Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2014-11-12 · Administracinė byla Nr. P-261-136-14

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-11-12
Bylos Nr.
P-261-136-14
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02519-2011-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Dainius Raižys
Pareiškėjas
R. J.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centrui
Trečiasis asmuo
Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 80.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P261-136/2014Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02519-2011-4Procesinio sprendimo kategorija 80.9 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2014 m. lapkričio 12 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. J. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-1029/2014 pagal pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centrui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

pareiškėjas R. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 1–5) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisijos (toliau – ir CMEK) 2011 m. spalio 12 d. ekspertinį sprendimą Nr. 3904 (toliau – ir Sprendimas) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimu (II t., b. l. 1–7) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas R. J., nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir patenkinti skundo reikalavimus.

II.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 1 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2008 m. balandžio 1 d. apie 13.00 val. Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato tarnybinėse patalpose, tarnybos metu, vykdydamas Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Viešosios tvarkos tarnybos konvojaus būrio specialisto nurodymą areštinėje laikomus asmenis konvojuoti į Klaipėdos miesto apylinkės teismą, lipdamas laiptais į areštinę, griuvo ir susižalojo dešinę koją. Tarnybinio patikrinimo 2008 m. gegužės 15 d. išvadoje Nr. 30-IS-71 konstatuota, jog pareiškėjo patirta trauma priskirtina nelaimingiems atsitikimams tarnyboje ir vertintina kaip draudiminis įvykis, todėl pasiūlyta kreiptis į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrių, o kompensacijos dėl tarnybos metu patirto sužalojimo nemokėti. Tačiau minėtą tarnybinio patikrinimo išvadą pareiškėjas apskundė ir Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 20 d. sprendimu pakeitė šios išvados dalį, kuria pripažinta, kad pareiškėjas patyrė nelaimingą atsitikimą tarnyboje, nurodant, kad pareiškėjo sveikata buvo sutrikdyta tarnyboje dėl tarnybinių pareigų atlikimo, taip pat įpareigojo trečiąjį suinteresuotą asmenį išduoti pareiškėjui siuntimą į CMEK patirto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsniui nustatyti.

Vykdydamas šį teismo sprendimą, trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2009 m. lapkričio 30 d. išdavė siuntimą atlikti pareiškėjui, kaip buvusiam pareigūnui (šio trečiojo suinteresuoto asmens 2008 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. 30-TE-205 pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą – negalėjimas tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai CMEK išvadai), specializuotą medicininę ekspertizę. CMEK, pagal nurodytą siuntimą atlikusi specializuotą medicininę ekspertizę, 2009 m. gruodžio 23 d. išdavė pažymą Nr. 5054, kurioje pateikė ekspertinį sprendimą, kuriame buvo nurodyta, kad: 1) yra fizinio veiksnio, įvykusio 2008 m. balandžio 1 d., ir pareigūno (pareiškėjo) sveikatos padarinių, pasireiškusių sveikatos sutrikdymu, ryšys (tokios išvados pagrindu nurodytas paminėtas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 20 d. sprendimas); 2) sveikatos sutrikdymas, kuris įvyko 2008 m. balandžio 1 d., priskiriamas apysunkio laipsnio sveikatos sutrikdymui; 3) po sveikatos sutrikdymo yra liekamieji sveikatos padariniai: dešinės šlaunies nervo neuropatija; 4) netinkamas vidaus tarnybai pagal II skiltį, tinkamas vidaus tarnybai pagal III skiltį (I t., b. l. 134).

Pastarasis CMEK sprendimas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 30 d. sprendimu (kuris buvo paliktas nepakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A62-761/2011) buvo panaikintas ir CMEK buvo įpareigota iš naujo įvertinti pareiškėjo sveikatos sutrikdymo sunkumo mastą dėl 2008 m. balandžio 1 d. patirtos traumos pagal paminėtą Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2009 m. lapkričio 30 d. išduotą siuntimą.

Toks įvertinimas yra pateiktas šioje administracinėje byloje pareiškėjo skundžiamame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisijos 2011 m. spalio 12 d. ekspertiniame sprendime Nr. 3904.

