- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-04
- Bylos Nr.
- A-2150-756/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00524-2019-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Audrius Bakaveckas, Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- K. Ž.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų (buv. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas)
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. Ž. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas K. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 12 000 Eur neturtinę žalą.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis sąlygomis nuo 2017 m. rugpjūčio 4 d. iki 2017 m. lapkričio 8 d. Minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Grindų laisvo ploto sumažėjo dėl kameroje įrengtų baldų. Teigė, kad jis buvo laikomas kamerose Nr. 138, 167, 195, 296, kitų kamerų numerių nepamena. Dėl per mažo ploto kamerose ilgainiui kyla ginčai bei konfliktai. Kamerose Nr. 138 ir Nr. 167 buvo didelė santykinė oro drėgmė, grybelis, vanduo bėgo per sieną į gyvenamąją patalpą. Iš sanitarinio mazgo sklido nemalonus kvapas. Buvo nepakankamas natūralus apšvietimas, neįrengta ventiliacija, sanitarinis mazgas neizoliuotas nuo bendros kameros patalpos, tai pažeidė pareiškėjo privatumą. Kameroje Nr. 296 be tų pačių netinkamų sąlygų kaip ir kamerose Nr. 138 ir Nr. 167, taip pat nebuvo vieno iš keturių langų, tualetas netinkamai veikė. Dėl kamerose esančios drėgmės nuolat krėtė drebulys, nors lauke šilta. Dėl tokių sąlygų prastėjo pareiškėjo sveikata, pareiškėjas turėjo gerti vaistus, be to, papildomai prisidėjo ir pareigūnų psichologinis spaudimas. Dušo įrengimas neužtikrino pareiškėjo privatumo, tarp dušų įrengta tik sienelė, tačiau nebuvo nei užuolaidų, nei įrengimo, jog tokios užuolaidos galėtų būti pakabintos. Jeigu pareiškėjas maudėsi patalpoje kartu su kitu asmeniu, pažeidžiamas jo privatumas bei orumas. Lukiškių TI-K nepašalina nustatytų pažeidimų, atlieka tik kosmetinius remontus, nors esamiems pažeidimams pašalinti reikalingas kapitalinis remontas.
Atsiliepimas
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovo atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 4 d. iki 2017 m. lapkričio 8 d., vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes asmenims naudotis pasivaikščiojimo kiemeliui, sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų bei nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarkymą jie yra atsakingi patys. Nuo 2015 metų Lukiškių TI-K yra sudariusi sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei patikrinimus. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Kamerose įrengtos lentynos maisto produktams laikyti, pakabos, lovos, stalas, toks įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Dalyje kamerų sanitarinis mazgas įrengtas kaip atskira kabina su durimis, o tose kamerose, kur taip įrengti sanitarinį mazgą nėra galimybės, nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio sienele, asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos. Lukiškių TI-K kameros vėdinamos natūraliu būdu pro langus. Dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas kamerose įrengtas vadovaujantis teisės aktuose įtvirtintais reikalavimais, tai viena iš priemonių, skirta asmenų saugumo, susižalojimo prevencijai bei nuolatinei elgesio kontrolei užtikrinti. Lukiškių TI-K įrengta centrinė šildymo sistema, šildymo metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra. Asmenų išvedimas į dušą organizuojamas kiekvieną dieną pagal postus, kurių gyvenamosiose kamerose yra laikomi suimtieji (nuteistieji). Siekiant užtikrinti asmenų privatumą duše, įrengtos pertvaros, į dušinę asmenys vedami lydint tos pačios lyties pareigūnų.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 350 Eur neturtinę žalą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 4 d. iki 2017 m. lapkričio 8 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas visą sulaikymo laikotarpį teisės aktų reikalavimus atitiko, todėl pareiškėjo nusiskundimą dėl per mažo vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjui buvo skirta pakankamai gyvenamojo ploto, kuris atitiko aukščiau nurodytus teisės aktų reikalavimus, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų dėl kamerų aprūpinimo baldais.
