- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-10-02
- Bylos Nr.
- 2A-822-260/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimondas Buzelis (pirm.), Antanas Burdulis, Arvydas Žibas
- Ieškovas
- J. N.
- Atsakovas
- A. M., E. B.
- Trečiasis asmuo
- Alytaus rajono I-ojo notarų biuro, E. B.
- Advokatai
- Vytautas Kucevičius, Vytautas Gustas
- Kategorijos
- 30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
dalyvaujant ieškovui J. N. , ieškovo atstovui advokatui Vytautui Gustui, atsakovės A. M. atstovui advokatui Vytautui Kucevičiui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo J. N. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-1037-454/2007 pagal ieškovo J. N. ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu atsakovams E. B. ir A. M. , su trečiuoju asmeniu Alytaus rajono I-ojo notarų biuro notare Birute Zabitiene, bei atsakovės A. M. priešieškinį dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovui J. N. , su trečiaisiais asmenimis E. B. , Alytaus rajono I-ojo notarų biuro notare Birute Zabitiene, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas ieškiniu (b.l. 2-3) prašė pripažinti negaliojančia nuo sandorio sudarymo momento 2004-07-27 žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), dalies pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų E. B. ir A. M. , taikyti dvišalę restituciją. Ieškovas nurodė, kad pagal 2004-07-22 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį jis su sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ), esančio (duomenys neskelbtini), bendraturte atsakove A. M. nusipirko 204 kv.m. valstybinės žemės sklypo dalį, pasidalinę ją per pusę po 102 kv.m. Atsakovas E. B. pagal 2004-07-22 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį nusipirko 306 kv.m. to paties sklypo dalį. Atsakovas E. B. per 5 dienas nuo valstybinės žemės pirkimo pardavė savo 306 kv.m. žemės sklypo dalį atsakovei A. M. be jo žinios ir sutikimo. Abu atsakovai žinojo apie ieškovo žodinį susitarimą su atsakove A. M. pirkti atsakovo E. B. ketinamą parduoti 306 kv.m. žemės sklypo dalį per pusę, kaip ir perkant valstybinę žemę, t.y. po 153 kv.m., bet šio susitarimo nesilaikė ir slapta nuo ieškovo sudarė šį sandorį. Mano, kad toks sandoris prieštarauja gerai moralei, todėl laikytinas niekiniu ir pripažintinas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento.
Atsakovė A. M. su pareikštu ieškiniu nesutiko (b.l. 33-35), nurodė, kad pagal LR CK 4.79 straipsnio nuostatas bendraturtis privalo pranešti kitiems bendraturčiams apie ketinamą parduoti savo dalį tik tada, kai savo dalį jis parduoda ne bendraturčiui, ko, sudarant ginčijamą sandorį, nebuvo.
Atsakovė A. M. priešieškiniu (b.l. 67-71) prašė atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės 0,0612 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei kitų statinių (inžinerinių) – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančias atsakovei A. M. ir ieškovui J. N. dalis tokiu būdu: pripažinti, atsakovei A. M. nuosavybės teises į ieškovo J. N. 102/612 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 1/6 dalį pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei 1/6 dalį kitų statinių (inžinerinių) – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kartu įpareigojant atsakovę per 3 mėn. nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti ieškovui 15074,66 Lt dydžio kompensaciją, priteisti iš ieškovo atsakovei jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė, jog minėtas nekilnojamasis turtas nėra atidalintas ir dėl to tarp atsakovės ir ieškovo nuolat kyla konfliktai ir nesutarimai dėl šio nekilnojamojo turto valdymo, naudojimosi ir disponavimo. Taip pat mano, kad toks atidalijimo būdas nepažeis ieškovo teisių ir teisėtų interesų, nes ieškovas gaus jam priklausančio nekilnojamojo turto vertę pinigais.