- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-07-08
- Bylos Nr.
- A-143-1317-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Anatolijus Baranovas (pran.)
- Pareiškėjas
- J. V.
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos dailės muziejaus, Geologijos
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
- Advokatai
- Birutė Rutkauskienė
- Kategorijos
- 6.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas),
trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos dailės muziejaus atstovei advokatei Birutei Rutkauskienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. V. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos dailės muziejui, Geologijos ir geografijos institutui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas J. V. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 8 – 9), kurį patikslino (b. l. 4 – 5), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) 2007 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2807 ,,Dėl pakartotinio pareiškimo“ bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – VSDFV Vilniaus skyrius) 1-ojo pensijų skyriaus 2007 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. 3P-7363 ,,Dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas skyrimo“ ir įpareigoti atsakovą VSDFV pripažinti, kad jo darbo pobūdis atitiko ypatingų darbo sąlygų keliamus reikalavimus, skirti jam priklausančią kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas nuo 1999 m. kovo 3 d. ir apskaičiuoti neišmokėtos kompensacijos dydį.
Pareiškėjas nurodė, kad nuo 1971 m. spalio 1 d. iki 1980 m. gruodžio 5 d. dirbo Dailės muziejuje rentgenologu, o nuo 1982 m. balandžio 1 d. iki 1986 m. lapkričio 27 d. – tuometiniame Geologijos mokslinio tyrimo institute inžinieriumi, vyr. inžinieriumi ir vadovaujančiuoju inžinieriumi. Pareiškėjo tvirtinimu, pateiktos pažymos ir įrašai darbo knygelėje įrodo, kad jo darbo pobūdis tiesiogiai buvo susijęs su rentgeno spinduliais, dirbo I kategorijos kenksmingumo darbo sąlygomis, naudojo specialias apsaugos priemones, gavo atitinkamus darbo užmokesčio priedus. Dėl šių priežasčių jis turi teisę gauti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas.
Atsiliepimas
Atsakovas VSDFV atsiliepimu į skundą (b. l. 44 – 46) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
VSDFV nurodė, kad pareiškėjas 1998 m. gruodžio 29 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas paskyrimo. Pažymėjo, kad pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – Pensijų įstatymas) 67 straipsnio 2 dalies 1 punktą vyrams iki Pensijų įstatymo įsigaliojimo dienos (iki 1995 m. sausio 1 d.) dirbusiems ne mažiau kaip 10 metų požeminius darbus, kenksmingomis darbo sąlygomis ir karštuose cechuose darbus, numatytus Lietuvoje galiojusiame gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąraše Nr. 1 (toliau – Sąrašas Nr. 1), patvirtintame buvusios TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173, kompensacija skiriama ir mokama už 10 metų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267 patvirtinto Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 13 punktu, pareiškėjas, kreipdamasis dėl kompensacijos paskyrimo, privalėjo pateikti darbo ypatingomis sąlygomis trukmę ir pobūdį įrodančius dokumentus, t. y. dokumentus, patvirtinančius, kad darbai, kuriuos jis dirbo, yra priskirtini darbams, numatytiems Sąraše Nr. 1. Teigė, jog pagal buvusio TSRS Valstybinio darbo ir darbo užmokesčio komiteto (kuris turėjo teisę aiškinti Sąrašų Nr. 1 ir Nr. 2 taikymą) 1976 m. balandžio 2 d. išaiškinimo Nr. 5/8 „Dėl TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 patvirtintų Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų, darbas kuriose suteikia teisę į valstybinę pensiją lengvatinėmis sąlygomis ir lengvatinio dydžio, sąrašų taikymo tvarkos“ 9 punktą mokslinio tyrimo organizacijų, prie kurių nebuvo organizuota gamyba, darbuotojai teisės į kompensaciją neturi. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėjas nedirbo mokslinio tyrimo organizacijų bandomosios gamybos rentgeno kabinete ar laboratorijoje, todėl VSDFV Vilniaus skyrius 1999 m. sprendimu Nr. 229 atsisakė skirti pareiškėjui kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas. VSDFV pažymėjo, kad 2007 m. sausio 4 d. sprendimu Nr. (6.5) I-90 atsisakė nagrinėti pareiškėjo pareiškimą skirti kompensaciją, kadangi jis praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje ir Aprašo 27 punkte nustatytą trejų metų terminą teritorinių skyrių sprendimams apskųsti. Pareiškėjo 2007 m. kovo 1 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikti dokumentai, t. y. Lietuvos dailės muziejaus 2007 m. sausio 26 d. raštas bei Geologijos ir geografijos instituto 2007 m. sausio 29 d. raštas Nr. 01-18, patvirtino tuos pačius faktus, kuriuos VSDFV Vilniaus skyrius žinojo priimdamas 1999 m. sprendimą Nr. 229. Teigė, jog pareiškėjui nepateikus naujų dokumentų, turinčių įtakos jo teisei į kompensaciją, VSDFV Vilniaus skyrius be jokio pagrindo dėl to paties klausimo 2007 m. kovo 14 d. priėmė sprendimą Nr. 3P-7363. VSDFV pabrėžė, kad pareiškėjui nepateikus naujų įrodymų ir nenurodžius naujų aplinkybių, susijusių su kompensacijos skyrimu, 2007 m. balandžio 25 d. raštu Nr. (6.5) I-2807 atsisakė nagrinėti pakartotinį jo prašymą.
Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 61 – 63) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
VSDFV Vilniaus skyrius iš esmės išdėstė analogiškus motyvus kaip ir VSDFV atsiliepime į skundą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos dailės muziejus atsiliepime į skundą (b. l. 76) nurodė, kad pareiškėjas nuo 1971 m. spalio 5 d. dirbo Lietuvos TSR Dailės muziejuje rentgenologu. Tais pačiais metais įsigijus rentgeno aparatą, pareiškėjas atliko tapybos kūrinių ir archeologinių radinių rentgenografinę analizę. Rentgeno laboratorija buvo įkurta Parodų rūmuose (dabar – Šiuolaikinio meno centras), patalpose, nepritaikytose rentgeno tyrimui: laboratorijos sienos nearmuotos nei švino plokštėmis, nei baritiniu tinku. Tuo metu Dailės muziejus neturėjo galimybių steigti darbo saugos reikalavimus atitinkančios laboratorijos. Pažymėjo, kad šiomis sąlygomis pareiškėjas dirbo iki 1979 m. Vėliau laboratorija persikėlė į naujas Restauravimo centro patalpas, kuriose rentgeno laboratorija įrengta laikantis visų saugos reikalavimų.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. rugsėjo 28 d. sprendimu (b. l. 93 – 96) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas, spręsdamas bylą, vadovavosi Aprašo 27 punktu ir Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1, 2 dalimis, nustatančiais ginčų dėl kompensacijų nagrinėjimo tvarką. Teismas nustatė, kad VSDFV Vilniaus miesto skyrius sprendimą Nr. 229, kuriuo atsisakyta skirti pareiškėjui kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, priėmė 1999 m. Šis sprendimas registruotu laišku pareiškėjui išsiųstas 1999 m. birželio 2 d. Byloje duomenų, jog pareiškėjas šio sprendimo negavo, nėra. Pareiškėjas VSDFV Vilniaus miesto skyriaus 1999 m. sprendimo Nr. 229 Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka ir terminais neskundė. Pareiškėjas dėl šio sprendimo peržiūrėjimo į VSDFV kreipėsi tik 2006 m. gruodžio 4 d., t. y. praleidęs Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą sprendimui dėl atsisakymo skirti kompensaciją apskųsti. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. liepos 13 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti VSDFV Vilniaus miesto skyriaus 1999 m. sprendimą Nr. 229. Būtent VSDFV Vilniaus miesto skyriaus 1999 m. sprendimas Nr. 229 ir yra teisinis pagrindas nemokėti pareiškėjui kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas. Šio sprendimo teisėtumas nėra paneigtas. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas kartu su pakartotiniu 2007 m. kovo 1 d. prašymu skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas VSDFV Vilniaus skyriui naujų įrodymų, be tų, kurie jau buvo žinomi šiam atsakovui 1999 m. priimant sprendimą Nr. 229, nepateikė. Todėl VSDFV Vilniaus skyrius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 1491 patvirtintos Piliečių ir kitų asmenų aptarnavimo viešojo administravimo ir kitose institucijose pavyzdinės tvarkos (toliau – Tvarka) 33 punktu, privalėjo atsisakyti nagrinėti pakartotinį pareiškėjo prašymą dėl kompensacijos skyrimo, o ne iš naujo vertinti pareiškėjo prašymą skirti kompensaciją. Atsižvelgdamas į tai, teismas nenagrinėjo ir nevertino pareiškėjo skundo argumentų dėl atsisakymo skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo skundžiamas VSDFV 2007 m. balandžio 25 d. sprendimas Nr. (6.5) I-2807, kuriuo atsisakyta nagrinėti pakartotinį pareiškėjo prašymą dėl kompensacijos skyrimo, yra išsamus ir motyvuotas, atitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Pareiškėjas į šį atsakovą kreipėsi iš esmės tapačiu klausimu antrą kartą. Atsakovas, atsisakydamas tenkinti pareiškėjo 2006 m. gruodžio 4 d. prašymą, 2007 m. sausio 4 d. sprendime nurodė tokio sprendimo motyvus, pagrįsdamas juos teisės aktais bei išdėstydamas faktines aplinkybes. Todėl vadovaudamasi Tvarkos 33 punktu VSDFV 2007 m. balandžio 25 d. sprendimu pagrįstai atsisakė nagrinėti pakartotinį pareiškėjo 2007 m. balandžio 23 d. prašymą. Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, padarė išvadą, jog patenkinti pareiškėjo skundo jame nurodytais motyvais nėra įstatymų numatyto pagrindo.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 101) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Nedalyvavo teismo posėdyje, nes negavo pranešimo apie įvyksiantį teismo posėdį, todėl buvo pažeista jo teisė išsamiai pagrįsti teismui savo prašymą dėl kompensacijos skyrimo už ypatingas sąlygas.
