Vilniaus apygardos teismo nutartis

2008-10-15 · Civilinė byla Nr. 2A-827-464/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-10-15
Bylos Nr.
2A-827-464/2008
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Dalia Višinskienė, Algirdas Auruškevičius, Dalia Kačinskienė (pran.)
Ieškovas
V. K.
Atsakovas
S. O., H. O.
Trečiasis asmuo
UAB „Horsa ir ko“
Išvadą teikia
Vilniaus
Kategorijos
  • 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-827-464/ 2008Procesinio sprendimo kategorija: 35.6.1.; 78.2.1.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2008 m. spalio 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Dalios Kačinskienės,kolegijos teisėjų Dalios Višinskienės ir Algirdo Auruškevičiaus,sekretoriaujant D.Šernaitei,dalyvaujant ieškovei V. K.,atsakovui ir atsakovo firmos „Horsa“ atstovui H. O., jo atstovei adv. S.Brencienei,atsakovei S. O., jos ir trečiojo asmens UAB „Horsa ir ko“ atstovei adv. S. G.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovų H. O. ir S. O. apeliacinius skundus dėl Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2008 m. gegužės 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. K. ieškinį atsakovams H. O., H. O. firmai „Horsa“, M. O., S. O., dalyvaujant trečiajam asmeniui UAB „Horsa ir ko“, institucijai, teikiančiai išvadą byloje Vilniaus m. savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnybai, dėl sandorių nuginčijimo (actio Pauliana).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė V. K. 2006-03-02 Vilniaus m. 3-jam apylinkės teismui paduotu ieškiniu prašė: 1) pripažinti negaliojančia 2004-09-07 keleivinio automobilio Mitsubishi L200 2,5 TDI, v/n (duomenys neskelbtini) žalios spalvos, VIN kodas MMBJNK78403D075978 (toliau – ginčo automobilio), pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp H. O. IĮ „Horsa“ ir įmonės savininko dukters M. O.; 2) pripažinti negaliojančia 2005-09-03 ginčo automobilio pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp M. O. ir jos motinos S. O.; 3) taikyti restituciją natūra (t. 1, b.l.3-6). Nurodė, kad ji augina bendrą su atsakovu H. O. sūnų E. K., gimusį (duomenys neskelbtini). 2004-01-30 ieškovė kreipėsi į Vilniaus m. 3-ąjį apylinkės teismą dėl H. O. tėvystės nustatymo bei išlaikymo (įskaitant išlaikymo įsiskolinimo) pritesimo ir 2005-02-08 bylą laimėjo. H. O. IĮ „Horsa“ 2003-11-08 lizingo būdu įsigijo ginčo automobilį, kurio vertė ~ 85 000 Lt (su PVM). Prasidėjus teisminiam procesui dėl E. K. tėvystės nustatymo, atsakovas H. O. 2004-09-07 ginčo automobilį už 10 Lt perleido dukrai M. O., o ši 2005-09-03 – už 1 Lt savo motinai S. O.. Tapęs visiškai nemokus, atsakovas H. O. kreipėsi į Vilniaus m. 3-ąjį apylinkės teismą su ieškiniu dėl išlaikymo dydžio E. K. sumažinimo. Apie ginčo sutartis ieškovė sužinojo 2005-10-26, kai teismas jas gavo pagal pareikalavimą.

Atsiliepimas

Atsakovai H. O., M. O., S. O. atsiliepimais į ieškinį (t. 1, b.l.50-51, 53-54, 57-58, t.2. b.l. 35-36) ieškinį laikė nepagrįstu ir prašė jo netenkinti, tame tarpe ir tuo pagrindu, kad praleistas ieškinio senaties terminas. Teigė, jog iki 2005-02-08 sprendimo priėmimo ieškovės reikalavimo išlaikyti sūnų teisė buvo abejotina ir iki tol H. O. jokių prievolių ieškovei neturėjo, todėl ji negali ginti nepažeistų civilinių teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-01-11 nutartis c.b. Nr. 3K-3-17 VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Ortofina“). Be to, ginčo sandorių sudarymą lėmė objektyvios priežastys: H. O. firma „Horsa“ stokojo lėšų suremontuoti 2004-09-05 į avariją patekusį automobilį; H. O. buvo skolingas 17 000 Lt S. O. už nepilnametės dukros J. O. išlaikymą. Tačiau paties H. O., kaip fizinio asmens, turtinė padėtis 2004 m. buvo stabili ir gera, nes jis dirbo dukters M. O. įsteigtoje UAB „Horsa ir Ko“ pagal darbo sutartį, taip pat buvo sudaręs autorines sutartis. Neįžvelgia atsakovų nesąžiningumo sudarant atlygintinius sandorius, juolab jog H. O. ir S. O. santuoka buvo nutraukta 2000.

