- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-05-09
- Bylos Nr.
- I-1933-289/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00181-2018-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Virginijus Stankevičius
- Pareiškėjas
- D. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo D. M. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato.
Aprašomoji dalis
nustatė:
2018 m. sausio 16 d. teisme buvo gautas pareiškėjo D. M. skundas (b. l. 2–3), kuriuo prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Tauragės apskrities VPK), 10000 eurų neturtinės žalos atlyginimui.
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. M. savo skunde ir patikslintame skunde (b. l. 2–3, 12) nurodė, kad jis nuo 2016-12-28 iki 2017-01-10 buvo laikomas Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje. Areštinėje jis patyrė dvasinius išgyvenimus, diskomfortą, nepatogumus, emocinę depresiją ir sukrėtimus, pažeminimą, galimybių sumenkinimą. Areštinės kamerose sanitarinis mazgas neatitiko standartų, nebuvo įrengtas tualetas, tik nutekėjimo kanalizacija, kamerose nebuvo ventiliacijos, buvo drėgmė, pelėsis, langai užvirinti, kamerose buvo prastos laikymo sąlygos.
Pareiškėjas D. M. teismo posėdžio metu savo paties skunde keliamus reikalavimus palaikė, patvirtino skunde nurodytas aplinkybes, prašė priteisti 10000 Eur neturtinės žalos atlyginimui.
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities VPK, atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu (b. l. 53).
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Tauragės apskrities VPK atsiliepime (b. l. 20–23) nurodoma, jog su skunde išdėstytais motyvais nesutinka. Nurodė, kad Tauragės apskrities VPK Operatyvaus valdymo skyriaus Areštinėje (toliau - areštinė) pareiškėjas D. M. buvo laikomas kameroje Nr. 3, kurios plotas 12,68m²nuo 2016-12-28 iki 2016-12-29 su dviem asmenimis, kameroje Nr. 2, kurios plotas 13,12 m², 2016-12-30 iki 2016-12-31 su vienu asmeniu, kameroje Nr. 2 kurios plotas 13,12 m² nuo 2016-12-31 iki 2017-01-10 vienas. Pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo grindžia tuo, kad Tauragės aps. VPK areštinėje buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nesudarant tinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjas iš viso buvo laikomas 13 parų. Pabrėžė, kad skunde pareiškėjas nurodo šiuos pažeidimus, sudarančius pagrindą atlyginti neturtinę žalą:
kameroje langai buvo netinkamai įrengti, todėl nebuvo tinkamo apšvietimo, buvo šalta, drėgna, tamsu, nebuvo įmanoma išsivėdinti kameros;kameroje grindys buvo supuvusios, buvo pelėsio;kamerose tualeto nebuvo, buvo tik skylė grindyse;
Šalies argumentai
Pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų su skundais ar prašymais į Tauragės aps. VPK nesikreipė, taip pat nepateikė įrodymų, kad dėl laikymo sąlygų areštinėje būtų sukeltos neigiamos pasekmės, sveikatos sutrikimai ir kt. Nesutinka su pareiškėjo Tauragės aps. VPK pareigūnų veiksmų vertinimu kaip neteisėtu, nes tvirtinti, kad Tauragės aps. VPK pareigūnai pareiškėją laikė tokiomis sąlygomis, kurios prilygo kankinimui bei pažeisdami Lietuvos higienos normas HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai" patvirtintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau - HN 134:2015) reikalavimus nėra pagrindo. Tauragės apskrities VPK areštinėje periodiškai yra atliekami Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Tauragės visuomenės sveikatos centro patikrinimai, rasti neesminiai trūkumai yra nedelsiant pašalinami. Tauragės visuomenės sveikatos centras patikrinimus atliko 2016 m. balandžio 15 d. bei 2017 m. vasario 15 d. Pareiškėjas teigia, kad kameroje langai buvo netinkamai įrengti, todėl nebuvo tinkamo apšvietimo, buvo šalta, drėgna, tamsu, nebuvo įmanoma išsivėdinti kameros. HN 134:2015 14 punkte nurodoma, kad gyvenamųjų patalpų bendra apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, 16 punkte nurodoma, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė - nuo 35 proc. iki 65 proc, oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu - 0,15 - 0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu - 0,05-0,15 m/s; prausyklose dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20 °C. 2016 m. balandžio 15 d. patikrinimo akte HN 134:2015 14 p. pažeidimų nenustatyta, tačiau 2017 m. vasario 15 d. patikrinimo akte nustatyta, kad pažeisti HN 134:2015 14 ir 16 punktai, tačiau tik 3 kameroje, o trečioje kameroje pareiškėjas buvo tik vieną parą, todėl galime teigti, kad ta viena para negalėjo sukelti labai didelių išgyvenimų, dėl kurių reikėtų atlyginti neturtinę žalą pinigais. Akcentuojame, kad Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2015 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-1078, Tauragės aps. VPK areštinę numatomą rekonstruoti, todėl po rekonstrukcijos minėtų kamerų langai bus pritaikyti vėdinimui. Pareiškėjas nurodo, kad kameroje grindys buvo supuvusios, buvo pelėsio. 