7. Teismas, atsižvelgdamas į atsakovo atstovo pateiktus duomenis, kad Lukiškių TI-K dušo patalpose yra įrengtos pertvaros, kurių aukštis yra 1,6 m (iš jų 0,4 metro atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m, yra pagrindas konstatuoti pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis dušu pažeidimą. Byloje nėra duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti dušu buvo užtikrinta, nors dušo patalpų įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai, sprendė, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog dušo kabinos buvo įrengtos taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų, susijusių su privatumo stoka, konstatavo, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjo privatumas visą kalinimo laikotarpį (97 paras) galėjo būti pažeistas, tačiau apskaičiuodamas pažeidimo trukmę, teismas taip pat atsižvelgė į aplinkybę, jog pareiškėjas buvo vedamas maudytis tik vieną kartą per savaitę po 15 min.
8. Teismas, atsižvelgęs į atsakovo atstovo pateiktą 2019 m. kovo mėn. pranešimą dėl pareiškėjo skundo, kuriame nurodyta, jog dalyje kamerų sanitarinis mazgas įrengtas kaip atskira kabina su durimis, pažymėjo, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, tokia kabina įrengta nebuvo. Nors atsakovo atstovas nurodė, kad nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, toks sanitarinio mazgo įrengimas laikytinas nepakankamu asmens privatumui užtikrinti. Todėl teismas sprendė, kad atsakovo atstovas nepateikė duomenų, patvirtinančių sanitarinių mazgų tinkamą atitvėrimą nuo likusių kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, gyvenamojo ploto, taigi sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai įrengtas pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 4 d. iki 2017 m. lapkričio 8 d., iš viso 97 paras, todėl šį laikotarpį pareiškėjo privatumas juo naudojantis galėjo būti pažeistas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dalį laiko kamerose buvo laikomas vienas, laikytina, kad pažeidimo intensyvumas tuo metu nebuvo didelis.
9. Teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimą dėl ventiliacijos kaip nepagrįstus, nes pareiškėjas, kaip ir kiti nuteistieji bei suimtieji, turėjo galimybę vėdinti kamerą per atidaromus langus. Nors buvo tikrintos ne visos kameros, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas, abstraktus pareiškėjo nurodomų aplinkybių pobūdis nesudaro pagrindo Lukiškių TI-K paneigti visus šiuos bendro pobūdžio teiginius. Teismas taip pat akcentavo, kad pareiškėjas skundžia kalinimo sąlygas kamerose Nr. 138, 167 ir 296, nors pagal atsakovo atstovo pateiktus pareiškėjo judėjimo duomenis matyti, jog tokiose kamerose pareiškėjas kalinamas nebuvo. Todėl pareiškėjo teiginius dėl netinkamų laikymo sąlygų minėtose kamerose vertino kaip nepagrįstus ir neįrodytus.
10. Teismas vertino, kad pareiškėjo nurodomi abstraktaus pobūdžio teiginiai dėl Lukiškių TI-K pareigūnų elgesio, daromo psichologinio spaudimo yra visiškai neindividualizuoti, nėra aišku su kokiu konkretaus pareigūno konkrečiu elgesiu pareiškėjas nesutinka, todėl vien bendro pobūdžio teiginiai nesudaro pagrindo teigti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai atliko kokius nors neteisėtus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu.
11. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nustačius kalinamo asmens privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimą, vien teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka šio asmens pažeistai teisei apginti ir patirtos neturtinės žalos atlyginimas tokiam asmeniui priteisiamas pinigais. Pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K naudojantis netinkamai įrengtais sanitariniais mazgais iš viso 97 paras, dalį šio laiko pareiškėjas kameroje buvo kalinamas vienas, t. y. 4 paras. Tokios aplinkybės galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių išgyvenimų, jo orumo pažeminimą, tačiau pažeidimo intensyvumas tomis paromis, kai pareiškėjas kameroje buvo kalinamas vienas laikytinas nedideliu. Taip pat visą kalinimo laikotarpį galėjo būti pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu, tačiau apskaičiuodamas patirtos neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas buvo vedamas maudytis vieną kartą per savaitę po 15 min. Atsižvelgdamas į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais bei dušu, į pažeidimo mastą, jo trukmę, teismų formuojamą praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į aplinkybę, kad pareiškėjas dalį kalinimo laiko dalį laiko kamerose buvo kalinamas vienas, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas priteisė priteisė 350 Eur neturtinei žalai atlyginti.