Atsakovas H. O. firma „Horsa“ atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti (t. 1, b.l.68-69). Pažymėjo, jog H. O., būdamas individualios įmonės savininku, turi vienodai išlaikyti abu nepilnamečius vaikus: J. O. ir E. K. (pastarąjį nuo 2005-02-08), todėl ieškovės reikalavimas nukreipti išlaikymo išieškojimą išimtinai vienam vaikui neteisėtas. Antra vertus, byloje reikia nustatyti konkrečią skolos (ieškovei) sumą ir galimybę ją susigrąžinti po ginčo sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-23 nutartis c.b. Nr. 3K-3-540/ 2005 R. P. v. A. P.). H. O. pajamos (~ 20 000 Lt per 2004 m.) buvo pakankamos išlaikyti abu vaikus, o 2005 m. H. O. sumokėjo ieškovei 4 000 Lt išlaikymo.

Tretysis asmuo UAB „Horsa ir Ko“ atsiliepimu į ieškinį ieškinio nepripažino, prieštaravo jo įtraukimui į bylą, kadangi ginčo automobilis priklauso S. O., kurį ji suteikė naudotis trečiajam asmeniui panaudos pagrindais, bet 2008-01-03 panaudos sutartis buvo nutraukta (t. 3, b.l.70-71).

Vilniaus miesto 3-asis apylinkės teismas 2008-05-06 sprendimu (t. 3, b.l.125-132) ieškinį patenkino: pripažino ginčijamas sutartis negaliojančiomis ir nukreipė ieškovės reikalavimą dėl išlaikymo vaikui E. K. iš H. O. ir dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pagal Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2005-02-28 išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-1251-78/ 2005 į atsakovės S. O. valdomą automobilį. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovei (duomenys neskelbtini) gimė sūnus E. K., kurio tėvu buvo įregistruotas ieškovės sutuoktinis. 2002-12-07 ieškovė išsituokė. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2003-12-10 sprendimu (c.b. Nr. 2-6412-19/ 2003) pripažino, kad E. K. gimimo liudijime bei gimimo įraše nurodyti duomenys apie vaiko tėvą neatitinka tikrovės. Ieškovė 2004-01-30 kreipėsi į teismą dėl E. K. tėvystės nustatymo. 2004-06-08 teismo posėdyje H. O. sužinojo ekspertizės išvadą, pagal kurią jis laikomas E. K. biologiniu tėvu. Atsakovas H. O., žinodamas faktines bendro gyvenimo su ieškove aplinkybes, apie bylą dėl tėvystės nustatymo ir išlaikymo priteisimo, apie jam nepalankią ekspertizės išvadą, būdamas individualios firmos „Horsa“ savininku, ginčo automobilį 2004-09-07 pardavė savo dukrai M. O. už 10 Lt, nors UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuras“ preliminariai (transporto priemonės neapžiūrėjęs) automobilį įvertino 58 000 Lt.

Vilniaus m. 3-asis apylinkės teismas 2005-02-08 sprendimu, įsiteisėjusiu 2005-06-06, yra pripažinęs H. O. E. K. tėvu, priteisęs vaikui išlaikymą periodinėmis išmokomis po 300 Lt/ mėn. nuo 2005-02-08 iki sūnaus pilnametystės ir 9 600 Lt išlaikymo įsiskolinimą nuo (duomenys neskelbtini). Pagal CK 6.66 straipsnį kreditoriaus teisių pažeidimas yra siejamas ne tik su objektyviu kreditoriaus teisių pažeidimu, bet ir su paties skolininko subjektyviu supratimu (žinojo ar turėjo žinoti), jog sudaromas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, t.y. skolininkas, žinodamas apie galiojančią prievolę kreditoriui ir siekdamas išvengti šios prievolės vykdymo, sąmoningai pablogina savo turtinę padėtį, perleisdamas turtą kitiems asmenims. Kadangi pareiga materialiai išlaikyti vaiką tėvams yra asmeninė, o vaiko teisė gauti išlaikymą prigimtinė, ši teisė ir pareiga nesaistoma su teismo sprendimo nustatyti tėvystę priėmimo ar įsiteisėjimo data: ji kyla nuo vaiko gimimo, bet išlaikymo išieškojimą dėl civilinės apyvartos stabilumo įstatymo leidėjas riboja 3 m. laikotarpiu (CK 3.200 str.).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas sprendė, kad sudarydamas ginčijamus sandorius H. O. elgėsi nesąžiningai ir tyčia vengė vykdyti prievoles, o kiti atsakovai stengėsi jam padėti: S. O. paėmė vartojimo kreditą, kaip kad nurodė, protezuoti dantis, bet pinigus perskolino atsakovui H. O.. H. O. 2004-08-25 pervedė lizingo bendrovei likutį, paankstindamas automobilio išpirkimą, ir perleido jį artimajam giminaičiui - dukrai, o ši savo motinai S. O. (CK 6.67 str. 1 p.). Nepaisant to, H. O., iki 2008-02-06 buvęs UAB „Horsa ir Ko“ vadovu, vairuoja ginčo automobilį ir darbo, ir šeimos reikalais. S. O. prisistato esanti H. O. žmona; tvirtina, jog gyvena su H. O., o santuoką nutraukė dėl praktiškų sumetimų. Po ginčo sandorių sudarymo H. O. apsunkino (sumažino) išieškojimo ieškovės naudai vykdymą taip, kad negali būti užtikrinti net minimalūs berniuko poreikiai. Nepriklausomai nuo atsakovių M. O. ir S. O. sąžiningumo buvimo ar nebuvimo, automobilio pardavimas už simbolinę (10 Lt ir 1 Lt) kainą faktiškai reiškia neatlygintinį sandorį, todėl sąžiningumo kriterijus tampa nereikšmingas (CK 6.66 str. 2 d.).

