- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-01-10
- Bylos Nr.
- I-462-281/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03175-2017-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Mefodija Povilaitienė, Donatas Vansevičius, Liudmila Zaborovska
- Atsakovas
- Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos
- Trečiasis asmuo
- K. Matulevičiaus
- Pareiškėjas
- A. M.
- Kategorijos
- 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Donato Vansevičiaus ir Liudmilos Zaborovskos, dalyvaujant atsakovės Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos atstovei Eglei Bareikytei, trečiojo suinteresuoto asmens K. Matulevičiaus firmos „Ryto žvaigždė“ atstovui Kęstučiui Matulevičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovei Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, trečiasis suinteresuotas asmuo K. Matulevičiaus firma „Ryto žvaigždė“, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas A. M. 2017-09-15 paštu teismui pateikė skundą, kuriuo prašo panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos 2017-08-16 sprendimą Nr. (SK-41) SPR-85 „Dėl publikacijoje „Nereikia pykti, jei kas į tavo kakutį pirštu parodo“ („Lazdijų žvaigždė“, 2017-02-24) paskelbtos informacijos“ ir perduoti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai 2017-03-03 A. M. skundą „Dėl visuomenės informavimo priemonės veiksmų, kuriais buvo pažeista A. M. garbė ir orumas“ nagrinėti iš naujo.
Paaiškino, kad pareiškėjas 2017-03-03 kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą, nurodydamas publikacijos „Nereikia pykti, jei kas į tavo kakutį pirštu parodo" teiginius, kurie žeidžia pareiškėjo garbę bei orumą. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo ginčijamame sprendime pateiktu argumentu, jog publikacijoje vartojama daiktavardžių daugiskaita neleidžia vienareikšmiškai jų sieti su pareiškėju, Lazdijų rajono meru, o jais bendrai kritikuojama Lazdijų rajono valdžia, išsakomas subjektyvus autoriaus vertinimas. Pareiškėjo įsitikinimu, sistemingai vertinant ginčo publikaciją matyti, jog joje rašoma būtent apie pareiškėją, straipsnyje vartojamas žodis „tavo“, o ne „jūsų“, tai patvirtina, jog straipsnyje rašoma apie konkretų asmenį, o ne apie Lazdijų rajono valdžią apskritai.
Pažymėjo, kad asmens garbės ir orumo gynimas yra siejamas ne tik su tikrovės neatitinkančių ir žeminančių žinių, bet ir nuomonių, kritikos ar kitokių subjektyvių įsitikinimų skleidimu, kurie gali turėti įtakos viešai nuomonei apie asmenį. Atkreipė dėmesį, jog esant prieštaravimui tarp teisės skleisti informaciją ir teisės į garbės ir orumo gynimą, būtina aiškintis, ar buvo išlaikyta šių konstitucinių vertybių pusiausvyra. Teisė skleisti informaciją ir reikšti savo nuomonę nėra absoliuti, jeigu tikrovės neatitinkantys duomenys apie viešąjį asmenį paskleisti turint tikslą jį įžeisti, pažeminti ar kitaip jam pakenkti, tai pripažįstama teisės į garbę ir orumą gynimo pagrįstumas. Byloje nustatyta, kad ginčo duomenys buvo išspausdinti ir platinti straipsnyje, skirtame visuomenei, todėl ginčo duomenų paskleidimas buvo akivaizdus. Šiuo atveju, ginčo straipsnyje buvo nurodomi tikrovės neatitinkantys ypatingi asmens apie sveikatos būklę duomenys, tokiems duomenims taikoma padidinti privatumo reikalavimai. Straipsnyje pareiškėjas buvo vadinamas kerėpla, lyginamas su caru, pitbuliu ir su Hitleriu, jo darbai vadinami „kakučiais“. Publikacijoje pareiškėjas yra prilyginamas asmeniui, kuris turi priklausomybių, taigi akivaizdu, jog tekste yra skleidžiama žinia, jog pareiškėjas yra psichinis ligonis. Akivaizdu, jog publikacija buvo siekiama skleisti nuomonę ir žinią, kuri yra nesąžininga ir neetiška. Straipsniu siekiama ne informuoti Lazdijų rajono gyventojus, o pakirsti visuomenės pasitikėjimą Lazdijų rajono valdžia nenurodant jokių objektyvių duomenų. Paskleisti duomenys neatitiko tikrovės, todėl pareiškėjo garbė ir orumas buvo pažeisti.
Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
Atsakovė Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad ginčo publikacijos teiginiais bendrai kritikuojama Lazdijų rajono valdžia (vartojama sąvoka „valdžia“), išsakomas subjektyvus autoriaus vertinimas, kad jis nenori, jog vadovautų „ligoniai“, tačiau neteigiama, jog dabar taip yra. Sprendime sutiktina, jog teiginiuose išsakoma arši kritika valdžiai (neįvardijant konkrečių asmenų), tačiau tokią galimybę suteikia VII 9 straipsnyje, Lietuvos Respublikos teismų praktikoje bei EZTT įtvirtintas teisinis reglamentavimas. Pažymėjo, jog nors ir galima būtų sieti straipsnio teiginius su pareiškėjo nurodomomis situacijomis, tačiau tai nereiškia, jog minėti teiginiai yra būtent apie pareiškėją: jis nėra minimas, neįvardijami jo darbai, veiksmai ir pan. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo skunde teismui išsakyta pozicija, jog publikacijoje jis vadinamas psichiniu ligoniu. Pažymėtina, jog formuluotė „sukelia įtarimų“ rodo asmeninį publikacijos autoriaus vertinimą, jo susidariusį įspūdį. Publikacijoje nėra skelbiamos žinios, jog pareiškėjas yra kerėpla, psichinis ligonis, caras, pitbulis, Hitleris ir pan., tačiau išsakoma abstraktaus pobūdžio kritika valdžios (taip pat ir pareiškėjui – Lazdijų rajono merui) atžvilgiu. Vertinant ginčo publikaciją pareiškėjo teisių apsaugos atžvilgiu, pažymėjo, jog pareiškėjas yra viešasis asmuo, o saviraiškos laisvės ribojimas galimas tik išimtiniais atvejais. Remiantis VIĮ 2 straipsnio 79 dalyje pateiktais kriterijais, laikraštis „Lazdijų žvaigždė” yra vietinės spaudos atstovas ir turi ne tik teisę, tačiau ir savo prigimtimi nulemtą pareigą skelbti informaciją, susijusią su vietos savivaldos aktualijomis, meru ir jo priimamais sprendimais.
Teismo posėdyje atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos atstovai palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo K. Matulevičiaus firma „Ryto žvaigždė“ atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, jog Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba priėmė pagrįstą sprendimą, kuriame išdėstė argumentuotus motyvus, todėl prašo teismo šiais motyvais vadovautis ir Žurnalistų etikos 2017-08-16 sprendimą palikti galioti.
Trečiojo suinteresuoto asmens K. Matulevičiaus firmos „Ryto žvaigždė“ atstovas teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Bylos duomenims nustatyta, kad pareiškėjas A. M. 2017-03-03 skundu kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą, prašydamas: 1) ištirti ar žurnalistas S. R. bei viešosios Lazdijų rajono savaitraštis „Lazdijų žvaigždė“, paskelbdami apie A. M. tikrovės neatitinkančius duomenis ir pažemindami jo garbę ir orumą, nepažeidė Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso bei Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo nuostatų ir pasielgė etiškai; 2) imtis atitinkamų Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnyje numatytų priemonių viešosios informacijos rengėjo/skleidėjo atžvilgiu: Lazdijų rajono savaitraščiui „Lazdijų žvaigždė“ taikyti įspėjimą dėl Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso bei Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo nuostatų pažeidimo ir įpareigoti Lazdijų rajono savaitraštį „Lazdijų žvaigždė“ paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją (b. l. 6–9).
Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba 2017-03-20 raštu Nr. (SK-41) S-194 kreipėsi į savaitraštį „Lazdijų žvaigždė“ prašydama pateikti viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) poziciją dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų bei galimybės skundą užbaigti taikiu susitarimu (b. l. 35).
K. Matulevičiaus firma „Ryto žvaigždė“ 2017-04-10 raštu „Dėl paaiškinimų pateikimo“ prašė pareiškėjo A. M. skundą atmesti (b. l. 37–40).
Žurnalistų etikos inspektorius 2017-08-16 sprendimu Nr. (SK-41) SPR-85 nusprendė pripažinti pareiškėjo A. M. skundą dėl publikacijoje „Nereikia pykti, jei kas į tavo kakutį pirštu parodo“ („Lazdijų žvaigždė“, 2017-02-24) paskelbtos informacijos nepagrįstu (b. l. 11 –15).
Byloje yra kilęs ginčas dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas dėl publikacijoje „Nereikia pykti, jei kas į tavo kakutį pirštu parodo“ („Lazdijų žvaigždė“, 2017-02-24) paskelbtos informacijos pripažintas nepagrįstu.
Viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarką, viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, jų dalyvių, žurnalistų ir jų veiklą reglamentuojančių institucijų teises, pareigas ir atsakomybę nustato Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas (redakcija, galiojanti nuo 2017-01-01; toliau – ir VIĮ). Tuo tarpu žurnalistų ir leidėjų elgesio etikos nuostatas įtvirtina Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas, patvirtintas 2005-04-15 žurnalistų ir leidėjų organizacijų atstovų susirinkime (toliau – ir Etikos kodeksas).
Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad Žurnalistų etikos inspektorius yra valstybės pareigūnas, kuris prižiūri, kaip įgyvendinamos šio įstatymo nuostatos. Žurnalistų etikos inspektoriui yra pavesta funkcija nagrinėti suinteresuotų asmenų skundus ir pareiškimus dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo (VIĮ 50 str. 1 d. 1 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pateikęs išaiškinimą, kad Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymu Žurnalistų etikos inspektoriui pavestos funkcijos ir šių funkcijų atlikimui suteikti įgaliojimai (priimti sprendimus dėl nustatytų pažeidimų ir reikalauti nustatyta tvarka juos pašalinti, kt.) suponuoja išvadą, kad Žurnalistų etikos inspektorius yra viešojo administravimo subjektas (ABTĮ 2 str. 4 d.). Todėl Žurnalistų etikos inspektorius, nagrinėdamas asmenų skundus (pareiškimus) dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo, savo veikloje taip pat turi vadovautis ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu (toliau – ir VAĮ) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-03-14 sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-343/2008).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos VIĮ 50 straipsnio 14 dalimi, Žurnalistų etikos inspektorius, išnagrinėjęs gautą skundą (pareiškimą), jeigu skundas ar pareiškimas yra pagrįstas, gali priimti vieną iš VIĮ 50 straipsnio 3 dalyje numatytų sprendimų. Tais atvejais, kai skundas ar pareiškimas pripažįstamas nepagrįstu, Žurnalistų etikos inspektorius privalo raštu motyvuotai atsakyti pareiškėjui (Visuomenės informavimo įstatymo 50 str. 15 d.). Bet kokio sprendimo priėmimo atveju įstatymų leidėjas įpareigoja Žurnalistų etikos inspektorių priimamą sprendimą motyvuoti, aiškiai suformuluoti rezoliucinę dalį. Tam, kad priimtas sprendimas būtų teisingas, Žurnalistų etikos inspektoriui suteikiama teisė ne tik gauti informaciją iš viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų, bet ir valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų (VIĮ 50 str. 2 d. 2-3 p.). Šios teisės suteikimas turi garantuoti Žurnalistų etikos inspektoriaus veiklos nešališkumą ir teisingumą. Nagrinėjant skundą ar pareiškimą nepasinaudojus suteikiama teise arba ja naudojantis nenuosekliai paprastai kyla pagrįsta abejonė, kad tyrimas buvo atliktas vienpusiškai, neišsamiai ir sprendimas, nepriklausomai nuo jo rūšies, nėra pakankamai pagrįstas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556–1594/2008). Tai suponuoja išvadą, kad Žurnalistų etikos inspektorius, nagrinėdamas asmenų skundus dėl galimai pažeistos jų garbės ir orumo, privalo būti aktyvus ir atlikti išsamų skunde nurodytų aplinkybių tyrimą, realiai naudodamasis Visuomenės informavimo įstatymo suteiktais įgalinimais, o šio proceso rezultatai, pagrindžiant juos objektyviais tyrimo metu surinktais duomenimis, turi atsispindėti motyvuotame sprendime.
