Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Evaldas Gražys rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. Š. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nutarimo R. Š. administracinio teisės pažeidimo byloje ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Š. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nutarimu buvo pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 163² straipsnio 3 dalį 1737,72 Eur bauda su 627,3 litrų dyzelino ir trijų 200 litrų talpos metalinių talpų konfiskavimu. Administracinė nuobauda R. Š. paskirta už tai, kad jis 2013-12-06 d. apie 11 val., ūkiniame pastate, (duomenys neskelbtini) r. sav., neturėdamas įsigijimo dokumentų, neteisėtai laikė 627,3 ltr. dyzelino, kuris neatitinka Europos Sąjungos keliamų reikalavimų ir kurio vieno litro kaina 3,93 Lt. Bendrai laikė dyzelino už 2465,29 Lt, t. y. 18,9 MGL. Tuo jis pažeidė Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2010-12-27 įsakymo Nr. VA-117 5 punkto bei 18 punkto reikalavimus.

Apeliantas tvirtina, kad Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014-04-18 nutartis, kuria administracinės bylos nagrinėjimo ir administracinės nuobaudos skyrimo terminas buvo pratęstas iki 2013-06-30, yra suklastota. Jis nebuvo informuotas apie tokio veiksmo atlikimą, nors pagal 2001-10-05 konsultaciją Nr. 122 dėl administracinių nuobaudų skyrimo terminų pratęsimo apie tai jis privalėjo būti informuotas.

Nors teismas aukštesnės instancijos teismo buvo įpareigotas pašalinti bet kokius prieštaravimus ir pilnai ištirti visas bylos aplinkybes, tačiau to nepadarė, o vadovavosi ir iš esmės pakartojo 2014-06-19 nutarime nurodytas aplinkybes. Jokių naujų aplinkybių bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, o nutartis buvo priimta remiantis pirmosios bylos nagrinėjimo metu nustatytomis aplinkybėmis ir ta pačia teismo pozicija. R. Š. tvirtina, kad policijos pareigūnų A. K., G. B. ir A. T. parodymai yra neatitinkantys tikrovės, tačiau teismas juos laikė pagrindiniu administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės įrodymu. Teismo proceso metu liudytojai patvirtino jo žodžius, jog pirkimo dokumentų neturi, nes jie yra buhalterijoje, o ne aplinkybes, jog jų negali būti, nes kuras pirktas ne Lietuvoje. Bylos nagrinėjimo metu į šiuos jo argumentus ir tai patvirtinančius rašytinius įrodymus (kuro pirkimo dokumentus), nebuvo atsižvelgta. Apeliantas tvirtina, kad įsigijimo dokumentų su savimi neturėjimas nėra pagrindas traukti asmenį administracinėn atsakomybėn.