Atsiliepimas

Iš ankstesnių bylų procesinių dokumentų turinio pirmosios instancijos teismo padarė išvadą, kad 1 m. senaties terminas prasidėjo 2005-09-20, kai V. K. atsiliepime į ieškinį dėl išlaikymo E. K. sumažinimo pirmą sykį paminėjo apie ginčijamo automobilio perleidimus. H. O. 2005-01-25 teismo posėdyje duotas paaiškinimas, kad pasiskolino pinigų ir mokėjo už automobilį, bet dabar jau nemoka, automobilis yra perduotas už skolas (c.b. Nr.2-1251-78/ 05) netraktuotinas kaip ieškinio senaties eigos pradžia, nes iš šios užuominos negalima susidaryti nuomonės apie transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutarčių sudarymą.

Šalies argumentai

Atsakovas H. O. apeliaciniu skundu (t. 3, b.l.142-145) prašo panaikinti Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2008-05-06 sprendimą ir priimti priešingą sprendimą. Apeliacinį skundą motyvavo tuo, kad ieškovė neturėjo teisės pagal CK 6.66 str. ginčyti sandorio, sudaryto iki prievolinių santykių susiklostymo, t.y. pirmasis ginčijamas sandoris sudarytas 2004-09-07, o ieškovė tapo kreditore 2005-02-08. Antra, ginčijamos sutartys yra įregistruotos viešame registre, todėl ieškovė, aktyviai domėdamasi H. O. turtine padėtimi, turėjo apie jas žinoti anksčiau negu 2005-09-20. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo atsakovų prašymu netaikė ieškinio senaties. Trečia, H. O. pardavė automobilį, nes dėl abiejų akių ligų nebegali asmeniškai vykdyti individualios įmonės veiklos (teikti krovinių pervežimo paslaugas). Tačiau automobilis jam, kaip fiziniam asmeniui, būtinas, kad galėtų nugabenti nepilnametę dukrą J. O., sergančią nepagydoma liga (kojų raumenų atrofija), į medicinos įstaigą. Be to, automobilį reikėjo parduoti už skolas (21 384 Lt) pagal priteistus išlaikymus dukroms. Ketvirta, pirkimo–pardavimo sutartys yra dvišalis sandoris, o atsakovų sąžiningumo prezumpcijos ieškovė nepaneigė. Penkta, sandorį pripažinus negaliojančiu pirmiausia tenkinami ieškovo reikalavimai, o likęs turtas yra grąžintinas savininkui, bet pirmosios instancijos teismas rezoliucinėje dalyje nenurodė automobilio kainos ir konkrečios sumos, į kurią pretenduoja ieškovė.

Atsakovė S. O. apeliaciniu skundu (t. 3, b.l.146-149) prašo panaikinti Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2008-05-06 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindė tuo, jog ieškovė apie 2004-09-07 sandorį žinojo dar 2005-01-25, taigi ji praleido ieškinio senatį. Sudaryti 2004-09-07 sandorį H. O. privalėjo, kad atsiskaitytų už senesnes nei ieškovės skolas: H. O. nebuvo sumokėjęs apeliantei už dukrų išlaikymą bei automobilio išpirkimą prieš terminą iš lizingo davėjo. Be to, automobilis jai buvo reikalingas dėl sunkios jaunesniosios dukros sveikatos būklės. Ieškovė neįrodė atsakovų nesąžiningumo. Kaltina pirmosios instancijos teismą šališkumu ginant išimtinai vieno vaiko E. K. turtinius interesus.