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. kovo 30 d. sprendimu (b.l. 101-105) ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino. Teismas nustatė, jog atsakovas E. B. savo sklypo dalį pardavė kitai bendraturtei – atsakovei A. M. , todėl nusprendė, jog sudaromam žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandoriui neturėjo būti taikomos LR CK 4.79 straipsnio nuostatos. Teismas taip pat nusprendė, jog pareikštu ieškinio reikalavimu faktiškai siekiama ne apginti pažeistas bendraturčio teises (perkelti pirkėjo teises), o grąžinti turtą pardavusį (kitą) bendraturtį į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo, dėl to laikė, jog pareikštas ieškinio reikalavimas neapgina ieškovo interesų ir nesukuria ieškovui teisinių pasekmių, o tik suvaržo kito bendraturčio – atsakovo E. B. teises, kadangi, pirkimo-pardavimo sandorį pripažinus negaliojančiu ir sandorio šalis grąžinus į pirminę padėtį, atsakovas E. B. turėtų iš naujo spręsti jam priklausančio turto realizavimo klausimą. Dėl šių priežasčių teismas ieškinį atmetė kaip nepagrįstą. Teismas, tenkindamas atsakovės priešieškinį dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, nusprendė, kad atsakovės siūlomas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas geriausiai atitinka šalių interesus bei nepažeidžia ieškovo teisių ir teisėtų interesų, kadangi gyvenamojo namo pagal kiekvienam bendraturčiui tenkančias dalis nėra galimybės padalinti natūra be neproporcingos žalos jo paskirčiai, o ieškovo dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje, lyginant su atsakovės dalimi, yra gerokai mažesnė, be to nei ieškovas, nei jo atstovas nepateikė alternatyvių turto, esančio bendrojoje dalinėje nuosavybėje, atidalijimo būdų, neginčijo siūlomos kompensacijos dydžio, šalys negyvena adresu (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu (b.l. 110-112) ieškovas prašė panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2007-03-30 sprendimą dalyje, kuria buvo patenkintas priešieškinis, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priešieškinį atmesti, priteisti jam bylinėjimosi išlaidas. Skunde nurodė, kad teismas neatskleidė bylos esmės ir neišsprendė kilusio ginčo. Spręsdamas bylą, teismas nesilaikė pagrindinių proceso principų - teisingumo, protingumo ir sąžiningumo. Taip pat teismas pažeidė LR CPK 17 straipsnyje ir 185 straipsnyje nustatytus šalių procesinio lygiateisiškumo ir įrodymų vertinimo principus. Teismas neteisingai taikė materialinės teisės normą. Apeliantas nurodė, jog gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisėmis jam priklauso pirmajame namo aukšte esantis bendro 37,87 kv.m. ploto butas Nr.1 (patalpų indeksai Nr. 1-1, 1-2, 1-3, 1-4). Butas yra visiškai atskiras, t.y. izoliuotas nuo atsakovės A. M. gyvenamųjų patalpų - buto Nr.2. Patalpa Nr.l-4 yra koridorius priestate, kuriuo naudojasi tik ieškovas. 2004 metais jis bute įsirengė lauko bei vidaus vandentiekį ir buitinių nuotekų tinklus, atitinkamus santechninius įrenginius, matavimo prietaisus, visiems tiems pagerinimams išleisdamas nemenkas pinigines lėšas. Teismas, nuspręsdamas, jog atsakovės pasiūlytas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas geriausiai atitinka šalių interesus, vadovavosi tik atsakovės argumentais, nors pastarųjų visiškai nepatvirtino jokie objektyvūs įrodymai. Atsakovė nurodė, kad su ieškovu dėl turto atidalijimo geranoriškai susitarti nepavyksta, tačiau šis atsakovės teiginys liko neįrodytas. Atsakovė savo priešieškinyje teigė, jog tarp jos ir ieškovo J. N. kyla nuolatiniai