Atsiliepimas
2. Teismas net nenagrinėjo jo prašymo dėl darbo ypatingomis sąlygomis, rėmėsi suinteresuotų institucijų atsiliepimų motyvais. Nors pateiktos pažymos ir įrašai darbo knygelėje patvirtina, kad jis dirbo rentgenologu rentgeno laboratorijose su įvairaus tipo rentgeno aparatais kenksmingomis sąlygomis.
Atsakovas VSDFV atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 115 – 116) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Pareiškėjas, kreipdamasis į VSDFV Vilniaus skyrių dėl kompensacijos paskyrimo, privalėjo pateikti darbo ypatingomis sąlygomis trukmę ir pobūdį įrodančius dokumentus, t. y. dokumentus, patvirtinančius, kad darbai, kuriuos jis dirbo, yra priskirtini darbams, numatytiems Sąraše Nr. 1. Kadangi pareiškėjas tokių dokumentų nepateikė, VSDFV Vilniaus skyrius 1999 m. sprendimu Nr. 229 pagrįstai atsisakė skirti jam kompensaciją. Šio sprendimo nustatyta tvarka pareiškėjas neskundė. Jis taip pat neskundė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 13 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl šio sprendimo panaikinimo. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo teisėtumas nebuvo paneigtas, ir jis galioja.
2. Teismas teisingai konstatavo, kad VSDFV 2007 m. sausio 4 d. sprendimas Nr. (6.5) I-90, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo 2006 m. gruodžio 4 d. pareiškimą, kadangi jis praleido 3 metų sprendimo apskundimo terminą, ir 2007 m. balandžio 25 d. sprendimas Nr. (6.5) I-2807, kuriuo atsisakyta nagrinėti 2007 m. balandžio 23 d. pakartotinį pareiškėjo prašymą, kadangi jame nenurodytos naujos aplinkybės, turinčios įtakos pareiškėjo teisei į kompensaciją, yra pagrįsti ir teisėti.
Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 118 – 119) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Iš byloje esančios teismui grąžintos šaukimo dalies matyti, kad pareiškėjui teismo šaukimas asmeniškai pasirašytinai buvo įteiktas 2007 m. rugsėjo 5 d. (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 75 str.). Pagal ABTĮ 78 straipsnio 3 dalį, bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti.