Priimdamas nutarimą, teismas vadovavosi liudytojų parodymais, jog kuras buvo pirktas iš Rusijos Federacijos piliečio, tačiau tiek teismas, tiek liudytojai to pagrindžiančių argumentų ir aplinkybių nenurodė, nes įvykio vietoje automobilio su Rusijos Federacijos registracijos numeriais nebuvo, kuras fiziškai nebuvo pilamas, taigi, teisinio pagrindo konstatuoti, jog kuras buvo pirktas iš Rusijos Federacijos ar Rusijos Federacijos piliečio nebuvo. Liudytojų nesąžiningumą ir tikrovės neatitinkančius jų parodymus patvirtina tai, kad įvykio vietoje nebuvo paimti jokie mėginiai, kuras nebuvo antspauduojamas, įvykio vietoje nedalyvavo pareigūnas A. T., tik iš vienos talpos buvo prileista kuro į plastmasinį butelį. A. T. R. Š. tvirtina pamatęs tik atvykęs į policijos komisariatą. A. T. jam padavė popieriaus lapukus ir liepė ant jų pasirašyti, sakydamas, kad reikia užantspauduoti talpas. Apie jokių mėginių paėmimą iš viso nebuvo jokios kalbos. Poėmio protokolą (tuščią blanką) jis pasirašė policijos komisariate. Kad A. T. įvykio vietoje negalėjo surašyti poėmio protokolo, patvirtina protokole nurodyta jo surašymo data, kadangi kaip nurodė liudytojai, policijos pareigūnai A. K. bei G. B. tiek tarnybiniuose pranešimuose, tiek teisme, kad jie į sodybą atvažiavo apie 11 val., o A. T. iškvietė tik atlikę sodyboje patikrinimą bei suradę talpas su kuru. Protokole taip pat nurodyta, kad dalyvavo tik vienas pareigūnas – A. K., nors kaip nustatyta byloje, dalyvavo dar vienas policijos pareigūnas bei asmuo, išvežęs kurą savo automobiliu. Kad A. T. nebuvo įvykio vietoje, patvirtina teisminio nagrinėjimo metu jam užduoti klausimai apie tai, kaip atrodo ūkinis pastatas, kaip atrodo kiti pastatai, kokiu atstumu nuo ūkinio pastato yra gyvenamasis namas. Policijos pareigūnai G. B. bei A. K. negalėjo nurodyti, į kokias konkrečiai talpas buvo paimti mėginiai, kas juos konkrečiai paėmė, bandė nurodyti, kad mėginius paėmė pareigūnas A. T., o A. T. nurodė, kad mėginius paėmė kažkuris iš kitų dviejų pareigūnų. Nagrinėjant bylą antrą kartą, minėti pareigūnai vėl maišėsi savo parodymuose. Kyla klausimas, kokiu būdu jie galėjo atlikti kuro matavimus, jeigu byloje yra A. T. tarnybinis pranešimas, jog administracinėje medžiagoje ROIK 113000659531 Vilkaviškio r. PK tarnybinėse patalpose buvo atlikti metalinėse statinėse esančio dyzelinio kuro kiekio matavimai pagal cilindro tūrio formulę. Šios aplinkybės tik patvirtina, kad kuras buvo išvežtas nepaėmus mėginių ir neužantspaudavus talpų. Tarp liudytojų atsiradę prieštaravimai nebuvo pašalinti ir pakartotinio teisminio nagrinėjimo metu. Pirmos instancijos teismas, pakartotinai nagrinėdamas šią administracinę bylą, ATPK 248, 256, 257, 284 straipsnių nesilaikė. Teismas nutartyje konstatavo, kad jis nepateikė įrodymų apie automobilio kuro talpos remontą, taip perkeldamas jam naštą įrodinėti savo nekaltumą. Nagrinėjamu atveju, teismas, neatsižvelgdamas į byloje esančius prieštaravimus, visas jo nurodytas aplinkybes atmetė, jų net neanalizuodamas ar nepaneigdamas, taip pažeisdamas esminius nekaltumo prezumpcijos principus.

R. Š. apeliacinis skundas netenkinamas.

R. Š. pirmosios instancijos teismo nutarimu pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos ATPK 163² straipsnio 3 dalį, t. y., kad neturėdamas įsigijimo dokumentų, neteisėtai laikė 627,3 ltr. dyzelino, kuris neatitinka Europos Sąjungos keliamų reikalavimų. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, teigia, kad jokio pažeidimo nepadarė, tačiau apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. Š. padarė ATPK 163² straipsnio 3 dalyje numatytą pažeidimą. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas R. Š. kaltės klausimą, pagrįstai vadovavosi policijos pareigūnų G. B., A. K., A. T. parodymais, nes jų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje jokių duomenų apie tai, jog jie pažįsta apeliantą, gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia jį melagingai apkalbėti, nėra. Jiems be jokios priežasties apkaltinti R. Š. nebūto administracinio teisės pažeidimo padarymu nebūtų jokio pagrindo bei logiško paaiškinimo.

Tokių aplinkybių apeliantas nenurodė ir savo skunde. Be to, šie liudytojai parodymus teisme davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, policijos pareigūnų parodymuose esantys nežymūs skirtumai, nedaro šių parodymų niekiniais ir nemenkina jų įrodomosios reikšmės sprendžiant R. Š. kaltės klausimą, kadangi esminėse detalėse jie tarpusavyje sutampa, be to, juos patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys. Jų parodymuose esantys tam tikri nesutapimai jokiu būdu nerodo, kad jų parodymai prieštaringi ir paaiškinami praėjusiu laiko tarpu nuo teisės pažeidimo užfiksavimo dienos iki bylos nagrinėjimo teisme bei daugybe įvykių, kuriuose pareigūnams tenka dalyvauti. Todėl, kaip pagrįstai konstatuota nutarime, netikėti policijos pareigūnų parodymais nėra jokio pagrindo.