Atsiliepimas

Ieškovė V. K. atsiliepimu į abu apeliacinius skundus (t. 3, b.l.157-161) skundus laikė nepagrįstais ir prašė Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2008-05-06 sprendimą palikti galioti nepakeistą. Akcentavo, jog H. O. apie atliktos DNR ekspertizės rezultatus sužinojo gerokai anksčiau iki 2004-09-07 sandorio sudarymo. Po 2004-06-08 teismo posėdžio H. O. įmonė „Horsa“ ėmė dirbti nuostolingai, H. O. savo noru nutraukė darbo sutartis, perleido nekilnojamąjį turtą (dovanojo dukrai M. O. butą). Pirmosios instancijos teismas teisingai tarp bylos šalių paskirstė įrodinėjimo naštą: atsakovių, kaip H. O. buvusių šeimos narių, nesąžiningumas tarpusavyje sudarant ginčijamus sandorius yra preziumuojamas, o atsakovai šios prezumpcijos nenuginčijo. Dar daugiau, atsakovų sąžiningumas ar nesąžiningumas neturi jokios įtakos ginčijant sandorius, kurie iš esmės yra neatlygintiniai.

Atsakovas H. O. atsiliepimu į S. O. apeliacinį skundą (t. 3, b.l.162-165) bei atsakovė S. O. atsiliepimu į H. O. apeliacinį skundą (t. 3, b.l.166-168) sutiko su vienas kito apeliaciniu skundu. Pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo gilinosi į H. O. turtinę padėtį, nes ji buvo nustatyta ankstesnėse bylose dėl išlaikymo priteisimo bei išlaikymo sumažinimo (Nr. 2-1444-11/ 2004, 2-143-130/ 2005) ir konstatuota esanti pakankamai gera teikti 300 Lt/ mėn. dydžio išlaikymą E. K.. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo taikė CPK 385 str.; nenurodė ir nepaaiškino motyvų, kodėl ginčijamas sprendimas ir 2008-06-09 nutartis dėl techninės klaidos ištaisymo (t. 3, b.l.140) priimti vadovaujantis CPK 270, 375-376 str.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, kurias apsprendžia apeliaciniuose skunduose nurodomi nesutikimo su priimtu teismo sprendimu motyvai ir teisniai argumentai, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo bei pagrįstumo aspektais. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ir ar pagal teisingai nustatytas faktines aplinkybes taikė tinkamas materialinės teisės normas. Nepaisydamas apeliacinių skundų ribų, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, tokių šiuo atveju nenustatyta. Kolegija, išklausiusi šalių ir atstovų paaiškinimus dėl skundų argumentų, išnagrinėjusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl jų padarė teisingas išvadas (CPK 185 str.), šias išvadas tinkami motyvavo.

Ieškovė šioje byloje yra pareiškusi Pauliano ieškinį ( actio Pauliana ). Pagal CK 6.66 str.1 d. ir 2 d., įtvirtinusias taip vadinamą Pauliano ieškinio ( actio Pauliana ) institutą, kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus dvišalius sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti, be to, būtina sąlyga yra ir trečiojo asmens, sudariusio su skolininku sandorį, nesąžiningumas, kuomet sandoris atlygintinis. Neatlygintinis sandoris gali būti nuginčytas nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo.

Šio civilinės teisės instituto paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimų patenkinimą. Kaip jau minėta, pagal CK 6.66 str. 1 d. nuginčyti sandorį pareiškiant Pauliano ieškinį galima esant šioms sąlygoms: 1) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 2) sandoris pažeidžia kreditoriaus teises; 3) skolininkas žinojo ar turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises; sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės, pavyzdžiui, skolininko turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Taigi, ir paties skolininko nesąžiningumas yra viena iš būtinų actio Pauliana patenkinimo sąlygų (CK 6.66 str. 1 d.). Dvišalio sandorio atveju reikia įrodyti dar ir priešingos sandorio šalies nesąžiningumą (CK 6.66 str. 2 d.), išskyrus neatlygintinių sandorių atvejus. CK 6.67 str. išvardyti nesąžiningumo prezumpcijos atvejai, o prie jų priskiriami ir tie, kai skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais, bei tie atvejai, kuomet įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė žymiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą. Ieškovė atsakovų nesąžiningumą ir siejo su CK 6.67 str. įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija, nes atsakovas H. O. 2004-09-07 sandorį už simbolinę 10 Lt kainą sudarė su savo dukterimi, atsakove M. O., šiai perleisdamas ženkliai vertingesnį automobilį, taigi sandoris faktiškai buvęs neatlygintinis, o ši, būdama nesąžininga įgijėja, taip pat už simbolinę 1 Lt kainą (neatlygintino sandorio požymis) ginčo automobilį perleido savo motinai S. O. (nesąžiningumo prezumpcija), be kita ko, ir neketindamos sukurti teisinių pasekmių (tariamas sandoris, numatytas CK 1.86 str., t.1, b.l.3-6), nes pati S. O., neturėdama vairuotojo pažymėjimo, negalėjo juo asmeniškai naudotis (t.2, b.l. 12). Bylą nagrinėjant buvo nustatyta ir tokios aplinkybės, kad šis automobilis buvo perduotas 2004-09-07 ir 2005-09-05 panaudos sutarčių pagrindu naudotis iki 2008-01-03 UAB „Horsa ir ko“ (t.3, b.l. 68-69), kurios savininkė yra atsakovė M. O. (t.3, b.l. 37, 49-51), o minėtos bendrovės direktoriumi iki 2008-02-01 buvęs H. O. (t.2, b.l. 29-32, t.3, b.l 49-51, 67), būtent šis automobiliu realiai ir naudojosi. Pažymėtina, kad į civilinę bylą pateiktoje ikiteisminio tyrimo dėl automagnetolos vagystės medžiagoje Nr. 14-1-00967-07 esančiuose H. O. pareiškime ir paaiškinimuose užfiksuota, kad jis įvardijo ginčo automobilį Mitsubishi L200 kaip savo paties (medžiagos 2, 7,15 lapai), o aptardamas įvykio aplinkybes nurodė, jog 2007-04-03 apie 19 val. palikęs savo automobilį adresu (duomenys neskelbtini), o kitą dieną apie 12 val. pastebėjęs vagystę (t.2, b.l. 131, 135, 137).