Pasisakydama dėl pareiškėjo nurodyto nesutikimo su Sprendimu aspekto, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1130 patvirtintų Vidaus tarnybos sistemos pareigūno ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnio nustatymo taisyklių 10.3 punktu, sprendime turėjo būti (bet nebuvo) išspręstas jo tinkamumo tolesnei tarnybai klausimas, teisėjų kolegija pažymėjo, jog, kaip matyti iš bylos, pareiškėjo sveikatos būklės ekspertinis tyrimas (kurio rezultatai buvo įforminti Sprendimu) CMEK buvo atliktas turint tikslą atsakyti į trečiojo suinteresuoto asmens Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2009 m. lapkričio 30 d. siuntime suformuluotus klausimus (užduotis), tarp kurių nebuvo nurodyta užduotis įvertinti pareiškėjo tinkamumą tolimesnei vidaus tarnybai. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad prieš išduodant šį siuntimą trečiojo suinteresuoto asmens 2008 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. 30-TE-205 pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą (negalėjimas tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai). Be to, pareiškėjo reikalavimas įpareigoti CMEK išspręsti jo tinkamumo tolimesnei vidaus tarnybai klausimą, t. y. toks pats reikalavimas kaip ir pareikštas šioje administracinėje byloje, buvo pripažintas nepagrįstu ir atmestas paminėtu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 30 d. sprendimu (kuris buvo paliktas nepakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A62-761/2011). Abiejų pareiškėjo skirtingose bylose pareikštų reikalavimų tapatumą nulemia aplinkybė, kad abiejose nurodytose bylose pareiškėjo skundžiami CMEK ekspertiniai tyrimai buvo atlikti pagal tą patį (paminėtą) trečiojo suinteresuoto asmens siuntimą. Todėl pripažinta, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai įvertinęs nurodytas faktines aplinkybes, pagrįstai atmetė tokį pareiškėjo reikalavimą.

Pasisakydama dėl pareiškėjo nurodyto medicininio bylos aspekto (kad Sprendimu jam nenustatytas dešinės kojos nervų pažeidimas, bei kad Sprendime padaryta išvada, jog lėtinė lumbalgija nėra susijusi su paminėta 2008 m. balandžio 1 d. įvykusia trauma), kolegija pažymėjo, kad atsakymui į pareiškėjo iškeltus medicininę specifiką turinčius klausimus yra būtinas specialiųjų medicininių žinių panaudojimas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2012 m. gruodžio 17 d. nutartimi paskyrė šioje administracinėje byloje medicininę ekspertizę (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 62 str. 1 d.). Iš byloje esančio 2013 m. rugsėjo 19 d. Ekspertizės akto Nr. EKG 67/13 (01) (kurį surašė ekspertizę atlikę teismo medicinos ekspertai V. K. ir J. R.) teismas nustatė, kad pagal jame nurodytą ekspertinę išvadą pareiškėjo skundžiamo Sprendimo teiginiai apie tai, kad pareiškėjo 2008 m. balandžio 1 d. patirtas sveikatos sutrikdymas priskiriamas prie apysunkio laipsnio sveikatos sutrikdymo, bei apie tai, kad 2009 m. gruodžio 23 d. CMEK ekspertiniu sprendimu nustatyta diagnozė G57.2 (dešinės šlaunies nervo neuropatija) nenustatyta dėl to, kad buvęs pažeistas dešinysis sėdimasis nervas atsistatė, yra teisingi ir pagrįsti (I t., b. l. 179-187). Kalbėdama apie aptariamą Ekspertizės aktą, kolegija taip pat pažymėjo, kad šio akto įrodomoji reikšmė pirmosios instancijos teismo aptarta patikimumo aspektu bei kitų byloje esančių įrodymų kontekste. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti nesutikimo su tokia ekspertine išvada argumentai yra prielaidinio pobūdžio. Jie nėra pagrįsti specialių medicininių žinių lygmeniu. Todėl, kolegijos vertinimu, šie argumentai nėra pakankami paneigti paminėtas ekspertines išvadas arba suabejoti jų pagrįstumu ir teisingumu.

III.

Pareiškėjas R. J. 2014 m. rugsėjo 27 d. (pagal pašto spaudą ant voko) kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-1029/2014 (II t., b. l. 40-41).

Šalies argumentai

Prašyme nurodo, kad bylos procesas turi būti atnaujintas Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu, t. y. nutartis yra be motyvų.