Liudytojai A. K., G. B. apklausiami teisme tvirtino, kad 2013-12-06 į R. Š. sodybą nuvyko gavę informacijos, kad šio asmens sodyboje nelegaliai pilstomas kuras iš Rusijos vilkikų. Nuvykus į minėtą sodybą, ūkiniame pastate buvo rastos trys metalinės 200 litrų talpos statinės, kuriose buvo laikomas dyzelinis kuras. R. Š. neturėjo dyzelinio kuro įsigijimo dokumentų ir sakė, kad kuras yra iš Rusijos. Kadangi nei G. B., nei A. K. neturėjo pasiėmę pažeidimui įforminti reikiamų dokumentų, į R. Š. sodybą pakvietė atvykti policijos pareigūną A. T.. Atvykus A. T., iš statinių buvo išimti mėginiai. Mėginiai ir statinės užantspauduotos, surašytas daiktų paėmimo protokolas. A. T. taip pat patvirtino, kad buvo pakviestas į R. Š. sodybą užpildyti pažeidimui fiksuoti reikalingus dokumentus. Nuvykus į pažeidimo vietą, buvo surašytas daiktų paėmimo protokolas, statinių ir mėginių plombavimui reikalingos etiketės, šiuose dokumentuose pasirašė tiek pažeidėjas, tiek dalyvavę asmenys. Talpos buvo užplombuotos ir iškvietus daiktus į policijos komisariatą gabenantį asmenį, pristatytos į policijos komisariatą. Tokias aplinkybes G. B., A. K. bei A. T. patvirtino apklausiami tiek 2014-06-12, tiek 2014-09-23 teismo posėdžių metu. Kad R. Š. pareigūnams sakė, jog dyzelinio kuro įsigijimo dokumentų neturi ir kad kuras įgytas iš Rusijos Federacijos piliečio, užfiksuota ir A. K. 2013-12-06 tarnybiniame pranešime dėl administracinio teisės pažeidimo (t. 1, b. l. 2). Nors policijos pareigūnų parodymuose dėl mėginių paėmimo, talpų užantspaudavimo ir dokumentų pildymo yra tam tikrų nesutapimų, tačiau pažymima, kad liudytojai A. K. ir G. B. apklausiami teisme abu kartus kategoriškai patvirtino esminę aplinkybę, jog R. Š., jiems atvykus į sodybą, sakė, jog kuras yra iš Rusijos ir negalėjo pateikti kuro įsigijimą patvirtinančių dokumentų. Kaip minėta, ši aplinkybė užfiksuota ir A. K. tarnybiniame pranešime. Kad iš R. Š. paimtas dyzelinas neatitinka Lietuvoje vartojamų automobilių degalų (dyzelino) Privalomųjų Kokybės rodiklių, patvirtintų LR energetikos, aplinkos ir susisiekimo ministrų 2010-12-22 įsakymu Nr. 1-348/D1-1014/3-742 bei LST EN 590 reikalavimų ir kad negali būti parduodamas ir naudojamas kaip automobiliniai degalai Lietuvos Respublikoje, taip pat Europos Sąjungoje, patvirtina 2014-02-25 Muitinės laboratorijos tyrimo protokolai Nr. 14MLT0441, Nr. 14MLT0442, Nr. 14MLT0443 (t. 1, b. l. 8-10). Šie įrodymai paneigia R. Š. teiginius, kad iš jo sodybos paimtas dyzelinas buvo įsigytas Lietuvos Respublikoje veikiančioje degalinėje.