Del H. O. skundo

Kolegija pažymi, kad bylą nagrinėjęs teismas ginčijamame sprendime pagrįstai susiejo atsakovo H. O. sūnaus E. K. prigimtinę teisę į išlaikymą su jo gimimu, o ne su teismo sprendimo, kuriuo tik konstatuota tokia tėvo pareiga, įsiteisėjimu ir tokią savo išvadą tinkamai motyvavo, šiuo klausimu teismas nenukrypo ir nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Vaiko ir tėvų tarpusavio teisės ir pareigos yra grindžiamos vaiko iš tėvų kilme, kuri patvirtinama nuo vaiko gimimo dienos ir nuo tos dienos sukuria su ja susijusias, įstatymų nustatytas teises bei pareigas ( Vaiko teisių konvencijos 7 str., CK 3.137 str. 3 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005-06-23 nutarimo Nr. 54 „Dėl įstatymų, reglamentuojančių tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, taikymo teismų praktikoje“ 6 p.). Pats vaikas, turintis teisę į išlaikymą, yra tėvo (tėvų) kreditorius, tačiau dėl nedidelio amžiaus įgyvendinti savo prigimtinių teisių objektyviai negali, todėl jo vardu veikia įstatyminis atstovas, šiuo konkrečiu atveju motina, ieškovė V.K.. Todėl įvertinusi apelianto skundo argumentą, kad ieškovė neturėjo reikalavimo teisės pagal CK 6.66 str. ginčyti pirmojo sandorio, sudaryto dar iki 2005-02-08 teismui priimant sprendimą dėl tėvystės nustatymo ir išlaikymo priteisimo (t.1, b.l. 14-17), kolegija jo pagrįstu nepripažįsta ir atmeta.

Skundo argumentas dėl ieškinio senaties eigos pradžios neteisingo nustatymo taip pat nepriimtinas. Kolegijos manymu, bylą nagrinėjęs teismas tinkamai nustatė ir motyvavo, kodėl 2005-01-25 dienos protokole, surašytame nagrinėjant kitą šalių ginčą, esantis įrašas, jog automobilis yra perduotas už skolas ( t.2, b.l. 87) negali būti laikomas ieškovės neabejotino sužinojimo apie savo teisių pažeidimą diena, ir tokie teismo sprendimo motyvai nenuneigti. Šiuo aspektu vertinant, nebuvo jokių prielaidų teismo išvadai, jog senaties eigos pradžia kita ir terminas buvo praleistas iki ieškinio padavimo, susiformuoti. Kita vertus, ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia ne ieškovo materialinės subjektinės teisės išnykimą, o tik teisės į priverstinį jos įgyvendinimą praradimą, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą ( CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.). Ieškinio senaties taikymas neabejotinai yra susijęs su asmens galimybių apginti savo teises ribojimu, todėl, kaip ne kartą yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, sprendžiant ieškinio senaties taikymo klausimą, būtina teisingai įvertinti visas šio instituto taikymui svarbias aplinkybes, taip pat privalu vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais. Jeigu ginčo šalis prašo taikyti ieškinio senatį, teismas, nepriklausomai nuo ieškovo prašymo atstatyti praleistą ieškinio senaties terminą buvimo ar nebuvimo, privalo ex officio tirti bei vertinti termino praleidimo priežastis, jei manytų tokį terminą esant praleistu. Šiuo konkrečiu atveju atsižvelgiant į ginamo intereso svarbą, į prievolės rūšį - išlaikymas nepilnamečiui vaikui, į CK 1.5 str. įtvirtintus kriterijus egzistuotų teisinės prielaidos atnaujinti terminą, net jeigu jis būtų praleistas. Todėl aptariamas skundo motyvas kaip savarankiškas teisinis pagrindas iš esmės net neįtakotų ieškinio reikalavimų išsprendimo rezultato.