konfliktai ir nesutarimai dėl bendro dalinio turto valdymo, naudojimosi ir disponavimo, tačiau jokių įrodymų ji nepateikė. Ji visiškai nepasisakė apie tai, kodėl kyla tokie jos minimi konfliktai ir nesutarimai, kuo jie pasireiškia, ar konfliktai kyla tik vien dėl ieškovo kaltės. Pati atsakovė gyvena Alytuje ir visiškai nesinaudoja savo turto dalimi, todėl konfliktams kilti paprasčiausiai nėra pagrindo. Byloje nėra jokio įrodymo, kad A. M. kreipėsi į ieškovą su geranorišku siūlymu atsidalinti iš bendro turto. Byloje tėra jos ieškovui siųstas pranešimas (b.l. 62), kuriuo ji ne prašo, o reikalauja, kad ieškovas parduotų jai savo namų valdos dalį, tačiau nieko nesakoma apie atsidalijimą iš bendro turto (siūlomi variantai, planai). Teismas nepareikalavo įrodymų, patvirtinančių atsakovės teiginį, jog nėra galimybės padalinti turtą natūra be neproporcingos žalos jo paskirčiai. Tiek ieškovo, tiek atsakovės nuosavybės dalys yra faktiškai atskirtos. Tai visiškai atskiri namo butai, turintys atskirus įėjimus. Todėl visiškai nesunkiai buvo galima suformuoti du atskirus turto vienetus su skirtingais unikaliais kadastriniais numeriais be jokios menamos "neproporcingos žalos". Namų valdos žemės sklypą taip pat be jokių problemų galima atidalinti, tačiau atsakovė niekada nebuvo pateikusi ieškovui jokio atidalijimo projekto, tokio projekto nėra ir byloje. Apeliantas nesutinka su teismo argumentu, jog atsakovei priklausanti dalis yra žymiai didesnė nei ieškovo. Šiuo atveju būtina atsižvelgti ir į tai, kad ieškovui priklausanti 1/6 namo yra atskiras butas ir tokio dydžio dalis nėra žymiai mažesnė už 5/6 dalis. Atsakovei priklausančios 5/6 dalys žemės sklypo nėra žymiai didesnė dalis, ypač turint omenyje nedidelį bendrą 0,0612 ha namų valdos sklypo plotą. Be to ieškovas nuolat gyvena šiuo adresu ir rūpinasi savo turtu, pagal išgales pagerindamas jį. Ieškovui dažnai tenka lankytis ligoninėse, o tai daryti patogiau būtent iš gyvenamosios vietos - (duomenys neskelbtini). Apelianto nuomone, teismas taip pat neteisingai taikė LR CK 4.80 straipsnio 2 dalį, kadangi atsakovė neįrodė, kokio pobūdžio ir kokio neproporcingo dydžio žala turtui atsirastų atidalinus ieškovui priklausančią dalį pagal esamą situaciją. Tokiu sprendimu teismas pažeidė LR Konstitucijos 23 straipsnį, nes neteisėtai ir nepagrįstai atėmė ieškovo nuosavybę. Tuo pačiu teismas pažeidė Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos, iš dalies pakeistos Protokolu Nr.11, protokolo Nr.l 1-ą straipsnį "Nuosavybės apsauga", kuris numato, kad "Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš niekieno negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tiktai įstatymo numatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais". Taip pat teismas pažeidė ir minėtosios Konvencijos 6 straipsnio nuostatą, nes neužtikrino ieškovo teisės į teisingą bylos nagrinėjimą įgyvendinimo. Ieškovas yra senyvo amžiaus, ligotas, 2005-05-03 ieškovui buvo atlikta sunki širdies operacija. Tačiau ieškovui nebuvo išsamiai ir suprantamai išaiškintos jo teisės ir pareigos, ypač kiek tai susiję su priešieškiniu. Apelianto nuomone, teismas pažeidė teisingumo principą, nes priteisė ieškovui neadekvačiai mažą kompensacijos sumą, t.y. tiek, kiek paprašė atsakovė. Teismo motyvai, kad ieškovas neginčijo siūlomos kompensacijos dydžio, kad tai nepažeidžia ieškovo interesų, yra nesąžiningi, kadangi ieškovas ginčijo patį atidalijimą iš bendrosios nuosavybės, nes atsakovė neįrodė, kad bandė tai padaryti geruoju bei, kad tai būtina padaryti. Ieškovas nežinojo, kad bylos nagrinėjimo metu turėjo įrodinėti, kokios realios vertės jam priklausanti nuosavybės dalis. Todėl prašo prijungti prie bylos įrodymus, patvirtinančius realią turto vertę. Bendra viso ieškovui priklausančio turto vertė yra 42007 Lt ir tai yra 2,80 karto daugiau, negu teismo priteista kompensacija. Kadangi ieškovui priklausantis žemės sklypas yra prestižinėje miesto vietoje, tai parduodant sklypą rinkos kaina būtų žymiai didesnė.