2016 m. balandžio 15 d. patikrinimo akte HN34:2015 39 punkto pažeidimų nenustatyta. 2017 m. vasario 15 d. akte nurodoma, kad buvo pažeistas HN 34:2015 39 punktas, bet kadangi trečioje kameroje pareiškėjas buvo laikomas tik vieną parą, todėl teigia, kad tai negalėjo sukelti ypač didelių išgyvenimų. Dėl supuvusių grindų nei viename patikrinimo akte nėra užsimenama ir nėra nurodyta, kad rasta pažeidimų, todėl pareiškėjo teiginiai visiškai nepagrįsti. Pareiškėjas nurodo, kad kamerose tualeto nebuvo, buvo tik skylė grindyse. Pareiškėjo teigimu, kameroje nebuvo sėdimo tualeto, tualetas neatskirtas nuo kameros patalpos, tačiau visose kamerose jie įrengti vadovaujantis HN 37:2009 20 punktu (kamerose sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara), pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų 29 punktą, kameroje įrengtas 100x142 cm pločio sanitarinis mazgas su 120-130 cm aukščio pertvara. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jo fizinei sveikatai kaip nors pakenkė laikymo sąlygos areštinėje. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl laikymo sąlygų neigiamo poveikio pareiškėjui masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o tik apsiribojo abstraktaus pobūdžio teiginiais, todėl nėra pagrindo spręsti, kad jo sveikatos būklė, kitos fizinės ar psichinės savybės galėjo sąlygoti didesnį nei įprastą, išskirtinai neigiamą poveikį. Pareiškėjas savo skunde išdėsto bendro pobūdžio teiginius bei nepateikia jokios faktinės argumentacijos, remiantis kuria būtų galima konstatuoti neturtinės žalos padarymo faktą. Teismų praktikoje dėl neturtinės žalos atlyginimo pabrėžiama, kad asmeniui nepakanka vien abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką. Todėl, Tauragės apskrities VPK nuomone, žala, pareiškėjo reikalavime nėra argumentuota, nepateikti jokie įrodymai, kurie patvirtintų, jog buvo laikomas žiauriomis, higienos normų neatitinkančiomis sąlygomis ir kad dėl to būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata. Prašo teismo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo D. M. skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių apskrities VPK, neteisėtais veiksmais.
Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities VPK) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 nurodė, kad valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika LR CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti.
Konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Šioje teisės normoje yra įtvirtintas absoliutaus pobūdžio imperatyvas, kuris draudžia kankinti žmogų, nežmoniškai su juo elgtis ar žeminti jo orumą, nepriklausomai nuo aplinkybių ar nukentėjusiojo asmens elgesio (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labita prieš Italiją, pareiškimo Nr. 26722/95).
Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje paprastai atsižvelgia į kalinimo trukmę, kalinčio asmens emocinę ir fizinę būseną, kalinčio asmens amžių, lytį ir sveikatą, kalinio galimybę laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, kalinčio asmens galimybę mankštintis, pasivaikščioti lauke, kameros apšvietimą ir ventiliaciją, ar kameroje yra tualetas, ar jis atskirtas pertvara ir kt. Konvencijos 3 straipsnio nuostata įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą).
Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-300 patvirtintų Telšių apskrities VPK nuostatų 2 punkte nustatyta, kad Telšių apskrities VPK savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos policijos veiklos ir kitais įstatymais, nacionaliniais bei tarptautiniais teisės aktais ir šiais nuostatais.
Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ XI skyriuje (80 punktas) (toliau – ir Teritorinės policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės) nurodoma, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).
Iš atsakovo pateikto Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus areštinės viršininko T. M. 2018-02-22 tarnybinio pranešimo Nr. 85-PR2-1612 (b. l. 25) matyti, kad D. M. buvo laikomas areštinės kamerose Nr. 3 ir Nr. 2. Kameros Nr. 3 plotas 12,68 kv. m , kameros Nr. 2 plotas 13,12 kv. m. Pareiškėjas D. M. kameroje Nr. 3 buvo laikomas nuo 2016-12-28 iki 2016-12-29 su dviem asmenimis, kameroje Nr. 2 buvo laikomas nuo 2016-12-30 iki 2016-12-31 su vienu asmeniu, kameroje Nr. 2 buvo laikomas nuo 2016-12-31 iki 2017-01-10 pats vienas. Vienam asmeniui teko nuo 3,27 kv. m iki 4,31 kv. m kameros ploto.