Kitas skundo motyvas dėl būtinumo atsakovui sudaryti ginčijamą pirkimo-pardavimo sandorį buvimo taip pat pripažintinas nepagrįstu. Viena vertus, automobilis priklausė firmai „Horsa“, o ne pačiam atsakovui H. O.. Tai, kad dėl ligos jis, kaip teigia, negalėjo asmeniškai vykdyti individualios įmonės veiklos, nesukliudė jam tokia pačia veikla užsiimti būnat savo dukrai, atsakovei M. O., priklausančios bendrovės UAB „Horsa ir ko“ administracijos vadovui, naudojant panaudos pagrindais tą patį automobilį. Antra vertus, automobilis buvo perleistas M. O. už labai žemą - vos už 10 Lt kainą, nors įgytas iš lizingo bendrovės už bendrą išperkamąją vertę su PVM 24 565,95 EUR, kas atitinka 84 821,53 Lt (t.1, b.l. 59-60, 153); pardavimo sutarties su M. O. sudarymo metu automobilio vertė, kaip matyti iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų, buvusi 57 400 Lt – 58 000 Lt ( t.1, b.l. 52, t.2, b.l. 24). Pažymėtina, kad lizingo sutartis 2003-10-08 sudaryta 13 mėnesių laikotarpiui, turto išpirkimo laikotarpio pabaiga – 2004-12-30, vos keli mėnesiai iki pirmosios ginčijamos pirkimo – pardavimo sutarties 2004-09-05 sudarymo (t.1, b.l. 13). Be to, jau lizingo sutarties sudarymo metu buvo sumokėta pusė automobilio kainos, t.y. 10 169,22 EUR, įmokos firmos „Horsa“ vardu mokėtos dar bent 10 mėn. iki sudarant ginčo pirkimo-pardavimo sutartį, paskutinė 16 310 Lt įmoka, kaip nustatyta 2006-02-28 nutarime nepradėti ikiteisminio tyrimo ( t.1, b.l. 59-60), sumokėta 2004-08-25 įmonės „Horsa“ grynaisiais pinigais, kurių likutis 2004-08-20 kasoje buvo 21 211,09 Lt. Tai reiškia, kad įmonė 16 310 Lt sumą išmokėti buvo finansiškai pajėgi, o išmokėjimas apskaitytas įmonės kasos knygoje. Minėtas pinigų likutis, kaip nustatė tyrėjas, buvo sukauptas iš ankstesnio laikotarpio, savininko įnašais. Šiame nutarime nurodyta ir tokia aplinkybė, kad, nepaisant automobilio pardavimo M. O. sutartyje įvardintos 10 Lt kainos, H. O. firma „Horsa“ VMI deklaravo pagal šį sandorį gautas 57 400 Lt pajamas. Todėl joks būtinumas sudaryti itin nuostolingą įmonei, kurios turtas nėra atskirtas nuo savininko turto, sandorį dėl negautų, bet įmonės finansiniuose dokumentuose apskaitytų daugiau nei 57 000 Lt pajamų, byloje, kolegijos vertinimu, nebuvo įrodytas.

Apelianto skundo motyvas, kad tokį būtinumą sąlygojo skolų buvusiai sutuoktinei ir nepilnametei dukrai J. buvimas, vėlgi atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas ir neįrodytas. Perduodamas tokios vertės turtą už mažesnes, nei byloje pateikta įrodymų, skolas, apeliantas nepagrįstai suteikė pranašumą kitiems kreditoriams, kas tik dar kartą patvirtina egzistuojant ieškovės teisę bei pagrindą ginčyti vienintelio jos skolininko realaus turto perleidimo sandorį pagal CK 6.66 str. nuostatas. Taip pat, remiantis tikimybių pusiausvyros principu, abejotina, ar skola dukters J. išlaikymui egzistavo. Kaip minėta, 2003-10-08 sudarant lizingo sutartį atsakovo įmonė turėjo finansinę galimybę sumokėti net pusę automobilio vertės - 10 169,22 EUR įmoką; atsakovas nepilnametei dukrai J. buvo dovanojęs ½ dalį buto; byloje nesama duomenų, jog atsakovė S. O. per antstolius būtų reikalavusi skolos dukters išlaikymui, iki kol prasidėjo H. O. teisminiai ginčai su ieškove V. K., tame tarpe ir dėl E. K. tėvystės bei išlaikymo, o vėliau ir dėl priteisto 300 Lt kasmėnesinio išlaikymo dydžio sumažinimo. Remiantis tuo pačiu tikimybių pusiausvyros principu labai neįtikėtina ir tokia aplinkybė, kad, susidarius ženklesnei išlaikymo skolai, kaip kad šioje byloje teigia atsakovai, S. O., veikdama dukters J. interesais, nebūtų ne tik jos iš H. O. reikalavusi, bet, priešingai, neturėdama asmeninių lėšų, perskolinusi jam 17 000 Lt savo pačios pasiskolintus pinigus (t.1, b.l. 62). Tačiau plačiau šios paskolos sutarties teisėjų kolegija nevertina ir dėl jos nepasisako, kadangi ji nėra nagrinėjamos bylos dalykas.

Dėl nutartyje jau aptartų motyvų kolegija pripažįsta, kad apeliantas nenuginčijo ir sandorio šalių nesąžiningumo prezumpcijos, įtvirtintos CK 6.67 str., juo labiau, kad pats sutartį sudarė su dukra, už nerealiai mažą kainą, o ši taip pat anksčiau jos tėvo įmonei priklausiusį komercinės paskirties automobilį perleido savo motinai.

Apeliantas kvestionuoja teismo sprendimą ir tuo pagrindu, kad jame nenurodyta ginčo automobilio realizavimo kaina bei skolos ieškovei V. K. dydis. Kreditorius, remdamasis CK 6.66 straipsniu, turi teisę ginčyti ne bet kokius skolininkų sandorius, o tiktai tuos, kurie pažeidžia jo teises. Ši įstatymo nurodyta sąlyga tiriama patikrinant skolininkų mokumą sudarius ginčijamą sandorį. Todėl byloje turi būti nustatyti skolos egzistavimas bei jos dydis ir skolininko galimybė ją grąžinti po ginčijamo sandorio sudarymo. Tokios aplinkybės, kolegijos manymu, byloje nustatytos, paskutinė išduota antstolės pažyma patvirtina 5801,52 Lt periodinių išmokų susidariusią skolą bei tuo pačiu teismo sprendimu priteisto išlaikymo įsiskolinimo 11 582 Lt buvimą, taip pat patvirtina egzistuojant H. O. firmos „Horsa“ asmeninę skolą V.K. pagal Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2006-09-18 išduotą vykdomąjį raštą kitoje civilinėje byloje, kurios dydis - 16 920,61 Lt (t.2, b.l.; 139-140). Išlaikymo prievolės visiškai tikslaus dydžio nėra galimybės sprendime įvardinti, nes šios prievolės prigimtis – kasmėnesinės periodinės išmokos, jos vykdymo ar nevykdymo ir kokia apimtimi faktas lemia tokios prievolės dinamiškumą ir kasmėnesinį kitimą.

Turto, į kurį nukreipiamas išieškojimas vykdymo procese, pardavimo kaina nustatoma ne teismo sprendimu, o pagal kitus kriterijus, t.y. jos nustatymą vykdymo procese reglamentuoja atitinkamos CPK normos.

Dėl visiško atsakovo H. O. nemokumo po ginčijamų sandorių sudarymo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jų nekartoja, kartu pažymint, kad tokį nemokumą akivaizdžiai patvirtina kad ir sprendimas teikti jam antrinę teisinę pagalbą, apmokamą 100 proc. valstybės lėšomis (t.2, b.l. 5).

Dėl S. O. skundo

Skundo argumentas dėl nepagrįsto, apeliantės manymu, ieškinio senaties netaikymo jau šioje nutartyje aptartas.

Dėl sandorių sudarymo privalomumo ir senesnių skolų, nei skolą E. K. išlaikymui, kolegija pakartoja, kad pati atsakovė galėjo aktyviau ginti nepilnametės dukters interesus. H. O. aiškinimu, sandorių sudarymo metu jo mokumas buvo geras, verslo reikalai taip pat klostėsi palankiai, kasoje buvo pinigų mokėti už naują ir brangų automobilį. Be to, šiuo atveju sąvoka „senesnė skola“ nėra teisiškai reikšminga, nes visi nepilnamečiai vaikai, nepriklausomai nuo jų gimimo laiko ar jiems priteisto išlaikymo datos, yra tos pačios – pirmos eilės išieškotojai, be to, kaip jau minėta ir ko nepaneigė abu apeliantai, nepilnametei dukrai J. O. yra atitekusi H. O. nekilnojamojo turto, ½ buto, kuriame registruoja ir jo firma, dalis (t.3, b.l. 33,89.

