Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Marijampolės skyriaus apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutarimo Č. V. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Č. V. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad būdamas darbdaviu, esant Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams – susitarimui dėl darbo užmokesčio, darbo funkcijų, darbovietės, darbo tvarkos ir kitų darbo sutarties sąlygų, laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 20 d. iki 2010 m. kovo 24 d. leido dirbti savo ūkyje T. J. ir E. P., nesudaręs rašytinių darbo sutarčių, ir tuo padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje.

Apeliaciniu skundu Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Marijampolės skyrius (toliau – ir Apeliantas) prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutarimą Č. V. byloje ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti Marijampolės rajono apylinkės teisme. Teigia, jog yra įrodyta, kad E. P. ir T. J. laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 20 d. iki 2010 m. kovo 24 d. Č. V. ūkyje vykdė darbines funkcijas, dėl kurių privaloma tvarka turėjo būti sudarytos rašytinės darbo sutartys. Apelianto teigimu, pats administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo teismo posėdžio metu patvirtino, kad T. J. ir E. P. kartais „patalkavodavo“ ūkyje, už ką jiems būdavo atlyginama maistu, drabužiais. Apeliantas siūlo remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. liepos 14 d. pasitarime aprobuotu „Teismų praktikos administracinių teisės pažeidimų bylose dėl nelegalaus darbo apibendrinimu ir teisės taikymo rekomendacijomis“ (Administracinių teismų praktika, 2005, Nr. 7, p. 214-280).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų.

DK 98 straipsnyje nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą; dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Iš paminėtų teisės aktų akivaizdu, kad nelegalus darbas gali būti padaromas keliomis alternatyviomis veikomis. Iš administracinio teisės pažeidimo protokolo (b. l. 2) seka, kad šioje byloje Č. V. kaltinamas ATPK 41³ straipsnyje numatyto pažeidimo padarymu, kadangi leido dirbti nelegalų darbą, nesudarius darbo sutarties įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra vertinama, kad siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575-2358/2009).

Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N12-1650/2004, N3-397/2005, N575-858/2010).

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas teisės normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes. Č. V. yra įregistravęs ūkininko ūkį (b. l. 6), teismo posėdžio metu teigė, kad užsiima pienininkyste, turi 30 karvių (b. l. 23). Akivaizdu, kad jis gamina žemės ūkio produkciją ne savoms reikmėms, o tiekia ją rinkai, t. y. veikia kaip smulkus rinkos dalyvis. Neabejotinai byloje įrodyta, kad T. J. ir E. P. dirbo jo ūkyje ir už savo darbą atlyginimą gavo natūra - maisto produktais. Veika, draudžiama pagal ATPK 41³ straipsnį, apima bet kokius atlygintinus darbo santykius, nepaisant to, kokia forma už darbą atlyginama: pinigais, natūra ar kt. Taip pat byloje neabejotinai nustatyta, kad minėtų asmenų darbą Č. V. panaudojo pagamindamas ir pateikdamas žemės ūkio produkciją rinkai. Č. V. neįformindamas darbo sutarčių ir nemokėdamas mokesčių į valstybės biudžetą sumažino savo produkcijos gamybos sąnaudas ir tokiu būdu neteisėtai įgijo konkurencinį pranašumą rinkoje. Be to, jokių talkos požymių byloje nėra, o atvirkščiai – įrodytas įprastinis nelegalaus darbo atvejis.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus, teismas nukrypo nuo teisminės praktikos šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose taikydamas teisės normas, pirmosios instancijos teismo nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Marijampolės skyriaus apeliacinį skundą patenkinti.

Panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutarimą Č. V. byloje ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Nutartis neskundžiama.