Pažymėtina, kad kai pareiškėjas buvo laikomas kartu su kitais dviem asmenimis kameroje Nr. 3 nuo 2016-12-28 iki 2016-12-29, pareiškėjui teko 4,09 kv. m kameros ploto. Kameroje Nr. 2 pareiškėjas buvo laikomas kartu su dar vienu asmeniu nuo 2016-12-30 14.03 val. iki 2016-12-31, pareiškėjui teko 6,56 kv. m kameros ploto. Kameroje Nr. 2 pareiškėjas buvo laikomas pats vienas nuo 2016-12-31 iki 2017-01-10, pareiškėjui teko 13,12 kv. m kameros ploto. Konstatuotina, kad laikotarpiu nuo 2016-12-28 iki 2016-12-29, kai pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, Tauragės apskrities VPK administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas) kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Tai, teismo nuomone, yra akivaizdus aukščiau paminėtų teisės aktų pažeidimas. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjui Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus areštinėje nebuvo užtikrinamas 5 kvadratinių metrų (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas) plotas iš viso beveik 2 paras.
Taigi darytina išvada, jog pareiškėjas aptariamu laikotarpiu, iš viso beveik 2 paras, buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 5 kv. m ploto. Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti..
Dėl sanitarinio mazgo, higienos sąlygų kamerose
Pareiškėjas savo skunde nurodė, kad areštinės kamerose sanitarinis mazgas neatitiko standartų, nebuvo įrengtas tualetas, tik nutekėjimo kanalizacija, kamerose nebuvo ventiliacijos, buvo drėgmė, pelėsis, langai užvirinti, kamerose buvo prastos laikymo sąlygos.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ nustato, kad teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimus.
Byloje yra pateikti visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai.
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Tauragės departamento 2016 m. balandžio 15 d. patikrinimo akte Nr. PA.7-4 yra nurodyta, jog 2016 m. kovo 31 d. atlikto patikrinimo metu Tauragės apskrities VPK areštinės kameroje Nr. 2 ant sienų vizualiai matomų pelėsių nėra (b. l. 27-28).
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Tauragės departamento 2016 m. balandžio 15 d. patikrinimo akte Nr. PA.7-4 yra nurodyta, jog 2016 m. kovo 31 d. atlikto patikrinimo metu Tauragės apskrities VPK areštinės kameroje Nr. 3 atliktas bendros dirbtinės apšvietos matavimas, kurio metu nustatyta apšvietos vertė mažesnė nei HN 134:2015 14 p. reglamentuojamas dydis. Atlikus oro temperatūros matavimus taip pat nustatytas HN 134:2015 16 p. pažeidimas. Konstatuojama, kad policijos areštinės kameroje Nr. 3 yra įrengta veikianti mechaninė patalpų vėdinimo (įrengta rekuperacinė vėdinimo sistema). Nustatytas HN 37:2009 39 p. pažeidimas – kameroje Nr. 3 ant sienų, lubų yra vizualiai matomų pelėsių (b. l. 29-31).
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie SAM Tauragės departamento 2017 m. vasario 9 d. Šiluminės aplinkos tyrimo protokole Nr. F-M-66/2017 bei Dirbtinio apšvietimo tyrimo protokole Nr. F-A-57/2017 nurodyta, kad 2017 m. vasario 6 d. atlikto tyrimo metu Tauragės apskrities VPK areštinėje buvo fiksuojami atitinkami higienos normų pažeidimai (b. l. 32-35).
Pažymėtina, kad nagrinėjamu laikotarpiu bendruosius policijos areštinių sveikatos saugos reikalavimus reglamentuojančios Higienos normos HN 134:2015 3 punkte nurodyta, kad ši higienos norma privaloma asmenims, projektuojantiems, statantiems, įrengiantiems, rekonstruojantiems, remontuojantiems, eksploatuojantiems laisvės atėmimo vietų ir policijos areštinių statinius ir patalpas, bei kontroliuojančioms institucijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais. Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje buvo akcentuota, kad reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais, nesilaikymas gali būti vienas iš veiksnių, nulemiančių Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio, draudžiančio asmenį laikyti žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis, pažeidimą (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013). Ši administracinių teismų praktikos kryptis, be kita ko, remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, aiškinančia Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio turinį. Privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas buvo viena iš aplinkybių, nulėmusių Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pripažinimą Savenkovas prieš Lietuvą byloje (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02, 81-82 paragrafus). Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas akcentuoja, jog asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų. Pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m aukščio) sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Byloje nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05, 29 paragrafas; taip pat žr. 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15217/07, 97 paragrafą; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02, 94 paragrafą, ir 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99, 99 paragrafą, ECHR 2002-VI).
