- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-09-05
- Bylos Nr.
- e2S-574-227/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-16-3-00178-2018-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Margarita Dzelzienė
- Atsakovas
- UAB „Picukė“
- Ieškovas
- UAB „Kartagena“
Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. e2S-574-227/2018
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. rugsėjo 5 d.
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės UAB „Picukė“ atskirąjį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2018 m. gegužės 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-2620-277/2018 pagal ieškovės UAB „Kartagena“ ieškinį dėl skolos priteisimo iš UAB „Picukė“, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Kartagena“ pateikė teismui ieškinį dėl skolos priteisimo, kuriuo prašo iš atsakovės UAB „Picukė“ priteisti 3130,40 Eur skolą, 1192,40 Eur delspinigius, 40 Eur išieškojimo išlaidas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimo užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės nekilnojamojo bei kilnojamojo turto, o jo nesant arba esant nepakankamai – piniginių lėšų, esančių pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, areštą 4362,80 Eur sumai. Nurodė, kad ieškinio suma atsakovei yra didelė, atsakovės apyvarta kasmet mažėja, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmai 2018 m. gegužės 3 d. nutartimi ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkino, areštavo atsakovės nekilnojamuosius, kilnojamuosius daiktus, o jų nesant ar nepakankant – pinigines lėšas, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, 4362,80 Eur sumai, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti. Teismas leido UAB „Picukė“ areštuotomis lėšomis atlikti tokias operacijas: 1) atsiskaityti su ieškove; 2) mokėti darbo užmokestį, neviršijant MMA vienam darbuotojui; 3) mokėti mokesčius į Valstybinio socialinio draudimo fondą; 4) mokėti į valstybės biudžetą nuo darbo užmokesčio apskaičiuojamą gyventojų pajamų mokesti; 5) mokėti į valstybės biudžetą pridėtinės vertės mokestį; 6) mokėti mokestį į Garantinį fondą. Nurodė antstoliui nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota operacijoms atlikti.Teismas vadovavosi Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio nuostatomis, nustatė, kad ieškovė pareiškė piniginį reikalavimą dėl skolos priteisimo, o atsakovės finansinė padėtis nežinoma, 4362,80 Eur suma pakankamai didelė, geruoju atsakovė skolos nesumoka. Sprendė, kad yra pagrindas manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą motyvai
Atsakovė UAB „Picukė“ patikslintu atskiruoju skundu prašo Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2018 m. gegužės 3 d. nutartį panaikinti. Nurodo, kad teismas neįvykdė įpareigojimo įvertinti ieškinio tikėtiną pagrįstumą. Ieškinys yra nepagrįstas, deklaratyvus, grindžiamas neegzistuojančia tariama sutartimi, kuri yra akivaizdžiai fiktyvi ir niekada nebuvo pasirašyta, kurios turinys ir nurodyta pirktos įrangos kaina neatitinka faktinių įrengimų pirkimo susitarimo apimčių bei sąlygų ir yra akivaizdus ieškovės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis ir advokato noro primityviai pasipinigauti pavyzdys. Ieškovei žinoma, kad susitarimo apmokėti už atsakovės įsigytas prekes laikas baigiasi po metų nuo sąskaitų–faktūrų išrašymo dienos ir tai bus padaryta ieškovei įvykdžius visus garantinio aptarnavimo reikalavimus, atsiėmus atsakovei nereikalingus įrengimus ir apmokėjus už pirktų įrengimų nesavalaikio atvežimo prastovas. Vien tik aplinkybė, kad nebuvo atliktas tikėtino pagrįstumo vertinimas, neaktualu, ar egzistuoja antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga. Ginčo suma nėra besąlygiškas pagrindas konstatuoti grėsmę ieškovui palankaus sprendimo įvykdymui, reikia vertinti, ar reikalavimo suma yra didelė konkrečiam asmeniui. Teismas konstatavo, kad atsakovės turtinė padėtis nėra žinoma, todėl iš viso negalėjo vertinti, ar ši suma atsakovei didelė. Kadangi teismas begalės patenkinti ieškinio reikalavimų, todėl nėra ko ir užtikrinti, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones pažeidžiamas proporcingumo principas. Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė UAB „Kartagena“ prašo skundo netenkinti. Nurodo, kad ieškinys yra pagrįstas, nes atsakovei buvo patiektos prekės, už kurias neatsiskaityta su ieškove. Visi ieškinį patvirtinantys dokumentai byloje yra. Atsakovė nepateikia nei vieno argumento, kodėl ieškinys yra nepagrįstas, kodėl neatsiskaito už prekes (išskyrus, neva tarp šalių nebuvo sudarytos rašytinės sutarties) (CPK 178 straipsnis, CPK 12 straipsnis). Atsakovė iki šiol naudojasi ieškovės patiektomis prekėmis už jas neatsiskaitydama. Nesutinka su atsakove, kad jos finansinė būklė yra gera. Iš viešai prieinamos informacijos matyti, jog atsakovės apyvarta kasmet mažėja, turtas – nuomojamas, ieškinio suma yra didelė. Atsakovės pateikta pažyma apie savo pajamas 2016 – 2018 metais (planuojamos) vertintina kritiškai, nes atsakovė nepateikė jokių pažymoje nurodytas apyvartas patvirtinančių duomenų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Nagrinėjamoje apeliacine tvarka civilinėje byloje apeliantė atskiruoju skundu nesutinka su jos atžvilgiu pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas. Laikinosios apsaugos priemonės yra kompleksas teismo taikomų po vieną ar kelias priemonių dėl atsakovui priklausančio turto nuosavybės teisių apribojimų ir kitų įpareigojimų, draudimų ar veiksmų sustabdymo, kuriais siekiama užtikrinti sprendimo, kuris bus priimtas ateityje, įvykdymą bei kartu išvengti teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo arba neįmanomumo. Laikinųjų apsaugos priemonių poreikį nulemia grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, taip pat dėl objektyvių aplinkybių teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Kai byloje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui paprastai reikšminga ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, atsakovo elgesys iki bylos iškėlimo ir jos nagrinėjimo metu. Pažymėtina, jog teismui, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pakanka įsitikinti tuo, kad yra grėsmė, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas, ir tuo motyvuojant jas taikyti, nes įstatymas nereikalauja iš prašančio taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmens pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Iš CPK 144 straipsnio 1 dalyje suformuluoto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo matyti, kad teismas, taikydamas tokias priemones, pirmiausia turėtų nustatyti, ar yra tikimybė, jog bus priimtas ieškovui palankus sprendimas. Jei preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus, teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu tampa aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Kaip nurodoma teismų praktikoje, tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą. Jis taip pat neturi prejudicinės galios nei bylos nagrinėjimui iš esmės, nei pakartotiniam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendimui. Jei teismas taiko laikinąsias apsaugos priemones ir nurodo, kad jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, vadinasi, teismui nekilo abejonių dėl to, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo tikimybė egzistuoja. Pažymėtina, kad preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Apeliantės nurodyti argumentai dėl to, kad galimai buvo sudarytas susitarimo apmokėti už atsakovės įsigytas prekes vėliau ir įvykdžius tam tikrus įsipareigojimus, nepaneigia fakto, kad preliminariai vertinant ieškovės reikalavimą, jis galėtų būti laikomas pagrįstu ir kad galėtų būti priimtas ieškovei palankus sprendimas. Atkreiptinas dėmesys, kad į bylą pateiktos atsakovei išrašytos PVM sąskaitos-faktūros, kurios yra neapmokėtos, kaip pripažįsta ir pati apeliantė, kas sudaro pagrindo manyti, kad reikalavimas priteisti įsiskolinimą preliminariai pateiktus duomenis įvertinus, galėtų būti tenkinamas. Pažymėtina, kad apeliantės argumentus dėl to, jog šalys nebuvo sudarę rašytinės sutarties, kad sąskaitų apmokėjimo laikas baigiasi po metų nuo sąskaitų–faktūrų išrašymo dienos ir tai bus padaryta ieškovei įvykdžius visus garantinio aptarnavimo reikalavimus, atsiėmus atsakovei nereikalingus įrengimus ir apmokėjus už pirktų įrengimų nesavalaikio atvežimo prastovas, bus vertinami teismui išnagrinėjus bylą iš esmės. Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne tik absoliučiu dydžiu, bet taip pat atsižvelgdamas į atsakovės finansines galimybes. Ieškovei reiškiant turtinio pobūdžio reikalavimą dėl 3130,40 Eur skolos, 1192,40 Eur delspinigių priteisimo bei įvertinus ieškovės pateiktus duomenis apie tai, kad atsakovės apyvarta kasmet mažėja, ji neturi nuosavybės teise nekilnojamojo turto, manytina, kad teismui buvo pakankamas pagrindas spręsti, jog atsakovei prašoma priteisti suma gali būti pripažįstama didele, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių yra grėsmė, jog sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas. Pripažintina, kad grėsmės ieškovės reikalavimų patenkinimui bei didelės reikalavimo sumos prezumpcijos, kaip pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, apeliantė nepaneigė. Nors skunde nurodoma, kad turėtų būti vertinama, ar reikalavimo suma yra didelė konkrečiam asmeniui, tačiau pripažintina, kad apeliantė nepateikė įrodymų, aptvirtinančių, kad jos turtinė padėtis yra gera. Byloje nėra duomenų, koks turtas bendrovei priklauso nuosavybės teise, kokia valdomo turto vertė. Vien tik atsakovės iniciatyva sudaryta ir pateikta pažyma apie savo pajamas 2016 – 2018 metais (planuojamos), kurioje nurodoma, kad UAB „Picukė“ 2016 m. gavo pajamų – 10 314 Eur, 2017 m. – 32 547, 68 euro, o 2018 m. (prognozuojama) – 60 400 eurų, negali patvirtinti, kad bendrovės turtinė padėtis gera, kai nėra pateikti jokių pažymoje nurodytas apyvartas patvirtinantys duomenys. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju taikytos laikinosios apsaugos priemonės nesuteikia nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržo vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Atsakovė, manydama, kad ji patiria nuostolių ar nuostoliai gali atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, gali pasinaudoti įstatyme numatyta galimybe jam kaip asmeniui, kurio atžvilgiu yra taikomos laikinosios apsaugos priemonės, kreiptis į teismą su prašymu reikalauti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, atlyginimo užtikrinimo (CPK 146 str.) arba įmokėti reikalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą, pateikti laidavimą, įkeisti turtą, prašyti pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita (CPK 148 str.), siekiant, kad laikinosios apsaugos priemonės nebūtų taikomos arba kuo mažiau varžytų jos teises ir turtinius interesus.Teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir jas tinkamai pritaikė, todėl priimta nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o jos naikinti ar keisti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio pirmos dalies pirmuoju punktu,
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2018 m. gegužės 3 d. nutartį palikti nepakeista.