Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. vasario 8 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d. laisvės atėmimu aštuoneriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo nuo 2008 m. gegužės 3 d. iki 2008 m. gegužės 4 d. bei ekspertizės įstaigoje buvimo nuo 2009 m. kovo 17 d. iki 2009 m. balandžio 2 d. laikas.

Iš M. B. priteista nukentėjusiajai V. D. 7003,78 Lt turtinei ir 50000 Lt neturtinei žalai bei liudytojai V. Š. 498,67 Lt kelionės išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. B. nuteistas už tai, kad 2008 m. gegužės 3 d., apie 6 val. 30 min., pastato, esančio (duomenys neskelbtini), antro aukšto hole, kilusio konflikto metu, peiliu dūrė tris smūgius nukentėjusiajam R. O., padarydamas jam durtines pjautines krūtinės ląstos su kairiojo plaučio ir širdies sužalojimais, kurie komplikavosi širdies tamponada, nuo ko R. O. 2008 m. gegužės 3 d., 7 val., mirė, t. y. tyčia nužudė R. O..

Teismas neteisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, pažeidė BPK 20 str. 4, 5 d. reikalavimus bei priėmė neteisingą sprendimą. Apeliantas neginčija savo veiksmų kvalifikacijos pagal BK 129 str. 1 d., tačiau teigia, kad įvykio metu buvo būtinosios ginties situacija ir jis peržengė jos ribas. Jo nuomone, padaryta nusikalstama veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 28 str. 3 d. ir 129 str. 1 d.

Apeliantas niekada negalėjo provokuoti tokio situacijos, nes žinojo, jog nukentėjusiojo pravardė buvo „boksininkas“, jog šis bendravo su abejotinos reputacijos asmenimis, užsiėmė jaunimo smulkiu reketu ir smulkiomis vagystėmis, prekiavo narkotikais ir buvo agresyvus.

Liudytojas D. V. patvirtino, kad po apelianto ištartų žodžių „na tu čia pavarei“, nukentėjusysis staiga puolė prie apelianto ir pradėjo jį mušti, suduodamas smūgius į įvairias kūno vietas. Tokia situacija apeliantui buvo netikėta, todėl jis peiliu gynėsi nuo staigaus užpuolimo, neturėdamas jokio tikslo kaip nors specialiai sužaloti nukentėjusįjį. Pastarojo smurtiniai veiksmai buvo pavojingi, akivaizdūs ir realūs. Be to, teismas nepagrįstai konfliktinę situaciją įvardijo muštynėmis.

Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad apeliantas pirmasis užpuolė ir pavartojo smurtą prieš nukentėjusįjį. Apelianto nurodytas aplinkybes patvirtina teismo medicinos specialisto išvada (duomenys neskelbtini) ir teismo psichologijos ekspertizės aktas.

Apeliantas tvirtina, kad įvykio metu jo pavartotos gynybos priemonės ir pobūdis aiškiai neatitiko kėsinimo pobūdžio ir pavojingumo.

Jis neneigia, kad įvykio metu buvo išgėręs nedidelį kiekį alkoholio, tačiau tai neturėjo jokios įtakos nusikaltimo padarymui. Pažymi, kad nuo nukentėjusiojo smurto jis būtų gynęsis ir būdamas blaivus. Todėl mano, kad teismas apsvaigimą nuo alkoholio nepagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, numatyta BK 60 str. 1 d. 9 p.

Vadovaudamasis BK 28 str. 4 d. nuostatomis, apeliantas prašo sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę BK 62 str. 2 d. 5 p. ir 3 d. 1 p. pagrindu. Jis charakterizuojamas teigiamai, mokosi aukštojoje mokykloje 4-ame kurse, anksčiau neteistas. Panaikinus atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 str. 1 d. 9 p., kitų jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Po nusikalstamų veiksmų padarymo jis niekur nesislėpė. Dėl patirto šoko negalėdamas iškviesti medikų, tai padaryti prašė kitų asmenų. Jis nuoširdžiai gailisi ir labai pergyvena. Savo veiksmais padėjo išaiškinti nusikaltimo padarymo aplinkybes.

Taip pat, apeliantas, vadovaudamasis BK 50 str. 3 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ nuostatomis bei kasacine nutartimi Nr. 2K-594/2005, prašo paskirti laisvės atėmimo bausmę atlikti atvirojoje kolonijoje, kur jis nepraras ryšio su šeima, galės mokytis, dirbti bei greičiau atlyginti nukentėjusiesiems padarytą žalą.

Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė V. D. atsikirtimu į nuteistojo M. B. apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti ir palikti galioti apygardos teismo nuosprendį. Nukentėjusioji teigia, kad apeliaciniame skunde yra šmeižiamas jos sūnus, o nuteistasis iškraipo faktines bylos aplinkybes. Nuteistojo M. B. aiškinimai apie būtinąją gintį ir (ar) jos ribų peržengimą neatitinka tikrovės bei turi būti atmesti kaip nepagrįsti. Be to, tai parodo, kad jo atgaila yra apsimestinė ir nenuoširdi.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikaltimo padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai M. B. nuteisė už tyčinį R. O. nužudymą. Apeliacinio skundo argumentai apygardos teismo išvadų dėl įrodymų vertinimo bei nusikalstamos veikos kvalifikavimo nepaneigia.

Apeliaciniame skunde nuteistasis M. B. neginčija, kad dėl jo tyčinių veiksmų (smūgių peiliu sudavimo) R. O. buvo atimta gyvybė. Tačiau apeliantas teigia, kad nukentėjusįjį jis nužudė peržengdamas būtinosios ginties ribas.

Pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusią būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo sampratą bei susiformavusią teismų praktiką būtinosios ginties ribų peržengimo klausimas gali iškilti ir privalo būti sprendžiamas tik tada, kai nustatoma, jog egzistavo būtinosios ginties situacija. Tai reiškia, kad nesant šios situacijos, negali būti ir būtinosios ginties peržengimo.

Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai konstatavo, jog konfliktą su nukentėjusiuoju pradėjo pats nuteistasis, kuris ne gynėsi nuo realaus pavojingo kėsinimosi į jo sveikatą, bet padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 str. 1 d.

Byloje neginčytinai nustatyta, kad po R. O. ir I. N. konflikto pastaroji apie, jos nuomone, netinkamą R. O. elgesį papasakojo M. B., kuris, laikydamas rankoje peilį, iš karto nubėgo į restorano antrą aukštą, kuriame buvo R. O.. Kolegija netiki ir todėl atmeta M. B. teiginius, kad jis, eidamas aiškintis santykių su R. O., buvo pamiršęs, jog rankose turi 25,4 cm ilgio peilį. Tokio pobūdžio M. B. parodymus vienareikšmiškai paneigia specialisto išvadoje (t. 1, b. l. 34-41) nurodytas durtinių pjautinių žaizdų ir smūgių skaičius (3 smūgiai), žaizdų kanalų kryptys (iš apačios į viršų arba statmenai). Tokio pobūdžio sužalojimus padaryti smogiant kumščiu, t. y. pamiršus, kad rankoje yra peilis, nėra įmanoma.

Pats apeliantas neneigia, kad turėjo rankoje peilį ir kad juo sužalojo R. O.. Todėl neaišku, kokią reikšmę veikos juridiniam įvertinimui turi ta aplinkybė, kad liudytojai D. V. ir V. Š. nematė M. B. rankose peilio ar kad šio peilio jis niekam nedemonstravo.

Iš nuteistojo, liudytojų D. V., V. Š. ir I. N. parodymų seka, kad ne R. O., o M. B. iš restorano trečio aukšto atbėgo prie nukentėjusiojo, ne R. O., o M. B. turėjo rankoje peilį ir ištarė žodžius ,,na tu čia pavarei“. Todėl apelianto tvirtinimas, kad jis pas R. O. atbėgo su peiliu rankoje ir buvo pastarojo užpultas, prieštarauja teismo nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms ir elementariai logikai.

Byloje iš tiesų nėra nustatyta, kas sudavė pirmą smūgį (R.O. M.B. ar atvirkščiai). Tačiau ši aplinkybė neturi esminės reikšmės sprendžiant M. B. kaltės ir veikos juridinio įvertinimo klausimus. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad R. O., matydamas su peiliu rankoje prie jo besiartinantį agresyviai nusiteikusį M. B., turėjo pagrindą manyti, kad jam yra iškilusi reali ir akivaizdi grėsmė gyvybei ar sveikatai. Tai reiškia, kad jis turėjo teisę pradėti gintis, nelaukdamas kol jam bus suduotas pirmas smūgis, nes priešingu atveju jis jau iš viso nebūtų pajėgęs gintis. Taigi, pati įvykio situacija ir skundžiamame nuosprendyje aptarti liudytojų parodymai bei kiti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad ne M. B., o R. O. buvo būtinosios ginties situacijoje.

Apeliaciniame skunde iškraipomi liudytojo D. V. parodymai. Paminėtas liudytojas niekada netvirtino, kad ,,R. O., nieko nesakydamas, staigiai puolė prie M. B. ir pradėjo jį mušti į įvairias kūno dalis“ (t. 1, b. l. 84-86, 89-91, 92-98; t. 2, b. l. 135-136). Priešingai, vienoje iš savo apklausų (t. 1, b. l. 89-91) jis parodė, kad ,,M. B. padarė tokį judesį kaip pultų ant R. O., bet kažkokio ryškaus smūgio nepastebėjau. Iš karto po to jie susikibo mušdami vienas kitą kumščiais“. Teisme šio liudytojo parodymai nebuvo tokie konkretūs. Tačiau ir šiuo atveju jis nenurodė, kad R. O. užpuolė nuteistąjį.