Darytina išvada, kad sanitarinio mazgo erdvė nebuvo visiškai atitverta. Įvertinus sanitarinio mazgo atitvėrimo konstrukcijas darytina išvada, jog nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į privatumą.
Kaip jau buvo minėta, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 nurodė, kad valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika LR CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Taip pat darytina išvada, kad Šiaulių apskrities VPK nesilaikė Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ (priimta 952-ame Ministrų Komiteto ministrų pavaduotojų posėdyje 2006 m. sausio 11 d.) 19.3 punkto, numatančio, kad „kaliniai turi turėti greitą priėjimą prie sanitarinių įrenginių, kurie atitinka higienos ir privatumo reikalavimus“.
Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).
Siekiant nustatyti, ar atsakovui dėl neteisėtų veiksmų atlikimo kyla civilinė atsakomybė, būtina įvertinti, ar pareiškėjui dėl šių neteisėtų veiksmų kilo pasekmės, t. y. neturtinė žala, taip pat ar tarp paminėtų veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys.
Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog byloje nustatytas atsakovo veiksmų neteisėtumas dėl sanitarinio mazgo tinkamo neatitvėrimo bei veidrodžių neįrengimo areštinės kamerose kaip viena iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų. Tačiau pažymėtina, kad siekiant nustatyti, ar atsakovui dėl neteisėtų veiksmų atlikimo kyla civilinė atsakomybė, būtina įvertinti, ar pareiškėjui dėl šių neteisėtų veiksmų kilo pasekmės, t. y. neturtinė žala, taip pat ar tarp paminėtų veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys.
LR CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.
Teismas neabejoja, kad dėl apgyvendinimo perpildytose kalinimo kamerose, sanitarinio mazgo tinkamo neatitvėrimo areštinės kamerose, kitų pažeidimų pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei pareiškėjui esant areštinės patalpose būtų buvę laikytasi anksčiau nurodyto teisinio reglamentavimo ir higienos normų reikalavimų.
Pareiškėjas nurodė dėl laikymo Tauragės apskrities VPK areštinės kamerose netinkamomis sąlygomis patyrė dvasinius išgyvenimus, diskomfortą, nepatogumus, emocinę depresiją ir sukrėtimus, pažeminimą, galimybių sumenkinimą. Byloje nėra pateikta pareiškėjo D. M. asmens sveikatos istorija, nors teismo nutartimi atsakovas buvo įpareigotas tai padaryti (b. l. 14-15). Teismas konstatuoja, kad nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog laikymo Tauragės apskrities VPK areštinėje sąlygos neigiamai įtakojo pareiškėjo sveikatą.
Asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-107/2013). Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013).
Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad neturtinės žalos atlyginimo būdas bei priteistinos sumos dydis, jei pasirenkamas atlyginimo būdas pinigais, iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugeto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo, besikreipusio teisminės gynybos asmens elgsenos siekiant išvengti neigiamų faktorių, pažeistų teisių gynimo laiko požiūriu, t. y. ar pažeistas teises stengtasi apginti jau pažeidimo darymo metu, ar betarpiškai pastarajam pasibaigus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-859/2013). Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia ir į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, susijusias su laisvės atėmimo įstaigos pareigūnų elgesiu, jų ketinimais; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1240 patvirtinta 350 Eur minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teismo nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (už kiekvieną praleistą dieną kalint areštinės kamerose teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis priteisiama apie 8 eurus), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.
Teismas, atsižvelgdamas į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgęs į nustatytų pažeidimų pobūdį ir tai, kad šie pažeidimai buvo tik atskirais laikotarpiais, trumpą laikotarpį (nepilnas 3 paras), be to, nenustatyta, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata, kad atsakovas tyčia būtų siekęs sudaryti netinkamas kalinimo sąlygas, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, jog 30 Eur suma laikytina pagrįsta ir adekvačia dėl padarytų pažeidimų jo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.
Spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, teismas atkreipia dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus daugiau kaip metams laiko nuo tada, kai jis išvyko iš Tauragės apskrities VPK areštinės. Pažymėtina, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba pakankamai ilgą laiką, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti 10000 Eur suma. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Be to, byloje nėra duomenų, kad buvimo areštinėje laikotarpiu pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teismas
Rezoliucinė dalis
nusprendžia: