Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rimvydo Norkaus, Donato Šerno ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Skirnuva“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarties, kuria tenkintas ieškovo (kreditoriaus) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus skundas atsakovui bankrutavusiai L. K. individualiai įmonei „Talka“ dėl kreditorių susirinkimo nutarimo pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys L. K. , uždaroji akcinė bendrovė „Skirnuva“, uždaroji akcinė bendrovė „Talka 1“, uždaroji akcinė bendrovė FMĮ „Orion securities“ .

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kauno apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi iškėlė L. K. IĮ „Talka“ bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė V. K. . Kauno apygardos teismas 2010 m. birželio 16 d. pripažino įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius pateiktu skundu prašė pripažinti negaliojančiu bankrutavusios L. K. IĮ „Talka“ 2011 m. rugpjūčio 3 d. kreditorių susirinkimo nutarimą 3-čiuoju darbotvarkės klausimu, kuriuo nutarta išrinkti įgaliotą atstovą pasirašyti taikos sutartį bankroto byloje. Reikalavimą grindė Įmonių bankroto įstatymo 28 straipsnio 2 dalies pažeidimu, kadangi taikos sutartį turi pasirašyti visi kreditoriai, tačiau nagrinėjamu atveju tai nebuvo padaryta. Ginčijamas nutarimas priimtas ne vienbalsiai, kaip to reikalauja įstatymas, bet didžiųjų įmonės kreditorių balsų dauguma.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. gruodžio 22 d. nutartimi tenkino ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus skundą. Pripažino bankrutavusios L. K. IĮ „Talka“ 2011 m. rugpjūčio 3 d. kreditorių susirinkimo nutarimą 3-čiuoju darbotvarkės klausimu negaliojančiu.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje bankroto byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2011-12-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011), pasisakydamas dėl taikos sutarties „sudarymo“ ir taikos sutarties „pasirašymo“, išaiškino, kad, vadovaujantis ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalimi, taikos sutartį pasirašo visi (net smulkiausi) įmonės kreditoriai, kurių reikalavimai iki taikos sutarties pasirašymo dienos liko nepatenkinti. Teisėta yra tik visų kreditorių (ar kreditorių atstovų) pasirašyta taikos sutartis. Taikos sutartis yra ne tik skolininko ir jo kreditorių susitarimas, bet ir vienas iš būdų bankroto procesui užbaigti. Taigi, sąvokos „taikos sutarties sudarymas“ ir „taikos sutarties pasirašymas“ šioje nutartyje aiškinamos netapačiai ir turi skirtingą reikšmę (kreditorių nutarimui dėl taikos sutarties „sudarymo“ pakanka paprastos balsų daugumos, tačiau šios balsų daugumo nepakanka, kai taikos sutartis yra „pasirašoma“).

Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėta 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi paliko galioti žemesnių instancijų teismų nutartis, kuriomis L. K. IĮ „Talka“ 2010 m. birželio 16 d. buvo pripažinta bankrutavusia ir nutarta ją likviduoti dėl bankroto. Pažymėjo, kad kasacinis teismas savo nutartyje nurodė, kad nagrinėjamoje byloje yra susiklosčiusi situacija, kai iš bylos aplinkybių matyti, kad taikos sutartis šioje byloje nebus teismo patvirtinta, nes dalis kreditorių su taikos sutarties sąlygomis nesutinka, todėl termino pratęsimas taikos sutarties sudarymui neturi racionalaus pagrindo. Pagal ĮBĮ 28 straipsnio 3 dalį, taikos sutartis gali būti sudaroma tik iki teismo nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos. Teismo nutartis įsiteisėjo 2011 m. vasario 24 d., Lietuvos apeliaciniam teismui palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį. Iki nurodytos datos taikos sutartis visų kreditorių nebuvo pasirašyta, todėl teismas sprendė, kad ginčijamas kreditorių susirinkimo nutarimas išrinkti įgaliotą atstovą pasirašyti taikos sutartį prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir yra neteisėtas (negaliojantis).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu apeliantas UAB „Skirnuva“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovo skundą, kaip nesukeliantį teisinių pasekmių. Atskirąjį skundą apeliantas grindžia šiais esminiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi, priimta dėl 2010-02-26 kreditorių susirinkimo nutarimo sudaryti taikos sutartį. Tačiau nagrinėjamu atveju ieškovas skundė ne Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtą 2010-02-26 kreditorių susirinkime priimtą nutarimą o 2011-08-03 kreditorių susirinkime priimtą nutarimą išrinkti įgaliotą asmenį pasirašyti 2010-07-30 kreditorių susirinkimo nutarimu patvirtintą taikos sutartį. Taigi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtos bylos dalykas skiriasi nuo ieškovo skundo dalyko, todėl bylos laikytinos neanalogiškomis ir iš esmės nepanašiomis. Minėta kasacinio teismo nutartis nebuvo paskelbta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje, todėl, remiantis Teismų įstatymo 33 straipsnio 2 dalimi, pirmosios instancijos teismas neprivalėjo vadovautis ir atsižvelgti į šią nutartį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas remiasi ankstesnių instancijų teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (CPK 353 str.), todėl kasacinis teismas negalėjo remtis faktinėmis aplinkybėmis, įvykusiomis po 2010-02-26 kreditorių susirinkimo nutarimų priėmimo. Tačiau pirmosios instancijos teismas nagrinėjo 2011-08-17 ieškovo teikiamą skundą, todėl savo sprendime privalėjo įvertinti ir vėlesnes (t. y. po 2010-02-26 kreditorių susirinkimo) atsitikusias faktines aplinkybes. Taigi, pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtų 2010-02-26 kreditorių susirinkimo nutarimų pagrindu, o ne remdamasis teismo posėdyje tirtais įrodymais bei aplinkybėmis (CPK 263 str. 2 d. pažeidimas).

2. Priimdamas skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normas – Įmonių bankroto įstatymą (toliau – ĮBĮ). Taikos sutarties bankroto procese klausimas yra sprendžiamas dviem etapais: pirmu etapu – priimant kreditorių susirinkimo nutarimą dėl taikos sutarties sudarymo pagal ĮBĮ 23 straipsnio 12 punktą, 24 straipsnio 1, 2 dalis, 4 dalį; antru etapu – vykdant kreditorių susirinkimo nutarimą dėl taikos sutarties sudarymo pagal ĮBĮ 28 straipsnį. Remiantis ĮBĮ 28 straipsniu, taikos sutartis gali būti pasirašoma dviem būdais – pasirašant arba visiems kreditoriams, arba visų kreditorių įgaliotam atstovui. Toks visų kreditorių įgaliotas atstovas (tame tarpe ir pasirašyti taikos sutartį) turi būti renkamas tik kreditorių susirinkime, nes ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalies pagrindu, kiekvienas kreditorius turi teisę dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir ginti savo reikalavimus, t. y. būtent kaip visi kreditoriai, taip ir kiekvienas kreditorius turi teisę rinkti kreditorių įgaliotą atstovą pasirašyti taikos sutartį, o tokia galimybė pagal ĮBĮ nuostatas ir yra suteikiama tik kreditorių susirinkime. Todėl visų kreditorių įgalioto atstovo išrinkimas, apskųstas pareiškėjo, yra vykdomas pirmame taikos sutarties etape, t. y. priimant nutarimą dėl taikos sutarties (ĮBĮ 23str. l d.12 p., 23 str. l d.17 p., 24 str. l d.), nes šiame etape dar nėra sudaroma taikos sutartis, atliekant jos pasirašymą. ĮBĮ nenumato, kada toks visų kreditorių įgaliotas atstovas gali pasirašyti taikos sutartį ar turi būti renkamas. Apelianto manymu, jį rinkti verta tuomet, kai atsiranda tokio rinkimo tikslingumas, t. y. arba kartu sprendžiant kreditorių susirinkime klausimą ir dėl taikos sutarties sudarymo, arba įsiteisėjus kreditorių susirinkimo nutarimui dėl taikos sutarties sudarymo, jeigu kreditoriai tokio atstovo pageidauja. Iš bylos aplinkybių matyti, jog 2010-07-30 kreditorių susirinkimo nutarimas dėl taikos sutarties sudarymo yra įsiteisėjęs, todėl vykdytinas visiems kreditoriams (ĮBĮ 24 str. 4 d.). Tik bankrutuojančios įmonės kreditorių apsisprendimo klausimai yra kokiu būdu sudaryti ir pasirašyti taikos sutartį, t. y. ar visiems kreditoriams, ar visų kreditorių įgaliotam atstovui; kada kreditorių susirinkime rinkti visų kreditorių įgaliotą atstovą. Be to, įgalioto atstovo pasirašyti taikos sutartį išrinkimas dar nereiškia, jog jis tą sutartį privalo pasirašyti nedelsiant.