Iš apeliacinio skundo turinio taip pat matyti, kad nuteistasis sąmoningai sau naudinga linkme interpretuoja konflikto priežastis ir klaidingai aiškina konflikto bei teisės į būtinąją gintį pradžią. Kolegija jau pasisakė, kad būtent M. B. užpuolė su draugais besikalbantį ir konfliktuoti nesiruošiantį R. O..

Apeliantas, nukrypdamas į žodžių ,,na tu čia pavarei“ prasmės aiškinimus ir intonacijos vertinimus, nukentėjusiojo asmenybės neigiamą apibūdinimą, kuris nėra pagrįstas jokiais objektyviais bylos duomenimis, nutyli esminę šioje byloje aplinkybę, kad būtent jis su peiliu rankoje pribėgo prie ramiai su draugais sėdinčio nukentėjusiojo ir ištarė paminėtus žodžius. Toks nukentėjusiojo bei nuteistojo elgesys ir jo (M. B.) pasakyti žodžiai leidžia daryti išvadą, kad konflikto priežastimi buvo nuteistojo veiksmai. Būtent tokią abejonių nekeliančią išvadą ir padarė pirmosios instancijos teismas.

Skundžiamame nuosprendyje, nors ir kitais motyvais (nurodant, kad R. O. buvo nužudytas abipusių muštynių metu), padaryta iš esmės teisinga išvada, kad M. B. nebuvo būtinosios ginties situacijoje. Todėl jis negalėjo viršyti būtinosios ginties ribų. Kolegija jau pasisakė, kad šioje situacijoje teisę į būtinąją gintį turėjo R. O., o ne apeliantas. Tokios išvados nepaneigia teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės akto aprašomojoje dalyje ekspertų tikimybės lygio teiginys, kad ,,teisiamasis pradžioje buvo susirūpinęs dėl merginos, tačiau pajutęs pavojų savo sveikatai, galėjo būti išgąsčio būsenoje ir buvo priverstas gintis“. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų (to nenurodo ir ekspertai), kurie būtų leidę nuteistajam manyti, jog jo gyvybei ir sveikatai gresia pavojus.

Todėl kvalifikuoti nuteistojo veiką pagal BK 28 str. 3 d. ir 129 str. 1 d. nėra teisinio pagrindo.

Iš tiesų, skundžiamame nuosprendyje nėra nurodyta, kad M. B. apsvaigimas nuo alkoholio (jam nustatytas 1,45 promilės girtumas) turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Tačiau pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę pagrįstai pripažino M. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Pats apsvaigimo nuo alkoholio faktas nustatytas atlikus specialų tyrimą (panaudojant alkoholio kiekio matuoklį). Kolegija taip pat daro išvadą, kad būtent apsvaigimas nuo alkoholio didele dalimi lėmė spontanišką ir neadekvačią nuteistojo reakciją į jau pasibaigusį konfliktą tarp R.O. ir I. N.. Tokia nuteistojo reakcija, jo veiksmų pobūdis (bėgimas, laikant rankoje peilį, ieškoti R. O.) ir smurto intensyvumas (peiliu suduoti trys smūgiai) leidžia daryti išvadą, kad apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikaltimo padarymui.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistojo prašymas švelninti bausmę yra siejamas su BK 28 str. 3 d., 4 d. ir BK 62 str. nuostatų taikymu ir jau aptartos atsakomybę sunkinančios aplinkybės tariamai nepagrįstu inkriminavimu. Nesant pagrindo taikyti BK 28 str. 3 d. nuostatas, nėra teisinio pagrindo M. B. taikyti BK 62 str. nuostatų.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes, tarp jų ir nuteistojo teigiamą asmenybę, dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimą.

Nuteistajam paskirta bausmė yra netgi trimis metais mažesnė už nusikaltimo, numatyto BK 129 str. 1 d., sankcijos vidurkį. Dar labiau ją švelninti nėra pagrindo.

BK 50 str. 3 d. nustatyta, kad bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. M. B. yra nuteistas už labai sunkaus nusikaltimo padarymą. Todėl keisti nuosprendį, paskiriant laisvės atėmimo bausmę atlikti atviroje kolonijoje, taip pat nėra teisinio pagrindo. Toks sprendimas neprieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.15 p. nuostatoms ir apeliaciniame skunde paminėtoje kasacinėje nutartyje Nr. 2K-594/2005 formuojamai teismų praktikai.

Nuosprendis apeliacinio skundo ribose teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti skundą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Nuteistojo M. B. apeliacinį skundą atmesti.