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 138-141) atsakovė prašė apeliacinį skundą atmesti. Atsakovė nurodė, jog visi bandymai susitarti su ieškovu dėl jiems priklausančio turto atidalijimo buvo nesėkmingi, todėl ji 2006-05-25 nusiuntė ieškovui ir rašytinį pranešimą, kuriame, priešingai negu teigia ieškovas, buvo pasiūlyta parduoti ieškovui nuosavybės teise priklausančią turto dalį atsakovei A. M. . Atsakovė sutinka su Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu, kad jos turto dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje yra neginčijamai didesnė, ką patvirtina nuosavybės dokumentai, esantys byloje. Ieškovas, teigdamas, kad galima turtą atidalinti kitaip, t.y. natūra, pats nepateikė šio fakto buvimo įrodymų. Ieškovas turėjo visas galimybes tokius įrodymus pateikti bylos eigoje, tačiau to nepadarė ir nepateikė jokio paaiškinimo, nenurodė jokių svarbių priežasčių, kodėl jis neturėjo ar negalėjo to padaryti. Ieškovas, nepaisant jo amžiaus, yra pakankamai sumanus, kad sugebėtų įgyvendinti ir apginti savo teises, kas matyti iš jo veiksmų bylos metu. Be to ieškovas bylą vedė ne pats, o per atstovą advokatą V. Dičpetrį. Todėl nepagrįsti apeliaciniame skunde ieškovo nurodyti teiginiai, jog ieškovas nesuprato kaip reikia tinkamai elgtis, kai byloje pareiškiamas priešieškinis ar, kokius veiksmus atlikti turto padalijimo būdo bei turto vertės nustatymo atžvilgiu, visą šią informaciją tikrai žinojo atstovas advokatas V. Dičpetris. Ieškovas naudojosi kvalifikuoto teisininko paslaugomis, todėl jo argumentas, kad jis nežinojo, kad bylos nagrinėjimo metu turėtų įrodinėti, kokios realios vertės jam priklausanti nuosavybė, yra atmestinas ir ieškovo apeliacinės instancijos teismui pateiktus įrodymus teismas turėtų atsisakyti priimti (CPK 314 str.). Be to ieškovo pateikta turto vertės nustatymo išvada yra preliminari, ką patvirtina ir pats ieškovas, ir ji neparodo tikrosios turto vertės, kuri nebūtinai turi būti didesnė negu teismo priteista kompensacija.
Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ieškovas prašė jo apeliacinį skundą patenkinti, panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 30 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas atsakovės A. M. priešieškinis, priimti šioje dalyje naują sprendimą – priešieškinį atmesti, o taip pat priteisti jam byloje dalyvavusio advokato pagalbai apmokėti turėtas išlaidas. Atsakovės A. M. atstovas rašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.
Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.
Teisėjų kolegija pagal ieškovo apeliaciniame skunde nurodytas ribas sprendžia tik dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria nuspręsta patenkinti atsakovės priešieškinį. Dėl kitos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas ieškovo ieškinys, teisėjų kolegija nepasisako, nes apeliaciniame skunde reikalavimai nepareikšti, sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo motyvai nenurodyti.
Vertindama byloje pateiktų įrodymų, tame skaičiuje ir ieškovo pateiktų tik su apeliaciniu skundu bei pasiūlius apeliacinės instancijos teismui, pagrindu, teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, apskųstąjį pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 30 d. sprendimas nekeistinas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Teisėjų kolegija tokias išvadas daro vadovaudamasi tokiais motyvais.