3. Ieškovas, ginčydamas 2011-08-03 kreditorių susirinkimo nutarimą, skunde nenurodė kuriuo ĮBĮ straipsniu remiantis prašo kreditorių susirinkimo nutarimą pripažinti negaliojančiu. Nesant ĮBĮ 24 straipsnio reikalavimo priimti kreditorių susirinkimo nutarimus vienbalsiai bei Lietuvos Aukščiausiajam Teismui papildomai 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi išaiškinus, jog tokie vienbalsiai kreditorių susirinkimo nutarimai nėra numatyti ir neprivalomi, bei panaikinus buvusio administratoriaus ieškinio reikalavimą dėl tokio vienbalsio nutarimo dėl taikos sutarties priėmimo, panaikinus Kauno apygardos teismo bei Lietuvos apeliacinio teismo sprendimus, grįstus vienbalsio nutarimo dėl taikos sutarties priėmimo reikalavimu – dingsta bet koks teisinis – įstatyminis pagrindas ieškovui reikalauti pripažinti 2011-08-03 kreditorių susirinkimo nutarimą negaliojančiu, nes taikos sutartį įgaliotam asmeniui ir pasirašius – taikos teisėtumą dar tikrins teismas ĮBĮ 29 straipsnyje nustatyta tvarka. Todėl, apelianto manymu, ieškovas piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis ir vilkina bankroto procesą neteisėtais veiksmais (CK 6.246 str.), nes kreditorių susirinkimo nutarimų vienbalsis priėmimas nenumatytas ĮBĮ.

4 . Skundžiama nutartimi yra pažeidžiamas ne tik ĮBĮ 24 straipsnio 1 dalies reikalavimas, bet ir imperatyvi ĮBĮ 24 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta norma, kuri nustato, kad kreditorių susirinkimo nutarimai yra privalomi visiems kreditoriams. Tačiau teismas šią normą laikė dispozityvia, nes nusprendė, jog įsiteisėjęs 2010-07-30 kreditorių susirinkimo nutarimas sudaryti taikos sutartį pagal pateiktą kreditorių susirinkimui projektą daliai kreditorių yra neprivalomas, nors įstatymas imperatyviai teigia priešingai.

5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog taikos sutarties sudarymas ir taikos sutarties pasirašymas turi būti aiškinami netapačiai. Teismas negalėjo vadovautis aukščiau minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi. Aplinkybė, jog taikos sutarties pasirašymas yra reglamentuojamas ĮBĮ 28 straipsnyje, pavadintame „Taikos sutarties sudarymas” – neginčytinai reiškia, jog taikos sutartis ir yra sudaroma ją pasirašant. Tai, kad sutarties sudarymas ir sutarties pasirašymas yra tapačios sąvokos patvirtina ir bendrosios sutarčių sudarymo taisyklės (CK 6.192 str.). Kadangi ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalis nurodo, jog ši sutartis pasirašoma, tai savaime aišku, jog sutartis yra rašytinės formos (CK 173 str. 1 d. 9 p.), todėl taikos sutarties pasirašymas yra taikos sutarties sudarymas rašytine forma. Taigi, taikos sutartis bankroto proceso metu ir pagal bendrąsias sutarčių sudarymo taisykles yra sudaroma būtent pasirašant taikos sutartį visiems kreditoriams arba jų įgaliotam atstovui, o taikos sutarties sudarymo ir taikos sutarties pasirašymo sąvokos bei prasmė yra tapačios.

6. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis buvo priimta dėl taikos sutarties, priimtos 2010-02-26 kreditorių susirinkime. Tuo tarpu ieškovas skundą pateikė netgi ne dėl 2010-07-30 pakartotiniame kreditorių susirinkime priimto nutarimo sudaryti taikos sutartį, bet dėl 2011-08-03 kreditorių susirinkime priimto nutarimo išrinkti įgaliotą asmenį pasirašyti 2010-07-30 taikos sutartį. Pažymėtina, jog 2010-07-30 kreditorių susirinkimo nutarimas yra įsiteisėjęs ir jo vykdymas yra imperatyviai privalomas visiems kreditoriams (ĮBĮ 24 str. 4 d.), todėl nutarimo dėl įgalioto asmens apskundimas neturi jokio teisinio pagrindo. Atsisakius privalomai vykdyti įsiteisėjusį 2010-07-30 kreditorių susirinkimo nutarimą dėl taikos sutarties sudarymo (arba atsisakymas pasirašyti taikos sutartį) yra kreditoriui privalomos pareigos vengimas (neteisėtas neveikimas).

7. Priimdamas skundžiamą nutartį teismas nepagrįstai taikė CPK 42 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 3 dalį, taip pažeisdamas ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Teismo vadovavimasis CPK norma, jog taikos sutartis pasirašoma visų bylos šalių – nesutampa su ĮBĮ norma, jog taikos sutartis gali būti pasirašoma ne vieninteliu būdu, o dviem būdais – kaip ir visų kreditorių, taip ir tų kreditorių įgalioto atstovo iš vienos pusės ir administratoriaus – iš kitos pusės. Įgaliotas asmuo buvo išrinktas vadovaujantis ĮBĮ 24 straipsnio 1 dalimi, todėl teismas nepagrįstai rėmėsi minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties aiškinimu, jog nutarimas dėl kreditorių įgalioto pasirašyti taikos sutartį asmens privalėjo būti priimtas vienbalsiai. Nutarimams dėl taikos sutarties įstatymas nenumato vienbalsio tokių nutarimų priėmimo, o priešingai – leidžia juos priimti paprasta dalyvaujančių kreditorių susirinkime balsų dauguma.

8. Pirmosios instancijos teismas nutarties rezoliucinėje dalyje nurodydamas: „Pripažinti bankrutavusios L. K. individualios įmonės „Talka" 2011 m. rugpjūčio 3d. kreditorių susirinkimo nutarimą 3-čiuoju darbotvarkės klausimu negaliojančiu”, jau 2011-08-03 data laiko įmonę bankrutavusia, nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011-06-29 nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2011-03-21 nutartį – sustabdė. Tokiu būdu dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-06-29 nutarties – Lietuvos apeliacinio teismo nutartis dėl BIĮ „Talka” pripažinimo bankrutavusia ir likviduotina – buvos sustabdyta ir BIĮ „Talka” kreditorių susirinkimas ĮBĮ 28 straipsnio 3 dalies pagrindu turėjo teisę sudaryti taikos sutartį iki pat 2011-12-07, nes nutartis dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia iki kasacinio teismo nutarties priėmimo buvo sustabdyta.

9. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, priimdamas 2011-12-07 nutartį, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-06-29 nutartį dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2011-03-21 nutarties sustabdymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011-12-07 nutartyje padarė ĮBĮ bei teisiniais argumentais nepagrįstą išvadą, kad taikos sutartis šioje byloje teismo nebus patvirtinta, nes dalis kreditorių nesutinka su taikos sutarties sąlygomis. Tačiau taikos sutartis nebuvo sudaryta ne dėl kreditorių nesutikimo, o dėl bankroto administratoriaus skundo dėl 2010-02-26 kreditorių susirinkimo ir jo atsisakymo sudaryti sutartį. Nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nurodydamas, jog taikos sutartį pasirašo visi kreditoriai, neįvertino ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad taikos sutartį taip pat gali pasirašyti ir įgaliotas asmuo, kuris nagrinėjamu atveju buvo išrinktas laikantis ĮBĮ nuostatų kreditorių susirinkime ir kuriam išrinkti nebūtinas vienbalsis kreditorių pritarimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011-12-07 nutartimi pripažinęs įmonę bankrutavusia, užkirto kelią teisėtiems kreditorių lūkesčiams sudaryti taikos sutartį (CK 1.2 str. pažeidimas). Taip administratorius neteisėtais veiksmais (nebūdamas kreditoriumi jis neturėjo teisės skųsti kreditorių susirinkimo priimtą nutarimą) ne tik neleido teisėtą nutarimą priėmusiam kreditorių susirinkimui sudaryti taikos sutartį, bet savo neteisėtais veiksmais išprovokavo Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą priimti nutartį, užkertančią kelius taikos sutarties sudarymui. Todėl toks teismo sprendimas skatina piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis (CK 1.2 str. pažeidimas), nesąžiningumą, neteisingumą (CK 15 str. pažeidimai). Nagrinėjamu atveju įmonės likvidavimas patenkina ne visų kreditorių, o tik kreditorių, kurių reikalavimai yra užtikrinti įkeistu turtu, interesus, jis nėra suderinamas su pačios bankrutuojančios įmonės interesais. Kreditorių susirinkimas prašė teismų pratęsti terminą taikos sutarties sudarymui, tačiau teismai šių prašymų netenkino, t. y. nevykdė ĮBĮ numatytų tikslų ginti skolininko, kreditorių ir trečiųjų asmenų interesų.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius su apelianto skundu nesutiko, prašo jį atmesi kaip nepagrįstą ir palikti nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Atsiliepime sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą trečiasis asmuo L. K. prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Trečiasis asmuo sutiko su apelianto argumentais dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumo. Papildomai nurodė, jog teismas, nurodydamas, jog kreditorių susirinkimo nutarimas dėl taikos sutarties sudarymo ir pasirašymo turi būti priimtas vienbalsiai, peržengė ieškovo skundo nagrinėjimo ribas. Ieškovas skundė 2011-08-03 kreditorių susirinkimo nutarimą išrinkti visų kreditorių įgaliotą atstovą, o ne taikos sutarties pasirašymą ar kitokią bankroto procedūrą.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą trečiasis asmuo UAB FMĮ „Orion securities“ su apelianto skundu nesutiko, prašo jį atmesi ir palikti nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Nurodė, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį.

Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į apelianto atskirąjį skundą nepateikė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pripažintas neteisėtu kreditorių susirinkimo nutarimas išrinkti įgaliotą atstovą pasirašyti taikos sutartį bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Nagrinėjamu atveju 2011 m. rugpjūčio 3 d. įvykęs bankrutuojančios L. K. individualios įmonės „Talka“ kreditorių susirinkimas balsų dauguma, balsavus 69,31 proc. „už“ ir 23,38 proc. „prieš“, trečiuoju darbotvarkės klausimu nutarė išrinkti S. P. įgaliotu atstovu kreditorių vardu pasirašyti taikos sutartį, remiantis ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalimi. Taikos sutarties projektas, kurį įgaliotas pasirašyti kreditorių atstovas, buvo patvirtintas 2010 m. liepos 30 d. kreditorių susirinkime.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčo kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumo klausimą, sprendė, kad taikos sutarties pasirašymui nepakanka paprastos kreditorių balsų daugumos, o kadangi taikos sutartis iki įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, t. y. Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 24 d. nutarties priėmimo, sudaryta nebuvo, ginčijamas kreditorių susirinkimo nutarimas išrinkti įgaliotą atstovą pasirašyti taikos sutartį prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms (ĮBĮ 28 str. 3 d.) ir yra neteisėtas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Apeliantas atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi. CPK 4 straipsnis nustato, kad vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, todėl žemesnių instancijų teismai privalo atsižvelgti į kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius išaiškinimus ir praktiką, kuri yra suformuota tokio paties pobūdžio, analogiškose bylose. Minėta kasacinio teismo nutartis buvo priimta nagrinėjamoje bankroto byloje, nors joje nebuvo sprendžiamas 2011 m. rugpjūčio 3 d. atsakovo kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo klausimas, kasacinis teismas nutartyje pasisakė dėl kreditorių susirinkimo nutarimo sudaryti taikos sutartį priėmimą reglamentuojančių teisės normų taikymo ir aiškinimo, ĮBĮ 24 straipsnio 1 dalies ir 28 straipsnio 2 dalies aiškinimo bei šių normų tarpusavio santykio. Sprendžiant ginčo kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumo klausimą tarp bylos dalyvių taip pat kilo ginčas dėl ĮBĮ 24 straipsnio 4 dalies ir 28 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir tarpusavio santykio. Atsižvelgiant į tai teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartyje suformuotus išaiškinimus. Kasacinis teismas nutartyje konstatavo, kad ĮBĮ nėra numatytų atvejų, kad tam tikrais klausimais kreditorių susirinkimo nutarimai turi būti priimami vienbalsiai, todėl nutarimas dėl taikos sutarties sudarymo taip pat gali būti priimtas paprasta balsų dauguma vadovaujantis ĮBĮ 24 straipsnio 1 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Tačiau, remiantis ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalimi, taikos sutartį pasirašo visi kreditoriai, kurių reikalavimai bankroto proceso metu iki taikos sutarties pasirašymo dienos liko nepatenkinti, arba jų, t. y. visų kreditorių, įgaliotas atstovas ir administratorius, gavęs įmonės savininko (savininkų) valdymo organo, kuris turi teisę priimti nutarimą reorganizuoti ar likviduoti įmonę, raštišką sutikimą. Taikos sutartis bankroto procese yra kreditorių ir įmonės, t. y. visų kreditorių ir bankrutuojančios įmonės susitarimas. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad sąvokos „taikos sutarties sudarymas“ ir „taikos sutarties pasirašymas“ aiškinami netapačiai ir turi skirtingą reikšmę (kreditorių nutarimui dėl taikos sutarties „sudarymo“ pakanka paprastos balsų daugumos, tačiau šios balsų daugumo nepakanka, kai taikos sutartis yra „pasirašoma“).

Teik kasacinis teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartyje sprendė, tiek ir nagrinėjamas ginčas tarp kreditorių, kilęs dėl įgalioto atstovo taikos sutarčiai pasirašyti išrinkimo, patvirtina, kad byloje yra susiklosčiusi situacija, kai matyti, kad taikos sutartis šioje byloje nebus pasirašyta ir teismo patvirtinta, nes dalis kreditorių nesutinka nei su taikos sutarties sąlygomis, nei su įgalioto atstovo išrinkimu.

ĮBĮ 28 straipsnio 3 dalis nustato, kad taikos sutartis gali būti sudaroma tik iki teismo nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos. Nutartis pripažinti atsakovą bankrutavusiu ir likviduojamu dėl bankroto įsiteisėjo Lietuvos apeliaciniam teismui 2011 m. vasario 24 d. nutartimi palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo 2010 m. birželio 16 d. nutartį. Nagrinėjamoje byloje taikos sutartis nei iki 2011 m. vasario 24 d., nei iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutarties priėmimo sudaryta nebuvo. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 29 d. nutartimi buvo sustabdytas tik Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 24 d. nutarties vykdymas, o ne įsiteisėjimas (CPK 331 str. 6 d.). Kadangi taikos sutartis iki teismo nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos nebuvo sudaryta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ginčo kreditorių susirinkimo nutarimą negaliojančiu.

Dalis apelianto atskirojo skundo argumentų yra susiję su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutarties vertinimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju apeliacijos objektu yra tik Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarties teisėtumas ir pagrįstumas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimamos nutartys yra galutinės, neskundžiamos ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 362 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, dėl minėtų atskirojo skundo argumentų ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutarties teisėtumo apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako.

Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam nagrinėjamo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atskirojo skundo motyvais naikinti iš esmės teisėtą bei pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalimi 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį nepakeistą.