Paaiškina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 1 d. nutartyje remiasi Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 19 d. Ekspertizės akto Nr. EKG 67/13 (01) išvadomis, kuriose nėra nurodoma, kad 2008 m. balandžio 1 d. traumos metu patirtas šlauninio nervo pažeidimas atsistatė (TLK-10-AM kodas G57.2), tačiau nurodoma, kad 2008 m. balandžio 1 d. traumos metu buvo pažeistas ir sėdimasis nervas, kuris, remiantis paskutiniu ištyrimu, atliktu Všį Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose, atsistatė (TLK-10-AM kodą G57.0 ). Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 1 d. nutarties motyvų aišku, kad 2008 m. balandžio 1 d. traumos metu pareiškėjui buvo pažeisti 2 dešinės kojos nervai: sėdimasis ir šlauninis, tačiau neaišku, kuo remiantis, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti motyvai vertinami kaip prielaidinio pobūdžio.

CMEK 2011 m. spalio 12 d. ekspertizės metu, vertinant pareiškėjo sveikatos sutrikdymo sunkumo mastą dėl 2008 m. balandžio 1 d. traumos metu patirtų sužalojimų, dešinės kojos sėdimojo nervo pažeidimo (TLK-10-A M kodas G57.0) bei dešinės kojos šlaunies nervo pažeidimo (TLK-10-AM kodas G57.2) nevertino ir CMEK ekspertiniame sprendime Nr. 3904 jų nenurodė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 1 d. nutartyje nurodyti motyvai patvirtina pareiškėjo apeliacinio skundo pagrįstumą tuo, kad 2008 m. balandžio 1 d. traumos metu buvo pažeistas ir dešinės kojos sėdimasis nervas (TLK-10-AM kodas G57.0) ir dešinės kojos šlaunies nervo pažeidimas (TLK-10-AM kodas G57.2 kuris neatsistatė), tačiau dėl pareiškėjui nesuprantamų priežasčių jo apeliacinis skundas yra atmestas.

2013 m. rugsėjo 19 d. Ekspertizės akto Nr. EKG 67/13 (01) išvadose nurodoma, kad „Kituose medicininiuose dokumentuose paminėtos lėtinės degeneracinės ligos yra netrauminės kilmės, todėl neturi priežastinio ryšio su minėtos traumos patirtu sužalojimu.“, tačiau pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas ekspertas J. R. į pareiškėjo užduotą klausimą „ar esant traumos faktui, nukritimui ant laiptų ir nuriedėjimo jais, galėjo atsirasti stuburo pažeidimai, nesant išorinių pažeidimų, ar galėjo būti pažeista stuburo juosmeninės dalies tarpslankstelinis diskas“, ekspertas J. R. atsakė, kad galėjo. Eksperto J. R. pateikti atsakymai į pareiškėjo užduotus klausimus iš esmės yra prieštaringi 2013 m. rugsėjo 19 d. Ekspertizės akto Nr. EKG 67/13 (01) išvadoms. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 1 d. nutartyje šių prieštaravimų nevertino ir nepašalino. Šioje nutartyje nurodyti motyvai yra prieštaringi ir nesuprantami.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių.

Tačiau proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Europos Žmogaus Teisių Teismas, pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo taip pat yra pažymėjęs, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnyje, turi būti aiškinama Konvencijos preambulės kontekste, kurioje teisės viršenybės principas įtvirtintas kaip bendro Konvenciją taikančių šalių paveldo dalis. Vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiku, ir res judicata galią įgijęs teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindams bei juos taikant neformaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. spalio 28 d. sprendimą, priimtą byloje Brumarescu prieš Rumunija (pareiškimo Nr. 28342/95), 2002 m. liepos 25 d. sprendimą, priimtą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukraina (pareiškimo Nr. 48553/99), 2007 m. kovo 1 d. sprendimą, priimtą byloje Sypchenko prieš Rusija (pareiškimo Nr. 38368/04), 2007 m. kovo 15 d. sprendimą, priimtą byloje Volkov prieš Rusija (pareiškimo Nr. 8564/020), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-48/2013, 2013 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P556-139/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-818/2013).

Taigi, proceso atnaujinimo institutas taikomas tik ypatingais atvejais ir tik bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis.

Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas (ABTĮ).

Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2014 m. liepos 1 d. nutartį, administracinė byla Nr. A143-1029/2014 buvo užbaigta. Po bylos užbaigimo vėl ją nagrinėti nebegalima.

Kiek tai susiję su terminu kreiptis su prašymu dėl proceso atnaujinimo atitinkamoje administracinėje byloje pažymėtina, kad ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. To paties straipsnio 3 dalis nustato, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti paduodamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, išskyrus ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą atvejį. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas prašymą dėl proceso Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A143-1029/2014, užbaigtoje 2014 m. liepos 1 d. nutartimi, atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė 2014 m. rugsėjo 27 d. (pagal pašto spaudą ant voko), vertintina, jog šiuo atveju pareiškėjas laikėsi ABTĮ 156 straipsnyje numatyto prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo termino, jo nepraleido.

