- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-10-26
- Bylos Nr.
- 1A-680-238-2010
- Teisminio proceso Nr.
- 52-1-00336-10
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Danguolė Šiugždinytė (pirm.), Gytis Večerskas, Arvydas Stankus
- Nuteistasis
- V. B., V., K. U.
- Nukentėjusysis
- E., E. Ž.
- Advokatai
- Vytautas Gineika
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Arvydo Stankaus, Gyčio Večersko, sekretoriaujant Ingai Kalkauskaitei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, nuteistajam V. B., gynėjui advokatui Vytautui Gineikai, teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 10 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK ) 178 straipsnio 2 dalį (E. S. turto vagystė) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams; pagal LR BK 178 straipsnio 2 dalį (G. S. turto vagystė) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams; pagal LR BK 178 straipsnio 2 dalį (E. Ž. turto vagystė) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos, jas iš dalies sudedant, ir paskirta V. B. galutinė subendrinta bausmė terminuotas laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams. Vadovaujantis LR BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas V. B. sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2010-04-09 iki 2010-07-10. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams, įpareigojant V. B. per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiesiems E. S. ir E. Ž. nusikaltimu padarytą turtinę žalą, ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, pradėti dirbti ar registruotis darbo biržoje.
Iš V. B. ir K. U. solidariai priteista nukentėjusiajam E. S. 88 Lt (aštuoniasdešimt aštuoni litai) nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti. Nepilnamečiui K. U. neturint turto ar uždarbio pakankamai žalai atlyginti ½ dalį žalos dydžio, tai yra 44 Lt (keturiasdešimt keturis litus), šią sumą priteista išieškoti iš jo įstatyminės atstovės M. U..
Iš V. B. ir K. U. solidariai priteista nukentėjusiajam E. Ž. 190 Lt (vienas šimtas devyniasdešimt litų) nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti. Nepilnamečiui K. U. neturint turto ar uždarbio pakankamai žalai atlyginti ½ dalį žalos dydžio, tai yra 95 Lt (devyniasdešimt penkis litus), šią sumą priteista išieškoti iš jo įstatyminės atstovės M. U..
Nuosprendžiu taip pat nuteistas K. U., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
V. B. pagal LR BK 178 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis ir K. U. 2010 m. balandžio 9 d. laikotarpiu tarp 00.00 val. ir 8.30 val. (duomenys neskelbtini), bendrais veiksmais, išdaužę keleivio pusės priekinių durelių stiklą, įsibrovė į kieme stovėjusį E. S. priklausantį automobilį „Audi 80" valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir iš jo pagrobė svetimą turtą - E. S. priklausantį automobilinį kompaktinių diskų grotuvą „Pioneer", kurio vertė 400 Lt, bei automobilinį oro gaiviklį "Ambipur", kurio vertė 18 Lt, taip nukentėjusiajam E. S. padarė 418 Lt turtinę žalą.
Be to, V. B. nuteistas pagal LR BK 178 straipsnio 2dalį už tai, kad jis ir K. U. 2010 m. balandžio 9 d. laikotarpiu tarp 00.00 val. ir 8 val. (duomenys neskelbtini), bendrais veiksmais per bagažinę įsibrovė į namo kieme stovėjusį G. S. priklausantį automobilį „VW Passat" valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš jo priekinės palangės pagrobė svetimą turtą - G. S. priklausančius daiktus: automobilinį kompaktinių diskų grotuvą "Denver", kurio vertė 200 Lt, 20 CD - 10x5 Lt vertės, 8x8 Lt vertės ir lx9 Lt vertės, bendros 123 Lt vertės, su jų dėklu - 10 Lt vertės ir 9 pakelius cigarečių „Minsk", kurių vieno vertė 3 Lt, bendra vertė 27 Lt, taip nukentėjusiajam G. S. padarė 350 Lt turtinę žalą.