Apeliantas tvirtina, kad policijos pareigūnas A. T. išvis nebuvo atvykęs į jo sodybą, tačiau šiuos jo teiginius paneigia nuoseklūs A. K., G. B. bei A. T. parodymai apie pareigūnų atvykimo į R. Š. sodybą aplinkybes. Kaip jau minėta anksčiau, A. K. ir G. B. nuosekliai aiškino, kad į R. Š. sodybą 2013-12-06 ryte, apie 11 val., nuvyko gavę informacijos apie nelegaliai pilstomą kurą iš Rusijos vilkikų. Nustatę pažeidimo faktą ir neturėdami pažeidimo vietoje reikiamų dokumentų, į įvykio vietą iškvietė pareigūną A. T.. A. T. patvirtino šiuos liudytojų A. K. ir G. B. parodymus paaiškindamas, kad į R. Š. sodybą buvo iškviestas užpildyti pažeidimui fiksuoti reikalingus dokumentus ir ten nuvyko. Kritiškai, kaip siekis išvengti atsakomybės, vertinami ir R. Š. teiginiai apie tai, kad jo sodyboje nebuvo imami mėginiai, talpos nebuvo užantspauduotos, kad jis tik policijos komisariate pasirašė ant tuščių blankų. Tokius jo teiginius vėlgi paneigia policijos pareigūnų A. K., G. B. ir A. T. parodymai. Apeliantas teisus tvirtindamas, kad policijos pareigūnų parodymuose dėl mėginių ėmimo, talpų antspaudavimo, dokumentų pasirašymo aplinkybių yra nesutapimų, policijos pareigūnai tiksliai neprisiminė, kuris iš jų paėmė mėginius, į kokią tarą buvo paimti mėginiai, kurie pareigūnai pasirašė ant etikečių ir daiktų paėmimo protokole, tačiau pabrėžtina, kad visi policijos pareigūnai nurodė, jog mėginiai buvo paimti, talpos užantspauduotos, pasirašyta ant reikiamų dokumentų pažeidimo vietoje, t. y., R. Š. sodyboje. Pareigūnai nurodė, kad smulkmenų neprisimena dėl praėjusio laiko tarpo nuo pažeidimo užfiksavimo dienos, dėl daugybės kitų pažeidimų, kuriuos tenka tirti, juolab, kad šis pažeidimas nebuvo išskirtinis, R. Š. iškart sutiko su padarytu pažeidimu, nekonfliktavo. Iš 2013-12-06 daiktų paėmimo protokolo, kuriame užfiksuota, jog iš R. Š. paimtos 3 metalinės statinės 200 litrų talpos su dyzeliniu kuru, taip pat 3 plastikinės talpos su dyzeliniu kuru išimtos ekspertizei atlikti (t. 1, b. l. 4) matyti, kad jame pasirašė A. K., A. T., R. Š.. R. Š. parašu patvirtino, kad su paėmimo protokolu susipažino ir kopiją gavo. Pažymėtina, kad R. Š. iškart po to, kai pareigūnai iš jo sodybos paėmė dyzeliną, jokių pretenzijų neturėjo, į kompetentingas institucijas dėl galimai neteisėtų pareigūnų veiksmų nesikreipė. Į Marijampolės apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą dėl pareigūnų veiksmų neteisėtumo kreipėsi tik praėjus 2 mėnesiams po to, kai pareigūnai užfiksavo R. Š. administracinį teisės pažeidimą, paėmė iš jo sodybos statines su dyzelinu. Atsižvelgiant į tai, R. Š. teiginiai, kad jis pasirašė ant tuščio blanko komisariate, kad A. T. nebuvo atvykęs į jo sodybą, samprotavimai apie tai, kad A. T. iki 11.30 val. (daiktų paėmimo protokole užfiksuoto jo surašymo laiko) nebūtų spėjęs atvykti į R. Š. sodybą, vertinami kaip jo pasirinkta gynybinė versija ir atmetami kaip nepagrįsti. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti, kad policijos pareigūnų veiksmai buvo neteisėti, kad teismas, spręsdamas R. Š. kaltės klausimą, rėmėsi ne įstatymų nustatyta tvarka surinktais įrodymais.