Pareiškėjas nurodo, jog prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu: nutartis yra be motyvų.

Aptariamu pagrindu procesas gali būti atnaujinamas tuomet, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662–61/2010, 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143–127/2011). Tai atvejai, kai pavyzdžiui, teismo baigiamojo sprendimo rezoliucinės dalies išvados priešingos motyvuojamosios dalies išvadoms (motyvuose nurodyta, jog terminas apeliaciniam skundui paduoti atnaujintinas ir skundas priimtinas nagrinėti apeliacine tvarka, o rezoliucinėje dalyje nurodyta, jog terminas apeliaciniam skundui paduoti neatnaujintinas ir apeliacinis skundas nepriimtinas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P438-98/2010).

Šiuo atveju pareiškėjas prašyme nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas remiasi 2013 m. rugsėjo 19 d. Ekspertizės akto Nr. EKG 67/13 (01) išvadomis, kuriose nėra nurodoma, kad 2008 m. balandžio 1 d. pareiškėjo traumos metu patirtas šlauninio nervo pažeidimas atsistatė (TLK-10-AM kodas G57.2), tačiau 2014 m. liepos 1 d. nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nurodo, kad pagal Ekspertizės aktą, 2008 m. balandžio 1 d. traumos metu pareiškėjui buvo pažeisti 2 dešinės kojos nervai: sėdimasis ir šlauninis. Taigi, šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nurodyti motyvai yra prieštaringi ir nesuprantami. Pareiškėjas nesupranta, kuo remiantis, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti motyvai vertinami kaip prielaidinio pobūdžio ir kodėl jo apeliacinis skundas yra atmestas. Taip pat priduria, jog eksperto J. R. pateikti atsakymai į pareiškėjo užduotus klausimus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu iš esmės yra prieštaringi 2013 m. rugsėjo 19 d. Ekspertizės akto Nr. EKG 67/13 (01) išvadoms, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 1 d. nutartyje šių prieštaravimų nevertino ir nepašalino.

Teisėjų kolegijos vertinimu šiuo atveju pareiškėjas kelia ne nutarties motyvų nebuvimo klausimą, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atlikto įrodymų (šiuo atveju – Ekspertizės akto, eksperto paaiškinimų) vertinimo klausimą. Tačiau ABTĮ 153 straipsnis nenumato galimybės atnaujinti procesą administracinėje byloje dėl galimai (pareiškėjo nuomone) netinkamo įrodymų vertinimo. Be to, atsižvelgiant į proceso atnaujinimo instituto išimtinį pobūdį, įrodymų vertinimo klausimas negali būti proceso administracinėje byloje atnaujinimo pagrindas.

Pabrėžtina ir tai, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio subjekto netenkinantys, nepakankamai išsamūs teismo sprendimo (nutarties) motyvai, taip pat atskirai kelto, tačiau su kitais reikalavimais glaudžiai susijusio klausimo neišsprendimas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginti motyvų nebuvimui. Nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime neaptarė arba kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143–221/2011).

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 1 d. nutarties matyti, jog teismas pareiškėjo apeliacinį skundą (ir skundą) nagrinėjo dviem aspektais: 1) medicininiu aspektu (pareiškėjas nesutinka su tuo, kad Sprendimu jam nenustatytas dešinės kojos nervų pažeidimas, bei su Sprendimo išvada, kad lėtinė lumbalgija nėra susijusi su paminėta 2008 m. balandžio 1 d. įvykusia trauma); 2) Sprendimo apimties aspektu (pareiškėjas nurodo, kad Sprendime turėjo būti (bet nebuvo) išspręstas jo tinkamumo tolesnei tarnybai klausimas).