Vadovaujantis VIĮ 3 straipsnio 3 dalimi, viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. Tuo tarpu VIĮ 19 straipsnio 2 dalis, apibrėžianti neskelbtiną informaciją, nustato, kad draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. Pagal VIĮ 22 straipsnio 8 dalį, viešosios informacijos rengėjai, skleisdami informaciją visuomenei, neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių ir panaudoti tai savanaudiškiems tikslams. Taip pat pažymėtina, kad minėti skleidžiamai informacijai taikomi kriterijai skiriasi priklausomai nuo paskleistos informacijos rūšies (žinia ar nuomonė).
VIĮ 2 straipsnio 33 dalyje nuomonė apibrėžiama kaip visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Tuo tarpu žinia suprantama kaip visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas ar tikri (teisingi) duomenys (VIĮ 2 str. 69 d.). Etikos kodekso 4 straipsnis įtvirtina, kad žinios ir nuomonės turi būti aiškiai skiriamos. Žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai privalo užtikrinti, kad nuomonė būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų ar duomenų. Žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas be žmogaus sutikimo negali skelbti žinių apie privatų to žmogaus gyvenimą, nebent tos žinios yra susijusios su viešuoju asmeniu ir svarbios visuomenei arba yra fiksuojama nusikalstama veika (Etikos kodekso 36 straipsnis).
Analizuojant ginčijamą sprendimą nustatytina, kad atsakovas, vertindamas pareiškėjo skunde nurodytoje publikacijoje paskelbtą informaciją, teisingai taikė nuomonės ir žinių atskyrimo kriterijus ir pagrįstai nustatė, kad teiginiais „<...> tai mūsų tiesiogiai išrinkto mero perdėtai liguistas reagavimas į bet kokią kritiką tiek asmeniškai jo, tiek visos savivaldybės administracijos darbui“, „<...> tai sukelia įtarimų sergant rajono vadovą liga, kurią Valstybinė ligonių kasa savo kataloguose šifruotai žymi F raide: nuo F00 iki F99“, „<...> kam baigsis kantrybė ir garsiai pasakys: nenoriu, kad mano rajonui vadovautų ligoniai“, „<...> tai sukelia įtarimų sergant rajono vadovą liga, kurią Valstybinė ligonių kasa savo kataloguose šifruotai žymi F raide: nuo F00 iki F99“. „O tratinti pinigus iš rajono biudžeto apmokamuose tekstuose, kuriuose tavo kakučius atkapsčiusius asmenis įžeidinėji ir giriesi nebūtais savo pasiekimais, mažiau pavojinga?“, pateikta viešosios informacijos rengėjo nuomonė, o ne žinios. Teismo vertinimu, ginčo publikacijos teiginiais pateikiami retoriniai klausimai, taip pat išreiškiamas publikacijos autoriaus subjektyvus vertinimas. Publikacijoje pateikiami teiginiai nėra konstatuojamojo pobūdžio, todėl jie nepriskirtini žinių kategorijai.
Be to, nagrinėjamu atveju informacija buvo paskleista apie viešąjį asmenį – Lazdijų rajono savivaldybės merą (VIĮ 2 str. 60 d.). Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 9 straipsnyje įtvirtina kiekvieno asmens teisė viešai kritikuoti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, taip pat pareigūnų veiklą. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalyje, kuri kaip numatanti asmens laisvės nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją garantiją yra neatskiriama nuo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios saviraiškos laisvę ir jos apribojimus, savo turiniu iš esmės atitinkančius Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 10 straipsnio 2 dalies nuostatas. Nurodyta, kad saviraiškos laisvės gali būti ribojama kitų teisinių gėrių, taip pat ir asmens garbės bei orumo, gynimo tikslu.
Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus teisių Teismo praktika, konkuruojant dviem teisiniams gėriams (teisei į saviraiškos laisvę ir teisei į asmens garbės bei orumo apsaugą), labai svarbu nustatyti teisingą pusiausvyrą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2006). Saviraiškos laisvė yra vienas esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir viena svarbiausių jos progreso bei kiekvieno individo raidos sąlygų. Ši laisvė, galiojanti su apribojimais, įtvirtintais Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje, taikytina ne tik „informacijai“ arba „idėjoms“, kurios priimamos palankiai, laikomos neužgauliomis ar nevertomis dėmesio, bet ir toms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo. Tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir liberalumo, be kurių nėra „demokratinės visuomenės“, reikalavimai. Konvencijos 10 straipsnyje nustatyta, kad šiai laisvei taikomos išimtys, tačiau jos turi būti aiškinamos griežtai (siaurai), o bet kokių apribojimų reikalingumas turi būti nustatomas įtikinamai (žr. Janowski v. Poland [GC], no. 25716/94, § 30, ECHR 1999-I; Nilsen and Johnsen v. Norway [GC], no. 23118/93, § 43; Kwiecien v. Poland, no. 51744/99, judgment of 9 January 2007).
Svarbią reikšmę saviraiškos laisvės ir asmens garbės bei orumo gynimo kontekste turi atskira subjektų grupė – politikai ir kiti viešieji asmenys (įskaitant valstybės tarnautojus). Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje suformuluotas didesnės politikų tolerancijos kritikai reikalavimas (žr. Lingens v. Austria, judgment of 8 July 1986, Series A no. 103, p. 26, § 42; ir Incal v. Turkey, judgment of 9 June 1998, Reports 1998-IV, p. 1567, § 54). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas civilines bylas dėl visuomenės informavimo priemonėse paskleistos informacijos, pažeidžiančios asmens garbę ir orumą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-687/2004, 3K-3-973/2002, 3K-3-193/2009), kuri aktuali ir nagrinėjamai administracinei bylai. Pažymėta, kad viešo asmens kritika, kad ir kokia griežta ar kandi ji būtų, yra leistina. Taigi viešo ir privataus asmens garbės bei orumo gynimo ribos skiriasi. Dėl to viešasis asmuo turi pakęsti ir toleruoti apie jį skelbiamą kritiką (nors ir nevisiškai tikslią), kuri privataus asmens aspektu galėtų būti vertinama kaip garbės ir orumo pažeidimas.
Nurodyto teisinio reglamentavimo kontekste teismas daro išvadą, kad šiuo atveju visuomenės informavimo priemonėje paskleista autoriaus nuomonė buvo kritiška pareiškėjo atžvilgiu, griežto pobūdžio, tačiau nepažeidžianti pareiškėjo, kaip viešo asmens, garbės ar orumo. Ginčo publikacijoje išreiškiama subjektyvi autoriaus nuomonė pasitelkiant įvairius palyginimus, samprotaujamo pobūdžio pasakojimą bei retorinius klausimus. Vien informacijos pateikimo pobūdis, t. y. pateikiama kandaus, kritiško pobūdžio informacija, savaime nėra pagrindas konstatuoti viešo asmens garbės ar orumo pažeidimo. Pažymėtina, kad nors ginčo publikacijoje kritikuojama pareiškėjo, kaip politikos veikėjo, veikla, tačiau viešas asmuo, eidamas tokias pareigas, prisiima riziką, jog apie jį bus reiškiama įvairių nuomonių, o jo veikla bus kritikuojama ir intensyviai stebima.
Teismo vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo nagrinėti ar buvo pažeistas pareiškėjo asmens privatumas. Pažymėtina, kad ginčo publikacijoje nebuvo atskleista informacija apie pareiškėjo sveikatos būklę. Nors straipsnio autorius išreiškė subjektyvią, kandaus pobūdžio nuomonę apie pareiškėjo veiklą, pasitelkiant palyginimus su sergančiais asmenimis, tai nelaikytina privataus pobūdžio informacija apie pareiškėją. Palyginimais, kurių pagrindu aprašomas asmuo lyginamas su psichikos sutrikimų turinčiais asmenimis, išreikšta subjektyvi autoriaus nuomonė apie pareiškėjo politinę veiklą, tačiau šiuo būdu nėra atskleidžiami konkretūs faktai apie pareiškėjo fizinę ar psichinę būklę. Tokie autoriaus teiginiai, kaip: „ <...> tai sukelia įtarimų <...>“, <...> kuris laikas stebiu iš šono ir laukiu <...>“, rodo autoriaus poziciją, o ne konkrečius atskleidžiamus faktus.
Pastebėtina, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio prasme viešosios informacijos rengėjams nedraudžiamas vaizduojamo objekto savybių padidinimas, perdėjimas, perkeltinės reikšmės pasakymas (hiperbolizavimas), tai patvirtinama ir Lietuvos teismų praktikoje, kurioje nurodoma, kad teisė reikšti savo nuomonę apima ir tam tikro laipsnio faktų perdėjimą (hiperbolizavimą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. ir kt. v. S. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-328/2003). Nepaisant pakankamai įžūlaus ginčo publikacijos pobūdžio, perkeltinių reikšmių ir palyginimų tekste naudojimo, taip pat įvertinant pareiškėjo einamų pareigų pobūdį, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjo garbės ar orumas pažeistas nebuvo.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Žurnalistų etikos inspektorius, įvertinęs viešosios informacijos rengėjo veiksmus, teisingai nustatė, kad analizuojamu atveju viešosios informacijos rengėjas nepiktnaudžiavo teise skleisti informaciją, t. y. neperžengė saviraiškos laisvės ribų. Nagrinėjamoje administracinėje byloje nenustatyta, jog buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, pažeminusi pareiškėjo garbę ir orumą, kas atitinkamai sudarytų pagrindą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui spręsti klausimą dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje numatytų poveikio priemonių taikymo. Ginčijamas sprendimas taip pat atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis, taikytinomis teisės aktų nuostatomis, tinkamai motyvuotas, nurodyta sprendimo apskundimo tvarka, jis pasirašytas įgalioto asmens.
Dėl nurodytų argumentų laikytina, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą 2017-08-16 sprendimą Nr. (SK-41) SPR-85 „Dėl publikacijoje „Nereikia pykti, jei kas į tavo kakutį pirštu parodo“ („Lazdijų žvaigždė“, 2017-02-24) paskelbtos informacijos“ tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas ir naikinti šio sprendimo nei pareiškėjo nurodomais, nei kitais motyvais nėra teisinio pagrindo. Kadangi konstatuotas ginčijamo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio pareiškėjo skundo reikalavimo perduoti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai 2017-03-03 A. M. skundą „Dėl visuomenės informavimo priemonės veiksmų, kuriais buvo pažeista A. M. garbė ir orumas“ nagrinėti iš naujo. Todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d., 133 str., teismas
nusprendė:
pareiškėjo A. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.