Atmetamas apelianto prašymas šioje byloje taikyti ATPK 35 straipsnio 1 dalies nuostatas ir konstatuoti, kad nutarimas priimtas pasibaigus administracinės nuobaudos skyrimo terminui. ATPK 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamam teisės pažeidimui, – per šešis mėnesius nuo jo paaiškėjimo dienos, o to paties straipsnio 3 dalyje inter alia numatyta, kad tais atvejais, jeigu administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, ilgam išvykęs ar gyvena užsienyje, ilgai serga arba kai dėl pažeidimo tyrimo ar kitų priežasčių negalima spręsti jo administracinės atsakomybės klausimo, šio straipsnio pirmojoje ir antrojoje dalyse nurodyti terminai pratęsiami, bet ne ilgiau kaip vieneriems metams, šį terminą skaičiuojant nuo teisės pažeidimo padarymo ar paaiškėjimo dienos. ATPK 35 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kai sprendimas skirti Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytą ekonominę sankciją ūkio subjektui, kai padarytas atitinkamas administracinis teisės pažeidimas užtraukia asmeniui administracinę atsakomybę, ar nutraukti sankcijos skyrimo procedūrą panaikinamas teismo tvarka arba pirmosios instancijos teismo nutarimas panaikinamas apeliacine tvarka, šiame straipsnyje nurodyti terminai pradedami skaičiuoti iš naujo nuo teismo ar apeliacinės instancijos sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su administracinėn atsakomybėn patraukto asmens teiginiu, jog pažeidimo nustatymo diena laikytina 2013-12-06. Kaip matyti iš administracinio teisės pažeidimo byloje esančios medžiagos, R. Š. 2013-12-06 11 val. ūkiniame pastate (duomenys neskelbtini) r. be įsigijimo dokumentų laikė 627,3 ltr. dyzelinio kuro, kuris neatitinka Europos Sąjungos keliamų reikalavimų. Tokio pobūdžio veikla buvo tęstinė, kuri nutrūko policijos pareigūnų atlikto patikrinimo metu. Kad pažeidimas nustatytas 2013-12-06 užfiksuota administracinio teisės pažeidimo protokole (t. 1, b. l. 1), A. K. tarnybiniame pranešime (t. 1, b. l. 2). Taigi nuobaudos skyrimo terminas turėjo būti pradėtas skaičiuoti nuo šios dienos. Pažeidimo paaiškėjimo laiką sieti su tyrimo dėl dyzelino atitikimo kokybės rodikliams atlikimu ir šio tyrimo rezultatų gavimu nėra pagrindo. Nežiūrint to, kad teismas skundžiamame nutarime klaidingai pasisakė dėl pažeidimo paaiškėjimo dienos, administracinė nuobauda R. Š. paskirta nepraleidus ATPK 35 straipsnio 1 dalyje numatytų administracinės nuobaudos skyrimo terminų. Kaip minėta, R. Š. padaryto pažeidimo nustatymo diena yra 2013-12-06. Administracinės nuobaudos skyrimo terminas baigėsi 2014-06-06. Iš administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos matyti, kad Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014-04-18 nutartimi administracinės bylos nagrinėjimo terminas pratęstas iki 2014-06-30 (t. 1, b. l. 33), o Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014-05-30 nutartimi administracinės bylos nagrinėjimo bei administracinės nuobaudos skyrimo terminai pratęsti trims mėnesiams nuo 2014-06-06 (t. 1, b. l. 44). R. Š. pagal ATPK 163² straipsnio 3 dalį buvo nubaustas Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014-06-19 nutarimu. Taigi administracinė nuobauda R. Š. paskirta nepasibaigus administracinės nuobaudos skyrimo terminui, kadangi administracinės nuobaudos skyrimo terminas buvo pratęstas.

Apeliantas tvirtina, kad Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014-04-18 nutartis suklastota, kadangi jo turimoje visos administracinio teisės pažeidimo bylos kopijoje tokios nutarties nėra, jis nebuvo informuotas apie tokios nutarties priėmimą. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tokie administracinėn atsakomybėn patraukto asmens teiginiai yra niekuo nepagrįsti, deklaratyvūs. R. Š. apeliacinės instancijos teismui nepateikė savo turimos administracinio teisės pažeidimo bylos kopijos, iš kurios, kaip teigia apeliantas, būtų matyti, kad 2014-04-18 nutartis suklastota. Be to, pažymėtina, kad administracinės nuobaudos skyrimo terminas buvo pratęstas Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014-05-30 nutartimi, tačiau apie šią nutartį R. Š. apeliaciniame skunde neužsimena. Tai, kad apeliantas nebuvo supažindintas su nutartimis pratęsti bylos nagrinėjimo ir administracinės nuobaudos skyrimo klausimą, neįrodo, jog šios nutartys yra suklastotos ar kad buvo pažeistos įstatymų nuostatos. Paminėtina, kad ATPK nenumato institucijos (pareigūno) pareigos pranešti administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui apie nutarimą pratęsti administracinės nuobaudos skyrimo terminus. Tokios nuostatos laikosi ir administracinių teisės pažeidimų bylas nagrinėjantys teismai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis byloje Nr. N62-92/2010). Apelianto argumentai dėl 2001-10-05 konsultacijos Nr. 122 taikymo šioje byloje atmestini. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog pirmosios instancijos, o taip pat apeliacinės instancijos teismai yra saistomi aukštesnės instancijos teismų sprendimų – precedentų tos pačios kategorijos analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tas aplinkybes, kuriose buvo sukurtos precedentas. Pažymima, kad precedentais laikomi tik teismų sprendimai. Konsultacija nėra teismo sprendimas, ji neturi teismo sprendimui būdingų bruožų (privalomumo ir t. t.), todėl nėra pagrindo ja vadovautis nagrinėjamoje byloje.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilkaviškio rajono apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Palikti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nutarimą nepakeistą ir R. Š. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.