III.
12. Pareiškėjas K. Ž. pateiktame apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2019 m. birželio 11 d. sprendimą ir priteisti jam iš atsakovo 12 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
13. Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai nepriteisė jam 12 000 Eur, nors matyti jo teisių pažeidimai dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Cituodamas teismų sprendimus ir teisės aktų nuostatas, teigia, kad teismas nepagrįstai nepripažino jo teisės į privatumą naudojantis dušu pažeidimo, nors pats atsakovo atstovas atsiliepime patvirtino, jog sienelių aukštis yra tik 1,6 m ir nuteistieji vedami visi kartu maudytis, todėl pareiškėjo privatumas buvo akivaizdžiai pažeistas.
14. Pareiškėjas nurodo, kad kamerų įrengimas taip, kad tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės, pažeidė 97 paras jo teisę į privatumą naudojantis tualetu. EŽTT yra pažymėjęs, kad kai pertvaros aukštis yra tik 1–1,5 m, atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą nuo kitų nuteistųjų ir prižiūrėtojų, stebinčių kalinamuosius per durų akutę. Taip pat teismas yra konstatavęs, kad tualeto ir gyvenamosios erdvės atskyrimas tik užuolaida, neužtikrina asmenims reikiamo privatumo. Tokiomis sąlygomis pareiškėjas buvo laikomas net 97 paras. Be to, pareiškėjas neturėjo galimybės prieiti prie langų ir juos išvalyti. Mano, kad atsakovo atstovas tyčia pažeidinėjo pareiškėjo teises.
15. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai pateiktame apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2019 m. birželio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
16. Vilniaus PN nurodo, kad atliekant gyvenamųjų korpusų kadastrinius matavimus sanitarinio mazgo vieta nebuvo matuojama, kadangi tai nėra atskira patalpa. Teisės aktuose nurodyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Įstaigos tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Įstaiga neturi akredituotos įmonės atliktų matavimų, kuriose būtų paskaičiuotas sanitarinio mazgo plotas. Plotą galima nurodyti apytiksliai padauginus minėtos sienelės ilgį iš atstumo nuo minėtos pertvaros iki kameros sienos. Gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Teisės aktai nereglamentuoja sanitarinio mazgo vietą ir plotą, sanitarinio mazgo pertvaros pločio ir ilgio bei praustuvės įrengimo aukščio sanitariniame mazge. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – HN 134:2015) higienos normos taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kai kuriose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Teisės aktuose nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisimas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų.
Atsiliepimas
17. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.
18. Atsakovo atstovas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
19. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų nuo 2017 m. rugpjūčio 4 d. iki 2017 m. lapkričio 8 d., atlyginimo.
20. Teismas skundžiamu 2019 m. birželio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo 350 Eur neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą laikymą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (dėl privatumo sanitariniame mazge trūkumo ir privatumo naudojantis dušu pažeidimo).
21. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
22. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).
23. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.
24. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo ir prašymo nagrinėjimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).
25. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl per mažai jam tekusio ploto, atsakovo atstovo pateiktus įrodymus, kuriais buvo paneigtos minėtos pareiškėjo pretenzijos, pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma ginčo laikotarpiu atitiko minimalius teisės aktais reglamentuojamus reikalavimus. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas nuo 2017 m. rugpjūčio 4 d. iki 2017 m. lapkričio 8 d., t. y. iš viso 97 paras. Atsakovo atstovo pateikti duomenys apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, plotą bei jose laikytų asmenų skaičių, patvirtina, kad visu ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko daugiau nei 3,6 kv. m ploto. Taigi, pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistas nacionaliniuose teisės aktuose nustatytas minimalaus 3,6 kv. m ploto reikalavimas. Padarytas išvadas patvirtina byloje esanti medžiaga, o pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos įrodymų, kurie paneigtų šią pirmosios instancijos teismo išvadą.
26. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017; 2020 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1069-575/2020 ir kt.). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2020 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1069-575/2020 ir kt.).
27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir motyvais, kuriais buvo atmesti pareiškėjo skundo argumentai, susiję su jo nusiskundimais dėl nepakankamo natūralaus apšvietimo, neįrengtos ventiliacijos, drėgmės, vieno iš keturių langų nebuvimo, tualeto netinkamo veikimo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tik abstrakčiai teigia, kad teismas nepagrįstai nepriteisė jam 12 000 Eur, nors, pasak pareiškėjo, matyti akivaizdūs jo teisių pažeidimai dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti, o savo apeliaciniame skunde pareiškėjas nepagrindė, kodėl netinkamai buvo įvertinti jo nusiskundimai minėtais aspektais. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis dėl minėtų pareiškėjo nusiskundimų, t. y. nesutiko su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas dėl minėtų nusiskundimų.
28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl teismo konstatuoto pažeidimo, susijusio su privatumo naudojantis sanitariniais mazgais pažeidimu, vertina, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo pareiškėjo teisės į privatumą, įtvirtintos inter alia (be kita ko, įskaitant) Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje, naudojantis tualetu Lukiškių TI-K kamerose pažeidimą. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais nuo 2017 m. rugpjūčio 4 d. iki 2017 m. lapkričio 8 d., t. y. 197 paras (b. l. 19).
29. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei sargybinių, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 ir kt.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)). Pažymėtina, kad šiuo atveju pareiškėjas nebuvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo teiginiu, kad žemos pertvaros visiškai neužtikrino privatumo, todėl teismas visiškai pagrįstai vertino, jog šiuo atveju buvo pažeistas privatumas naudojantis tualetu. Aplinkybė, kad kamerose esančiame sanitariniame mazge buvo įrengta užuolaida ir sanitarinio mazgo patalpos atitvėrimas tik 1,5 m aukščio pertvara pagal susiklosčiusią teismų praktiką nėra pakankamas. Įvertinusi pateiktus Lukiškių TI-K duomenis apie pareiškėjo laikymą įstaigoje, teisėjų kolegija atmeta atsakovo atstovo priešingus argumentus (t. y. kad sanitarinio mazgo įrengimas yra tinkamas, kai tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio, ir taip pat atitvertas užuolaida) kaip visiškai nepagrįstus, ir pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad sąlygomis, neužtikrinančiomis privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pareiškėjas buvo laikomas 97 paras. Priešingas išvadas leidžiančių padaryti įrodymų šioje byloje nepateikta.
30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde visiškai nepagrįstai teigia, kad teismas nepripažino pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis dušu pažeidimo, nors iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas šį pažeidimą pripažino kaip tikėtiną ir konstatuotiną dėl aplinkybės, kad atsakovo atstovas nepaneigė šio pareiškėjo nusiskundimo, ir teismas, vertindamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė ir šį pažeidimą bei jo trukmę (žr. šios nutarties 7, 11 p.).
31. Vertinant apeliacinių skundų argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).
32. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinant jo privatumo naudojantis tualetu, ir atsakovo atstovui nepaneigus pareiškėjo nusiskundimo dėl privatumo naudojantis dušu trūkumo, šis pažeidimas pagrįstai pripažintas pagrįstu, o kitų pažeidimų nenustatyta. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, trukmę ir į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad, priešingai, nei teigia atsakovo atstovas, pareiškėjui turi būti priteisiama neturtinė žala pinigais dėl Lukiškių TI-K padarytų pažeidimų.
33. Šiuo atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas vertinti, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati ir proporcinga suma yra teismo nustatyta 350 Eur suma. Nustatant pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį pagrįstai atsižvelgta į tai, jog byloje nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, jog būtent dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų (Lukiškių TIK neteisėtų veiksmų) būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, jam sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai.
34. Pareiškėjas prašo priteisti jam 12 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos dydis.
35. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, pripažįsta, kad pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliacinių skundų reikalavimai yra nepagrįsti, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo K. Ž. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinius skundus atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.