Ieškovas, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, nes teismas netinkamai vertino įrodymus, nurodė, kad gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisėmis jam priklauso pirmajame namo aukšte esantis bendro 37,87 kv.m. ploto butas Nr.1 (patalpų indeksai Nr. 1-1, 1-2, 1-3, 1-4), šis butas yra visiškai atskiras, t.y. izoliuotas nuo atsakovės A. M. gyvenamųjų patalpų - buto Nr.2. Toks ieškovo teiginys yra nepagrįstas. Ieškovas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui, nors pastarasis teismas dar ir papildomai siūlė ieškovui tai padaryti, nepateikė įrodymų, jog jam priklauso name 37,87 kv.m. ploto butas. Iš 2005 12 14 Pažymėjimo apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre (b.l. 37-39) matyti, kad gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) bendras plotas yra 95,59 kv.m., o ieškovui J. N. priklauso 1/6 šio namo dalis. 1/6 namo dalis sudaro 15,93 kv.m., bet ne 37,87 kv.m. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis nustato, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, todėl teisėjų kolegija ir vertina, kad ieškovas nepagrįstai teigia apie tai, kad jam priklauso 37,87 kv.m. ploto butas.
Kadangi ieškovas nepateikė įrodymų, jog jam priklauso name 37,87 kv.m. ploto butas , jo pateikti duomenys apie šio buto vertę (b.l.125) negali būti pripažinti tinkamais įrodymais, susijusiais su nagrinėjamu šioje byloje klausimu. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo šiais duomenimis vadovautis ir juos vertinti.
Apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, kad teismas nepareikalavo įrodymų, patvirtinančių atsakovės teiginį, jog nėra galimybės padalinti turtą natūra be neproporcingos žalos jo paskirčiai, o taip pat, kad buvo galima suformuoti du atskirus turto vienetus su skirtingais unikaliais kadastriniais numeriais be jokios menamos "neproporcingos žalos",namų valdos žemės sklypą taip pat be jokių problemų galima atidalinti. Šiuos argumentus teisėjų kolegija taip pat pripažįsta nepagrįstais. Atsakovė A. M. , kuriai CK 4.80 str. 1 d. suteikia teisę reikalauti atidalinti jos turto dalį, pateikė savo siūlomą atidalijimo variantą. Ieškovas, jei jis nesutiko su atsakovės siūlomu atidalijimo būdu, turėjo teisę ir galimybę pasiūlyti kitą variantą ar kitus variantus. Ieškovas to nepadarė, nors jam buvo siūloma tai padaryti tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (b.l.147-148). Todėl negalima vertinti, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nepagrįstai nepareikalavo kažkokių tai įrodymų iš atsakovės. Civilinėje byloje kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus į kitos šalies reikalavimus.
Ieškovui nepateikus įrodymų, kad yra kitoks būdas, kaip atidalinti jam ir atsakovei priklausančias gyvenamojo namo bei žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), dalis, teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje priėmė nepagrįstą ar neteisėtą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kodėl yra pagrindas tenkinti atsakovės reikalavimą, t.y., kad ieškovui priklauso labai nedidelė gyvenamojo namo ir žemės sklypo dalys, piniginės kompensacijos dydžio jis neginčijo, alternatyvių turto atidalijimo variantų nepateikė. Teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo nuomone, kartu pripažįsta, jog ieškovas nepateikė duomenų, jog pirmosios instancijos teismo sprendimą būtų galima pripažinti nepagrįstu.
Apeliaciniame skunde nurodytą ieškovo motyvą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog ieškovas name (duomenys neskelbtini), negyvena, teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu. Ieškovas savo ieškinyje (b.l.2-3), mokėjimo kvite (b.l.4), prašyme teismui (b.l.20), pareiškimuose (b.l. 61), apeliaciniame skunde (b.l.110) pats nurodo, jog gyvena (duomenys neskelbtini). Tokia jo gyvenamoji vieta nurodyta ir medicininiuose dokumentuose (b.l.120-129). Iš pažymos (b.l.152) matyti, kad ieškovas J. N. deklaravo savo gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), tik nuo 2007 m. gegužės 4 d., t.y. tik po to, kai Kauno miesto apylinkės teismas 2007 03 30 priėmė šioje byloje sprendimą.
Atsižvelgdama į paminėtus motyvus, teisėjų kolegija atmeta ieškovo apeliacinį skundą, o Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 30d. sprendimą palieka nepakeistą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.