Dėl teismo šališkumo ir vieno vaiko didesnio palaikymo apeliantės argumentai atmestini kaip teisiškai nepagrįsti. Sutinkamai su CK 6.145 str., pripažinus sandorį negaliojančiu taikoma restitucija. Pauliano ieškinio patenkinimo atveju restitucijos būdas yra specifinis - turtas grąžinamas ne pačiam skolininkui, o skiriamas ieškinį pareiškusio kreditoriaus reikalavimui patenkinti, tačiau tik ta apimtimi, kiek tai yra būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti. Likusį turto (ar lėšų, jį realizavus) dalis grąžinama skolininkui ir iš jų gali būti išieškoma pagal kitų kreditorių reikalavimus bendra tvarka. Tokia pozicija Pauliano ieškinių atžvilgiu nustatyta būtent įstatymų leidėjo valia (CK 6.66 str. 4 d.), o ne paties teismo pasirinkimu. Ir restitucija šiuo atveju, atsižvelgiant į sandorių buvimą iš esmės neatlygintinais, pritaikyta tinkamai.

Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad, priešingai, pačių apeliantų ne visada deramas elgesys šios ir kitų bylų procese ( t.1, b.l. 36, 42, 112-115, t.2, b.l 89, 155, t.3, b.l. 31, 32, 39) kliudė teismui nagrinėti bylą. Tokia pasirinkta dalyvavimo bylos procese pozicija bei atsakovo elgesys, faktiškai nesutinkant net ir su minimalaus dydžio nustatytu išlaikymu ir jo nesumokant, kuomet motinai pagal įstatymo įtvirtintus kriterijus dėl vaiko poreikių apimties bei susiformavusią tuo klausimu teismų praktiką ir taip tenka didesnė išlaikymo pareigos dalis (minimalūs vaiko poreikiai užtikrinami 800 Lt MMA), neabejotinai rodo apelianto H. O. siekį net ir esant įrodytai jo tėvystei visokeriopai vengti šios minimalios jam nustatytos pareigos išlaikyti savo sūnų. Nepilnamečių vaikų išlaikymo pareiga yra absoliuti, nepriklausanti nei nuo norų, nei nuo sveikatos būklės ar finansinių galimybių, į paminėtas aplinkybes galima būtu atsižvelgti tik nustatant išlaikymo dydį bei formą. Taip pat pabrėžtina, kad nesantuokinių nepilnamečių vaikų lygias galimybes su santuokoje gimusiais vaikas gauti išlaikymą iš abiejų tėvų gina ne tik nacionaliniai įstatymai - LR Konstitucijos 29 str., įtvirtinantis lygiateisiškumo principą, 38 str., įtvirtinantis tėvų pareigas iki pilnametystės vaikus išlaikyti, atitinkamos CK normos (CK 3.161 str., 3.163 str., 3.192 str., 3.194 str., 3.196 str.), bet ir tarptautiniai Lietuvoje ratifikuoti teisės aktai, t.y. 1975 m. Europos konvencijos dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso 6 str.

Abiejų apeliantų motyvai dėl CPK 385 str. taikymo, priimant sprendimą, plačiau neaptarinėtini, nes pirmosios instancijos teismas ištaisė šį aiškų rašymo apsirikimą nutartimi (t.3, b.l. 140), o prievolės prigimčiai esant iš šeimos teisinių santykių, kliūčių priimant sprendimą remtis ir šiuos teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis - CPK 375 str. ir 376 str. nebuvo.

Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir visapusiškai pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ar pakeisti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra įstatyminio pagrindo.

Tačiau akcentuotina, jog esant pasyviam bendrininkavimui (CPK 43 str. 1 d. 1 p.) rezoliucinėje dalyje nurodomos konkrečios bylinėjimosi sumos, kurios priteisiamos iš kiekvieno atsakovo atskirai. Šių išlaidų priteisti solidariai negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1997-06-13 nutarimo Nr. 5 „Dėl įstatymų, reguliuojančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką, taikymo teismų praktikoje“ 11 p.). Tokiu atveju sprendimo rezoliucinė dalis patikslintina, ieškovės naudai iš kiekvieno atsakovo priteistina po 37,50 Lt ( 150 Lt : 4), taip pat iš kiekvieno atsakovo valstybės naudai priteistina po 87 Lt (348 Lt : 4).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutarė:

Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2008 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, patikslinant sprendimą bylinėjimosi išlaidų dalyje. Šią sprendimo dalį išdėstyti taip: priteisti iš H. O., H. O. firmos „Horsa“ , S. O. ir M. O. po 37 (trisdešimt septynis) litus 50 centų bylinėjimosi išlaidų iš kiekvieno V. K. naudai.

Priteisti iš H. O., H. O. firmos „Horsa“ , S. O. ir M. O. po 87 (aštuoniasdešimt septynis) litus bylinėjimosi išlaidų iš kiekvieno valstybės naudai.

Kolegijos pirmininkė Dalia KačinskienėTeisėjai Dalia VišinskienėAlgirdas Auruškevičius