Be to, V. B. pagal LR BK 178 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis ir K. U. 2010 m. balandžio 9 d. laikotarpiu tarp 00.00 val. ir 8 val. (duomenys neskelbtini), bendrais veiksmais, išdaužę keleivio pusės priekinių durelių stiklą, įsibrovė į kieme stovėjusį E. Ž. priklausantį automobilį „Honda Civic" valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir iš jo pagrobė svetimą, E. Ž. priklausantį turtą: automobilinį kompaktinių diskų grotuvą „JVC 2000 R", kurio vertė 300 Lt, taip nukentėjusiajam E. Ž. padarė 300 Lt turtinę žalą.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistasis V. B. prašo nuosprendžio dalį, kurioje jis pripažintas kaltu ir nuteistas dėl E. S., G. S. ir E. Ž. turto vagysčių, panaikinti, neįrodžius, kad jis dalyvavo vykdant šias nusikalstamas veikas. Apeliantas tvirtina, kad jis, t. y. V. B., kito nuteistojo K. U. prašymu pavežė pastarąjį iki UAB „(duomenys neskelbtini)“, K. U. į apelianto vairuojamo automobilio bagažinę sudėjo automobilių kompaktinių diskų grotuvus, salone šviestuvus. Paklausus, kur gavo šiuos daiktus, K. U. paaiškino, kad pirko iš narkomano ir nori juos parduoti pažįstamiems. Nuvykus prie UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir susitikus su jam nepažįstamais asmenimis, matė, kaip atvyko policijos automobilis, suprato, kad vyksta kažkas negerai, jo automobilį gali tikrinti pareigūnai, todėl paėmęs iš automobilio mačetę ėmė bėgti, vėliau buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Apklausiamas policijos komisariate paaiškino, kad grotuvai įsigyti iš narkomano, vėliau aiškino, kad į automobilį šiuos grotuvus atnešė K. U., kur jis juos gavo, nežino. Po to sužinojo, kad K. U. nurodęs, jog grotuvus su apeliantu pagrobė iš įvairių automobilių Alytaus mieste. Nuteistasis skunde teigia, kad jis nuolat neigė prisidėjęs prie vagysčių, jo ir K. U. parodymai prieštaravo vieni kitiems, tačiau akistata tarp jo ir kito nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikta, teismo posėdžio metu K. U. ankstesnius parodymus paneigė, nurodė, jog jis, t. y. apeliantas, vagystėse nedalyvavo, bei patvirtino sakęs V. B., kad daiktus nupirko iš narkomano. Apeliantas skunde teigia, kad jis nuosekliai neigė prisidėjęs prie vagysčių, tačiau teismas į tai neatsižvelgė, vadovavosi vien tik kito nuteistojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, todėl apeliantas mano, kad teismas neteisingai vertino visus įrodymus ir taip pažeidė LR BPK 20 str. 2 d., 242 str. 1 d. ir 301 straipsnio reikalavimus.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. B. apeliacinis skundas atmestinas.
Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. LR BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.
Kolegija konstatuoja, kad šiuos įstatymo reikalavimus teismas taikė tinkamai, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai V. B. pripažino kaltu už nusikalstamų veikų - svetimo turto pagrobimą, įsibraunant į automobilius, padarymą ir skyrė jam bausmę.
Pagal Baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Iš esmės nuteistasis ginčija žemesnės instancijos teismo įrodymų, kuriais pagrįsta jo kaltė, vertinimą. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, 3 dalyje – kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, 4 dalyje – kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje remiamasi duomenimis, neatitinkančiais BPK 20 straipsnyje nustatytų duomenų pripažinimo įrodymais sąlygų, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šių reikalavimų teismas nepažeidė. Nuosprendyje teismas nurodė įrodymus, kuriais grindė teismo išvadas dėl apelianto kaltės. Taip pat teismas nurodė motyvus, kuriais remdamasis atmetė nuteistojo nurodytus argumentus dėl jo nekaltumo. Teismas atliko įrodymų vertinimą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolai ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių buvo laikomasi. Kolegija daro išvadą, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Ištyrusi ir įvertinusi visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismo išvada, kad V. B. padarė LR BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas pagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, jog nuteistojo V. B. kaltė įvykdžius E. S., G. S. ir E. Ž. turto vagystes iš nukentėjusiųjų automobilių, įrodyta nuteistojo K. U. ikiteisminio tyrimo metu tyrėjui bei ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, kurie atitinka faktines bylos aplinkybes ir neprieštarauja kitiems bylos duomenims, o taip pat kitais byloje esančiais įrodymais: liudytojų, nukentėjusiųjų apklausose užfiksuotais parodymais, kratos protokole, įvykio vietos apžiūros, V. B. automobilio apžiūros protokoluose užfiksuotais duomenimis. Ikiteisminio tyrimo metu K. U. apklausiamas įtariamuoju patvirtino, jog jis susitiko su V. B., kuris pasiūlė apvogti automobilius, jis sutiko, pirmiausia apvogė automobilį AUDI 80 šviesios spalvos, jis t. y. K. U. stebėjo, ar kas nežiūri, o „(duomenys neskelbtini)“ (V. B.) išdaužė stiklą ir pavogė grotuvą, kurį K. U. užsikišo už ančio, po to apvogė automobilį „WV Passat“ netoli ligoninės prie penkiaaukščio namo – išlupo grotuvą, pavogė 9 pakelius cigarečių, dėklą su CD, prie parduotuvės (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) (V. B.) išdaužė „Honda Civic“ tamsesnės spalvos stiklą, o jis, t. y. K. U., saugojo aplinką, po to (duomenys neskelbtini) (V. B.) grįžo su grotuvu (t. 2, b. l. 7-8). Analogiškus parodymus K. U. davė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 2, b. l. 10-11). Tuo tarpu V. B. parodymai tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nuoseklūs, kito viso proceso metu. Apklausiamas įtariamuoju jis paaiškino, jog vogtus daiktus pirko iš narkomano, o K. U. surado jiems pirkėją, tačiau vėliau parodymus pakeitė, nurodė, jog K. U. prašomas tik pavežė jį iki UAB „(duomenys neskelbtini)“, kur K. U. bandė parduoti magnetolas, išsigando pamatęs atvažiuojantį policijos automobilį ir ėmė bėgti, nes turėjo automobilyje mačetę. Nurodė anksčiau teigęs, kad magnetolas pirko pas narkomaną, siekdamas pagelbėti K. U., jį „dengė“ (t. 1, b. l. 160-161). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme V. B. nurodė, kad K. U. paprašytas atvyko jo pasiimti ir pavežti iki UAB „(duomenys neskelbtini)“, K. U. atsinešė magnetolas, kad jos vogtos, įtarimų nekilo, K. U. nurodė, kad jas pirko iš narkomano, nuvykus į vietą G. S. atpažino pavogtą magnetolą, papurškė dujų balionėliu, išsigandęs, kad mašinoje laiko mačetę, griebęs ją bėgo į mišką. Nurodė, jog ikiteisminio tyrimo metu davęs melagingus parodymus, nes K. U. prašė pasakyti, kad magnetolas jis pirko iš narkomano, ikiteisminio tyrimo metu davė melagingus parodymus, prisipažino, nes buvo šoko būsenos, manė, kad klausia apie ankstesnius nusikaltimus, K. U. jį apkalbėjo. Nors bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme K. U. nurodė, kad jis vienas įvykdė vagystes, o V. B. apkalbėjo, nes su V. B. tą vakarą buvo susipykę ir anksčiau V. B. yra jį apkalbėjęs, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi K. U. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu ir pagarsintais bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, iš kurių matyti, kad tiek apklausiamas pas tyrėją, tiek ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją, K. U. nurodė, jog vagystes iš nukentėjusiųjų automobilių įvykdė kartu su V. B., kad V. B. pasiūlė apvogti automobilius, jis sutiko ir suprasdami vienas kito neteisėtus veiksmus, turėdami bendrą tikslą, bendrai įvykdė nusikaltimus. Apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi šiais parodymais, nes jie atitinka faktines bylos aplinkybes, kitus bylos duomenis. Tuo tarpu K. U. teisme duoti parodymai nelogiški, nenuoseklūs, prieštarauja V. B. teisminio nagrinėjimo metu duotiems parodymams. K. U. teisme teigė, kad tą vakarą buvo susipykęs su V. B., todėl jį apkalbėjo, tačiau ši aplinkybė logiškai prieštarauja kitai nurodytai aplinkybei, kad jau kitą dieną V. B. paprašė pavežti jį iki UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir pastarasis sutikęs. Tuo tarpu V. B. ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, kad K. U. būtų jo prašęs pavežti iki minėtos vietos ir dėl to jie būtų susipykę (t. 1, b. l. 160). Be to, neįtikinamas K. U. teisminio nagrinėjimo metu nurodytas argumentas, jog ikiteisminio tyrimo metu davė melagingus parodymus, nes norėjo V. B. apkalbėti, ir kartu V. B. prašęs, jog pastarasis pasakytų, kad magnetolas pirko iš narkomano, t. y. kad jį, K. U., „dengtų“. Taip pat pažymėtina, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, K. U. nenurodė, kad būtų sakęs V. B., jog magnetolas pirko iš narkomano, kaip skunde teigia nuteistasis, o tai taip pat rodo, kad nuteistųjų teisminio nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme parodymai yra prieštaringi, nenuoseklūs. Jokių aplinkybių, patvirtinančių įtikinamas priežastis, dėl kurių teismas turėtų tikėti būtent teisminio nagrinėjimo metu K. U. duotais parodymais ar V. B. parodymais, byloje nenustatyta. K. U. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtina ir kiti bylos duomenys: įvykio vietos apžiūros protokolai, kratos protokolas, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymai. Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir konstatuoja, kad kaltinamųjų V. B. ir K. U. parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu, pagrįstai vertinti kritiškai, kaip siekis padėti V. B. išvengti atsakomybės.