2. Į pareiškėjo prašymą skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas buvo atsakyta VSDFV Vilniaus skyriaus 1999 m. sprendimu Nr. 229, o į jo skundą dėl to, kad VSDFV Vilniaus skyrius atsisakė skirti šią kompensaciją, VSDFV atsakė 2007 m. sausio 4 d. sprendimu Nr. (6.5) I-90, todėl teismas, atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjas 2007 m. kovo 1 d. prašymu kreipdamasis į VSDFV Vilniaus skyrių bei 2007 m. balandžio 23 d. prašymu – į VSDFV nenurodė naujų aplinkybių, sudarančių prašymo pagrindą, pareiškėjo skundą atsisakė patenkinti pagrįstai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos dailės muziejus atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 112) pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Dėl procesinės teisės normų taikymo
Iš bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė nagrinėti bylą teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. posėdyje ir kad teismo šaukimas į šį posėdį pareiškėjui buvo įteiktas tinkamu, t. y. ABTĮ 75 straipsnio 1 dalyje nustatytu būdu (b. l. 81). Iš bylos taip pat matyti, kad 2007 m. rugsėjo 12 d. pareiškėjas padavė teismui prašymą atidėti bylos nagrinėjimą dėl jo išvykimo į komandiruotę, tačiau teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. posėdyje šis pareiškėjo prašymas teismo nebuvo patenkintas, ir byla buvo pradėta nagrinėti iš esmės pareiškėjui nedalyvaujant (b. l. 71, 89-90). Kolegija pažymi, kad, nepatenkindamas pareiškėjo prašymo dėl bylos atidėjimo, teismas nepažeidė ABTĮ 78 straipsnio 1 dalies, 80 straipsnio 1 dalies nuostatų, nes gavęs duomenis apie šaukimo (į teismo 2007-09-18 posėdį) tinkamą įteikimą teismas turėjo teisę nagrinėti bylą iš esmės (78 str. 1 d.), o pareiškėjo neatvykimo į šį teismo posėdį priežastis nesaistė teismo sprendžiant bylos nagrinėjimo atidėjimo klausimą (80 str. 1 d.). Todėl kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepadarė procesinės teisės normų pažeidimo, ir apelianto šiuo klausimu nurodytas argumentas negali būti pripažintas pagrįstu.
Dėl ginčo esmės
Iš bylos matyti, kad pareiškėjas siekia Pensijų įstatymo 67 straipsnyje numatytos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas gavimo tuo faktiniu pagrindu, jog nuo 1971 m. spalio 1 d. iki 1980 m. gruodžio 5 d. Dailės muziejuje rentgenologu, o nuo 1982 m. balandžio 1 d. iki 1986 m. lapkričio 27 d. – tuometiniame Geologijos mokslinio tyrimo institute dirbo sveikatai kenksmingomis darbo sąlygomis (jo darbas buvo susijęs su rentgeno spinduliais). Kolegija pažymi, kad pareiškėjo teisės į nurodytą kompensaciją klausimas Aprašo nustatyta tvarka buvo išspręstas VSDFV Vilniaus skyriaus 1999 m. sprendimu Nr. 229, kuris yra galiojantis teisės aktas ir kuris negali būti kvestionuojamas šioje administracinėje byloje (pažymėtina, kad teismo 2007-07-13 nutartimi buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą dėl reikalavimo panaikinti šį VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą). Kolegija taip pat pažymi, kad Aprašo 13 punkte (2005-07-01 nutarimo Nr. 756 redakcija) nurodyta, kad asmenys, turintys teisę gauti kompensaciją ar jos dalį, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 67 straipsnio 8 ir 9 dalyse nustatyta tvarka kreipiasi dėl kompensacijos į savo nuolatinės gyvenamosios vietos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritorinį skyrių, pateikdami prašymą ir darbo ypatingomis sąlygomis trukmę ir pobūdį įrodančius dokumentus. Nuoroda į ypatingomis sąlygomis trukmę ir pobūdį įrodančių dokumentų pateikimą reiškia, kad atsiradus naujiems dokumentams, įrodantiems minėtų ypatingų darbo sąlygų buvimą, pretenduojantis į nurodytos kompensacijos gavimą asmuo (šiuo atveju pareiškėjas) gali gauti minėtą kompensaciją ir kreipdamasis į minėtą instituciją iš naujo, t. y. pakartotinai. Tačiau iš nagrinėjamos bylos matyti, kad su nauju (2007-03-01 paduotu) prašymu pareiškėjo pateikti dokumentai (Lietuvos dailės muziejaus 2007-01-26 raštas bei Geologijos ir geografijos instituto 2007-01-29 raštas Nr. 01-18) savo turiniu atkartoja šių institucijų 1998 m. gruodžio 10 d. ir 1999 m. sausio 27 d. pateiktus dokumentus, kurie buvo nagrinėjami (vertinami) priimant minėtą 1999 m. sprendimą Nr. 229 (Pensijos byla, b. l. 3, 4, 33, 34). Tai reiškia, kad kartu su 2007 m. kovo 1 d. paduotu parašymu pareiškėjo pateikti dokumentai negali būti laikomi naujais įrodomąją reikšmę turinčiais dokumentais. Todėl pastarasis pareiškėjo prašymas atsakovo ir pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo pripažintas kartotiniu prašymu Tvarkos 33 punkto taikymo prasme.
Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra pagrįstas. Tenkinti pareiškėjo skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.