyse, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skiriasi esmingai. Kaip matyti iš 2014-02-01 Pavedimo sutarties, kurios pagrindu ieškovė grindė savo reikalavimus, 3.2. p. numato, kad įgaliotojas pareiškia ir garantuoja, kad nekilnojamojo turto pardavimo organizavimą perleidžia išimtinai įgaliotiniui, suteikiant jam išimtines nekilnojamojo turto pirkėjų paieškos teises. Tuo atveju, jeigu įgaliotojas savarankiškai ar per trečiuosius asmenis parduoda/perleidžia nekilnojamąjį turtą sutarties galiojimo metu ne įgaliotinio surastam pirkėjui, įgaliotojas įsipareigoja sumokėti įgaliotiniui atlyginimą, numatytą sutarties 5.1. punkte (b.l. 15).
2014-02-01 Pavedimo sutarties, kurios parduodamo turto kaina 70000 Lt, o atlygis įgaliotiniui 7000 Lt, 3.2. p. numatyta, kad įgaliotojas pareiškia ir garantuoja, kad nekilnojamojo turto pardavimo organizavimą perleidžia įgaliotiniui suteikiant jam nekilnojamojo turto pirkėjų paieškos teises. Tuo atveju, jeigu įgaliotojas savarankiškai ar per trečiuosius asmenis parduoda/perleidžia nekilnojamąjį turtą sutarties galiojimo metu ne įgaliotinio surastam pirkėjui, įgaliotojas neįsipareigoja sumokėti įgaliotiniui atlyginimą, numatytą sutarties 5.1. p. (b.l. 39).
Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad teismas atsakovės pažeisto Pavedimo sutarties 3.2. punkto turinį nurodo jį pacituodamas iš 2014-02-01 Pavedimo sutarties (b.l. 128), kurioje turto pardavimo kaina 110000 Lt (b.l. 128), tačiau taip pat sprendime teismas nurodo ir tai, kad atsakovė, esant galiojančiai 2014-02-01 sutarčiai, kurioje turto kaina nurodyta 70000 Lt, atlygis - 70000 Lt, pažeisdama sutarties 3.2. p., pati surado savo sodybos pirkėją, kuriam turtą 2014-06-19 pardavė (b.l. 128). Kadangi atsakovė susirado pirkėją galiojant 2014-02-01 Pavedimo sutarčiai, kur atlygis nurodytas 7000 Lt, todėl ieškovės reikalavimą iš atsakovės priteisti 10000 Lt atlygį, teismas laikė nepagrįstu (b.l. 129). Taigi, pirmosios instancijos teismas iš esmės darydamas nuorodas į skirtingų sutarčių skirtingas sąlygas, sprendimą grindė prieštaringais motyvais. Kurios būtent iš 2014-02-01 Pavedimo sutarčių 3.2. punkto nuostatomis teismas rėmėsi priteisdamas atlygį ieškovei, apygardos teismas negali nustatyti. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas daro įvertindamas tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendime nepateikta išsami įrodymų analizė, leidžianti teigti, kad 2014-02-01 Pavedimo sutartyje, kurioje nurodyta turto pardavimo kaina 70000 Lt, 3.2. punkto nuostatose buvo padaryta tik sutarties korektūros klaida, juolab, kad Pavedimo sutarčių 3.2. punkto nuostatos skiriasi ne tik įgaliotojo įsipareigojimu ar neįsipareigojimu sumokėti įgaliotiniui atlygį, bet įgaliotojo teise perduoti, pabrėžiama, išimtines ( b.l.15) pardavimo organizavimo teises įgaliotiniui (b.l. 15, 39). Sąvokų “išimtinių teisių perdavimo“ ir „teisių perdavimo„ skirtumas nenustatytas, kuo juos skirtųsi, ar nesant išimtinio teisių perleidimo ir tuo pačiu įsipareigojimo mokėti 5.1 numatytą atlygį tas nereikštų, jog Įgaliotojas gali ir pats susirasti pirkėją, o 5.1 nustato atlygio nemokėti be jokių išlygų, nesiaiškinta , nors kolegijos vertinimu, tas reikšminga nustatant bylos esmę.
Esminga ir tai, jog laikant ieškinį galimu tenkinti už teisės perleisti Įgaliotiniui pirkėjų paieškos teises pažeidimą, pagal 2014-02-01 sutartį ,kurioje pardavimo kaina 70000 Lt, sankcija nenustatyta, nes Įgaliotojas neįsipareigoja sumokėti Įgaliotiniui sutarties 5.1 nustatytą atlygį. Ieškovas klausimo procese dėl šios sutarties sąlygos negaliojimo, pakeitimo ar pan. procesine forma nekėlė. Kodėl sutartyje buvo taip nustatyta, kaip ši „korektūros klaida“ padaryta procese netirta, nesvarstyta ar ši išlyga, esant abipusiam sutartinių įsipareigojimų privalomumui, nereikštų Įgaliotojo pareigos mokėti sutarties 5.1 aptartą atlyginimą ribojimo. Analizuojant 3.2. punkto nuostatas visumoje, apygardos teismo vertinimu, pakankamo pagrindo išvadai dėl 2014-02-01 Pavedimo sutarčių teksto ir nuostatų tapatumo nebuvo. Taigi, skundžiamam teismo sprendimui esant prieštaringam ir nepakankamai motyvuotam, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad bylos esmė ir šiuo aspektu nebuvo atskleista.
Pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir/ar pagrįstumą, padarytas faktų vertinimo bei teisės aiškinimo (taikymo) klaidas dažniausiai ištaiso negrąžindamas bylos pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išskyrus atvejus, jei neatskleista bylos esmė, o remiantis byloje pateiktais įrodymais jos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Atsižvelgiant į šioje nutartyje paminėtus argumentus dėl bylos nagrinėjimo ribų, ieškovės ieškinio faktinio pagrindo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė civilinio proceso įstatymą dėl ieškinio pagrindo keitimo, dėl ko neatskleidė nagrinėjamo ginčo esmės, nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam ginčui išspręsti, o apeliacinės instancijos teismas negali ištaisyti šių proceso teisės pažeidimų, kadangi reikalavimų pagrįstumo nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme reikštų faktiškai naują bylos nagrinėjimą, nes pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu bylos tinkamai neišnagrinėjo, be to, dalyvaujantiems byloje asmenims būtų užkirstas kelias pasinaudoti apeliacijos teise, o kasacija yra ribota. Todėl skundžiamas sprendimas naikinamas ir byla grąžinama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).
Kadangi byla grąžinama nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija dėl apeliantės skundo argumentų, susijusių su 2015-02-01 Pavedimo sutarties, kurioje turto pardavimo kaina 70000 Lt, atlygis 7000 Lt, sudarymo aplinkybėmis ir tikslu, taip pat argumentų, susijusių su šios sutarties kvalifikavimu vartojimo sutartimi, nesprendžia ir jų nevertina, nes tai turės būti vertinama nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teisme.
Perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, ginčas iš esmės neišsprendžiamas, todėl bylinėjimosi išlaidos neskirstomos (CPK 93 str.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 18 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.