Apylinkės teismas nurodė trumpus, konkrečius motyvus dėl kurių vadovaujasi K. U. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nurodė bylos duomenų ištyrimu pagrįstus motyvus, dėl kurių nesivadovauja V. B. ir K. U. teisminio nagrinėjimo metu duotais parodymais. Teisėjų kolegija, remdamasi ankščiau išdėstytomis aplinkybėmis, neturi pagrindo su jais nesutikti, todėl laikomas nepagrįstu ir atmetamas skundo argumentas, jog teismas neįvertino byloje esamų įrodymų, neteisingai juos vertino. Atsižvelgiama ir į tą aplinkybę, kad ikiteisminio tyrimo metu, teisme nagrinėjant prokuroro pareiškimą dėl kardomosios priemonės, V. B. pripažino kaltę visiškai ir nurodė, kad gailisi padaręs jam inkriminuojamus nusikaltimus, pažada nenusikalsti, atlyginti nukentėjusiesiems žalą. Nurodė, kad K. U. įkalbėjo padaryti nusikaltimą. Ši aplinkybė užfiksuota teismo posėdžio protokole (t. 1, b. l. 164-165).
Ta aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu, kaip teigia apeliantas, nebuvo atlikta akistata, neduoda pagrindo teigti, jog nuteistasis nepadarė nusikaltimų ar tai, jog tokio procesinio veiksmo atlikimas paneigtų apelianto kaltę. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu tyrimą atliekantis pareigūnas sprendžia, kokius procesinius veiksmus atlikti būtina, o proceso įstatymas nenumato, jog tokį veiksmą – akistatą atlikti privalu.
Nepagrįstas ir atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad apelianto kaltumas nuosprendyje pagrįstas tik K. U. parodymais. Susipažinus su teismo nuosprendžiu matyti, kad jame išdėstyti ir kiti apelianto kaltumą patvirtinantys įrodymai.
Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas, jog V. B. kartu su K. U. bendrais veiksmais įvykdė E. S., G. S., E. Ž. turto vagystes įsibrovę į jiems priklausančius automobilius. Nuteistojo V. B. nusikalstamos veikos pagal LR BK 178 straipsnio 2 dalį kvalifikuotos teisingai.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje, nepažeidė, atsižvelgė į nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, atsakomybę sunkinančią aplinkybę (veika padaryta bendrininkų grupėje) ir skyrė bausmes, žymiai mažesnes nei straipsnio sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis. Skirtas bausmes LR BK 63 str. 1 d., 4 d. pagrindu teismas pagrįstai subendrino jas iš dalies sudėdamas ir skyrė galutinę subendrintą bausmę- laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad V. B. šias veikas padarė anksčiau neteistas, namo bendrijos charakterizuojamas teigiamai, registruotas darbo biržoje ir LR BK 75 straipsnio pagrindu bausmės vykdymą atidėjo, paskirdamas įpareigojimus ir draudimus.
Nuosprendis pagrįstas ir teisėtas, nėra įstatyminio pagrindo jį keisti apeliacinio skundo motyvais. Todėl nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio1 dalies 1 punktu,
n utarė:
Nuteistojo V. B. apeliacinį skundą atmesti.