Dėl pastarojo aspekto teismas rėmėsi kitų teismų jau išnagrinėtomis bylomis, kuriose analogiškas pareiškėjo reikalavimas įpareigoti CMEK išspręsti jo tinkamumo tolimesnei vidaus tarnybai klausimą, buvo pripažintas nepagrįstu ir atmestas (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 30 d. sprendimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A62-761/2011). Be to, teismas rėmėsi bylos faktine aplinkybe, kad prieš išduodant šį siuntimą į CMEK, trečiojo suinteresuoto asmens 2008 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. 30-TE-205 pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą (negalėjimas tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai), todėl skundžiamame Sprendime nebuvo pagrindo pasisakyti dėl pareiškėjo tinkamumo tolesnei tarnybai.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo nurodyto medicininio bylos aspekto ir galiausiai atmesdamas pareiškėjo apeliacinį skundą, teismas vadovavosi 2013 m. rugsėjo 19 d. Ekspertizės akto Nr. EKG 67/13 (01) (kurį surašė ekspertizę atlikę teismo medicinos ekspertai V. K. ir J. R.) išvadomis, kurios patvirtino, jog pareiškėjo skundžiamas Sprendimas buvo teisėtas ir pagrįstas. Išvada, kad dėl 2008 m. balandžio 1 d. įvykusios traumos pareiškėjui atsiradęs dešinės kojos sėdimojo nervo trauminis pakenkimas (be šlaunies ir blauzdos raumenų plyšimo su blauzdos raumenų išvarža, kuris išliko) 2011 m. VUL Santariškių Klinikose atliktų tyrimų metu buvo atsistatęs, patvirtina, jog nuo 2008 m. balandžio 1 d. įvykusios traumos iki 2011 m. atliktų tyrimų bei pareiškėjo skundžiamo CMEK 2011 m. spalio 12 d. ekspertinio sprendimo Nr. 3904 priėmimo pareiškėjo sveikatos būklė pakito, todėl CMEK 2011 m. spalio 12 d. ekspertiniame sprendime Nr. 3904 šią diagnozę (sėdimojo nervo trauminis pakenkimas) eliminavo ir tai teismas vertino kaip skundžiamo Sprendimo pagrįstumo bei pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo nepagrįstumo įrodymą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 1 d. nutartyje taip pat pastebėjo, kad tokios ekspertizės paskyrimą inicijavo pats pareiškėjas, kuris taip pat suformulavo savo klausimus ekspertams (I t., b. l. 129). Skirdamas medicininę ekspertizę ir formuluodamas ekspertams pateikiamus klausimus, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į pareiškėjo pasiūlytus klausimus bei nurodė, kad ekspertams paliekama galimybė atsakyti į kitus, jų nuomone, svarbius klausimus, susijusius su pareiškėjo sveikatos būkle po 2008 m. balandžio 1 d. patirtos traumos. Ekspertams buvo pateikta visa paminėtų dviejų administracinių bylų (Nr. I-3251-629/2012 ir Nr. I-1109-624/2010) medžiaga, kurioje yra visi pagrindiniai (tarp jų ir pareiškėjo iniciatyva teismui pateikti) medicininiai dokumentai apie pareiškėjo sveikatos būklės tyrimą (I t., b. l. 147-149). Kaip prielaidinio pobūdžio Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vertino tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus nesutikimo su tokia ekspertine išvada argumentus, todėl atmestinas pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą nurodytas argumentas, kad neaišku, kuo remiantis, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti motyvai vertinami kaip prielaidinio pobūdžio. Pastebėtina, jog eksperto išvada, jos pagrįstumo bei teisėtumo aspektais, gali būti paneigta taip pat naudojant specialias žinias, kurios patvirtintų, jog buvo naudojami netinkami tyrimo metodai, kad ekspertui buvo pateikti neteisingi išeities duomenys ir pan., taip pat, jei būtų nustatyta, kad ekspertizė paskirta ir atlikta neteisėtai, kad ekspertas nekompetentingas šioje mokslo srityje ir pan. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-228/2008). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu (2014 m. liepos 1 d. nutarties), pareiškėjas savo teiginių dėl nesutikimo su 2013 m. rugsėjo 19 d. Ekspertizės aktu Nr. EKG 67/13 (01) nebuvo pagrindęs konkrečiais įrodymais, todėl juos vertino kaip prielaidas.

Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 1 d. nutartis yra be motyvų. Teismo sprendimą atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą (jo rezoliucinę dalį) pagrindžia teismo išdėstyti motyvai (jo motyvuojamoji dalis), paremti byloje esančiais įrodymais ir atliktu jų vertinimu. Sprendimo rezoliucinė dalis logiškai išplaukia iš motyvuojamosios jo dalies, tarp jų nėra prieštaravimo. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo motyvais iš esmės pats savaime jau rodo, kad teismo sprendimas yra motyvuotas tik asmuo su jais nesutinka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P6-289/2006).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė teismo nutarties buvimo be motyvų fakto, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą netenkinamas, todėl atmetamas, ir atnaujinti procesą atsisakoma (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo R. J. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-1029/2014 pagal pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centrui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GagysRomanas KlišauskasDainius Raižys